2017-11-15 Nr. AB-21047-3-63-3-02575-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-846-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02575-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 29 d. aktą Nr. (23.48)-SP13-5322 ir Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. TGK-32, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, jog 2015 m. birželio 15 d. pateikė atsakovui prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo, tačiau Administracija skundžiamu 2015 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (23.48)-SP13-5322 atsisakė skirti pašalpą. Pareiškėja manė, kad toks atsakovo sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl 2015 m. liepos 3 d. Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai pateikė skundą dėl minėto Administracijos akto panaikinimo. Tačiau Komisija pareiškėjos skundo neišnagrinėjo per įstatymo nustatytą 14 dienų terminą. Be to, pareiškėjos manymu, Komisija jos skundą išnagrinėjo formaliai, vadovavosi vien tik Administracijos pateiktomis rekomendacijomis ir nuorodomis. Komisijos sprendime nurodyta, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja negauna jai priklausančios pensijos, jog ji turi gyvenamąją vietą. Tokius argumentus pareiškėja vertino kaip įžeidimą ir pažeminimą. Šiame kontekste pareiškėja pažymėjo, jog yra neįgali, nuo 2005 m. laukia eilėje dėl socialinio būsto, tačiau Administracija nepasiūlo jai gyvenamo būsto. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja teigė, jog nagrinėjamu atveju Komisija netinkamai atliko pareigas, peržengė savo įgaliojimų ribas.

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22–23) nurodė, kad jis turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

4. Administracija nurodė, kad pareiškėja pateikė 2015 m. birželio 14 d. prašymą Nr. SP23-22850 ir dokumentus dėl vienkartinės pašalpos nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ir kitais atvejais skyrimo. Šiuo aspektu paaiškino, kad pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. T2-143 patvirtinto Vienkartinių pašalpų teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 ir 10 punktus nepasiturintiems asmenims, atitinkantiems šiame punkte nurodytas sąlygas, patyrus papildomų išlaidų dėl nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ir kitais atvejais, dėl kurių pablogėjo nepasiturinčių asmenų materialinė padėtis, vieną kartą per metus gali būti skiriama vienkartinė pašalpa, jei vidutinės pajamos vienam nepasiturinčiam asmeniui per mėnesį yra mažesnės kaip 2 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžiai, o asmenims, jau gavusiems vienkartinę pašalpą tais metais, atsiradus ypatingoms aplinkybėms po pirmos išmokos išmokėjimo, atsižvengiant į Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos siūlymą, gali būti skiriama iki 1 valstybės remiamų pajamų dydžio vienkartinė pašalpa, jei atitinka tam tikras sąlygas.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas akcentavo, jog pareiškėja pagal 2015 m. vasario 2 d. prašymą Nr. SP23-5820 2015 m. kovo mėnesį jau buvo gavusi 45 Eur vienkartinę pašalpą, jos pajamos neviršijo 2,5 valstybės remiamų pajamų dydžio ir ji atitiko Tvarkos aprašo 7.3 punkto sąlygą, todėl pareiškėjos 2015 m. birželio 14 d. prašymas skirti vienkartinę pašalpą 2015 m. antrą kartą ir jos pateikti dokumentai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 10 punktą, buvo perduoti nagrinėti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijai. Tačiau Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, pasiūlė neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos, nes pagal pateiktus dokumentus nenustatyta ypatingų aplinkybių, reikalingų skirti paramą išimties tvarka.

Taigi, atsižvelgus į Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos siūlymą, pareiškėjos prašyme išdėstytas aplinkybes, pateiktus dokumentus, 2015 m. birželio 29 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.48)-SP13-5322 neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos, patyrus papildomų išlaidų dėl nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ar kitais atvejais. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjai piniginė socialinė parama buvo neskirta teisėtai ir pagrįstai. Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog vienkartinė pašalpa skiriama tik esant ypatingoms, nuo asmens valios nepriklausančioms aplinkybėms, o pagal Tvarkos aprašo 25.10 punktą, teikiant prašymą skirti vienkartinę pašalpą, pateikiamos kompetentingų institucijų pažymos (dokumentai), patvirtinantys patirtas išlaidas (nuostolius) dėl nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ar kitų aplinkybių, dėl kurių pablogėjo nepasiturinčių asmenų materialinė padėtis.

Atsakovas taip pat teigė, jog šiuo atveju nėra pagrindo naikinti ir Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. TGK-32, kuris buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais, atsižvelgiant į aplinkybes, jog nebuvo nustatyta naujai atsiradusių ypatingų aplinkybių po pirmos vienkartinės pašalpos išmokėjimo.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 29 d. aktą Nr. (23.48)-SP13-5322 „Dėl vienkartinės pašalpos S. S.“, teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas), taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. T2-143 (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. T2-194 ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T2-140 redakcija) patvirtintas Vienkartinių pašalpų teikimo tvarkos aprašas.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas.

Įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus. Tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta, kad nepasiturintiems asmenims, patyrus papildomų išlaidų dėl nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ir kitais atvejais, dėl kurių pablogėjo nepasiturinčių asmenų materialinė padėtis, vieną kartą per metus gali būti skiriama vienkartinė pašalpa iki 1 VRP dydžio, jei vidutinės pajamos vienam nepasiturinčiam asmeniui per mėnesį yra mažesnės kaip 2 VRP dydžiai ir kiekvienas vyresnis kaip 18 metų nepasiturintis asmuo kreipimosi metu atitinka bent vieną iš šiame punkte nurodytų sąlygų: 7.1. dirba arba yra savarankiškai dirbantis asmuo (kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme); 7.2. yra netekęs 45 proc. ir daugiau darbingumo; 7.3. atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas piniginei socialinei paramai gauti; 7.4. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Tvarkos aprašo 10 punkte numatyta, jog nepasiturintiems asmenims, jau gavusiems vienkartinę pašalpą tais metais, atsiradus ypatingoms aplinkybėms po pirmos išmokos išmokėjimo, atsižvelgiant į Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos siūlymą, gali būti skiriama iki 1 VRP dydžio vienkartinė pašalpa, jei kiekvienas vyresnis kaip 18 metų nepasiturintis asmuo kreipimosi metu atitinka bent vieną iš Tvarkos aprašo 7.1–7.4 punktuose nurodytų sąlygų ir vidutinės mėnesio pajamos vienam nepasiturinčiam asmeniui yra mažesnės kaip 2,5 VRP.

7. Nurodytų nuostatų kontekste teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja 2015 m. birželio 14 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą vienkartinei pašalpai gauti. Tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 29 d. aktu Nr. (23.48.)-SP13-5322 „Dėl vienkartinės pašalpos S. S.“, vadovaujantis Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos nutarimu neskirti S. S. vienkartinės pašalpos, buvo nutarta neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos, nes nėra pagrindų antrą kartą metuose skirti pašalpą. Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai patvirtina faktą, kad pareiškėja 2015 m. vasario 2 d. buvo pateikusi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui prašymą vienkartinei pašalpai gauti, ir šis prašymas buvo patenkintas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu, kuriuo S. S. paskirta ir išmokėta 45 Eur vienkartinė pašalpa. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijai nenustačius ypatingų aplinkybių (nelaimingas atsitikimas, sunki liga ir kt.), kurių pagrindu išimties tvarka Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinės paramos skyrius galėtų pagal Tvarkos aprašo 10 punktą pareiškėjai antrą kartą metuose skirti vienkartinę pašalpą, skundžiamas atsakovo 2015 m. birželio 29 d. aktas Nr. (23.48.)-SP13-5322 yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Tvarkos aprašo 10 punktas nėra imperatyvus, todėl institucija ne privalo, o gali esant minėtame apraše numatytoms sąlygoms skirti vienkartinę pašalpą.

8. Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. TGK-32 teismas nurodė, kad šiuo aspektu ginčo teisinius santykius reglamentuoja Administracinių ginčų komisijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtinti Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), Įstatymas ir Tvarkos aprašas. Remdamasis šių teisės aktų nuostatomis, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo Komisijos sprendimo turinys atitinka Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 10 punkto reikalavimus, kadangi jame išsamiai pasisakyta dėl skundžiamo individualaus administracinio akto – Administracijos 2016 m. birželio 29 d. akto Nr. (23.48.)-SP13-5322 – teisėtumo. Be to, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavęs teisinį socialinės piniginės paramos skyrimo reglamentavimą, teismas konstatavo, jog ginčijamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas kartu pabrėžė, kad nėra pagrindo naikinti Komisijos sprendimą dėl to, jog nebuvo laiku išnagrinėtas pareiškėjos skundas, nes šiuo atveju uždelsta buvo ne dėl Komisijos kaltės, o dėl to, kad ji nebuvo suformuota, ką pažymėjo ir pati Komisija savo sprendime.

9. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Administracija bei Komisija, priimdamos skundžiamus sprendimus, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, skundžiamas atsakovo aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamus sprendimus. Taigi, atsižvelgęs į bylos teisines bei faktines aplinkybes, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–100), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat prašo priimti atskirąją nutartį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos įstatymų nesilaikymo.

11. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino jos atstovo pasisakymų teismo posėdžio metu, neatskleidė jos pozicijos byloje, visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių, vadovavosi tik atsakovo pozicija, formaliai ir tendencingai išnagrinėjo bylą bei priėmė nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja apeliaciniame skunde papildomai akcentuoja, kad 2015 m. birželio 15 d. pateikdama Administracijai prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo ji buvo benamė, turinti vidutinių specialiųjų poreikių neįgalumo lygį, nedisponuojanti nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, realiai negaunanti paskirtos senatvės pensijos, gyvenanti viena, neturinti galimybių gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o minėtą prašymą pateikė, kadangi turėjo papildomas nepakeliamas išlaidas, susijusias su dantų protezavimu, ir negalėjo išgyventi. Pareiškėja mano, kad ji pateikė visus duomenis, įrodančius jos teisę gauti piniginę socialinę pašalpą. Tuo tarpu ginčijamame teismo sprendime nėra jokių motyvų, kurių pagrindu pašalpa pareiškėjai būtų neskirtina. Be to, pareiškėja akcentuoja, kad šiuo metu pasikeitė tik viena aplinkybė – nuo 2016 m. kovo mėn. buvo pradėtas 50 proc. senatvės pensijos išmokėjimas, t. y. 85 Eur mėnesinė išmoka. Taigi, pareiškėjos teigimu, jai piniginė socialinė parama teiktina kiekvieną mėnesį, o atsakovo veiksmai prilygintini tyčiniams veiksmams su kankinimo ir patyčių požymiais. Pareiškėja kartu pabrėžia, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija neišnaudoja socialinei paramai skirtų lėšų, todėl atsakovo pozicija nepateisinama jokiais kriterijais. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija akivaizdžiai vilkino jos skundo nagrinėjimą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisija nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų.

12. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104) nurodo, kad su skundu nesutinka, mano, jog jis yra nepagrįstas. Administracija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodytos naujos aplinkybės, o pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjos skundą. Be to, atsakovas akcentuoja, kad savo argumentus išsamiai išdėstė atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, todėl jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (23.48)-SP13-5322, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjai vienkartinę pašalpą antrą kartą metuose, ir Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. TGK-32, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl nurodyto Administracijos sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimu, atsižvelgiant į pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą vienkartinei pašalpai gauti (reg. Nr. SP23-5820) (b. l. 41), vadovaujantis Vienkartinių pašalpų teikimo tvarkos aprašu, pareiškėjai buvo skirta vienkartinė 45 Eur dydžio pašalpa (b. l. 44), kuri buvo išmokėta 2015 m. kovo mėn. (b. l. 34). 2015 m. birželio 14 d. pareiškėja Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą vienkartinei pašalpai gauti (prašymas priimtas 2015 m. birželio 15 d., reg. Nr. SP23-22850), nurodydama, kad nuo 2014 m. liepos 20 d. negauna pensijos ir neturi lėšų pragyvenimui bei vaistams (b. l. 29–30). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai 2015 m. jau buvo skirta vienkartinė pašalpa, vadovaujantis Tvarkos aprašo 10 punktu, pareiškėjos 2015 m. birželio 14 d. prašymas skirti vienkartinę pašalpą 2015 m. antrą kartą ir jos pateikti dokumentai buvo perduoti nagrinėti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijai, kuri, 2015 m. birželio 25 d. vykusio posėdžio metu išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, nutarė neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos, nes pagal pateiktus dokumentus (duomenis) nenustatyta ypatingų aplinkybių (nelaimingas atsitikimas, sunki liga ir kt.), reikalingų skirti paramą išimties tvarka (b. l. 28). Vadovaudamasis šia Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos išvada, atsakovas priėmė ginčijamą 2015 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (23.48)-SP13-5322 neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos.

16. Nesutikdama su minėtu atsakovo sprendimu, pareiškėja jį skundė Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai, kuri 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. TGK-32 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 6–10). Klaipėdos apygardos administracinis teismas ginčijamu 2016 m. kovo 4 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl minėtų Administracijos ir Komisijos sprendimų panaikinimo, pareiškėjos skundą taip pat atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 88–92).

17. Pareiškėja paduotame apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą, šį prašymą iš esmės motyvuoja tuo, kad: teismas neįvertino jos pozicijos byloje ir jos atstovo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių, vadovavosi tik atsakovo pozicija, formaliai ir tendencingai išnagrinėjo bylą bei priėmė nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą; pareiškėja pateikė visus duomenis, įrodančius jos teisę gauti piniginę socialinę pašalpą, o ginčijamame teismo sprendime nėra jokių motyvų, kurių pagrindu pašalpa jai būtų neskirtina; pareiškėja 2015 m. birželio 15 d. Administracijai prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo antrą kartą metuose pateikė, kadangi turėjo papildomas nepakeliamas išlaidas, susijusias su dantų protezavimu; Klaipėdos miesto savivaldybės administracija neišnaudoja socialinei paramai skirtų lėšų, todėl atsakovo pozicija nepateisinama jokiais kriterijais; Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija akivaizdžiai vilkino pareiškėjos skundo nagrinėjimą.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.), nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja: Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Pažymėtina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, nėra pagrįsti: piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (Įstatymo 4 str. 1 d.). Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais Įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas, tvirtina savivaldybės taryba (Įstatymo 4 str. 1 d.).

Vienkartinių pašalpų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. T2-143 (2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T2-140 redakcija), 7 punktas nustatė, kad nepasiturintiems asmenims, patyrus papildomų išlaidų dėl nelaimingo atsitikimo, sunkios ligos ir kitais atvejais, dėl kurių pablogėjo nepasiturinčių asmenų materialinė padėtis, vieną kartą per metus gali būti skiriama vienkartinė pašalpa iki 1 VRP dydžio, jei vidutinės pajamos vienam nepasiturinčiam asmeniui per mėnesį yra mažesnės kaip 2 VRP dydžiai ir kiekvienas vyresnis kaip 18 metų nepasiturintis asmuo kreipimosi metu atitinka bent vieną iš šiame punkte nurodytų sąlygų: dirba arba yra savarankiškai dirbantis asmuo (kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme); yra netekęs 45 proc. ir daugiau darbingumo; atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas piniginei socialinei paramai gauti; neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923, įsigaliojusiu 2015 m. sausio 1 d., patvirtintas VRP dydis – 102 Eur. Tvarkos aprašo 10 punktas nustatė, kad nepasiturintiems asmenims, jau gavusiems vienkartinę pašalpą tais metais, atsiradus ypatingoms aplinkybėms po pirmos išmokos išmokėjimo, atsižvelgiant į Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos siūlymą, gali būti skiriama iki 1 VRP dydžio vienkartinė pašalpa, jei kiekvienas vyresnis kaip 18 metų nepasiturintis asmuo kreipimosi metu atitinka bent vieną iš Tvarkos aprašo 7.1–7.4 punktuose nurodytų sąlygų ir vidutinės mėnesio pajamos vienam nepasiturinčiam asmeniui yra mažesnės kaip 2,5 VRP.

20. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas bei ko neginčijo pareiškėja, iki 2015 m. birželio 14 d. pateikiant prašymą vienkartinei pašalpai gauti, pareiškėjai 2015 metais jau buvo išmokėta vienkartinė 45 Eur pašalpa, atsakovo skirta 2015 m. vasario 5 d. sprendimu, todėl, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, iki 1 VRP dydžio vienkartinė pašalpa 2015 metais pareiškėjai galėjo būti skirta atsiradus ypatingoms aplinkybėms. Kadangi iš pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. ir 2015 m. birželio 14 d. prašymų vienkartinei pašalpai gauti turinio matyti, kad pareiškėja abu šiuos prašymus grindė iš esmės tokiomis pačiomis aplinkybėmis (lėšų pragyvenimui ir vaistams įsigyti stoka), atsakovas turėjo pagrindą 2015 m. birželio 14 d. prašyme vienkartinei pašalpai gauti nurodytų aplinkybių nevertinti kaip ypatingų Tvarkos aprašo 10 punkto prasme ir neskirti pareiškėjai dar vienos vienkartinės pašalpos 2015 metais. Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodomos, tačiau 2015 m. birželio 14 d. prašyme vienkartinei pašalpai gauti neminimos aplinkybės, apibūdinančios jos materialinę padėti 2015 m. birželio mėnesį, vertinant atsakovo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (23.48)-SP13-5322 neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos teisėtumą ir pagrįstumą, nevertintinos, kadangi pagal Tvarkos aprašo 24 punkto nuostatas jas pareiškėja turėjo nurodyti pildydama Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą prašymą vienkartinei pašalpai gauti.

21. Kiti pareiškėjos skundo argumentai taip pat nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: pareiškėja nei pateikė, nei nurodė įrodymus, patvirtinančius jos teiginį, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija neišnaudoja socialinei paramai skirtų lėšų. Kita vertus, tokia aplinkybė galėtų būti reikšminga vertinant pagal Tvarkos aprašo 7 punktą skirtos vienkartinės pašalpos dydžio pagrįstumą, tačiau nėra reikšminga aiškinant Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas dėl ypatingų aplinkybių; pareiškėjos teiginiai, kad piniginė socialinė parama jai teiktina kiekvieną mėnesį, nėra reikšminga, kadangi ginčijamu sprendimu spręstas jos 2015 m. birželio 14 d. prašymas vienkartinei pašalpai gauti; aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija pareiškėjos skundą išnagrinėjo pažeisdama teisės aktais nustatytus terminus, viena vertus, savaime nebuvo pagrindas naikinti pastarosios priimtą sprendimą, o kita vertus, neribojo pareiškėjos teisės kreiptis į teismą dėl galimai pažeistos teisės gynimo: Įstatymas nenustatė privalomos ikiteisminės ginčijamo atsakovo sprendimo apskundimo tvarkos, be to, administracinių ginčų komisijai nustatytu laiku skundo neišnagrinėjus, pareiškėja per du mėnesius nuo dienos, iki kurios turėjo būti priimtas sprendimas, galėjo kreiptis į administracinį teismą (ABTĮ 32 str. 2 d.).

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė