e700b254-e60f-47bb-9570-7ed4c17be46d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1177/2013Teismo proceso Nr.2-58-8-0256-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 45.; 121.21. (S)                                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. spalio 28 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio KailiÅ«no, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

M. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-329-124/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AukÅ¡taitijos Å«kis“ ieÅ¡kinį atsakovui A. M., tretiesiems asmenims, nepareiÅ¡kiantiems savarankiÅ¡kų reikalavimų, A. N., Lygumų žemės Å«kio bendrovei dėl skolos ir palÅ«kanų priteisimo.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesÄ , raÅ¡ytinių sandorių sudarymÄ , taikymo bei aiÅ¡kinimo klausimai. IeÅ¡kovas BUAB „AukÅ¡taitijos Å«kis“ prašė priteisti iÅ¡ atsakovo A. M. 2 341,44 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimÄ ir 31 614,80 Lt skolÄ už parduotas trÄ Å¡as, procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinio faktiniu pagrindu ieÅ¡kovas įvardijo aplinkybes, jog atsakovui pagal 2008 m. balandžio 8 d. nuomos sutartį buvo iÅ¡nuomotas 5.15 ha ploto žemės sklypas, tačiau atsakovas už naudojimÄ si juo nėra atsiskaitęs. Tarp Å¡alių taipogi susiklostė ir pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kadangi ieÅ¡kovas 2008 m. rugsėjo 10 d. pardavė atsakovui trÄ Å¡Å³ 31 614,80 Lt sumai, o prekių pardavimÄ patvirtina 2008 m. rugsėjo 10 d. iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaita – faktÅ«ra. IeÅ¡kovas pabrėžė, jog atsakovas iki Å¡iol nėra atsiskaitęs už įgytas trÄ Å¡as.

Atsakovas A. M. su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko. Savo pozicijÄ atsakovas grindė tuo, jog jokių trÄ Å¡Å³ iÅ¡ ieÅ¡kovo nepirko (nebuvo sudaryta raÅ¡ytinė pirkimo – pardavimo sutartis, atsakovas nepasirašė ieÅ¡kovo minimos PVM sÄ skaitos - faktÅ«ros), o PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ galėjo suklastoti atsakovo Å«kio apskaitÄ tvarkę A. N., buvęs atsakovo vadovas bei akcininkas, ir S. B., dirbusi tiek ieÅ¡kovui, tiek atsakovui. Atsakovas pripažino, kad naudojasi iÅ¡ ieÅ¡kovo iÅ¡sinuomotu žemės sklypu, tačiau nurodė, jog raÅ¡ytinės nuomos sutarties su ieÅ¡kovu nesudarė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 33 956,24 Lt skolÄ , 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas ir 1 500 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; priteisė iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei.              Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Å¡alių pateiktus įrodymus bei argumentus dalyje dėl reikalavimo priteisti įsiskolinimÄ už patiektas trÄ Å¡as, konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaroma tarp Å«kininko – veikiančio kaip juridinis asmuo, ir įmonės, raÅ¡ytine forma trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti nebuvo privaloma (CK 1.73 straipsnio 1 dalis).

Teismas pabrėžė, jog trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sandorio sudarymÄ patvirtina 2009 m. liepos 10 d. FNTT specialisto iÅ¡vada, atsakovo buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas trÄ Å¡Å³ įsigijimas pagal ieÅ¡kinyje nurodytÄ PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ 31 614,80 Lt sumai, atsakovo parodymai duoti ikiteisminiame tyrime, buvusio ieÅ¡kovo vadovo parodymai, faktas, jog atsakovas už pirktas trÄ Å¡as iÅ¡ valstybės susigrÄ Å¾ino pridėtinės vertės mokestį, bei FNTT specialistės, atlikusios atsakovo Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ , paaiÅ¡kinimai.

Pripažinęs tarp bylos Å¡alių buvus sudarytÄ trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sandorį, teismas konstatavo ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti skolÄ už patiektas trÄ Å¡as pagrįstumÄ .              Pasisakydamas dėl ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti įsiskolinimÄ už žemės nuomÄ , pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinių nuomos teisinių santykių tarp Å¡alių buvimÄ patvirtina tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens A. N. paaiÅ¡kinimai. Nustatęs, jog nėra iÅ¡likęs ginčo nuomos sutarties originalas bei esant ginčui dėl nuomos kainos, teismas pažymėjo, kad nuomos kaina turėtų bÅ«ti iÅ¡vedama remiantis atsakovo parodymais, duotais baudžiamojoje byloje, kuriais jis pripažino, kad už žemės sklypo nuomÄ jis buvo įsipareigojęs mokėti po 230 Lt už 1 ha.

Atsižvelgęs į tai, kad Å¡ių parodymų atsakovas neginčijo ir bylos nagrinėjimo metu, teismas konstatavo, jog ieÅ¡kovas pagrįstai iÅ¡ atsakovo reikalauja priteisti 2 341,44 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimo už 24 mėnesius.              III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai              Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti visiÅ¡kai; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Skundas grindžiamas tokiais argumentais:             1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatÄ , kadangi ji taikoma visais atvejais, neatsižvelgiant su kuo yra sudaromi sandoriai, t.y. pakanka, kad viena sandorio Å¡alis bÅ«tų fizinis asmuo. Ūkininkas yra fizinis asmuo, o Å«kininko Å«kis yra tik fizinio asmens įvairių teisių ir prievolių visuma (Ūkininko Å«kio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 5 dalys), nelemianti Å«kininko tapimo juridiniu asmeniu.

Taigi ieÅ¡kovas neįrodė buvus sudarytÄ raÅ¡ytinę trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sutartį.              2. Apeliantas pažymi, kad PVM sÄ skaitos – faktÅ«ros iÅ¡raÅ¡ymas pats savaime nepatvirtina, kad buvo sudarytas sandoris. Teismas ignoravo aplinkybę, kad apelianto Å«kio buhalterinę apskaitÄ tvarkė S. B., kuri dirbo pas ieÅ¡kovÄ buhaltere. Teismo atsisakymas apklausti šį asmenį patvirtina, kad apeliantui buvo apribota galimybė įrodinėti savo pozicijÄ .

Priimant skundžiamÄ sprendimÄ buvo neatsižvelgta į faktus, jog ginčo PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ pasirašė tik paties ieÅ¡kovo buhalterė, kad apeliantas nuosekliai neigė iÅ¡ atsakovo pirkęs ginčo trÄ Å¡as. Apelianto parodymai ikiteisminio tyrimo byloje nereiÅ¡kia, kad jis patvirtino ginčo trÄ Å¡Å³ pirkimo faktÄ , kadangi jis tik patvirtino, jog ginčo PVM sÄ skaitoje – faktÅ«roje nurodyti jo rekvizitai ir jis yra pirkęs iÅ¡ ieÅ¡kovo trÄ Å¡Å³ laukams tręšti. Taigi apeliantas jokia forma neiÅ¡reiÅ¡kė patvirtinimo dėl ginčo trÄ Å¡Å³ pirkimo.

Teismas be pagrindo rėmėsi Å¡ios bylos baigtimi suinteresuoto trečiojo asmens A. N. (buvusio ieÅ¡kovo vadovo ir vienintelio akcininko) parodymais. FaktÄ , jog ieÅ¡kovas nepardavė apeliantui ginčo trÄ Å¡Å³, anot apelianto, patvirtina FNTT specialisto 2009 m. liepos 10 d. iÅ¡vadoje užfiksuota aplinkybė, kad ieÅ¡kovas iÅ¡rašė PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų didesniam trÄ Å¡Å³ kiekiui nei jis pats realiai buvo įgijęs. Teismas ignoravo faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kad ginčo trÄ Å¡Å³ įsigijimÄ Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo bÅ«tent S. B..

             3. Apeliantas teigia, kad teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl jo argumentų, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, jog pristatė apeliantui ginčo trÄ Å¡as, taip pat kad jos buvo apeliantui realiai perduotos. Taigi lieka neaiÅ¡ku, kokių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovas iÅ¡ tiesų patiekė apeliantui ginčo trÄ Å¡as priteistai sumai.              4. IeÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumÄ , anot apelianto, patvirtina jo procesinis elgesys: nors reikalavo iÅ¡ apelianto priteisti skolÄ už dviejų žemės sklypų nuomÄ , tačiau dalies savo reikalavimų atsisakė tik apeliantui pateikus įrodymus, kad vienÄ iÅ¡ sklypų dirba trečiasis asmuo Lygumų žemės Å«kio bendrovė.

Nors apeliantas neigė sudaręs su ieÅ¡kovu nuomos sutartis ir jas pasirašęs, tačiau teismas nepaskyrė raÅ¡ysenos ekspertizės, o sutartis vertino kaip tinkamÄ raÅ¡ytinį įrodymÄ . Apeliantas pabrėžia, jog jis niekada nepripažino skundžiamame teismo sprendime nurodytos žemės nuomos kainos.              5. Teismas nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovui bylinėjimosi iÅ¡laidas, nes nebuvo pateikta įrodymų apie jų patyrimÄ . Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paskutinio teismo posėdžio metu ne tik apribojo jam galimybę teikti įrodymus bei gintis nuo pareikÅ¡tų reikalavimų, bet iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės užkirto ir galimybę pateikti įrodymus apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Dėl Å¡ios priežasties reikalavimÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo turėtų iÅ¡nagrinėti apeliacinės instancijos teismas.              IeÅ¡kovas BUAB „AukÅ¡taitijos Å«kis“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:             1. IeÅ¡kovas pažymi, kad apeliantas yra Å«kininkas, todėl jam turi bÅ«ti taikomi aukÅ¡tesni reikalavimai nei paprastam fiziniam asmeniui.

Todėl akivaizdu, kad teismas tinkamai įvertino apelianto veiksmus.              2. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatos bei kasacinio teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004) patvirtina, kad PVM sÄ skaita – faktÅ«ra, nesant sudarytos raÅ¡ytinės sutarties, patvirtina prekių perdavimÄ .              3. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylÄ nagrinėjęs teismas pažeidė atsakovo procesines teises, tačiau Å¡iuo argumentu atsakovas pradėjo remtis tik apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme apeliantui nebuvo jokių kliūčių pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ bylÄ nagrinėjusiai teisėjai.              4. IeÅ¡kovas pabrėžia, jog tik kilus teisiniams ginčams apeliantas neva pamatė, kad PVM deklaracija yra užpildyta ne jo, nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių nusikalstamos veikos požymių. Nors apeliantas žinojo apie Å«kininko veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimus, tačiau teismui nepateikė ginčo laikotarpio savo Å«kio buhalterinių dokumentų.

             5. Anot ieÅ¡kovo, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pats pripažino, jog nuomojasi iÅ¡ ieÅ¡kovo žemės sklypÄ , papildomų įrodinėjimo veiksmų atlikimas akivaizdžiai nebuvo bÅ«tinas. IeÅ¡kovas taip pat pabrėžia, jog byloje esantys įrodymai paneigia apelianto teiginius dėl neva nepagrįstai iÅ¡ jo priteistų bylinėjimosi iÅ¡laidų. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimÄ civilinėje V. R. v. N. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartÄ iÅ¡nagrinėti visÄ bylÄ iÅ¡ naujo (de novo). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).             Apeliaciniame skunde apeliantas A.

M., įrodinėdamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iÅ¡vadų nepagrįstumÄ bei neteisėtumÄ , akcentuoja netinkamÄ Ä¯rodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų aiÅ¡kinimÄ ir taikymÄ , kuris, anot apelianto, lėmė, kad buvo netinkamai kvalifikuoti tarp Å¡alių susiklostę santykiai, o Å¡is faktas nulėmė klaidingas teismo iÅ¡vadas dėl ginčo dalyko. Taip pat apeliantas kelia materialiosios teisės normų, nustatančių raÅ¡ytinės sandorių formos reikalavimus bei reglamentuojančių jų nesilaikymo pasekmes, netinkamo aiÅ¡kinimo bei taikymo klausimus.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykÄ apibrėžia keletas atskirų aspektų, teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl kiekvieno iÅ¡ jų bÅ«tina pasisakyti aptariant pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas dėl atskirų ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumo.                           Dėl trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo.                           Vienas iÅ¡ Å¡ioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyko aspektų yra ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti iÅ¡ apelianto 31 614,80 Lt skolÄ už pirktas trÄ Å¡as pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. iÅ¡raÅ¡ytÄ PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ Serija AŪ Nr. 0015 pagrįstumo klausimas (t. 1, b. l. 13).

Apeliantas įrodinėja, jog trÄ Å¡Å³ pagal Å¡iÄ PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo nepirko, o teismo iÅ¡vados Å¡iuo klausimu yra nepagrįstos bei padarytos nevisapusiÅ¡kai ir neobjektyviai iÅ¡tyrus byloje surinktus įrodymus.Pagal bylos medžiagÄ tarp Å¡alių trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sutartis raÅ¡tu sudaryta nebuvo, bet apeliantui PVM sÄ skaita – faktÅ«ra buvo iÅ¡raÅ¡yta kaip Å«kininkui. Ūkininko Å«kio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Å«kininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės Å«kio veikla ir miÅ¡kininkyste, o jo Å«kis yra įregistruotas Ūkininkų Å«kių registre.

To paties straipsnio 3 dalyje Å«kininko Å«kis apibrėžtas kaip Å«kininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma. Kasacinio teismo praktikoje Å«kininko Å«kis laikomas turtinių ir neturtinių teisių kompleksu, galinčiu bÅ«ti nuosavybės teisės objektu, bei tuo pačiu esančiu tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiÅ¡ko Å«kio subjekto statuso (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimÄ civilinėje T.

S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-113/2011). Nors minėtas iÅ¡aiÅ¡kinimas pateiktas kitokių teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste (buvo sprendžiamas Å«kininko Å«kio ir jam skirtų tiesioginių iÅ¡mokų pripažinimo bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimas), tačiau jis aktualus, nes abiem atvejais keliamas Å«kininko Å«kio apibrėžties turinio klausimas. IÅ¡ paminėto aiÅ¡ku, jog ginčo trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo teisiniame santykyje apeliantas veikė kaip verslininkas (CK 2.4 straipsnio 2 dalis).

                          CK 1.73 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, jeigu sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Nors apeliantas yra fizinis asmuo, o ūkininko ūkis neturi savarankiško ūkio subjekto statuso, tačiau CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina, kadangi ieškovo įrodinėjamas sandoris buvo sudarytas tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, ginčo teisiniame santykyje veikusio kaip verslininkas.

CK 1.73 straipsnio 1 dalyje nustatytos normos, atsižvelgiant į CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintÄ jos hipotezę, taikymas siejamas ne su asmens fiziniu, bet teisiniu statusu, tai reiÅ¡kia, kad jos taikymo sfera neapima tų atvejų, kai inicijuojame teisiniame santykyje fiziniai asmenys veikia verslo, bet ne asmeniniais tikslais. Taigi trÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymas raÅ¡tu neatėmė iÅ¡ ieÅ¡kovo procesinės teisės sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

                                       Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas įrodinėjimÄ reglamentuojančias proceso teisės normas, ne kartÄ yra pasisakęs, kad įrodinėjimo procese teismas gali pripažinti faktÄ Ä¯rodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, t. y. įvertinus ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , susiformuoja jo įsitikinimas to fakto buvimu; įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ ; iÅ¡vadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo teismas daro remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, pagal vidinį savo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011).

                          TrÄ Å¡Å³ pirkimo – pardavimo 31 614,80 Lt sumai sandorio sudarymo faktÄ ieÅ¡kovas įrodinėjo pirmiau minėta 2008 m. rugsėjo 10 d. iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaita – faktÅ«ra. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę PVM sÄ skaitos faktÅ«ros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB „Litagros prekyba“ v.

G. B. įmonė, bylos Nr. 3K-3-55/2012), tačiau kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sÄ skaitų - faktÅ«rų duomenimis, Å¡alių sutartinių santykių pobÅ«dis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali bÅ«ti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o iÅ¡vados apie tokių reikalavimų pagrįstumÄ daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

                          Ginčo PVM sÄ skaita – faktÅ«ra pasiraÅ¡yta tik ieÅ¡kovo darbuotojos S. B., kuri pagal apelianto paaiÅ¡kinimus tvarkė ir jo buhalterinę apskaitÄ . Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2009 m. liepos 10 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 5-4/66, parengtoje atliekant ieÅ¡kovo ir apelianto Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nurodyta, jog PVM sÄ skaita – faktÅ«ra Serija AŪ Nr. 0015 buvo įtraukta tiek į ieÅ¡kovo, tiek į apelianto buhalterinę apskaitÄ (t. 1, b. l. 87).

Ä®rodymų, kad apeliantui apie ginčo PVM sÄ skaitos – faktÅ«ros įtraukimÄ Ä¯ jo Å«kio buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo žinoma, byloje nebuvo pateikta. Nors apeliantas teigė, kad ginčo PVM sÄ skaita – faktÅ«ra buvo įtraukta į jo Å«kio buhalterinę apskaitÄ be jo žinios S. B., tačiau jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šį teiginį, į bylÄ nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neapribojo apelianto teisės įrodinėti savo atsikirtimus S. B. kaip liudytojos parodymais: 2012 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu teismas įpareigojo apelianto atstovÄ nurodyti S. B. adresÄ (t. 1, b. l. 147), nepavykus teismo Å¡aukimo Å¡iam asmeniui įteikti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir per darbovietę – teismas 2012 m. kovo 9 d. protokoline nutartimi leido apeliantui Å¡aukimÄ S. B.

įteikti per antstolį (t. 1, b. l. 168). Nepavykus Å¡aukimo S. B. įteikti per antstolį (t. 1, b. l. 173), kadangi jos darbovietė atsisakė jį priimti dėl S. B. nedarbingumo, pirmosios instancijos teismas apeliantÄ pakartotinai įpareigojo Å¡iam asmeniui Å¡aukimÄ Ä¯teikti per antstolį 2012 m. balandžio 21 d. protokoline nutartimi (t. 2, b. l. 39). Ä®rodymų, kad iki paskutinio teismo posėdžio, vykusio 2012 m. birželio 19 d., apeliantas bÅ«tų vykdęs teismo įpareigojimÄ Ä¯teikti Å¡aukimÄ S. B. byloje nėra.

Paminėtos faktinės aplinkybės betarpiÅ¡kai patvirtina, kad apeliantui buvo sudarytos sÄ lygos teikti jo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau apeliantas elgėsi pasyviai, nesirÅ«pino S. B. iÅ¡kvietimu į teismo posėdį. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Å¡ioje byloje yra kilęs privataus pobÅ«džio ginčas, taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos už apeliantÄ rinkti įrodymų, galinčių pagrįsti jo procesinę pozicijÄ . Papildomai pasisakant klausimu dėl S. B. parodymų įrodomosios reikÅ¡mės, bÅ«tina pažymėti, kad į bylÄ nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų – be paties apelianto paaiÅ¡kinimų, jog apelianto Å«kio buhalterinę apskaitÄ tvarkė bÅ«tent S. B..

PrieÅ¡ingai, byloje apklausta FNTT specialistė, parengusi 2009 m. liepos 10 d. specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 5-4/66, parodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad apelianto apskaitÄ bÅ«tų tvarkęs konkretus buhalteris (t. 2, b. l. 63). Be to, pagal bylos medžiagÄ akivaizdu, kad apeliantui apie ginčo PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ turėjo bÅ«ti žinoma, kadangi ji buvo įtraukta ne tik į apelianto Å«kio buhalterinę apskaitÄ , bet ir į metinę PVM deklaracijÄ . Apelianto žinojimÄ apie Å¡ias aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir tai, kad po FNTT specialistės 2009 m. liepos 10 d. parengtos iÅ¡vados, kurioje buvo konstatuotas ginčo PVM sÄ skaitos – faktÅ«ros įtraukimas į ieÅ¡kovo ir apelianto Å«kio buhalterinės apskaitos dokumentus, apeliantas nesiėmė jokių veiksmų Å¡iai sÄ skaitai panaikinti ar paneigti jose užfiksuotus duomenis.

Toks neveikimas rÅ«pestingo, protingo, apdairaus asmens standarto požiÅ«riu suponuoja, jog apeliantas pripažino trÄ Å¡Å³ pirkimo pagal ginčo PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ faktÄ , tačiau savo pozicijÄ Å¡iuo klausimu kardinaliai pakeitė tik ieÅ¡kovo bankroto administratoriui pareiÅ¡kus pretenzijas dėl neatsiskaitymo už įgytas prekes (CPK 185 straipsnis).                           Šiuo aspektu teisėjų kolegija taipogi pažymi, kad byloje apklausiama FNTT specialistė taip pat paaiÅ¡kino, jog, atliekant apelianto Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ , ginčo PVM sÄ skaita – faktÅ«ra buvo rasta tarp jo buhalterinės apskaitos dokumentų, kuri buvo įtraukta ir į ieÅ¡kovo kasos knygÄ .

IÅ¡ byloje esančio 2010 m. balandžio 16 d. apelianto apklausos baudžiamojoje byloje protokolo matyti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams patvirtino, jog 2008 m. rugsėjo mėn. tręšė dirbamÄ Å¾emės sklypÄ trÄ Å¡a NPK 8-24-24, kuriÄ pirko iÅ¡ ieÅ¡kovo (t. 2, b. l. 57). Apelianto apklausos metu nurodytas trÄ Å¡Å³ tipas ir kiekis sutampa su užfiksuotais ginčo PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje.             IÅ¡ to, kas paminėta, teisėjų kolegijos nuomone aiÅ¡ku, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieÅ¡kovo ir apelianto 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo sudarytas trÄ Å¡Å³ 31 614,80 Lt sumai pirkimo – pardavimo sandoris (CPK 185 straipsnis).

Nesutikti su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis nėra jokio konkretaus teisinio ar faktinio pagrindo. Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis iÅ¡vadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje A.

G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011), tuo labiau, kad paties apelianto argumentacija yra prieÅ¡taringa bei grindžiama iÅ¡imtinai jam palankiu faktinių aplinkybių traktavimu. Å iuo aspektu pastebėtina, kad apeliantas darydamas nuorodÄ Ä¯ 2009 m. liepos 10 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 5-4/66 nustatytÄ faktÄ , jog ieÅ¡kovas buvo iÅ¡rašęs daugiau trÄ Å¡Å³ pardavimÄ patvirtinančių PVM sÄ skaitų faktÅ«rų nei buvo įgijęs, ignoruoja iÅ¡vadÄ parengusios specialistės paaiÅ¡kinimus, jog 2008 m. rugsėjo 10 d. ieÅ¡kovo buhalterinėje apskaitoje trÄ Å¡Å³ įsigijimo ir pardavimo sÄ skaitų kiekis atitiko (t. 2, b. l. 63).

Nors byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, kad ieÅ¡kovas pristatė apeliantui ginčo trÄ Å¡as, tačiau šį faktÄ patvirtina tiek paties sandorio dėl trÄ Å¡Å³ pirkimo sudarymas, tiek aplinkybė, jog apeliantas pats pripažino tręšęs 2008 m. rugsėjo mėn. dirbtÄ Å¾emę trÄ Å¡omis NPK 8-24-24, įgytomis iÅ¡ ieÅ¡kovo (t. 2, b. l. 57). IÅ¡dėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalyje dėl 31 614,80 Lt skolos už parduotas trÄ Å¡as priteisimo tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir jas kvalifikavo įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo požiÅ«riu, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

Remiantis tuo apeliacinis skundas Å¡ioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl skolos už žemės sklypo nuomÄ .              Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl skolos už žemės sklypo nuomÄ skundžiamas iÅ¡ esmės tuo motyvu, jog apeliantas nesutinka su teismo nustatytu žemės sklypo, kurio plotas 5,15 ha, kadastro Nr. 9152/0004:39, unikalus Nr. 9152-0004-0039, nuomos mokesčio dydžiu už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d.

Nuomos mokesčio įsiskolinimo dydį, o kartu ir Å¡alių sutarto nuomos mokesčio dydį, teismas nustatė remdamasis apelianto ir trečiojo asmens A. N. paaiÅ¡kinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų duomenų visetas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieÅ¡kovas ir apeliantas buvo susitarę dėl 230 Lt už vienÄ hektarÄ metinio nuomos mokesčio (CPK 185 straipsnis). Pirmiau minėto žemės sklypo nuomos teisinių santykių tarp bylos Å¡alių egzistavimo faktÄ ieÅ¡kovas grindė 2008 m. balandžio 8 d.

Žemės sklypo nuomos sutarties kopija (t. 1, b. l. 8-9). Apeliantas neigė jÄ pasirašęs, tačiau į bylÄ nuomos sutarties originalas nebuvo pateiktas, kadangi ieÅ¡kovo bankroto administratoriui jis nebuvo perduotas (t. 2, b. l. 19, 35-37). Taigi nustatyti, ar Žemės sklypo nuomos sutartį pasirašė apeliantas ar kitas asmuo, objektyviai neįmanoma. Tačiau 2011 m. vasario 2 d. apeliantas, apklausiamas baudžiamojoje byloje Nr. 96-2-00054-09, nurodė, kad su ieÅ¡kovo vadove G. N. buvo sudaręs raÅ¡ytinę ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, kuria susitarė, kad žemės nuomos mokestis bus 230 Lt už vienÄ hektarÄ metams (t. 2, b. l. 55).

Vis dėlto Å¡ios bylos nagrinėjimo metu apeliantas savo pozicijÄ ginčo klausimu pakeitė: neigė raÅ¡ytinės nuomos sutarties sudarymo faktÄ , bei tvirtino, jog Å¡alių buvo susitarta dėl 100 Lt dydžio už vienÄ Å¾emės sklypo hektarÄ nuomos mokesčio (t. 1, b. l. 107, 146). Tokia apelianto pozicijos ginčo klausimu kaita, susijusi su turinių reikalavimų apelianto atžvilgiu pareiÅ¡kimu, suponuoja, jog Žemės sklypo nuomos sutarties originalo nepateikimas negali turėti jokios reikÅ¡mės ne tik Å¡alių tarpusavio teisinių santykių kvalifikacijai, bet ir jų turinio vertinimui.

Atsižvelgdama į tai, kad dar 2011 m. vasario 2 d. apeliantas pripažino, jog buvo susitaręs su ieÅ¡kovu už žemės sklypo hektarÄ Ä¯ metus mokėti 230 Lt dydžio nuomos mokestį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieÅ¡kovas pagrįstai reikalavo iÅ¡ apelianto už ginčo žemės sklypo nuomÄ priteisti 2 341,44 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimÄ , kuris paskaičiuotas pagal tarp ieÅ¡kovo ir apelianto sudaryto susitarimo sÄ lygas (CPK 185 straipsnis). Objektyvaus pagrindo nesiremti apelianto parodymais ikiteisminio tyrimo byloje nenustatyta.

Jų neabejotinai negali paneigti Å¡ioje byloje pateikti apelianto paaiÅ¡kinimai, kurių patikimumas, įvertinus apelianto materialinį suinteresuotumÄ Å¡io proceso baigtimi, yra abejotinas. Å ių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 96-2-00054-09 ir paaiÅ¡kinimų Å¡ioje byloje ginčo nuomos teisinių santykių klausimu santykį bei įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl apelianto, kaip nuomininko, turtinės prievolės dydžio.

Keisti ar panaikinti skundžiamo teismo sprendimo Å¡ioje dalyje apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Kiti apeliacinio skundo argumentai Å¡ioje ginčo dalyje nėra susiję su ginčo dalyku, todėl neturi reikÅ¡mės nagrinėjamos bylos procesiniam rezultatui. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Å ios iÅ¡laidos negali bÅ«ti priteisiamos, jeigu praÅ¡ymas dėl jų priteisimo ir iÅ¡laidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos.Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovui priteisė 1 500 Lt iÅ¡laidų už advokato suteiktÄ teisinę pagalbÄ . IeÅ¡kovas pagrįsti Å¡ioms iÅ¡laidoms pateikė 2012 m. vasario 9 d. iÅ¡raÅ¡ytÄ PVM sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ ir suteiktų paslaugų detalizacijÄ (t. 1, b. l. 135-136), tačiau įrodymų, patvirtinančių sÄ skaitos apmokėjimÄ , nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos, jeigu jos atitinka tris požymius:

1) realumÄ ;

2) bÅ«tinumÄ ;

3) pagrįstumÄ (CPK 79, 88 straipsniai). Realumas reiÅ¡kia, kad jos tikrai sumokėtos, t. y. iÅ¡leistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009, nutartis paskelbta Teismų praktika 32, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Orlen Lietuva“ v.

AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-194/2011). Byloje nurodytų bylinėjimosi iÅ¡laidų realumas neįrodytas, t. y. nepateikti įrodymai apie jų realų sumokėjimÄ . Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį ieÅ¡kovui advokato atstovavimo iÅ¡laidos negalėjo bÅ«ti priteistos, kadangi iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų Å¡ių iÅ¡laidų sumokėjimo faktÄ . Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo keičiama – atmetant ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡ apelianto atstovavimo iÅ¡laidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinis skundas patenkintas tik dėl procesinio pobÅ«džio klausimo, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ginčo paliekamas nepakeistas. Dėl to apelianto patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 93, 98 straipsniai). Pagal Å iaulių apygardos teismo pažymÄ apie iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybė turėjo 14,24 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų, susijusių su apeliacinio skundo persiuntimu Å¡alims bei bylos persiuntimu Lietuvos apeliaciniame teismui (t. 2, b. l. 109).

Kadangi apeliacinis skundas iÅ¡ esmės atmestas kaip nepagrįstas, minėtos iÅ¡laidos valstybei priteisiamos iÅ¡ apelianto (CPK 96 straipsnio 1 dalis).              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a:              Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo pakeisti ir ieÅ¡kovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AukÅ¡taitijos Å«kis“ (j. a. k. 301021541) praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡ atsakovo A.

M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovavimo iÅ¡laidas atmesti.              Kitoje dalyje Å iaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Priteisti iÅ¡ atsakovo A. M. valstybei 14,24 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų. Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Konstantinas Gurinas                                                                                                                                                Kazys KailiÅ«nas