2018-04-18 Nr. AB-8024-3-61-3-04429-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-337-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04429-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – I. B. ir E. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT) 2015 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2S-88-(14.2.3.).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog priimant skundžiamą aktą jo teisės buvo pažeistos tuo, kad neužtikrinta teisė susigrąžinti buvusių savininkų J. ir D. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytą žemę natūra, kadangi ši žemė yra laisva ir neužstatyta. Skundžiamu sprendimu valstybės išperkamos žemės vertė paskaičiuota neteisingai. Žemės vertė pernelyg maža, Alytaus mieste žemės vertė žymiai didesnė už paskaičiuotą kompensaciją pinigais. Skundžiamame sprendime nenurodyta žemės vieta, už kurią atlyginta pinigais, tai turi įtakos žemės vertei paskaičiuoti. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas aktas neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Atsakovas Nacionalinė žemė tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, jog ginčijamas aktas priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pareiškėjo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu nebuvo galimybės atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra. Pareiškėjas valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo Atkūrimo įstatyme numatytais terminais nepatikslino, todėl nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginant pinigais.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyrius 2014 m. birželio 12 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.7.)-2130 „Dėl informacijos“ pakartotinai kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie Alytaus miesto teritorijoje esančią laisvą valstybinę žemę, kurią būtų galima piliečiams grąžinti natūra. Alytaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. spalio 10 d. raštu Nr. SD-6400(32.24.) „Dėl informacijos suteikimo“ Alytaus skyriui pateikė Alytaus miesto planą su jame pažymėtais laisvos žemės plotais.

Buvusio savininkų J. ir D. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytoje žemėje laisvos žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, nėra. Be to, pareiškėjas neturi teisės pretenduoti į D. V. valdytą žemę. Atsakovas pažymėjo, kad iki nacionalizacijos buvusio savininko turėtos žemės, miško ar vandens telkinio vertės nustatymą reglamentuoja Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl Žemės įvertinimo tvarkos“. Šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 4.1 punkte nustatyta, kad <...> žemės ūkio paskirčiai naudota žemė:

I rūšies – 492,35 Eur už ha; II rūšies – 419,95 Eur už ha; III rūšies – 304,1 Eur už ha; IV rūšies – 188,25 Eur už ha. Šios Metodikos 3 punkte nustatyta, kad <...> Pradiniai duomenys apie turėto žemės sklypo (įskaitant joje esantį mišką ir vandens telkinius) vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Jeigu duomenų nepakanka (ne visa žemė įvertinta rūšimis), žemė, miškas, vandens telkiniai priskiriami prie IV rūšies <...>. Šios Metodikos 6 punkte nustatyta, kad atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam - gamybiniam potencialui įvertinti: 6.1. kai žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. nustatytąja tvarka patvirtintose miestų teritorijų ribose:

Vilniuje ir Kaune – 8; Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje – 6 <...>. Akcentavo, kad buvusios žemės rūšys yra nurodytos archyviniame dokumente – žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr.

64. Kadangi buvusi žemėvalda priskirta valstybės išperkamai žemei, o ne konkreti vieta, todėl atlyginama pagal vertę, o ne pagal vietą. Taip pat pabrėžė, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje forma buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2S-88-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. G.“ priimtas teisėtai, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjai ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2S-88-(14.2.3.), kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teises į J. V. valdytą iki nacionalizacijos 3,96075 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį 0,71125 ha žemės, atlyginant pinigais 1 696,67 Eur.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, skundo dėl skundžiamo akto panaikinimo nepagrindė nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis, tačiau žodžiu teismo posėdyje paaiškino, jog nepagrįstai nuosavybės teisės į buvusių savininkų J. ir D. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytą žemę buvo atkurtos pinigais, o ne natūra, kadangi ši žemė yra laisva ir neužstatyta. Be to, pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu valstybės išperkamos žemės vertė buvo paskaičiuota neteisingai, žemės vertė nepagrįstai maža, skundžiamame sprendime nenurodyta žemės vieta, už kurią atlyginta pinigais. Taigi, nagrinėjamojoje byloje ginčas byloje kilo iš esmės dėl nuosavybės atkūrimo būdo, t. y. dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises natūra į buvusių savininkų J. ir D. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę Alytaus mieste, dėl negrąžintinos žemės vertės neteisingo paskaičiavimo ir skundžiamo akto turinio ydingumo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises tik į J. V. valdytą iki nacionalizacijos 3,96075 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Alytaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2006 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 07-269 buvo nepagrįstai, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir D. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdyto 5,9952 ha žemės ploto dalį, t. y. į 5,9743 ha žemės plotą.

Teismas pažymėjo, kad 1983 m. sausio 17 d. testamentas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1991 m. rugsėjo 24 d. patvirtintas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, reg. (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog pareiškėjas paveldėjo J. V. 1983 m. sausio 17 d. testamente nurodytą nekilnojamąjį turtą. Byloje esantys archyviniai dokumentai patvirtina, kad J. ir D. V. žemę valdė bendrąja daline nuosavybės teise, kiekvienas po ½ žemės dalį. Pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) J.

V. valdytą 3,96075 ha žemę. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2015 m. birželio 22 d. pavedimu Nr. 1PAV-154-(1.8.) pavedė šios tarnybos Alytaus skyriaus vedėjui patikslinti 2006 m. birželio 22 d. patvirtintą pažymą Nr. 07-269 dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų, joje nurodant, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į J. V. valdytą iki nacionalizacijos 3,96075 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyriaus vedėjas 2015 m. liepos 2 d. patikslino nurodytą pažymą. Pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių ir byloje tokių duomenų nėra nustatyta, jog turi teisę pretenduoti į D.

V. turėtą nekilnojamąjį turtą. Jokių įrodymų, kad D. V. savo broliui J. V. iki nacionalizacijos perleido savo valdytos žemės dalį, nėra. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 11-1618 ir 2007 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 11-1848 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį 1,2495 ha Alytaus mieste, grąžinant natūra, todėl liko neatkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytą 2,71125 ha žemės dalį.

Alytaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. spalio 10 d. raštu Nr. SD-6400(32.24.) informavo atsakovą apie laisvą žemę Alytaus miesto teritorijoje. Iš Alytaus miesto teritorijos plano apie suplanuotas teritorijas, kuris buvo apžiūrėtas teismo posėdžio metu, matyti, jog iki nacionalizacijos J. V. valdytos žemės ribose laisvos žemės, kurią galima būtų grąžinti natūra, nėra. Be to, nurodytą aplinkybę patvirtina ir byloje esančios šio plano ištraukos.

9. Teismas pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis nurodyta tvarka, nustatyta Atkūrimo įstatymo nuostatas detalizuojančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 1061 punkte. Nagrinėjamo ginčo atveju laisvos žemės iki nacionalizacijos J. V. valdytos žemės ribose nebuvo, todėl atsakovas neturėjo teisinės galimybės atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į likusią žemę natūra. Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir Alytaus miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvos (neužstatytos) žemės nebuvimą buvo pakankamas pagrindas Nacionalinei žemės tarnybai atkurti pareiškėjui nuosavybės teises kitu būdu. Nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų apie laisvą (neužstatytą) žemę J. V. valdytos žemės ribose nėra, pareiškėja tokių įrodymų nepateikė.

10. Teismas pabrėžė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.47)-4008 pareiškėjas, nesant galimybės atkurti jam nuosavybės teises natūra, buvo informuotas, kad turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo Atkūrimo įstatyme numatytais terminais nepatikslino, todėl nuosavybės teisės jam buvo atkurtos atlyginant pinigais.

11. Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą. Taip pat iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010).

12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiamame įsakyme nustatyta žemės sklypo vertė neatitinka realios žemės rinkos vertės, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimu, Metodikos 3, 4, 6 punktais, atsižvelgė į tai, kad žemė, į kurią pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises iki nacionalizacijos, buvo žemės ūkio paskirties, šios žemės rūšis buvo nurodyta archyviniuose dokumentuose, t. y. Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 64. Teismui nekilo abejonių dėl nustatytos 0,71125 ha žemės sklypo vertės – 1 696,67 Eur. Valstybės išperkamos valdytos žemės vertė apskaičiuota laikantis lygiavertiškumo principo. Taigi, teismo vertinimu, atsakovas skaičiuodamas žemės vertę Metodikos reikalavimų nepažeidė.

13. Teismas konstatavo, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje atitinka Atkūrimo tvarkos 4 priedo formos reikalavimus. Sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta buvusio savininko valdytos žemės vieta, esanti (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste. Skundžiamo sprendimo 1.5 punkte, kuriame nurodyta atlyginimo už negražintą žemę vertė pinigais, nėra reikalavimo nurodyti žemės vietą, už kurią atlyginama pinigais.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatavo, jog pareiškėjo skundas negali būti tenkintinas, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nei teisės aktų, nei pareiškėjo teisių nepažeidė, skundžiamo sprendimo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo įpareigoti NŽT Alytaus skyriaus vedėją atlikti veiksmus; panaikinti NŽT 2015 m. birželio 22 d. pavedimą Alytaus skyriaus vedėjai dėl A. G. skundų nagrinėjimo Nr. 1PAV-154-(1.8); panaikinti NŽT Alytaus skyriaus vedėjos 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 2VI-766(14.2.2); panaikinti NŽT 2015 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2S-88-(14.2.3.).

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto įvairias faktines aplinkybes dėl bylos eigos, pažymi, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių argumentų dėl priimto skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti tam tikrus skundo reikalavimus, apeliacine tvarka neskundė. Pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių motyvų ir argumentų dėl šio ginčo nenurodo, taip pat nenurodo įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Pareiškėjas nurodo kitas aplinkybes ir kelia naujus reikalavimus.

Teismas teisingai teismas pažymėjo, kad 1983 m. sausio 17 d. testamentas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1991 m. rugsėjo 24 d. patvirtintas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog pareiškėjas paveldėjo J. V. 1983 m. sausio 17 d. testamente nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir Alytaus miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvos (neužstatytos) žemės nebuvimą buvo pakankamas pagrindas Nacionalinei žemės tarnybai atkurti pareiškėjui nuosavybės teises kitu būdu.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytą 0,71125 ha žemės plotą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei ir kurį pareiškėjas iki šiol pageidavo susigrąžinti natūra, ir iki 2015 m. kovo 1 d. nepareiškė valios į šį žemės plotą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško sklypą kitoje vietoje, pareiškėjas buvo informuotas, kad pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkto nuostatas, už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, kurie nustatyta tvarka buvo priskirti miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., valstybė piliečiams atlygina pinigais – išpirkdama žemę.

Todėl, vadovaujantis šio teisės akto nuostatomis, Nacionalinė žemės tarnyba į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdytą 0,71125 ha žemės plotą nuosavybės teises pareiškėjui atkūrė atlyginant pinigais. Kadangi buvusi žemėvalda priskirta valstybės išperkamai žemei, o ne konkreti vieta, todėl atlyginama pagal vertę, o ne pagal vietą. Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. liepos 28 d. sprendimas priimtas teisėtai, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Atkūrimo tvarka bei kitais teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2S-88-(14.2.3.). Šiuo sprendimu atsakovas atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į dalį 0,71125 ha iš 3,96075 ha J. V. valdytos iki nacionalizacijos 3,96075 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), už šią žemę atlyginant pinigais - 1696,67 Eur.

20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimą revizuoja tik toje apimtyje, kurioje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai ir yra tas bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, dalykas. Minėta, kad pareiškėjas kokių tai teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės nenurodo. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo galima suprasti, kad jis nesutinka su atsakovo pritaikytu jo atžvilgiu nuosavybės atkūrimo būdu.

21. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus ir sąlygas reglamentuoja Atkūrimo įstatymas. Šiuo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 02 01) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 04 01 gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodyta, kad jeigu pilietis iki 2003 04 01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės j nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

22. Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.47)-4008, pareiškėjui buvo pranešta, kad jis turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu, nes nėra galimybės atkurti jam nuosavybės teises natūra (II t., b.l. 54).

23. Byloje duomenų, kad pareiškėjas iki 2015 m. kovo 1 d. išreiškė sutikimą, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos lygiaverčiu miško plotu, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

24. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo veiksmai, priimant sprendimą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į žemę už ją atlyginant pinigais, atitiko Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje kitų aplinkybių, kurios duotų pagrindą ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu bei nepagrįstu nenustatyta. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pareiškėjas.

25. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys