2016-06-16 Nr. AB-12978-3-61-3-01303-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2457-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01303-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 138–139, 155–157) prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 24 d. jis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą žiauriomis, kankinančiomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Teigė, kad konvojavimo metu konvojaus pareigūnai nuolat demonstratyviai rodydami kovinius ginklus, atlikinėdami asmens ir jo asmeninių daiktų apžiūras, žemino, tyčiojosi tiek iš asmens, tiek iš jo daiktų. Be to, nurodė, kad jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes apytiksliai 2 kv. m patalpoje važiuodavo 7 asmenys su savo asmeniniais iki 30 kg sveriančiais daiktais. Šaltuoju metų laiku automobilio viduje būdavo labai šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, pasidarydavo silpna, o šiltuoju metų laiku konvojavimo sąlygos būdavo siaubingos dėl karščio ir oro trūkumo. Taip pat akcentavo, kad automobiliuose tvyrodavo baisus kvapas, būdavo purvina. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėtų konvojavimo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. nežmoniškas kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, sapnuoja košmarus (pareigūnų žiaurų elgesį).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 9–12, 142–144, 160–162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį iki 2012 m. spalio 8 d. taikyti senaties terminą. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad visas įstaigos tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

Visuose specialiosios paskirties automobiliuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros, taip pat įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai (po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo / išėjimo). Be to, paaiškino, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Šiame kontekste pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriui atlikus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Dėl vietos trūkumo pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius ir apie tai padaromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tuo tarpu konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių dėl kovinių ginklų rodymo, Viešojo saugumo tarnyba pabrėžė, jog Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

Tame pačiame punkte konvojavimas apibrėžiamas kaip ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Remiantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Tačiau Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Viešojo saugumo tarnyba tvirtino, kad šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį iki 2012 m. spalio 8 d. taikyti senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu (I t., b. l. 171–179) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, ar egzistuoja priežastinio ryšio ir žalos faktai. Šiame kontekste teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas specialiuoju transportu – automobiliais Volkswagen (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAZ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kurie registruoti teisės aktuose nustatyta tvarka ir atitinka techninius reikalavimus. Įvertinęs nurodyto specialiojo transporto schemas, teismas taip pat nustatė, kad specialiuosiuose automobiliuose Volkswagen įrengta: bagažo skyrius, sėdimos vietos (kėdės su atlošais), šildymo įrenginys ir sistema, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas, langai; specialiuosiuose automobiliuose MAZ įrengta: suolai, šildymo sistema, vėdinimo liukai, apšvietimas, atsarginis išėjimas; specialiajame automobilyje Iveco, be kita ko, įrengta: bagažo skyrius, kėdės (sėdynės), šildymo sistemos įrenginys, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas; specialiajame automobilyje Mercedes Benz įrengta: suolai, šildymo sistema, apšvietimas, vėdinimo liukai, atsarginis išėjimas.

Teismas pažymėjo, kad minėtuose automobiliuose yra tinkama ventiliacija ir dirbtinė apšvieta. Tuo tarpu bylos duomenys apie kartu su pareiškėju važiavusių asmenų skaičių patvirtina, kad Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Kelių eismo taisyklių 244 punktą kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad visos nurodytos transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato gamintojas, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atžvilgiu buvo demonstruojami ginklai, teismas akcentavo, jog remiantis Konvojavimo taisyklių 3 punktu, konvojus – tai viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą; konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą.

Kitaip tariant, konvojuojant negalima išvengti ginklų, nes tai ginkluota veikla. Be to, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 78 punktu, konvojuojamuosius priimant konvojuoti iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių, atliekama visa (išrengiant) krata, o jų drabužiai (avalynė, galvos apdangalai), daiktai ir maisto produktai apžiūrimi. Teismas taip pat nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų dėl negalėjimo pareiškėjui tinkamai vežtis daiktų, kadangi Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nėra adresuotos Viešojo saugumo tarnybai, todėl ji negalėjo jų pažeisti. Šiuo aspektu teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau nagrinėjamu atveju dokumentacijoje pareiškėjo nusiskundimai, pretenzijos, prašymai konvojaus pareigūnams neužfiksuoti, o pareiškėjas teismui nepateikė ne tik Viešojo saugumo tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas atsakovui nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galbūt padarytai žalai įrodyti. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 23 d., atsakovo prašymu, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų senaties terminas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2012 m. vasario 23 d. nėra teisinio pagrindo dar ir šiuo pagrindu.

III. Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 185), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl konvojavimo sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, taip pat nepažeidė materialinių bei procesinių teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 24 d., atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 13–136), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš bylos dokumentų matyti, jog pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl jo konvojavimo sąlygų. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl senaties termino taikymo jo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skunde nurodytus jo konvojavimo sąlygų aspektus skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pakartotinai plačiau jų nevertina.

Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo konvojavimo sąlygų aspektu, todėl nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atitinkamai šiuo atveju, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius