P-492-4-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-4/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2830-142/2008 pagal pareiškėjos D. B. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo (tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja teismui padavė skundą bei patikslintus skundus, kuriuose iškėlė reikalavimus: 1) ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 748 patvirtinto „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ 2.2 punktui bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 patvirtintos Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1 punktui; 2) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Tvarką; 3) įpareigoti Policijos departamentą išmokėti D. B. piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 metų iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 (toliau – ir Nutarimas) patvirtintą normą 1 969,60 Lt kompensaciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Atsižvelgęs į tai, kad Policijos departamentas reikalavo taikyti ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, teismas pripažino pareiškėjos reikalavimo teisę nuo 2004 m. spalio 8 d. Teismas atmetė skundo reikalavimą ištirti Taisyklių 3 punkto teisėtumą. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju gali būti tiesiogiai taikomas Nutarimas. Teismas nurodė, kad 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio nuostatos patvirtina tik tai, kad uniforma valstybės lėšomis privalėjo būti išduota.

Šios įstatymo nuostatos suteikė pareiškėjai teisę aptariamu laikotarpiu kreiptis dėl uniformos išdavimo valstybės lėšomis. Teismas nustatė, kad nuo tada, kai paskutinį kartą pareiškėjai buvo išduota tarnybinė uniforma, kaip ji teigia 1998 metais, tai patvirtina Lietuvos policijos logistikos centras, pareiškėja niekada daugiau nesikreipė dėl uniformos išdavimo, nei ji, nei pareigūnus atstovaujanti profsąjunga neginčijo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. V-354, kuriuo patvirtintos Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normos ir dėvėjimo taisyklės. Teismas nustatė, kad 2007 metų pabaigoje tarnybinė uniforma pareiškėjai buvo išduota.

Teismas akcentavo, kad dėl pareiškėjos ir Logistikos centro nurodytų aplinkybių šiuo metu išnyko galimos kompensacijos mokėjimo pagrindas, nes kompensacija teoriškai būtų galima tik, jeigu uniforma būtų neišduota. Tarnybinė uniforma pareigūnui privalomai turi būti išduota pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, galiojusias tiek 2004 metais, tiek nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. Teisės akto, kuris reglamentuotų kompensacijų mokėjimo tvarką už neišduotas tarnybines uniformas, nėra. Pareiškėja 2004–2007 m. (iki 2007 m. sausio 15 d.) laikotarpiu nesikreipė į Klaipėdos VPK nei dėl tarnybinės uniformos išdavimo, nei dėl kompensacijos už ją išmokėjimo.

Todėl teismas padarė išvadą, kad Policijos departamentas negali pareiškėjai mokėti kompensacijos už tarnybinę uniformą, kuri buvo jai neišduodama 1998–2007 metais. Teismas akcentavo, kad Policijos departamento atsiliepime nurodytas argumentas, jog tarnybinės uniformos buvo neišduodamos ir už jas nekompensuojama dėl nepakankamo finansavimo, jokiu būdu negali būti pripažintas pateisinančiu, nes Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis be jokių išlygų numato, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Policijos departamento padaryto teisės pažeidimo, kuriuo pareiškėjai būtų padaryta turtinė žala. Nesant teisės pažeidimo, negalimas žalos atlyginimas. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė ir padarytos žalos dydžio. Teismas vertino, kad pareiškėjos apskaičiuota galimos kompensacijos už neišduotą uniformą suma negali būti laikoma jai padaryta žala, nes kompensacija laikytina materialinio skatinimo priemone, o ne privalomai mokama išmoka.

III. Pareiškėja D. B. 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2830-142/2008, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Prašyme išdėstyti šie argumentai:

1. Tik atsitiktinai 2012 m. kovo 5 d. susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011 pareiškėja suprato, kad jos byloje buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisėtas sprendimas. Teigia, jog nė vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką.

2. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, nes pagal įstatymą nagrinėjamu atveju atsakovu dėl žalos atlyginimo yra valstybė, o jos atstovas – Policijos departamentas. Teigia, kad tai laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą šioje byloje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje. Tvirtina, kad tai taip pat laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Be to, mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą konstatuodamas, kad pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatos. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjai naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir kaltumo faktui nustatyti.

3. Nagrinėjamu atveju yra ir ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 suformuotai teismų praktikai. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiose bylose laikėsi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos, t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjos prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nustatyta, kad pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Prašyme teigiama, kad pareiškėja apie pagrindus procesui atnaujinti jos administracinėje byloje sužinojo 2012 m. kovo 5 d. atsitiktinai susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Kaip minėta, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko).

Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 teismas sprendė proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008, kurioje buvo nagrinėtas analogiškas klausimas (dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos), kaip ir administracinėje byloje Nr. I-2830-142/2008, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. P261-36/2012) terminą prašymui paduoti skaičiavo nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., ir nustatė, jog terminas prašymui atnaujinti procesą nebuvo praleistas, kadangi prašymas teismui buvo paduotas 2011 m. spalio 20 d.

Nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, analogiškai kaip ir pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012, šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas yra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja prašymą atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžia šiais pagrindais – tuo, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), darytina išvada, jog apie šiuos pagrindus pareiškėja turėjo sužinoti susipažinusi su minėtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kuriuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjos bylai aktualūs materialinės teisės aiškinimo aspektai, o ne nuo 2012 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 priėmimo, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas.

Akcentuotina, kad tokios pat pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nagrinėdamas iš esmės analogiškus prašymus atnaujinti procesą, išsiųstus tą pačią dieną (2012 m. gegužės 31 d.), ir grindžiamus tais pačiais argumentais apie sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą, data bei sužinojimo aplinkybės (žr. pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-167/2012, 2012 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-168/2012).

Pažymėtina, jog pareiškėja neprašo atnaujinti termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau įvardija termino paduoti prašymą praleidimo priežastis. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012, kt.).

Pareiškėja teigia, jog nė vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės aktai nenumato asmenims reikalavimo informuoti kitus asmenis apie formuojamą teismų praktiką. Ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis laikytina išimtinai subjektyvia ir nepagrįsta, susijusia su jos nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę kreiptis teisminės gynybos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė negali būti pripažintina svarbia ir pakankama priežastimi atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Be to, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo priimtas 2008 m. rugpjūčio 25 d., o prašymas atnaujinti procesą byloje pateiktas 2012 m. gegužės 31 d., vadinasi pasibaigus nurodytoje teisės normoje nustatytam terminui.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsisakytina atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. I-2830-142/2008 pagal pareiškėjos D. B. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo (tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras) neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Veslava Ruskan Virginija Volskienė