2015-12-29 Nr. AB-4-3-64-3-00124-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2797-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00124-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. pažeidžiant teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, nes apie 18 kv. m dydžio kamerose, kurios yra užstatytos baldais ir jose įrengtas sanitarinis mazgas, buvo laikomi 7–9 asmenys. Kamerose nebuvo galimybės nei pajudėti, nei pasivaikščioti; trūkdavo oro, dėl to pareiškėjui svaigdavo galva, jis negalėjo miegoti, tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio. Pareiškėjo nuomone, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą. Pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog Konvencijos 3 straipsnio taikymą aiškinantys Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ieškinio senaties termino taikymą (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.). Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo kalinamas kameroje Nr. 64, kurioje jam teko nuo 3,19 iki 22,3 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjas Šiaulių TI minėtu laikotarpiu iš viso buvo laikomas tik 13 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI kamerų būklės atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliekami. Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl oro trūkumo ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas nurodė, kad kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo jose laikomų asmenų elgesio, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas pažymėjo, kad kamerose dirbtinis apšvietimas yra įrengtas pagal higienos normų reikalavimus. Kiekvienoje kameroje yra 2 šviestuvai, kuriuose yra 2–4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Be to, Šiaulių TI nuolat atliekamas elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas, nes nuteistieji (suimtieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, šviestuvus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovo teigimu, pagal EŽTT praktiką tam tikra kančia ar pažeminimas yra dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta; pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, kuri atsirado nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., atlyginimą, todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 8 d. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 suformuotą praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. kad EŽTT nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas prancūzų kalbos nemoka, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų ir negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimui priteisti nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. sausio 7 d. patirtą žalą turi būti taikoma ieškinio senatis, nes nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą ginama nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas 26 dienas: nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 83 su dar 2–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 iki 7,68 kv. m; nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. bei nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. (iš viso 13 dienų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64 vienas arba su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,19 iki 22,34 kv. m. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad 10 dienų kameroje Nr. 64 pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko minimalius reikalavimus, nes jam teko nuo 4,46 iki 22,34 kv. m, o likusias 16 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,56 iki 7,68 kv. m). Atsižvelgęs į tai, kad iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą atsakovas nepateikė, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014), 2015 m. vasario 18 d. pažymos turinį vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 16 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas paprastai būna užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas padarė išvadą, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka higienos normų reikalavimus, nebuvo atlikta, ir kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų higienos normų reikalavimų.

Atsižvelgęs į nustatytą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (16 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismo vertinimu, nors kalinimo laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą prašomą sumą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu jam tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, o 2013 m. spalio 29 d. padarytą įrašą apie kūno išbėrimą teismas vertino kaip nesusijusį su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nes Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas tik iki 2012 m. gegužės 11 d. Teismas konstatavo, jog byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas abstrakčiai. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad visą pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos. Nors Lietuvos teismai gana dažnai apsiriboja tik teisės pažeidimo pripažinimu, tačiau šiuo atveju tai nėra pakankama ir teisinga satisfakcija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo supažindintas su Šiaulių TI vidaus taisyklėmis, todėl negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, jis, būdamas pataisos namuose, laisvalaikiu ėmė domėtis teisės aktais ir, sužinojęs, kad jo teisės buvo pažeistos, kreipėsi į teismą. Be to, į teismą kreiptis paskatino ir Lietuvos Respublikos Prezidentės pasisakymas apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas Šiaulių TI.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo Šiaulių TI patirti išgyvenimai liks jo pasąmonėje visą gyvenimą, nes jų niekaip neištrinsi. Pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-768-580/2013 ir teigia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (2,7 kv. m) negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo orumą žemino aplinkybė, jog jis tualetu turėjo naudotis kitų kameroje buvusių asmenų akivaizdoje. Nebuvo išduodamas visas patalynės komplektas, o išduotuose čiužiniuose, pagalvėse ir antklodėse buvo parazitų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, o savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo teigimu, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs galiojančias teisės normas ir tinkamai vadovavęsis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų; nenustatyta, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su patalynės neišdavimu ir joje esančiais parazitais, nenagrinėtini, nes jie nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-442/2015).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. D. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. sausio 7 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2012 m. sausio 8 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog Konvencijos 3 straipsnio taikymą aiškinantys EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taip pat pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl to, jog jis nebuvo supažindintas su Šiaulių TI vidaus taisyklėmis. Pareiškėjo nurodoma bendro pobūdžio aplinkybė apie Lietuvos Respublikos Prezidentės išsakytą poziciją dėl kalinimo sąlygų nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos pozicijos yra laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1727-858/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. (b. l. 10). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skundas teismui išsiųstas 2015 m. sausio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2012 m. sausio 7 d., priteisimo. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo laikymo Šiaulių TI nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių TI nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. ir visas abejones vertindamas pareiškėjo naudai, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos minėtu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad 16 dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to ginčo byloje ir nėra, nes iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais – pareiškėjo neturtinę žalą įvertino 100 Eur suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir prašo priteisti jam skunde nurodytą neturtinės žalos sumą – 150 000 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ne tik ieškinio senaties taikymą ir su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau, kaip teisingai pastebėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, taip pat nurodo aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų naudojimosi tualetu nepatogumų ir neišduotos / išduotos netinkamos kokybės patalynės kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl naudojimosi tualetu nepatogumų bei neišduotos / išduotos netinkamos kokybės patalynės, nevertinamas.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir A-1677-442/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-768-580/2013 ir teigia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (2,7 kv. m) negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.), tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, kuriame būtų pasisakyta dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto neįskaičiavimo į bendrą kameros gyvenamąjį plotą, skaičiuojant Šiaulių TI kameroje vienam asmeniui tenkantį plotą.

Lietuvos Respublikоs sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, yra nepagrįstas, t. y. pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo nemaži kamerų, kuriose pareiškėjas galėjo netrukdomai judėti, išmatavimai (nuo 22,34 kv. m iki 23,05 kv. m).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis; į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 26 dienas, iš kurių 16 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jo Šiaulių TI patirti išgyvenimai liks jo pasąmonėje visą gyvenimą, nes jų niekaip neištrinsi, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į gana trumpą pažeidimo trukmę (16 dienų). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, nenustatė, kad nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, t. y. byloje nėra duomenų, kad kalinimas perpildytose kamerose būtų pakenkęs pareiškėjo sveikatos būklei.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje yra priteisiama išimtiniais atvejais ir tik už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Atkreiptinas dėmesys į Šiaulių TI specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam; minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimų pobūdžiui ir jų padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė