2017-12-13 Nr. AB-23427-3-61-3-02291-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3293-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02291-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau papildė (b. l. 64–65), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. kovo 13 d. periodiškai buvo gydomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas per mažose palatose, pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą. Be to, teigė, kad LAVL patalpose buvo tarakonų, palatose trūko spintelių asmeniniams daiktams ir maisto produktams laikyti arba jos buvo netinkamos naudoti. Taip pat pabrėžė, kad sanitariniame mazge neįrengtos spintelės higienos priemonėms laikyti, o nusiprausti po šiltu vandeniu galėjo tik kartą per savaitę. Tokius neteisėtus LAVL veiksmus pareiškėjas vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, buvo apribotas jo judėjimas, pažemintas orumas, jis jautėsi psichologiškai sutrikęs, dvasiškai sukrėstas, t. y. patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad pareikštiems reikalavimams 3 metų ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes Konvencija senaties termino nenustato, be to, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo papildymą (b. l. 5–8, 69–71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. LAVL taip pat prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti 3 metų senaties terminą.

4. LAVL nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas įstaigoje, ir patalpas, kuriose šiais laikotarpiais buvo gydomas pareiškėjas, jų plotą ir jose įrengtų lovų skaičių, bei pažymėjo, kad neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, to daryti neįpareigoja ir galiojantys teisės aktai. Šiame kontekste LAVL akcentavo, kad negali lemti į įstaigą gydytis atvykstančių suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skaičiaus, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems.

Be to, LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, asmenims sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL paaiškino, kad vidaus ligų ir chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taip pat nurodė, kad LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas, o pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atitinkamai LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Tuo tarpu ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti LAVL yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau.

Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose, patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Patalpų, daiktų dezinfekcija ligoninėje vykdoma pagal LAVL direktoriaus 2015 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V- 85 patvirtintus skyrių dezinfekcijos planus. LAVL taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Be to, LAVL manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

LAVL kartu akcentavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 30 d., todėl daliai pareiškėjo reikalavimų yra suėjęs senaties terminas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 135–140) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje skundą atmetė.

6. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydytas 12 kartų, t. y. 2012 m. gruodžio 14–21 d. (toliau – ir 1 periodas), 2013 m. vasario 18–27 d. (toliau – ir 2 periodas), 2013 m. gegužės 3–17 d. (toliau – ir 3 periodas), 2013 m. gegužės 21–31 d. (toliau – ir 4 periodas), 2013 m. liepos 12–17 d. (toliau – ir 5 periodas), 2013 m. liepos 26–31 d. (toliau – ir 6 periodas), 2013 m. rugpjūčio 7–14 d. (toliau – ir 7 periodas), 2014 m. sausio 24–31 d. (toliau – ir 8 periodas), 2014 m. vasario 14–26 d. (toliau – ir 9 periodas), 2014 m. gegužės 16–21 d. (toliau – ir 10 periodas), 2014 m. gruodžio 19–31 d. (toliau – ir 11 periodas), nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. kovo 4 d. (toliau – ir 12 periodas).

Tuo tarpu atsakovo atstovas daliai pareiškėjo reikalavimų (dėl 1–4 periodų) prašo taikyti 3 metų senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo parengtas ir teismui išsiųstas 2016 m. gegužės 30 d., todėl reikalavimai atlyginti galbūt padarytą žalą iki 2013 m. gegužės 30 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas gali būti taikomas vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, o pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas būtent sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, teismas akcentavo, jog asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą, byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių. Todėl teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimams priteisti nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. (1–4 periodai) jam galbūt padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas.

7. Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams ieškinio senatis pritaikyta iki 2013 m. gegužės 30 d., pareiškėjas iš LAVL buvo išrašytas 2013 m. gegužės 31 d., o sekantį kartą atvyko 2013 m. liepos 2 d., todėl ginčo laikotarpio pradžia, kuriam netaikoma ieškinio senatis, laikytina nuo 2013 m. liepos 2 d. (5 periodo pradžia). Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 5–12 periodais LAVL iš viso gydėsi 67 dienas, tačiau atsakovo atstovas nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju. Atsižvelgęs į tai, teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros (palatos) plotą, abejones vertino pareiškėjo naudai. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad į palatos (kameros) plotą neturėtų būti įskaičiuojami baldai, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi, remdamasis Taisyklių 111.4 punktu, teismas nurodė, kad LAVL kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui gydantis ne kamerų tipo palatose (5–7 ir 9–12 periodai) vienam asmeniui teko nuo 3,30 kv. m iki 4,74 kv. m, o gydantis kamerų tipo patalpoje (8 periodas) jam teko tik 1,93 kv. m, todėl teismas konstatavo, jog vienam asmeniui tenkančio ploto norma buvo pažeista visais nurodytais periodais. Kita vertus, teismas akcentavo, kad pareiškėjui gydantis vidaus ir chirurgijos skyrių ne kamerų tipo palatose nebuvo apribotas jo judėjimas, todėl jis galėjo naudotis lokaliniu sektoriumi, vaikščioti bendro naudojimo patalpose, būti gryname ore ir tokiu būdu iš dalies kompensuoti mažą asmeninės erdvės plotą.

8. Vertindamas kitus pareiškėjo skundo argumentus, teismas nurodė, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog LAVL, siekdama įgyvendinti ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 60 punkto reikalavimą, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, buvo sudariusi sutartį dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo drabų atlikimo.

LAVL patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, esant poreikiui, ir dažniau, atliekami darbai registruojami žurnale. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl buitinių parazitų buvimo LAVL patalpose. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas nurodė, kad Taisyklių 258 punkte ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atitinkamai LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d.

įsakymu Nr. V-65 ligoninėje patvirtinta pacientų naudojimosi dušu tvarka, pagal kurią pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, o papildomą naudojimosi dušu procedūrą pacientui skiria jį gydantis gydytojas. Tačiau pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad LAVL buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu (prausti kūną šiltu vandeniu). Į bylą pateiktas LAVL šilto vandens tiekimo grafikas taip pat patvirtina, jog šiltas vanduo (tam tikromis valandomis) kasdien tiekiamas ir į vidaus ligų bei chirurgijos skyrių sanitarinius mazgus.

Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui LAVL buvo sudarytos sąlygos vieną kartą savaitę praustis duše, taip pat galimybė naudotis šiltu vandeniu gydantis vidaus ligų ir chirurgijos skyriuose. Nors skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad diskomfortą patyrė ir dėl to, jog LAVL trūko spintelių maisto produktams, daiktams ir higienos priemonėms laikyti, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje esančių palatų, kuriose buvo gydytas pareiškėjas, foto nuotraukų matyti, jog prie kiekvienos palatos lovos yra didesnė ar mažesnė spintelė būtiniems daiktams laikyti, o kamerų tipo palatos sanitariniame mazge, kuris įrengtas palatoje, yra lentynėlė higienos priemonėms laikyti.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad LAVL įrengtų spintelių būtinųjų poreikių tenkinimui (būtiniausiems daiktams, produktams laikyti) pakako.

9. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu 67 dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros (palatos) plotas, todėl pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatavo, jog tai neabejotinai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, t. y. nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, o protinga ir adekvati pareiškėjo patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 70 Eur.

III. 11. Pareiškėjas I. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147), kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimu jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, ir prašo priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad yra neįgalus ir LAVL buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, nepriimtinomis sąlygomis.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 150) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus, pateiktus įrodymus bei išsamiai galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika pagrindė skundžiamą sprendimą, todėl jis yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. kovo 13 d. jis buvo laikomas LAVL neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

15. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų LAVL ginčo laikotarpiu ir dėl senaties termino taikymo daliai jo reikalavimų, tačiau nesutinka su teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas LAVL, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

16. Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

17. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 70 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas pažeidimas (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 15 000 Eur suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, t. y. buvo periodinis, be to, byloje kiti pažeidimai nenustatyti ir nėra duomenų, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo (suėmimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui gydantis vidaus ir chirurgijos skyrių ne kamerų tipo palatose, jis nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku galėjo būti gryname ore skyriaus lokaliniame sektoriuje, t. y. neprivalėjo būti palatoje ir turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 750 Eur.

18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui I. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius