2019-07-03 Nr. AB-13667-3-61-3-02156-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1409-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3; 12.3.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. D. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. D. ir J. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–19, 110), prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 26 d. sprendimus Nr. S-144, Nr. S-113; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. 68-24, Nr. 68-25; 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimus Nr. (44.1) FR0682-666, Nr. (44.1) FR0682-667.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Komisija nepagrįstai nekonstatavo mokesčių administratoriaus padarytų pažeidimų dėl netinkamo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir akcijų pirkimo–pardavimo sandorio neidentifikavimo. Šiuo atveju nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, lėmusios, jog pareiškėjai dėl tokių sandorių gavo mokestinę naudą. Vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo mokestinę naudą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. MAĮ 69 straipsnis negali sukurti naujų mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisyklių.

3. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai padarė išvadą, jog uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Euda“ akcijų pardavimas V. K. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartys) faktiškai neįvyko, o Sutartyse nurodytos pinigų sumos J. D. nebuvo perduotos. Nepaisant šios išvados, mokesčių administratorius neidentifikavo tikrųjų sandorių, o priimdamas ginčijamą sprendimą laikė, kad J. D. nepardavė UAB „Euda“ akcijų. Pareiškėjų teigimu, įvykęs sandoris negali būti laikomas tariamu. Tuo tarpu byloje pateiktos dvi akcijų pirkimo–pardavimo sutartys:

1) pagal 2009 m. liepos 8 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 197 400 vnt. akcijų už 197 400 Lt;

2) pagal 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 84 600 vnt. akcijų už 57 528 Lt. Pareiškėjai pateikė visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius, kad UAB „Euda“ akcijų pirkimas buvo realus. Sandorių realumą patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. pačios UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys. Faktą, kad pareiškėjai realiai gavo grynuosius pinigus už akcijas, patvirtina individualaus seifo nuomos sutartis bei apmokėjimo už seifo nuomą dokumentai. Taip pat praėjus devyniolikai kalendorinių dienų nuo 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo J.

D. išviešino šios sutarties sudarymo duomenis valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, o viešuose registruose išviešinti bei įregistruoti juridiniai faktai laikytini teisingais ir išsamiais. Pareiškėjų teigimu, pajamos už akcijas taip pat buvo deklaruotos 2009 m. pateiktoje deklaracijoje. Tuo tarpu Komisija nepaaiškino, kodėl viešuose registruose išviešintus duomenis vertino kaip nereikšmingus. Mokesčių administratorius, 2016 m. atlikdamas patikrinimą, duomenų, pateiktų 2009 m. deklaracijoje, kvestionuoti nebegalėjo.

Mokesčių administratoriaus teisė duoti privalomąjį nurodymą už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, pasibaigusi. Todėl šiuo atveju taikytina ir mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Aplinkybė, kad UAB „Euda“ buvo iškelta bankroto byla bei bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nereiškia, kad daugiau nei prieš metus J. D. neturėjo teisės parduoti UAB „Euda“ akcijų bei negalėjo gauti Sutartyse nurodytos kainos. Akcijų kaina, už kurią J.

D. jas pardavė, buvo pagrįsta, nes UAB „Euda“ finansinė padėtis buvo gera. Todėl mokesčių administratorius nenustatė nei vieno pažeidimo, kurį J. D. būtų padaręs parduodant UAB „Euda“ akcijas, taip pat nepateikė nei vieno įrodymo, kodėl 2009 m. parduodant ginčo akcijas nebuvo galima gauti pinigų sumos, kurią už akcijas gavo J. D.

4. Mokesčių administratorius nepagrįstai padarė išvadą, kad V. K. Lietuvoje 2009 m. realiai jokių akcijų pirkimo sandorių su J. D. nevykdė. Nors mokesčių administratorius nurodė, kad V. K. 2009 m. nebuvo Lietuvoje, pareiškėjų teigimu, ginčo Sutarčių sudarymo metu V. K. buvo Lietuvoje ir pasirašė šias Sutartis, išverstas į jo gimtąją rusų kalbą. Aplinkybę, kad V. K. Sutarčių metu buvo Lietuvoje, patvirtina ir kitų liudytojų, t. y. O. B. ir K. K., parodymai. Sutarčių sudarymo faktą patvirtina ir baudžiamosios bylos Nr. 64-1-01056-09 medžiaga. Aplinkybė, kad bendrovės akcininkų žurnale nėra įrašų apie Sutartis, taip pat nepaneigia šių Sutarčių realumo, nes tokių įrašų darymas nuo J. D. nepriklausė.

5. Pareiškėjų teigimu, įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą tenka mokesčių administratoriui. Faktą apie pareiškėjo deklaruotų pajamų nebuvimą taip pat turėjo įrodyti mokesčių administratorius. Šiuo atveju, pareiškėjų įsitikinimu, mokesčių administratorius nesurinko duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjams apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pareiškėjai pateikė visus turimus įrodymus, juridinę galią turinčias ir tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinkančias Sutartis, todėl nepagrįsta iš pareiškėjų reikalauti tokio elgesio, kokio galiojantys teisės aktai nenustato.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 119–125) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 ir Nr. FR0680-529. Patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktinių išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjai galėjo būti tikrinami už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009 metus. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1302 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinius pareiškėjų patikrinimus, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, jog UAB „Euda“ akcijų pardavimas V. K. pagal Sutartis faktiškai neįvyko, o Sutartyse nurodytos pinigų sumos J. D. nebuvo perduotos. Duomenys apie UAB „Euda“ akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui buvo pateikti 2009 m. liepos 27 d. Tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo VĮ Registrų centrui pranešta nebuvo. Kauno apylinkės teismo pateiktoje 2011 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 5–4/36 nurodyta, kad bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. Pagal Šiaulių AVMI turimą informaciją, V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d. ir tą pačią dieną iš Lietuvos Respublikos išvyko. Duomenų, kad V. K. būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką po 2003 m. gruodžio 22 d., nėra. V. K. fizinių asmenų pajamų deklaracijų Rusijos Federacijoje nėra pateikęs. Atsakovas nurodė, kad UAB „Euda“ veikla po akcijų pardavimo V. K. faktiškai buvo sustabdyta, apklaustieji teigė, kad įmonėje nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. nebuvo vykdoma jokia veikla, naujasis UAB „Euda“ akcininkas V. K. nedalyvavo bendrovės veikloje, nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų. Bendrovės akcijų įsigijimas už jų nominalią vertę nėra pagrįstas jokia ekonomine ar verslo logika, turint omenyje jos finansinę padėtį.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI nustatė, jog ginčo Sutartys sudarytos fiktyviai, t. y. pareiškėjos sutuoktinis jokių akcijų nepardavė. Atkurdama tikrąsias aplinkybes pagal MAĮ 69 straipsnį, Šiaulių AVMI negali atsižvelgti į tuos pačius sandorius, kuriuos pripažino apsimestiniais, t. y. pasakyti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai yra dirbtiniai, sudaryti formaliai, siekiant mokestinės naudos, bet tuo pačiu šių sandorių pagrindu nustatyti pareiškėjų pajamas, jų išmokėjimo / gavimo momentą, dydį. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu pajamų mokesčiu būtų apmokestinamos faktiškai gautos, o ne menamos pajamos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kada tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą. Atsižvelgiant į tai, kad VMI pareiškėjo skundų nagrinėjimo metu nustatė, jog Šiaulių AVMI neteisingai apibrėžė (nustatė) mokėtinų mokesčių bazę, vietos mokesčių administratoriaus sprendimai panaikinti ir jam pagrįstai pavesta iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, bei priimti naują sprendimą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų L. D. ir J. D. GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 bei Nr. FR0680-529 (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 137–149, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 131–143).

13. Pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių AVMI pateikė rašytines pastabas dėl Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktų Nr. FR0680-528 ir Nr. FR0680-529 (toliau – ir Patikrinimo aktai), prašydami panaikinti Patikrinimo aktus (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 59–69, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 57–67).

14. Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-666 iš dalies patvirtino 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528 bei nurodė pareiškėjai L. D. į valstybės biudžetą sumokėti 5 541,01 Eur GPM, 3 893,39 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudą, 2 110,75 Eur PSD įmokų, 1 483,08 Eur PSD įmokų delspinigių ir 211 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 39–56). Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-667 iš dalies patvirtino 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529 bei nurodė pareiškėjui J. D. į valstybės biudžetą sumokėti 5 551,73 Eur GPM, 3 874,71 Eur GPM delspinigių, 555 Eur GPM baudą, 2 194,16 Eur PSD įmokų, 1 542,19 Eur PSD įmokų delspinigių ir 219 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 41–58).

15. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-24, jį tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-667 ir pavedė Šiaulių AVMI priimti naują sprendimą (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 21–23). VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-25, jį tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-666 ir pavedė Šiaulių AVMI priimti naują sprendimą (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 20–22). Komisija 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. S-113 (7-67/2017) patvirtino VMI 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-25.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties taikymo teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad pirminis pavedimas atlikti pareiškėjų mokestinį patikrinimą buvo priimtas 2014 m. gruodžio 16 d., pagal kurį numatyta mokestinį nurodytų asmenų patikrinimą pradėti 2014 m. gruodžio 16 d. ir baigti 2015 m. vasario 12 d. (Komisijos J. D. bylos medžiaga, II t., b. l. 175–178; Komisijos L. D. bylos medžiaga, II t., b. l. 198–201). Teismas pažymėjo, kad atlikusi mokestinį patikrinimą pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą, Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. priėmė sprendimus Nr. (44.1) FR0682-222 ir Nr. (44.1) FR0682-221 dėl patikrinimų aktų tvirtinimo, kuriais pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant pakartotinį mokestinį patikrinimą, Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. priėmė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 bei Nr. FR0680-529 (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 137–149, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 131–143), kuriuos iš dalies patvirtino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimais Nr. (44.1)FR0682-666 ir Nr. (44.1)FR0682-667 (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 39–56; Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 41–58).

18. Atsižvelgdamas į mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino reglamentavimą bei susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pirminis pareiškėjų mokestinis patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimus, todėl pareiškėjų mokestinis patikrinimas galėjo būti atliekamas už einamuosius 2014 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. už 2009–2013 m. laikotarpį ir už 2014 metus. Mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį pareiškėjų patikrinimą, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas iš naujo nesiskaičiavo, todėl teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog nagrinėjamos bylos atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.

19. Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 ir 70 straipsnių taikymo teismas pažymėjo, kad vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į Sutartis, kaip į pareiškėjų pajamų šaltinius, taip pat ar pagrįstai Šiaulių AVMI pavesta iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

20. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išsakyta pozicija, kad Sutartys nepripažintinos pareiškėjų pajamų šaltiniu, nes sudarytos siekiant pateisinti pareiškėjų realius pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 10 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), taigi pareiškėjai nurodytu laikotarpiu gavo neapmokestintų pajamų. Įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą bei proceso šalių pateiktus paaiškinimus, teismas palaikė atsakovo išdėstytą poziciją, kad Sutartys nepatvirtina 2009–2010 metais viršijusios pajamų sumos, t. y. 253 630 Lt, gavimo. Vertinant pareiškėjų pateiktų Sutarčių turinį matyti, kad pagal 2009 m. liepos 8 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 197 400 vnt. akcijų už 197 400 Lt, o pagal 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 84 600 vnt. akcijų už 57 528 Lt. Nepaisant šių Sutarčių nuostatų, byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjams nurodytos pinigų sumos būtų faktiškai perduotos. Nors pareiškėjai teigė, kad už akcijas buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti realų pagal Sutartis sulygtų pinigų gavimo faktą. Pareiškėjas J. D. taip pat negalėjo sklandžiai atpasakoti pinigų gavimo fakto, neprisiminė nei kokiomis kupiūromis, nei kokia valiuta jam pinigai buvo perduoti (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 175). Be to, aktuali aplinkybė, kad bendrovės akcininkų žurnale nerasta įrašų apie akcininkų pasikeitimą, taip pat informacija apie 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį VĮ Registrų centrui nebuvo pateikta (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 138). Nors pranešimą apie akcijų įsigijimą bendrovei įpareigojama atlikti akcijas įsigijusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnis), nepaisant to, nurodytų aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo dėstoma pozicija dėl Sutarčių vykdymo. Teismo vertinimu, pagal nurodytas Sutartis perduodama pinigų suma yra pakankamai didelė, todėl vidutinio apdairumo ir rūpestingumo asmuo ne tik kad turėtų prisiminti tokios sumos perdavimo aplinkybes, bet ir užfiksuoti pinigų perdavimo faktą rašytiniais objektyviais įrodymais, kurių šioje byloje nėra.

22. Taip pat reikšmingomis laikytos ir aplinkybės, susijusios su ginčo akcijas įsigijusiu asmeniu V. K. Iš Sutarčių duomenų matyti, kad akcijas pareiškėjas J. D. perleido V. K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad UAB „Euda“ V. K. veikla pasireiškė vieninteliu veiksmu, t. y. ginčo Sutarčių pasirašymu, jokios kitos šio asmens veiklos įmonėje neužfiksuota. Duomenų apie V. K. finansinę padėtį taip pat nėra, nes V. K. į Rusijos Federacijos Valstybinę mokesčių inspekciją neatvyko. Taigi byloje nėra jokios rašytinės medžiagos, kuri patvirtintų, kad V. K. pinigus už Sutartis realiai perdavė J. D., taip pat, kad J. D. būtų faktiškai gavęs sutartas pinigų sumas iš V. K.

23. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, teismas sutiko su Komisijos išvada, jog mokesčių mokėtojo pateikti sandoriai buvo įforminti tik tam, kad būtų galimybė įteisinti gautas kitas ne už akcijų pardavimą neapmokestintas pajamas. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių gautų pinigų realumą pagal Sutartis, o esantys netiesioginiai įrodymai tik paneigia pinigų gavimo realumo faktą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pagal susiklosčiusią faktinę situaciją Šiaulių AVMI ginčijamais sprendimais pagrįstai atkūrė tikrąsias faktines aplinkybes pagal MAĮ 69 straipsnį ir nustatė, kad Sutartys realiai nebuvo vykdomos.

24. Teismas akcentavo, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas nustato centrinio mokesčių administratoriaus teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Tačiau įstatymų leidėjas neapibrėžė sąlygų, kada mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą.

25. Teismo vertinimu, VMI ginčijamuose sprendimuose tinkamai motyvavo, dėl kokių priežasčių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas negali būti tvirtinamas dėl būtinybės spręsti pareiškėjų iš kitų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo klausimą taikant MAĮ 70 straipsnį. Šias aplinkybes taip pat tinkamai įvertino ir papildomai pagrindė Komisija. Byloje esanti medžiaga ir konstatuotos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nustačius pajamas, gautas iš kitų pajamų šaltinių, atsiranda būtinybė nustatyti faktiškai pareiškėjų gautas pajamas ir pagal faktiškai gautų pajamų sumą, taikant MAĮ 70 straipsnį, apskaičiuoti mokestinę prievolę pareiškėjams. Teismas pastebėjo, kad tai yra susiję su teisinga bei pagrįsta galimai tenkančia mokestine našta, ir faktiškai gautos pareiškėjų pajamos turėtų būti nustatytos vietos mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį tyrimą. Taigi teismas sutiko su atsakovo VMI ginčijamuose sprendimuose nurodytu pavedimu vietos mokesčių administratoriui iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnį.

26. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimų tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d. 1 p.).

III. 27. Pareiškėjai L. D. ir J. D. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 178–194), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjai vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Teismas neišnagrinėjo didelės dalies pareiškėjų skundo argumentų, dėl jų nepasisakė, jų neanalizavo, nors jie yra reikšmingi kilusio ginčo teisingam išnagrinėjimui. Teismas kaip svarbią aplinkybę nurodė, kad apie vieną iš akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių nebuvo pranešta VĮ Registrų centrui, tačiau kitu atveju pranešimas apie kitą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį laikomas nereikšminga aplinkybe ir nevertinamas. Toks nevienodas įrodymų vertinimas niekuo nepateisinamas ir nemotyvuotas.

27.2. Pareiškėjų vertinimu, buvo netinkamai taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjai pabrėžia, jog MAĮ 69 straipsnyje kalbama apie realiai sudaromą sandorį, kurį mokesčių administratorius turi identifikuoti, nustatyti jo turinį ir kita. Šiuo atveju mokesčių administratorius nurodo, kad Sutartys išvis nebuvo sudarytos, kas reiškia, jog pareiškėjas liko akcijų savininkas. Teismas nepateikė aiškios pozicijos – ar jis laikė, kad Sutartys iš viso nebuvo sudarytos, ar tik nebuvo įvykdytos. Neidentifikavęs tikrojo Sutarčių turinio, mokesčių administratorius nepagrindė MAĮ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. MAĮ 69 straipsnio 1 dalies kalba apie realiai įvykusias ūkines operacijas, kai tuo tarpu mokesčių administratorius apskritai neigia ūkines operacijas, neigia pačias Sutartis. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija, nei teismas nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po Sutarčių sudarymo, kad pareiškėjai dėl tokių Sutarčių gavo mokestinę naudą. Taigi mokesčių administratorius teisiniam santykiui taikė normą (MAĮ 69 str. 1 d.), kuri netaikytina, nes jos taikymui sąlygų nekonstatuota. Pareiškėjai turėjo visus teisės aktuose nurodytus apmokestinamosios ūkinės operacijos dokumentus (Sutartys, mokesčių deklaracijos ir kt. dokumentai). Teismas nenurodė, kokių konkrečiai dokumentų pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė ir kokia konkreti teisės norma juo įpareigoja tokius dokumentus pateikti, kad būtų įrodytas realus pajamų už parduotas akcijas gavimas. Bendroji taisyklė – identifikuojant mokestinės prievolės apimtį paprastai remiamasi būtent apskaitos ir susijusiais dokumentais, o turinio viršenybės prieš formą principas yra išimtis iš šios taisyklės, kurios įrodinėjimo standartas yra ypač aukštas.

27.3. Dėl sudarytų Sutarčių pareiškėjai pažymi, kad mokesčių administratorius nurodė, jog Sutartys buvo tariami sandoriai. Tuo tarpu Komisija priimtuose sprendimuose pažymėjo, kad neginčija pareiškėjo turėtų UAB „Euda“ akcijų perleidimo kitam asmeniui fakto. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nėra aiškios pozicijos – ar laikoma, kad Sutartys nebuvo sudarytos, ar tik neįvykdytos. Pareiškėjai akcentuoja, jog duomenys apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo pateikti VĮ Registrų centrui 2009 m. liepos 27 d. Taigi sutartis ir duomenys apie akcijų perleidimą buvo išviešinti bei pateikti viešam valstybės registrui, kuris nenustatė pagrindų neregistruoti akcijų perleidimo kitam asmeniui juridinio fakto. Viešuose registruose įregistruoti juridiniai faktai laikomi teisingais ir išsamiais, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pranešimo VĮ Registrų centrui neaptarė ir neįvertino. Be to, pareiškėjai pažymi, kad 2010 m. gegužės 4 d. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas J. D. deklaravo 254 928 Lt pajamų už vertybinius popierius. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Tačiau teismas dėl mokesčių deklaracijos reikšmės nieko nepasisakė. Pareiškėjai akcentuoja ir tai, kad pateikta deklaracija laikui bėgant įgyja teisinį stabilumą ir vietos mokesčių administratorius, 2016 metais atlikdamas patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė tai daryti buvo pasibaigusi. Nebuvo pagrindo praėjus daugiau kaip 5 metams pradėti abejoti mokesčių deklaracijoje įtvirtintų duomenų teisingumu. Pareiškėjai pateikė visus nuo jų priklausančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius kad UAB „Euda“ akcijų pirkimas–pardavimas buvo realus, pirkėjas buvo V. K. ir už akcijas jis sumokėjo J. D. deklaruotas pajamas.

27.4. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymas atsiskaitymo grynaisiais pinigais nedraudė. Tai, kad pareiškėjas, praėjus laikui, neprisiminė, kokiomis tiksliai dienomis, kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai, yra natūralu. Pareiškėjai pateikė individualaus seifo nuomos sutartis bei apmokėjimo dokumentus už seifo nuomą. Reikšminga ir tai, kad akcijų pardavimas buvo išviešintas VĮ Registrų centre būtent tuo metu, kai įvyko akcijų pardavimas. Pajamos, gautos už akcijas, buvo deklaruotos mokesčių administratoriui. Pareiškėjai akcentuoja, kad bankroto byla UAB „Euda“ iškelta po daugiau nei metų nuo Sutarčių sudarymo. Mokesčių administratorius nenustatė nei vieno pažeidimo, kurį J. D. būtų padaręs parduodant UAB „Euda“ akcijas, taip pat nepateikė nė vieno įrodymo, kodėl 2009 m. vasarą parduodant UAB „Euda“ akcijas nebuvo galima gauti kainos, kurią už jas gavo J. D.

27.5. V. K. veiksmai niekaip nesusiję su Sutarčių ir juose įtvirtintų duomenų realumu. Priešingai, jie įrodo, jog V. K. yra realus, o ne išgalvotas asmuo. V. K. buvo Lietuvos Respublikoje Sutarčių pasirašymo metu, Sutartys buvo išverstos į rusų kalbą. Pareiškėjai pateikė sutarčių vertimus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nepagrįstai nevertino. Aplinkybę, kad V. K. lankėsi Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir O. B., K. K. parodymai. Aplinkybė, kad nėra įrašų bendrovės akcininkų registracijos žurnale, nėra paneigianti Sutarčių realumą, nes tokių įrašų darymas nuo J. D. nepriklauso ir niekaip nepaneigia pajamų už akcijas gavimo realumo. Pareiškėjai taip pat pateikė J. D. susirašinėjimą su bankroto administratoriumi dėl to, kad tuometinis UAB „Euda“ direktorius neįregistravo pasikeitusio akcininko. O. B., A. S., J. M., K. K. liudijimuose aiškiai įvardintas UAB „Euda“ akcijų įgijėjas, jo vardas, pavardė, jo atstovas. Nėra nustatyta, jog nors vienas iš liudijusių asmenų būtų sakęs netiesą, išgalvotas aplinkybes. Kilusias abejones mokesčių administratorius galėjo išsiaiškinti uždavęs klausimus minėtiems asmenims.

27.6. Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003 ir pažymi, kad mokesčių administratorius nesurinko duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjams papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčias Sutartis, kurios atitinka jų sudarymo metu valstybės joms keltus reikalavimus bei yra galiojančios, taip pat įrodymus, pagrindžiančius Sutartis ir pinigų už akcijas gavimą. Reikalauti iš pareiškėjų tokio elgesio, kokio pagal galiojančius įstatymus iš jų nebuvo reikalaujama, būtų nepagrįsta.

27.7. Iš Patikrinimo aktų matyti, kad įvykdytas 2016 m. gegužės 27 d. pavedimas tikrinti (o ne 2014 m. pavedimas, kaip tvirtina mokesčių administratorius). Todėl, nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, galėjo būti tikrintas laikotarpis tik nuo 2011 m. sausio 1 d.

27.8. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius turėjo pakankamai laiko atlikti detalų faktinių aplinkybių įvertinimą ir pripažinti, kad pareiškėjai mokesčių įstatymų nepažeidė, o ne vėl grąžinti mokestinį ginčą į pradinę padėtį. Toks centrinio mokesčių administratoriaus veikimas (mokestinio patikrinimo uždelsimas) pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus.

28. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7), kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas vadovaujasi MAĮ 68 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjų pirminiai patikrinimai atlikti pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimus tikrinti. Taigi pareiškėjai galėjo būti tikrinami už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pateikė Sutartis, tačiau piniginių lėšų gavimas pagal ginčo Sutartis grindžiamas tik pareiškėjų paaiškinimais. Sutartys surašytos lietuvių kalba ir jose nenurodyta, kad Sutarčių turinys išverstas į V. K. gimtąją ar kitą jam suprantamą kalbą. Pareiškėjų pateikti Sutarčių vertimai nepasirašyti nei pareiškėjų, nei V. K. Todėl lieka neaišku, kokiu būdu V. K. susipažino su didelės vertės sandorių sąlygomis, kaip, kada, kur V. K. pateikta informacija apie bendrovės finansinę būklę ir pan. Duomenys apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui pateikti 2009 m. liepos 27 d., tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo pranešta nebuvo. Bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d., nėra duomenų, kad po tos datos jis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas akcentuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2012 UAB „Euda“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nors pareiškėjas savo paaiškinimuose nurodė, kad su V. K. jį supažindino A. B., tačiau mokesčių administratoriui nepavyko identifikuoti minėto asmens. Apklaustų darbuotojų parodymuose nėra duomenų, kada asmenys, lankęsi UAB „Euda“, buvo identifikuoti, nėra patvirtino, kad lankėsi būtent V. K.. UAB „Euda“ veikla po akcijų pardavimo buvo faktiškai sustabdyta, V. K. nedalyvavo bendrovės veikloje, nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų. Nors pareiškėjas deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį deklaravo pajamas už parduotus vertybinius popierius, tačiau nurodė tokią pačią jų įsigijimo išlaidų sumą.

32. Anot atsakovo, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų realų pagal Sutartis sulygtų pinigų gavimo faktą. Pareiškėjas taip pat negalėjo sklandžiai atpasakoti pinigų gavimo fakto, neprisiminė, kokiomis kupiūromis, kokia valiuta jam buvo perduoti pinigai. Pareiškėjų išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas, t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Pareiškėjai nepagrindė minėtų pajamų šaltinių juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju galutiniam sprendimui priimti yra būtinas naujos informacijos surinkimas, todėl atsakovas pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Mokesčių administratoriaus nuomone, mokesčio mokėtojai (sutuoktiniai) ginčo laikotarpiu gavo nenustatytos kilmės pajamų, kurios turi būti apmokestintos 15 proc. GPM tarifu ir 6 proc. PSD įmokų tarifu.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Apeliantai nurodo, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjų skundo svarbių argumentų, dėl jų nepasisakė, jų neanalizavo, nors jie yra reikšmingi teisingam kilusio ginčo išnagrinėjimui, buvo pažeista pareiškėjų teisė į tinkamą teismo procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs skundžiamus mokesčių administratoriaus aktus, pareiškėjų skundo teismui argumentus ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažįsta, kad aukščiau paminėti apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

36. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

37. Be to, ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumento pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

41. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

42. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų proceso taisyklių nesilaikė, nes bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių pagrindu atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus, nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis jie grindė savo reikalavimus. Teismas detaliai netyrė byloje surinktų įrodymų, savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų netyrė.

43. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d.).

44. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina nustatyti, ar egzistuoja objektyvūs įrodymai (ir tuo ši byla skiriasi nuo panašių bylų), kad ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti ir pinigai už akcijas sumokėti. Pvz., ar pareiškėjai buvo deklaravę gautas pajamas, ar įrašai apie akcijų pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, ar susirašinėjimas su BUAB „Euda“ administratoriumi dėl naujo akcininko įvyko, kai pareiškėjai nieko nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus. Teismas turi nustatyti, ar egzistuoja objektyvūs nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai apie akcijų pirkėjo lankymąsi įmonėje, apie akcijų pasirašymo ir valdymo aplinkybes, ar akcijos buvo bevertės, ar vis tik naujas turtas objektyviai galėjo turėti nedidelę vertę, už kurią akcijos buvo iš esmės ir perleistos. Teismas privalo pasisakyti dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus, nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. D. ir J. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė