2020-11-25 Nr. AB-22152-3-61-3-00392-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1952-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00392-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. L. su skundu ir patikslintu skundu (toliau abu kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. spalio 22 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomi 5–6 asmenys, todėl D. L. negalėjo skaityti knygų, žurnalų, laikraščių, laiškų, taip pat negalėjo susikaupti, rašyti laiškų ir mokytis. Perkėlus iš vienų kamerų į kitas, jos buvo netvarkingos, todėl pats pareiškėjas turėjo jas tvarkyti. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 217 tvyrojo nemalonus kvapas. Minėtoje kameroje naktį D. L. turėjo uždaryti langą, kad į ją nelįstų pelės ir žiurkės.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros Nr. 371 langai buvo priešais II korpuso įėjimo duris, todėl 24 valandas per parą visi vaikštinėdavo, o virš lubų girdėdavosi žingsniai, stalčių atidarinėjimas, pareigūnų pokalbiai, todėl pareiškėjas neišsimiegodavo ir iki šiol prabunda naktimis.

4. D. L. nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo 8 metalinės dviejų aukštų lovos, tačiau Lukiškių TI-K turėjo dviejų aukštų lovas pašalinti ir palikti vienvietes. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, nes per duryse esantį langelį pareiškėjas buvo matomas pareigūnų. Teigė, kad privatumo neužtikrino ir prie tualeto įrengtos užuolaidos. Be to, rūsyje esančios kameros langai buvo į kiemo pusę, todėl pareiškėjas buvo matomas pro langus einančių pareigūnų ar nuteistųjų. Rūsyje esančiose kamerose buvo nejauku, nes jose buvo laikomi iki gyvos galvos nuteisti asmenys. Be to, D. L. kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo kvėpuoti dūmais.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 217, Nr. 371, Nr. 377 ir Nr. 385 buvo šalta, drėgna, ant sienų buvo susidaręs pelėsis, nebuvo užtikrintas dirbtinis dieninis bei naktinis apšvietimas, todėl jis negalėjo skaityti knygų, domėtis spauda.

6. D. L. akcentavo, kad vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui buvo pripažinta, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintos tinkamos higienos sąlygos, tačiau kitų Lukiškių TI-K laikomų asmenų kalinimo sąlygos buvo vertinamos kaip atitinkančios higienos normų reikalavimus.

7. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. 10 kartų sirgo. Nurodė, kad 2018 m. gegužės mėnesį kameroje Nr. 385, kuri buvo nukreipta į Lukiškių TI-K Staliaus darbo cecho pusę, jis nuo 6.00 val. iki 18.00 val. turėjo kentėti staklių ūžesį. Prasidėjus gėlių, medžių bei žolių žydėjimui, D. L. prasidėjo alergija, t. y. (duomenys neskelbtini). Dėl alergijos su prašymu jis kreipėsi į gydytojus, tačiau jie nereagavo, todėl pareiškėjas dvi savaites turėjo kentėti, kol parašė skundą. Nurodė, kad gydytojai ligas gydo su 1–2 paracetamolio tabletėmis. Akcentavo, kad išsiplovus asmeninius rūbus kameroje tekdavo juos džiovinti po 2–3 dienas, kartais 5 dienas, o kameros grindys džiūdavo visą dieną.

8. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą dėl netinkamų sąlygų kameroje žodžiu kreipėsi į būrio viršininkus, o kreipiantis raštu, buvo gaunami netinkami atsakymai. Lukiškių TI-K administracijai skundai buvo rašomi nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. spalio 22 d., tačiau Lukiškių TI-K administracija kalinimo sąlygų pagerinti nesistengė. Be to, parašius skundus, pareigūnai reikalaudavo juos atsiimti. Su skundais kreipiantis į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), jie buvo nukreipiami į Lukiškių TI-K administraciją, kuri nebuvo suinteresuota juos nagrinėti. D. L. nurodė, kad su skundu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) Vilniaus departamentą, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, nors prieš tai kreipusis kitam asmeniui dėl tų pačių sąlygų, t. y. kameros, čiužinių bei dušo patalpos, buvo nustatyti neatitikimai higienos normų reikalavimams.

9. Pareiškėjas nurodė, kad vienam mėnesiui jam buvo išduodami 1 ar 2 nekokybiško tualetinio popieriaus ritinėliai, kurių neužtekdavo. Be to, kartą per mėnesį jam buvo išduodami 2 skutimosi peiliukai, kurių taip pat neužtekdavo, todėl D. L. buvo nesiskutęs ir netvarkingas. Kamerose buvo graužikų, todėl pareiškėjas jautė nepatogumų. Lukiškių TI-K čiužinys, antklodė bei pagalvė buvo nedezinfekuoti, netvarkingi juose buvo parazitų, kurie sukeldavo kūno niežėjimą. Akcentavo, jog dėl kameroje tvyrojusios drėgmės sušlapdavo čiužinys, todėl rytais jį turėdavo apversti į kitą pusę.

10. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas demontuoti vidines kameros grotas, tačiau Lukiškių TI-K administracija šio reikalavimo nevykdė. Nurodė, kad per vidines grotas nepatekdavo dienos šviesa. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas vėdinimas, kadangi kameros vėdinamos natūraliai per atidarytą langą, tačiau jį atidaryti trukdė kameroje esančios vidinės grotos. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija metalinius indus pakeitė plastmasiniais, tačiau kamerose nėra šilto vandens, todėl su šaltu vandeniu negalėjo jų išsiplauti. Pabrėžė, kad psichologai su pareiškėju nedirbo, kadangi nuėjus pas psichologę ir pradėjus viską pasakoti, tiek emociškai, tiek psichologiškai D. L. buvo sunku. Taip pat būrio viršininkai nevykdė užimtumo programų, o Lukiškių TI-K pareigūnai nemoka bendrauti su suimtaisiais / nuteistaisiais ir jų elgesys neprilygsta žmogiškumui.

11. D. L. teigė, kad II korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, kiemelių danga nelygi, todėl pareiškėjas negalėjo bėgioti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukai buvo po atviru dangumi, todėl lyjant lietui, D. L. turėdavo atsisakyti pasivaikščiojimo, tačiau jeigu suoliukas būtų po stogeliu, tada vieną valandą jis būtų galėjęs būti gryname ore net esant blogoms oro sąlygoms. Pareiškėjas paaiškino, jog yra krikščionis ir tikintis Dievu, todėl privalo kiekvieną sekmadienį melstis Lukiškių TI-K esančioje koplyčioje, tačiau Lukiškių TI-K šios teisės neužtikrino ir nė karto jo į koplyčią nenuvedė.

12. Dėl nurodytų aplinkybių D. L. patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, nepatogumų, orumo pažeminimą bei diskriminaciją.

13. Teismo posėdyje pareiškėjas D. L. palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dingdavo prašymai, o bendraujant taksofonu, buvo klausomasi pokalbių.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Lukiškių TI-K nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose D. L. buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 24 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. spalio 21 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto ir šių reikalavimų buvo laikomasi.

16. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

17. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad jo kamerose lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m), stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), taburetės matmenys – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, jame yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kamerose yra įrengtas dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas. Langų angoje yra įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai yra aptraukti metaliniu tinklu. Atsakovo atstovas akcentavo, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir taip iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims bando permesti daiktus, raštelius ar panašiai. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurios nuteistuosius (suimtuosius) apsaugo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Atsakovo atstovas teigė, kad tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas galiojantiems teisės aktams neprieštarauja bei kamerose laikomų asmenų teisių nepažeidžia.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos natūraliai per langus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės neturi.

19. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė ir asmeniniai apatiniai drabužiai ne rečiau kaip kartą per savaitę skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

20. Atsakovo atstovas nurodė, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Lukiškių TI-K esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Taip pat yra pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas.

21. Lukiškių TI-K akcentavo, kad visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Tiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.) (kurį sudaro lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt.) (kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei). Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, kurį sudaro rankšluostis (1 vnt.), tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis (1 vnt.) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml). Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių jis neturi. Vėliau higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Tuo atveju, kai suimtasis (nuteistasis) per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą, t. y. 19 Eur, arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmėms įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

22. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad D. L. nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo D. L. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas (dėl neužtikrinto minimalaus kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais), o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

24. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei teisės aktų, reguliuojančių vienam asmeniui privalomą minimalų gyvenamojo ploto dydį, nuostatas, teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 24 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. spalio 21 d. buvo laikomas nurodytose Lukiškių TI-K kamerose: 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1 asmuo), 24,38 kv. m ploto kameroje Nr. 255 (4–6 asmenys), 6,9 kv. m ploto kameroje Nr. 217 (1 asmuo), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 385 (1–2 asmenys), 7,33 kv. m ploto kameroje Nr. 377 (1 asmuo), 7,18 kv. m ploto kameroje Nr. 371 (1 asmuo) ir 7,18 kv. m ploto kameroje Nr. 316 (1 asmuo). Kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas – 0,56 kv. m. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,39 kv. m iki 7,28 kv. m, o atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,11 kv. m iki 6,77 kv. m. Teismas pažymėjo, kad D. L. 2018 m. gegužės 26 d. iš viso vieną parą, buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos nacionalinių teisės aktų nuostatos.

25. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 37 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad D. L. 2018 m. sausio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 112, kurią turėjo tvarkyti nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Visą likusį ginčo laikotarpį pareiškėjas turėjo pats tvarkyti gyvenamąsias kameras, kuriose buvo laikomas. Pareiškėjo teiginiai, kad jį perkėlus iš vienos į kitą kamerą, jos buvo netvarkingos, todėl pats D. L. turėjo jas tvarkyti, teismo buvo įvertinti kaip deklaratyvūs ir paremti vien tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nustato pareigą gyvenamąsias kameras tvarkyti asmenims, laikomiems įstaigoje, o bylos medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K tvarkymui reikalingas priemones išduodavo, todėl buvo padaryta išvada, kad D. L. pateikė savo nuomonę dėl kamerų tvarkos, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgus į tai, nurodyti pareiškėjo teiginiai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

26. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 371 D. L. buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. Jis su skundu kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl kameros Nr. 371 atitikties higienos sąlygoms ir remonto darbų reikalingumo. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pareiškėjo skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui, kuris D. L. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K pareiškėją informavo, kad kameros Nr. 371 įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus: vandens čiaupas yra tvarkingas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. spalio 15 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-6850 buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 371 sienų ir lubų paviršiai vietomis buvo nelygūs (nuo sienų ir lubų vietomis nubyrėję dažai), pelėsio požymių vizualiai nebuvo nustatyta. Patikrinimo metu kameroje Nr. 371 vizualiai buvo švaru, Higienos normos 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas akcentavo, kad D. L. į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl minėtoje kameroje girdimo triukšmo nesikreipė. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, teismas padarė išvadą, kad nurodytu aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

27. Teismas pažymėjo, kad D. L. galimo atsakovo atstovo pažeidimo dėl 8 dviaukščių metalinių lovų įrengimo nekonkretizavo, nenurodė kamerų, kuriose buvo 8 metalinės dviejų aukštų lovos, kokią žalą jis dėl to patyrė ir ar kreipėsi į įstaigos administraciją dėl nurodytų aplinkybių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo lovų įrengimo nėra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, todėl jie buvo atmesti kaip neįrodyti.

28. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, asmuo yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo gali būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas.

29. Įvertinęs atsakovo pateiktą informaciją apie sanitarinių mazgų įrengimą bei nuotraukas, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti užuolaidomis arba buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas akcentavo, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo nuomone, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas nustatė, kad D. L. 2018 m. sausio 11 d., nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. ir nuo 2018 m. gegužės 27 d. iki 2018 m. spalio 21 d., iš viso 158 paras buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, t. y. nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 24 d. ir 2018 m. gegužės 26 d., iš viso 14 parų pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 255, kurioje D. L. buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 24 d. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai suimtuosius bei nuteistuosius stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, teismas aptartu aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nekonstatavo. Teismo nuomone, 158 parų laikotarpiu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255 buvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, teismas sprendė, jog nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 24 d. privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas, tačiau 2018 m. gegužės 26 d., t. y. vieną parą, kai D. L. kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais.

30. Pareiškėjo teiginius dėl to, kad rūsyje esančios kameros langai buvo į kiemą, todėl jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo matomas einančių pro langus pareigūnų ar nuteistųjų, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi tai nebuvo nustatyta.

31. Teismo nuomone, D. L. teiginiai, jog jam buvo nejauku rūsyje esančiose kamerose, kadangi jose buvo laikomi asmenys, nuteisti iki gyvos galvos, yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kuriose kamerose jam buvo nejauku, nei įvardino asmenis, su kuriais buvo laikomas. Teismas sprendė, kad vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai nėra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, todėl jie buvo atmesti kaip neįrodyti.

32. Pacitavęs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą bei įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus argumentus, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog D. L. su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs perkelti į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. To neteigė ir pats pareiškėjas. Teismas sprendė, kad D. L. bendro pobūdžio teiginiai, jog jis kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nėra pakankami pažeidimui įrodyti. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir nurodytus D. L. skundo argumentus atmetė.

33. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 217, Nr. 371, Nr. 377 ir Nr. 385 nebuvo užtikrintos higienos normų reikalavimus atitinkančios sąlygos, teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 24 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. spalio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 112, Nr. 217, Nr. 255, Nr. 316, Nr. 371, Nr. 377 ir Nr. 385. Teismas pažymėjo, kad pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. sausio 11 d. patikrinimo akte Nr. (10-1215.4.8)PA-25 nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 24 d., ant lubų ir sienos ties langu buvo vizualiai matomų pelėsių požymių. Šioje kameroje dirbtinė apšvieta šalia lovų buvo 153 lx. Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 5 d. rašte Nr. 9-1502 nurodė, kad kameroje Nr. 255 lubų ir sienų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, nušlifuotos ir naujai užglaistytos, įrengti nauji šviestuvai, kad dirbtinė apšvieta būtų ne mažesnė kaip 200 lx. Šiuo atveju Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nustatyti ir vėliau pašalinti pažeidimai buvo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje Nr. 255 nebuvo laikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu atliko neteisėtus veiksmus.

34. Dėl D. L. teiginių, kad vieniems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims higienos sąlygos buvo pripažintos kaip neatitinkančios reikalavimų, o kitiems – kaip atitinkančios, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kuriais laikotarpiais, kuriems asmenims ir kuriose kamerose buvo nustatyta, jog jos atitinka ar neatitinka Higienos normoje 134:2015 nustatytų reikalavimų ir kaip tai turėjo jam įtakos. Neturint duomenų dėl šių D. L. teiginių, jie buvo atmesti kaip neįrodyti.

35. Teismas iš byloje pateikto pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. spalio 22 d. nustatė, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. jis atsisakė valdiško maisto, D. L. buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), taip pat jis kreipėsi dėl sunkaus kvėpavimo, kojų traukimo, tačiau gydytojai nustatė, jog gydymas nėra reikalingas. Nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. D. L. buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini), tačiau asmens sveikatos istorijos išrašas nepatvirtina, jog tam tikri sveikatos sutrikimai kilo dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo). Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad prasidėjus gėlių, medžių bei žolių žydėjimui, jam prasidėjo alergija, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad alergija D. L. buvo nustatyta dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo). Teismas nenustatė, kad pareiškėjas teikė skundą dėl gydytojų neveikimo ir tik tada jam buvo suteikta pagalba. Šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nebuvo konstatuoti.

36. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 385 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. birželio 26 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad šioje kameroje būtų girdimas triukšmas. Taip pat nebuvo nustatyta, kad D. L. dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas nedetalizavo, kokia konkreti žala dėl to jam kilo, o vien tik abstraktūs teiginiai Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo neįrodo.

37. Teismas nustatė, kad D. L. galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo sudaryti sąlygas asmenims išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius kamerose, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises, jam nesudarydamas galimybės kameroje išsidžiovinti drabužių. D. L. teiginiai, kad kameros grindys džiūdavo visą dieną, buvo vertinami kritiškai, kadangi vien abstraktūs teiginiai nėra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

38. Teismas nustatė, kad pareiškėjui su skundais kreipiantis į Lukiškių TI-K administraciją, jam buvo pateikiami atsakymai ir nurodoma jų apskundimo tvarka. D. L. kreipusis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, jo skundas pagal kompetenciją buvo persiųstas nagrinėti Kalėjimų departamentui, o ši institucija pagal kompetenciją skundą persiuntė nagrinėti Lukiškių TI-K administracijai. Pareiškėjas gautų Lukiškių TI-K atsakymų neskundė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. L. skunde nurodytus teiginius, jog parašius skundus, pareigūnai reikalavo juos atsiimti, priešingai, pareiškėjui kreipusis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, jam buvo pateikiami išsamūs atsakymai. Taip pat buvo nustatyta, kad Kalėjimų departamentas D. L. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Lukiškių TI-K administracijai, todėl nurodytu aspektu nebuvo pagrindo pripažinti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

39. Aptaręs su higienos priemonių išdavimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K patvirtino, jog teisės aktuose nustatytos higienos priemonės buvo išduodamos, o nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. spalio 22 d. Lukiškių TI-K administracija gavo keturis D. L. prašymus išduoti higienos priemonių, kurie buvo patenkinti. Tai patvirtina ir byloje esantys 2018 m. gegužės 24 d., 2018 m. liepos 2 d., 2018 m. rugpjūčio 2 d., 2018 m. spalio 11 d. prašymai išduoti higienos priemones. D. L. aplinkybės, kad jam higienos priemonės buvo išduodamos, neginčijo, tačiau skundėsi, kad jų nepakako. Atsižvelgęs į tai, kad išduodamų higienos priemonių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat į tai, kad pareiškėjui pateikus prašymą išduoti higienos priemones, jos jam buvo išduodamos, teismas sprendė, kad neteisėtų veiksmų atsakovo atstovas neatliko.

40. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie buitinių parazitų naikinimą bei tai, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimus dėl kamerų atitikimo Higienos normos 134:2015 reikalavimams, graužikų buvimo požymių nenustatė, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti.

41. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė, jog jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Be to, Lukiškių TI-K nurodė, kad visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015–2018 m. dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas patvirtina, kad Lukiškių TI-K kiekvieną darbo dieną yra dezinfekuojami čiužiniai, antklodės ir pagalvės. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo teiginiais, kad čiužinys, antklodė bei pagalvė Lukiškių TI-K periodiškai dezinfekuojama ir suteikiama naudoti švari. Dėl D. L. teiginių, kad dėl kameroje tvyrojusios drėgmės sušlapdavo čiužinys, todėl rytais turėdavo ją apversti į kitą pusę, teismas pažymėjo, kad jis nenustatė netinkamos drėgmės kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, todėl šiuos jo teiginius laikė neįrodytais.

42. Teismas pažymėjo, kad D. L. skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti.

43. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog gyvenamosiose kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentus, jog su šaltu vandeniu jis negalėjo išsiplauti plastmasinių indų, laikė nepagrįstais.

44. Teismo nuomone, D. L. teiginiai dėl užimtumo programų nevykdymo ir netinkamo socialinių poreikių tenkinimo yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kokiose socialinės reabilitacijos programose jam buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių socialinių poreikių Lukiškių TI-K administracija netenkino ar dėl kokių priežasčių jam nebuvo suteiktas darbas. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kada psichologai atsisakė suteikti jam pagalbą, dėl kokios pagalbos jis kreipėsi, kokie ir kokio būrio viršininkai nevykdė užimtumo programų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose, socialinių poreikių tenkinimu, darbu ar dėl psichologų bei būrio viršininkų netinkamai atliekamų pareigų ir, kad tokie prašymai / skundai nebuvo patenkinti. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, jog socialinės reabilitacijos programos, socialinių poreikių tenkinimas bei kitos užimtumo priemonės įstaigoje buvo vykdomos, todėl aptartus pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

45. Teismas nustatė, kad D. L. 2018 m. liepos 2 d. su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl nemandagaus pareigūno elgesio. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. liepos 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas, su pareiškėju elgėsi vadovaudamiesi etikos taisyklėse nurodytais principais ir psichologinio ar fizinio smurto prieš jį nenaudojo. Lukiškių TI-K pareiškėjui pateiktame atsakyme nurodė, kad pareigūnai vadovavosi etikos taisyklėmis. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad Lukiškių TI-K pareigūnai laikosi etikos taisyklių, bendrųjų mandagumo ir etikos principų, todėl priešingus pareiškėjo teiginius laikė neįrodytais ir paremtais vien tik subjektyvia jo nuomone.

46. Teismas nustatė, kad D. L. 2018 m. rugsėjo 30 d. su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamos dangos pasivaikščiojimo kiemeliuose. Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 18 d. rašte „Dėl laikymo sąlygų“ pareiškėją informavo, kad sportavimas pasivaikščiojimo kiemeliuose yra paties D. L. pasirinkta veikla ir jis pats yra atsakingas dėl galimų padarinių, bei rekomendavo pasirinkti alternatyvius kūno lavinimo pratimus. Iš į bylą pateiktų atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų teismas nustatė, kad smulkūs pasivaikščiojimo kiemelių remonto darbai Lukiškių TI-K buvo atliekami. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ar yra netvarkingi. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų neturtinę žalą, kilusią dėl netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių. Jis neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, pasivaikščiojimas gryname ore yra pareiškėjo teisė, bet ne pareiga, todėl D. L. teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukai yra po atviru dangumi ir esant blogoms oro sąlygoms, jis turėjo atsisakyti pasivaikščiojimo, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

47. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė melstis koplyčioje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas nebuvo vedamas melstis į koplyčią ar, kad jis dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas akcentavo, kad D. L. taip pat turėjo galimybę melstis kameroje. Teismo nuomone, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog nebuvo vedamas į koplyčią, tačiau nedetalizavo, kada ir dėl kokių priežasčių jis nebuvo nuvestas į koplyčią. Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nebuvo konstatuoti.

48. Teismas atkreipė dėmesį, kad D. L. teismo posėdyje taip pat nurodė, jog dingdavo prašymai bei bendraujant taksofonu, buvo klausomasi pokalbių, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde šių aplinkybių nenurodė, teismas jų plačiau neanalizavo.

49. Teismas pažymėjo, kad D. L. nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas akcentavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jeigu asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

50. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam Lukiškių TI-K kameroje, kurioje būtų užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat D. L. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K neužtikrinant minimalaus ploto kameroje iš viso buvo kalinamas vieną parą, taip pat neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso vieną parą, tačiau kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu, nebuvo nustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad D. L. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į privatumą fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 51. Pareiškėjas D. L. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

52. D. L. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde teismui. Jis akcentuoja ploto trūkumą bei netinkamai įrengtų dviaukščių lovų buvimą Lukiškių TI-K kamerose, nemalonius kvapus, šaltį, drėgmę bei pelėsių buvimą rūsyje įrengtose kamerose, Lukiškių TI-K kameros Nr. 217 netvarkingumą ir būtinybę uždaryti jos langus, kad į patalpą nepatektų graužikai, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K neužtikrinimą, neturėjimą galimybės rašyti laiškų, mokytis, skaityti knygų, žurnalų, susikaupti; peršalimą, alergiją, staklių keliamo ir kito triukšmo girdėjimą kamerose, negalėjimą išsiplauti viršutinių drabužių ir ilgai džiūstančius drabužius ir grindis kameroje, nepakankamą higienos priemonių kiekio išdavimą, graužikų buvimą kamerose, išduodamų čiužinių, antklodžių bei pagalvės netinkamumą, dėl ant langų esančių grotų tinkamo natūralaus apšvietimo patalpų vėdinimo neužtikrinimą, šilto vandens nebuvimą kamerose bei negalėjimą išsiplauti plastmasinių indų, tinkamos pagalbos iš psichologų negavimą, užimtumo programų nevykdymą, netinkamą Lukiškių TI-K pareigūnų bendravimą, pasivaikščiojimo kiemelių netvarkingumą ir netinkamą įrengimą, teisės melstis neužtikrinimą, pokalbių klausymąsi, kalbant taksofonu, nerūkančių asmenų laikymą su rūkančiais. Pareiškėjas nesutinka, kad jis pats turėjo valyti patalpas, į kurias buvo perkeltas, t. y. tvarkyti kitų asmenų paliktą netvarką. D. L. akcentavo, kad dėl nurodytų aplinkybių ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, nepatogumų, orumo pažeminimą ir diskriminaciją. Teigia, kad jo laikymas Lukiškių TI-K nurodytomis sąlygomis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui bei Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.

53. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad asmenų apžiūros buvo daromos netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad patalpose turi būti įrengta tiek miegamųjų vietų, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto.

54. D. L. nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jam buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir iš atsakovo atstovo neišreikalavo visų įrodymų.

55. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

56. Vilniaus pataisos namai, aptarę su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, pažymi, kad D. L. savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. D. L. tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kaip tokia žala jam pasireiškė, ir neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

57. Vilniaus pataisos namai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas naujų įrodymų nepateikė ir faktinių aplinkybių nenurodė. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. D. L. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Vilniaus pataisos namai laiko nepagrįstu bei traktuoja kaip norą pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 58. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo D. L. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

59. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad D. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas (dėl neužtikrinto minimalaus kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais) buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos D. L. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

61. D. L. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tas pačias, jo nuomone, netinkamas kalinimo sąlygas. D. L. nuomone, teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jam buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir iš atsakovo atstovo neišreikalavo visų įrodymų.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

63. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. L. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde D. L. nurodė daugybę, jo nuomone, netinkamų ir nuteistojo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: kamerų ploto trūkumą, tinkamo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimą, kamerų netvarkingumą, nemalonių kvapų ir buitinių parazitų buvimą kamerose, dviaukščių lovų buvimą, negalėjimą skaityti knygų, laikraščių, žurnalų, laiškų bei mokytis, tinkamos garso izoliacijos neužtikrinimą, nejaukumą kalint rūsyje esančiose kamerose, pareiškėjo laikymą kartu su rūkančiais asmenimis, tinkamų drėgmės, temperatūros, vėdinimo bei apšvietimo neužtikrinimą, pelėsio buvimą, būtinybę džiovinti drabužius kamerose, nepakankamą išduodamų higienos priemonių kiekį, netinkamą išduodamos patalynės ir minkštojo inventoriaus būklę, grotų ant langų buvimą, šilto vandens nebuvimą kamerose, užimtumu programų nevykdymą, tinkamos pagalbos iš psichologų negavimą, netinkamą pareigūnų elgesį, pasivaikščiojimo kiemelių netvarkingumą bei netinkamą įrengimą ir nevedimą į koplyčią. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną D. L. nurodytą galimą pažeidimą, sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje ir vieną parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kitų D. L. skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo laikotarpiu D. L. tik vieną dieną, t. y. 2018 m. gegužės 26 d. nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, t. y. jam teko tik 3.395 kv. m jos ploto. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad visą kitą laikotarpį pareiškėjui Lukiškių TI-K teko mažiausiai 4,06 kv. m jų ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad patalpose turi būti įrengta tiek miegamųjų vietų, jog vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nėra niekuo pagrįstas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija D. L. argumentą, jog jam ilgesnį laikotarpį nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

67. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255, kurioje D. L. buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 24 d., 2013 m. sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip kabina su durimis, tačiau kitu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, D. L. neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visą kitą ginčo laikotarpį, išskyrus 2018 m. gegužės 26 d., D. L. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą buvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, pareiškėjas galėjo būti matomas pareigūnų. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo metu, kaip D. L. kameroje buvo laikomas vienas, jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. L. teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista tik vieną parą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių D. L. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, matė.

68. Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde nurodė daugybę kitų, jo nuomone, netinkamų bei D. L. teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų ir pirmosios instancijos teismas visas jas išsamiai išanalizavęs, neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nenustatė. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvams dėl kitų kalinimo sąlygų įvertinimo pritaria ir jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas mini tas pačias, jo nuomone, netinkamas kalinimo sąlygas, tačiau nenurodo, kodėl jos, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos netinkamai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. D. L. nenurodžius, kodėl jis su pirmosios instancijos teismo įvertintomis kalinimo sąlygomis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų aplinkybių įvertinimo. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad iš jo buvo reikalauja sutvarkyti kitų asmenų padarytą netvarką: nenurodė nei kada, nei kas jo prašė tai padaryti. Teigdamas, kad teismas iš atsakovo atstovo neišreikalavo visų įrodymų, D. L. šio savo teiginio nedetalizavo ir nenurodė, kokie konkretūs įrodymai nebuvo išreikalauti ir kaip jų neišreikalavimas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

69. Pažymėtina, kad argumentas dėl asmenų apžiūros buvo daromos netinkamomis sąlygomis yra nurodytas tik D. L. apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegijos nėra vertinamas, kadangi kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas vertina tik skundžiamame sprendime padarytas išvadas, tačiau pareiškėjui pirmosios instancijos teismui atliktų apžiūrų tvarkos neginčijant, ši aplinkybė, neviršijant D. L. skundo ribų, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta.

70. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o D. L. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

71. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad D. L. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir D. L. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

73. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

74. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

75. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog D. L. nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė trumpesnį pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo laikotarpį, todėl spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 160 Eur.

76. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lukiškių TI-K pareigūnų padaryto pažeidimo, neužtikrinus tinkamo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, laikotarpį, todėl nepagrįstai D. L. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundą tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nustatant, kad D. L. turi būti priteista 160 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, kuri yra proporcinga atsakovo atstovo padarytam pažeidimui kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo D. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 160 Eur (vieną šimtą ir šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius