2018-10-10 Nr. AB-18112-3-62-3-02220-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1770-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02220-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas), 19 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki kreipimosi į teismą dienos, bausmę atliko Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 3, 16, 22, 1, 4, 14, 5. Teigė, jog į kameras netiekiamas karštas vanduo, dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dušai nulaužyti, prastai bėga vanduo, persirengimo kambaryje nebuvo kur atsisėsti persirengti, pačiuose dušuose neįrengtos lentynėlės reikiamoms priemonėms susidėti.

3. Nurodė, jog kamerose neįrengti tualetai, tik skylė grindyse, vienu metu tualetu naudojasi visi kameroje esantys asmenys. Pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą, po to padarė du kartus per dieną po pusę valandos.

4. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, sukelti dideli dvasiniai skausmai, depresija, sužalota sveikata, todėl iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

5. Atsakovas prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 1, 4, 5, 14, 20, 22, kuriose buvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas. Baudos izoliatoriaus pastatas statytas 20 amžiaus pirmoje pusėje. Įrengti tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmu, todėl negalima tvirtinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

7. Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameras nuolat tikrina Marijampolės sveikatos centro atstovai. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į kompetentingas institucijas nėra kreipęsis. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pažeidimų nenustatyta. Pagal teisės aktus nuteistiesiems suteikiama galimybė nerečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu bei leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimai du kartus po 30 minučių buvo skiriami tik pačių nuteistųjų prašymu, atsižvelgiant į jų poreikius.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pataisos namai neturi jokių duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimus, kuriuos būtų sukėlę netinkamos kalinimo buities sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų ar dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusių su laikymo sąlygų pažeidimais, nesikreipė į Psichologinę tarnybą, pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą bei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Pažymėjo, jog Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2011 m. birželio 30 d. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. lapkričio 17 d. 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 3 d. 13 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 16 d. 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 31 d. 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. sausio 15 d. 7 parų laikotarpiui buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. sausio 22 d. 12 parų laikotarpiui buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. vasario 2 d. pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesio laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22, 2016 m. kovo 3 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 1, 2016 m. gegužės 3 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 1, 2016 m. rugpjūčio 3 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 4, 2016 m. spalio 6 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14, 2016 m. lapkričio 18 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 5 (b. l. 24).

11. Pareiškėjas teigė, kad į kameras netiekiamas karštas vanduo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi minėta higienos norma nenumato reikalavimo, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į laisvės atėmimo vietų kameras, todėl pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, tačiau leisti nuteistajam dažniau nei kartą per savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl teismas vertino, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų.

13. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (nulaužtų dušų, prastai bėgančio vandens duše) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl nulaužtų dušų, prastai bėgančio vandens duše laikė nepagrįstais.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl persirengimo kambaryje neįrengtų vietų atsisėsti persirengti, dušuose neįrengtų lentynėlių reikiamoms priemonėms susidėti, kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių ir lentynėlių įrengimų dušuose reikalavimų.

15. Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose neįrengti tualetai, tik skylė grindyse, vienu metu naudojasi tualetu visi kameroje esantys asmenys. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo normos), laisvės atėmimo vietų kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis ir papildomas leidinys) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Higienos normos HN 55:2001 (toliau – ir Higienos norma HN 55:2001) „Viešieji tualetai“ 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, teisės aktai nenumato konkrečių reikalavimų pataisos namų tualetų konstrukcijai. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo teiginius, kad kamerose įrengti tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmu, darė išvadą, jog nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad Marijampolės PN kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai. Pažymėjo, jog pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais neturi pagrindo.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą, po to – du kartus per dieną po pusę valandos, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore dvi valandas per parą, todėl suteikti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

18. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outsidetheircells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, tačiau ne, kaip nurodo pareiškėjas – laiko praleidimui lauke. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

19. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota sveikata. Atsakovo pateikta Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. 55/04-704 patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą nesikreipė (b. l. 29). Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtina, kad T. G., atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 98 kartus, tačiau nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, nėra išsakęs. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, įskaitą, nustatyti keturi apsvaigimų opiatais, amfetaminu, metamfetaminu, alkoholiu atvejai (b. l. 28). Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

20. Teismas vertino, kad atsakovas neatliko priešingų teisei veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Be to, pareiškėjas neįrodė žalos fakto. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 21. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

22. Marijampolės PN pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos visuomenės centrą. Pareiškėjo teigimu, kai atvykdavo daryti patikrinimą, pareigūnai pareiškėją ir kitus kameroje esančius nuteistuosius išvarydavo iš kameros, patikrinimą darydavo užsidarę duris, todėl pareiškėjas nematydavo. Jis tik gaudavo atsakymą raštu, jog jokių pažeidimų nerasta, kas, pareiškėjo vertinimu, yra netiesa.

23. Nurodo, kad kamerose esantys tupimi tualetai yra surūdiję, kyla bakterijos, todėl yra galimybė susirgti. Pasivaikščiojimų kiemeliai nešvarūs, sienos purvinos, kiemelyje nėra suoliuko, nėra prisitraukimo skersinių, lygiagrečių, todėl negali sportuoti. Nurodo, jog dušinėse antisanitarinės sąlygos, nėra lentynėlės higienos priemonėms susidėti, persirengimo kambaryje nėra kur atsisėsti. Tai žemina pareiškėjo orumą.

24. Teigia, jog kamerose trūko laisvo ploto, nes išskaičiavus baldus, vienam žmogui tenkantis plotas yra tik apie 2 kv. m, o pareiškėjas su kitais nuteistaisiais kameroje praleidžia 23 valandas.

25. Kamerose trūksta natūralaus apšvietimo, nes kamerų langai su grotomis ir žaliuzėmis, todėl visą dieną tenka naudoti dirbtinį apšvietimą, o tai kenkia akims.

26. Rūbus su šaltu vandeniu skalbiasi patys, tik patalynė skalbiama sekmadieniais. Kamerai duodama tik 1 litro talpos dezinfekavimo priemonė mėnesiui tualetui plauti.

27. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Marijampolės PN, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 10 sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. spalio 26 d. Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y., kad pasivaikščiojimų kiemeliai nešvarūs, sienos purvinos, kiemelyje nėra suoliuko, nėra prisitraukimo skersinių, lygiagrečių ir taip nesudaromos galimybės pareiškėjui sportuoti, taip pat, jog buvo laikomas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalią ploto normą vienam asmeniui ir kt., bei su tuo susijusius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybių, jog kamerose nėra karšto vandens, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, dušų galvutės nulaužytos, prastai bėga vanduo, dušuose nėra lentynėlių daiktams susidėti, o persirengimo kambariuose nebuvo kur atsisėsti, be to, kamerose neįrengti tualetai, o tik skylė grindyse.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2018 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Nutarties 32 punkte, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nenagrinėtini.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

36. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

37. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

39. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė