2019-09-04 Nr. AB-16678-3-62-3-01681-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5084-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01681-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK laikinojo sulaikymo kamerą, kurioje buvo šalta, tamsu, nebuvo tualeto ir praustuvės, netiekiamas geriamas vanduo, tekdavo miegoti ant grindų, kaupdavosi drėgmė. Kamera buvo perpildyta, apie 5 kv. m ploto, kurioje gyveno trys nuteistieji. Be to, nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti į lauką. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, o buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo patalpas ir nuobaudų uždarosios zonos patalpose neatliko. Dėl skunde nurodomų sveikatos sutrikimų pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjo argumentai abstraktūs, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendime pareiškėjo Ž. Š. skundą atmetė.

6. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, jog jis nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis, kadangi, kaip paaiškino teismo posėdžio metu, jis atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nebuvo paskirtas gyventi į laikinojo sulaikymo kamerą, tai patvirtina jo atstovo pateikta pažyma, iš kurios matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 3 brigadą, 11 būrio 1 brigadą ir 18 būrio 1 brigadą. Atsakovo atstovas taip pat pateikė Pravieniškių PN 2-o sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo pažeidimus ginčo laikotarpiu nuobaudų pataisos namų uždarosios zonos kamerose neatliko. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidė tris kartus (nevykdė administracijos reikalavimų), tačiau jam nebuvo paskirta nuobauda, susijusi su kalinimu kamerų tipo patalpose (buvo apsiribojama svarstymu drausmės komisijoje, paskirta nuobauda tvarkyti pataisos įstaigos patalpas ir teritoriją be eilės bei perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, tačiau pastaroji nuobauda pareiškėjui buvo paskirta paskutinę skunde nurodomo laikotarpio dieną, todėl nėra aktuali nagrinėjamu atveju). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus ar dėl kitų priežasčių ginčo laikotarpiu buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje ar kitose kamerų tipo patalpose. Teismas laikė neįrodytomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis buvo verčiamas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis laikinojo sulaikymo kameroje, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų pareigūnus ar administraciją, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis Psichologinės tarnybos specialistams dėl savo nurodomų dvasinių išgyvenimų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

III. 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą tenkino: panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Byloje esantys įrodymai, teismo nuomone, nebuvo pakankami padaryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, nes dėl sveikatos atsisakė gyventi paskirtame būryje. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė skyrimo į būrius įsakymo datas, būrį ir brigadą: 2016 m. rugsėjo 7 d. – į 2 būrį 3 brigadą; 2016 m. gruodžio 2 d. – į 11 būrį 1 brigadą; 2016 m. gruodžio 7 d. – į 18 būrį 1 brigadą, tačiau tokie atsakovo teiginiai savaime nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jis ginčo laikotarpiu bausmę atliko ne jam skirtoje brigadoje. Iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjui skirtus paskatinimus ir nuobaudas matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skirtos trys nuobaudos už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą (2016 m. gruodžio 1 d., 5 d. ir 7 d.): pirma – nuobaudos neskirti, apsiriboti svarstymu drausminėje komisijoje; antra – tvarkyti pataisos įstaigos patalpas ir teritoriją be eilės; trečia – perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėn. Pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. teismo posėdyje teigė, kad jam nuobaudos buvo skirtos dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje, teismo prašė iš atsakovo išreikalauti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo teiginius, teismo taip pat prašė iškviesti ir apklausti liudytojais A. G. ir V. L., bet pirmosios instancijos teismas šio jo prašymo netenkino, nurodęs, kad byloje pakanka duomenų.

9. Teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d.) nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, nėra pakankamai pagrįsta. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino su tuo susijusių pareiškėjo teiginių realumą, teismui sudarė esmines kliūtis priimti teisingą teismo sprendimą, sprendžiant dėl neturtinės žalos, pareiškėjo patirtos jį laikant laikinojo sulaikymo kameroje, atlyginimo, todėl priimtas teismo sprendimas yra naikintinas.

IV. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pareiškėjo naudai 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. atsisakė gyventi administracijos priskirtame būryje (2 būrys 3 brigada). 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybiniuose pranešimuose pažymėta, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. apie 19.35 val. būdamas KPP (kontrolės ir praleidimo punktas) Nr. 3 atsisakė gyventi jam priskirtame būryje. Pataisos įstaiga 2016 m. gruodžio 1 d. nusprendė pareiškėjui nuobaudos neskirti ir apsiribojo svarstymu drausmės komisijoje. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu paskirtas į 11 būrio 1 brigadą. 2016 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas atsisakė gyventi jam priskirtame būryje. 2016 m. gruodžio 3 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog 2016 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val. kontrolės ir praleidimo punkto Nr. 3 patalpose pareiškėjas atsisakė gyventi jam priskirtame būryje. Pataisos įstaigos direktorius 2016 m. gruodžio 5 d. nutarimu nutarė nuteistajam skirti nuobaudą – pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės. 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu pareiškėją nutarta perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kadangi 2016 m. gruodžio 6 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – atsisakė tvarkyti pataisos įstaigos 3-iojo lokalinio sektoriaus teritoriją, atsisakė atlikti jam priskirtą nuobaudą. Pareiškėjas įstaigos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu paskirtas į 18 būrį 1 brigadą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 9 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas.

12. Atsakovo atstovas teigė, jog antrame sektoriuje, esančiame 3 kontrolės ir paleidimo punkte (toliau – ir 3 KPP) yra įrengta viena laikinojo sulaikymo patalpa, kurioje patalpinami išvykstantys ir atvykstantys konvojumi nuteistieji, taip pat nuteistieji, kuriems reikia nustatyti asmenybę, apsvaigimą ir kt. atvejus, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitariniame mazge yra klozetas ir praustuvė. Laikinojo sulaikymo kamera yra 5,18 kv. m ploto. Duomenų kada minėta patalpa buvo suremontuota atsakovas nepateikė. Papildomuose paaiškinimuose atsakovo atstovas teigė, jog vadovaujantis pataisos įstaigos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 436 „Dėl nuteistųjų, kurie atsisako gyventi administracijos paskirtame būryje, skaičiaus mažinimo plano“ 8.3 punktu nuteistiesiems, atsisakius gyventi jiems administracijos paskirtame būryje, laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų iki aplinkybių išsiaiškinimo ir spendimo priėmimo pareiškėjas buvo patalpintas į Antrojo sektoriaus atskirą patalpą, esančią karantino patalpose. Atsakovo atstovas tiesiogiai nenurodė, kur tiksliai buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu bei nepateikė teismui paaiškinimų, kas tai per patalpa – antrojo sektoriaus atskira patalpa, esanti karantino patalpose, koks jos plotas ir kiek joje buvo nuteistųjų, duomenis apie tai, ar joje įrengtas sanitarinis mazgas ir t. t. Pareiškėjas aiškiai nurodė, jog buvo laikomas trečio kontrolės posto laikinojo sulaikymo kameroje. Teismo posėdyje liudytojas paliudijo tas pačias aplinkybes, kad buvo laikomas 3 KPP. Atsakovo atstovas tai paneigiančių duomenų į bylą nepateikė, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d.) buvo laikomas antrojo sektoriaus esančiame kontrolės ir praleidimo 3 punkto laikinojo sulaikymo patalpoje. Be to, tarnybiniuose pranešimuose matyti, jog pareiškėjas, atsisakydamas gyventi jam priskirtuose būriuose, tai darė būdamas 3 KPP.

13. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog ginčo laikotarpiu laikinojo sulaikymo kameroje gyveno trys nuteistieji. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas gyveno laikinojo sulaikymo kameroje nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai), kurios plotas 5,18 kv. m ir joje gyveno 3 nuteistieji. Todėl vienam asmeniui teko 1,72 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje (trūko 1,88 kv. m ploto). Ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto laikinojo sulaikymo kameroje.

14. Pareiškėjas skunde teigė, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo šalta, tamsu (nebuvo tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo), nebuvo tualeto ir praustuvės, nebuvo teikiamas geriamas vanduo, tekdavo miegoti pasitiesus čiužinį ant grindų, nebuvo lovų, kaupdavosi drėgmė. Jam nebuvo leista pasivaikščioti. Atsakovo atstovas duomenų, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo lova, buvo įrengtas sanitarinis mazgas, buvo tinkama temperatūra ir apšvietimas nepateikė, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentų nepaneigė ir jie laikytini nustatytais.

15. Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

V. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo atstovo teigimu, teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes ir nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Pažymi, kad teismas nesirėmė atsakovo pateikta pažyma Nr. 77-211, kurioje nurodyta, kad laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitarinį mazgą sudaro: 1 klozetas (sėdimas) ir 1 praustuvė. Pažymoje taip pat nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą ir tinkamą temperatūra. Laikino sulaikymo kameroje yra centralizuotas šildymas. Esant poreikiui, pagal prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.

18. Atsakovo atstovas mano, kad teismas nevisiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjui laikino sulaikymo kameroje tekusį plotą. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai reikšmingų duomenų, t. y. duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais.

19. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Be to, nėra pagrindo netikėti atsakovo pateikta oficialia pažyma. Pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jis nepatyrė neigiamų išgyvenimų, ar sveikatos sutrikimų. Pareiga įrodyti patirtą žalą tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus ar siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai) buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą pareiškėją laikant laikinojo sulaikymo kameroje (pareiškėjui trūko 1,88 kv. m ploto). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo lova, buvo įrengtas sanitarinis mazgas, buvo tinkama temperatūra ir apšvietimas, buvo užtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentus šioje skundo dalyje laikė pagrįstais. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 120 Eur suma.

22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino į bylą pateiktos pažymos Nr. 77-211 turinio. Taip pat teismas nebuvo aktyvus ir neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti duomenis, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais. Atsakovo atstovo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Iš pareiškėjo skundo nustatyta, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš to, kad nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje buvo šalta, tamsu, nebuvo tualeto ir praustuvės, netiekiamas geriamas vanduo, tekdavo miegoti ant grindų, kaupdavosi drėgmė. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas laikino sulaikymo patalpoje buvo įrengtas tik 2017 metais.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

27. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pažymos Nr. 77-211 turinio, kuri paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus dėl sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kameroje nebuvimo, netinkamo apšvietimo ir temperatūros. Pažymoje nurodyta, kad laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitarinį mazgą sudaro: 1 klozetas (sėdimas) ir 1 praustuvė. Pažymoje taip pat nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą ir tinkamą temperatūra. Laikino sulaikymo kameroje yra centralizuotas šildymas. Esant poreikiui, pagal prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovo akcentuojama pažyma Nr. 77-211 yra parengta 2019 m. vasario 13 d., todėl nurodytos pažymos turinys nepatvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai)) laikino sulaikymo patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, buvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir temperatūra. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas kitų ginčo laikotarpiui aktualių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardytas aplinkybes, nepateikė. Dėl šių priežasčių pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nepaneigti pareiškėjo argumentai, jog ginčo laikotarpiu laikino sulaikymo patalpoje nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir temperatūra.

29. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjui laikino sulaikymo kameroje tekusį plotą, nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai reikšmingų duomenų, t. y. duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais.

30. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikino sulaikymo kamera, kurioje buvo laikomas, buvo perpildyta, apie 5 kv. m ploto, joje gyveno trys nuteistieji.

31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjui teisės aktais nustatytos minimalios ploto normos užtikrinimo turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

32. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikino sulaikymo kameros plotas buvo 5,18 kv. m. Duomenų apie laikino sulaikymo kameroje laikomų asmenų skaičių nepateikė. Kritiškai vertintini atsakovo atstovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai reikšmingų duomenų, t. y. duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais. Akcentuotina, kad toks įpareigojimas Pravieniškių PN-AK buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartimi, nurodant pateikti laikinojo sulaikymo kamerų registracijos žurnalą už ginčo laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d., iš kurio būtų matyti, kokie asmenys ginčo laikotarpiu laikino sulaikymo kameroje buvo laikomi. Aptariamas apeliacinio skundo argumentas, vadovaujantis minėta teismų suformuota praktika dėl šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo šios kategorijos bylose, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus.

33. Įvertinus laikino sulaikymo kameros plotą (5,18 kv. m) ir jose laikytų, pareiškėjo nurodytą ir atsakovo atstovo nepaneigtą, asmenų skaičių (3 asmenys), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią 3,6 m kv. m ploto normą, kadangi pareiškėjui tekdavo tik 1,72 kv. m kameros ploto.

34. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Teismas yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, šiuo metu nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Tokios pat pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018).

35. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai) (8 paras) buvo laikomas mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Taisyklių 111.2 punktą. Taip pat konstatuota, kad laikino sulaikymo kameroje ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, temperatūra, buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore. Todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

36. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

38. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

40. Įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų trukmę, mastą ir pobūdį, teismų praktikoje priteistinų sumų dydžius analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 120 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra proporcinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir pagrįstai pareiškėjui priteisė piniginę kompensaciją. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė