2016-09-22 Nr. AB-17962-3-63-3-01710-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3063-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01710-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei A. A. D. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės A. A. D. priteisti 244,12 Eur vietinę rinkliavą už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2010 m. III ketvirčio iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 36,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas prašyme nurodė, jog UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių teritorijoje vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administruojantis subjektas, turintis įgaliojimus kreiptis į teismą dėl šios rinkliavos įsiskolinimo išieškojimo. Nurodė, kad, remiantis Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, patvirtintais Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 (toliau – ir Nuostatai), vietinę rinkliavą moka visi Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto, išskyrus žemės sklypus, turintys asmenys. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė A. A. D. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė šios prievolės nevykdė, todėl už 2008–2014 m. laikotarpį susidarė 370,82 Eur dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Kadangi mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. 244,12 Eur.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra ženkliai mažesnė, nei maksimalus dydis, numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), todėl nemažintina.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės A. A. D. 244,12 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir pareiškėjo naudai iš atsakovės priteisė 14 Eur. Teismo sprendimo įvykdymą išdėstė 10 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį mokant po 24 Eur, o paskutinį mėnesį – 4,12 Eur.

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą.

Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad atsakovė A. A. D. ginčo laikotarpiu Mažeikų rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo mokėti Telšių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. Atsakovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 244,12 Eur įsiskolinimas.

Konstatavęs, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas nusprendė priteisti iš atsakovės pareiškėjui 244,12 Eur.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nustatė, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų dydžių. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, prašymas pateiktas per elektronines ryšių priemones, byla šabloninė, teismas sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 14 Eur dydžio.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės turtinė padėtis sunki, teismo sprendimo įvykdymą dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo išdėstė 10 mėnesių laikotarpiui.

III. Pareiškėjas UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti sprendimą priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pagal Rekomendacijas maksimali galima priteisti suma už prašymo parengimą sudaro 1 749,50 Eur. Paaiškino, kad pareiškėjas atstovavimo išieškant vietinę rinkliavą paslaugas įsigijo viešojo pirkimo būdu, paslaugos įkainis pagal sutartį sudaro 36,30 Eur. Pareiškėjo nuomone, bylinėjimosi išlaidų dydis šiuo atveju yra ženkliai mažesnis, nei numatyti maksimalūs rekomenduojami dydžiai, todėl jų sumažinimas iki 14 Eur yra neproporcingas, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Papildomai pažymėjo, kad skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis, todėl skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Šiuo atveju pareiškėjo patirtos, bet nepriteistos bylinėjimosi išlaidos tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams.

Atsakovė A. A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti.

Atsakovė nurodė, kad pranešimų apie vietinės rinkliavos mokėjimą iš pareiškėjo negaudavo, apie tai sužinojo tik gavusi teismo šaukimą. Pažymėjo, kad gyvenamasis namas, esantis Telšiuose, negyvenamas, elektros tiekimo sutartis nėra sudaryta, nėra kanalizacijos, vandentiekio, šulinio, todėl šiuo adresu komunalinių atliekų turėtojų taip pat nėra. Atsakovė pabrėžė, kad nežinodama apie prievolę mokėti nurodytą mokestį, negalėjo pasinaudoti ir galimybe būti atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės A. A. D., priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui (advokato padėjėjui) už teisinę pagalbą byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato (advokato padėjėjo) pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia, t. y. išlaidavimo nuostoliai lieka neatlyginti. Be to, negali būti atlygintos dirbtinai pabranginto teismo proceso išlaidos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumą, patenkintų reikalavimų dalį (priteistą sumą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Pažymėtina, kad aplinkybės, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir jog ši suma yra ženkliai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau, kaip minėta, kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, inter alia atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas rašytiniais įrodymais pagrindė, jog jis realiai patyrė prašomas priteisti atstovavimo išlaidas už prašymo surašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į aplinkybę, kad prašymas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, taip pat į tai, kad tai yra šabloninio pobūdžio byla.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais. Tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus. Kaip pagrindas pasitelkiama bazinė byla, suformuota jurisprudencija, o einamoje administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą jėgomis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju paminėtų svarbių aplinkybių visumą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 14 Eur. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovės 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė