2016-08-04 Nr. AB-15606-3-61-3-00993-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2080-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00993-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal J. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM, Departamentas), solidariai priteisti 1 691,25 Eur turtinės ir 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, iš viso 734 dienas, grubiai pažeidžiant jo asmenines turtines ir neturtines teises ir tuo padarant pareiškėjui žalą. Pareiškėjo įsitikinimu, žala jam buvo padaryta tiesioginiais tyčiniais Lukiškių TI-K administracijos veiksmais bei Departamentui nevykdant pareigos spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu.

Pareiškėjo teigimu, jam kalint Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrinta minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto norma. Pareiškėjui tekdavo mažiau nei 1 kv. m laisvo kameros ploto. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, juose nėra atskiros oro šalinimo sistemos, veidrodžių. Kamerose nėra įrengti teisės aktuose nustatyti baldai (spintelės, stalai, kėdės). Kalinamiems asmenims nėra organizuojama jokia veikla ne kamerose, pasivaikščioti jie išvedami tik 1 valandą per parą. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. jis turėjo nuteistojo, kuris kalėjime yra laikinai, statusą, tačiau jam nebuvo sudarytos galimybės pasivaikščioti po 2 val. per dieną, kaip tai yra įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 83 ir 89 straipsniuose.

Skunde taip pat pažymima, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamos higienos bei materialinio aprūpinimo normos. Kamerose nėra mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, o kamerų viduje įrengtos papildomos grotos, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti ir atidaryti lango. Šiltuoju metų laiku kamerose būdavo tvanku ir karšta, o žiemos metu – šalta ir drėgna. Kamerose (ypač I korpuse, 8 poste) nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, kurie patekdavo į maistą. Kameroje Nr. 257 grindų betonas buvo suiręs ir išdaužytas, kilo cemento dulkės, todėl valyti grindis buvo neįmanoma. Kamerų sienos buvo padengtos pelėsio. Karantino patalpos apskritai nebuvo valomos, jose nebuvo valymo inventoriaus, nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės. Kalinami asmenys priversti skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose kamerose, todėl jose buvo didelė drėgmė, kuri viršijo 60 proc. Visose kamerose buvo tarakonų.

Atvykimo į Lukiškių TI-K metu bei karantine nėra tikrinama kalinamų asmenų sveikata. Pareiškėjo sveikata nebuvo tikrinta nė karto. Karantine netgi nėra galimybės išsikviesti gydytoją, nes budintys pareigūnai ignoruoja asmenų prašymus. Priėmimui pas gydytoją reikalaujama registruotis raštu, tačiau budintys pareigūnai atsisako priimti tokius prašymus. Pareiškėjas perpildytose kamerose buvo laikomas kartu su asmenimis, sergančiais tuberkulioze, hepatitu. Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos. Vietoje jos yra sudaroma formali galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nėra išduodami nei muilas, nei rankšluosčiai. Dušuose nėra įrengta patalpa daiktams pasidėti. Daiktus tenka dėti ant žemės, kur jie sušlampa.

Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims pašalpos iš socialinės paramos fondų nemokamos, taip pat neišduodami dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, priemonės indams plauti. Asmenims liepiama pasirašyti armatūrinėse kortelėse, neaiškinant, už ką jie pasirašo, o po to priklausantis inventorius neišduodamas. Asmenims, atsisakantiems pasirašyti, grasinama nuobaudomis. Čiužiniai ir antklodės yra išduodamos be užvalkalų, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis taip pat neišduodami. Paklodės ir pagalvių užvalkalai atvykusiems į Lukiškių TI-K išduodami tik pateikus rašytinį prašymą. Minkštasis inventorius dėl savo savybių negali būti skalbiamas, o sauso (cheminio) valymo galimybių Lukiškių TI-K neturi. Minkštasis inventorius yra tik dezinfekuojamas, tačiau dezinfekavimas nepašalina į minkštąjį inventorių įsigėrusio prakaito, kūno riebalų ir purvo, todėl išduodamas minkštasis inventorius visuomet yra pasibaisėtinos būklės. Lukiškių TI-K skalbimo paslaugas teikia privati bendrovė, kurios drabužių skalbimo įkainiai yra labai dideli, o paslaugos teikiamos nekokybiškai. Lukiškių TI-K administracija dėl to neprisiima jokios atsakomybės. Tačiau komercinių skalbimo paslaugų teikimas Lukiškių TI-K neatleidžia nuo pareigos sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2 metus trukusio kalinimo metu jam nebuvo suteiktas nė vienas ilgalaikis pasimatymas su šeima ir artimaisiais. Pusantrų metų pareiškėjui nebuvo suteikiami ir trumpalaikiai pasimatymai, vėliau trumpalaikių pasimatymų trukmė buvo apribota iki 2 val. Lukiškių TI-K kalinami asmenys, kurie iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo privalo būti laikomi nekaltais, apskritai negauna ilgalaikių pasimatymų, jiems neskiriami papildomi pasimatymai paskatinimo tvarka, socialiniams ryšiams palaikyti, tuo tarpu nuteistiesiems, atliekantiems bausmę pataisos namuose, tokia teisė BVK yra nustatyta. Taigi pareiškėjas, dar būdamas nenuteistas, buvo akivaizdžiai diskriminuojamas.

Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 65 000 Eur. Pareiškėjo teigimu, jam taip pat buvo padaryta 1 691,25 Eur dydžio turtinė žala, kuri pasireiškė Lukiškių TI-K administracijos sutaupytomis lėšomis, pareiškėjui neišduodant privalomų higienos priemonių bei inventoriaus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K, nes buvo išvykęs iš įstaigos. Taip pat nurodė, kad iš prie atsiliepimo pridėtos pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje pateiktų duomenų matyti, kuriais pareiškėjo nurodytais kalinimo laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko visus teisės aktuose numatytus reikalavimus.

Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Vidinių grotų ant langų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto norma dėl sanitarinio mazgo ir tualeto įrengimo yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nėra nustatyta, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė. Tualetas kamerose yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti, apmokėjus už skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone, kuri suteikia skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų asmenų teisė, o ne pareiga. Asmenys paslauga turi teisę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos asmenims grąžinami sausi.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, taip pat suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Pažymėjo, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjo nebuvo įstaigoje. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl skundo pagrįstumo, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas KD prie TM pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad šioje byloje Departamentas turėtų būti pašalintas iš atsakovo atstovų ir įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Taigi pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos privalomos neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos.

Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo nurodytos higienos priemonės jam nebuvo išduotos, nenurodė, kokių aktyvių veiksmų dėl to ėmėsi.

Atsiliepime pažymima, kad laisvės atėmimo įstaiga neprivalo pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Tokios teisės realizavimas susijęs su tokio asmens valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde iš esmės nebando pagrįsti savo galimų teisių pažeidimų, apie juos tik spėja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. gegužės 31 d. ir buvo laikomas įvairiose kamerose iki 2014 m. gruodžio 29 d., t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 733 dienas. Remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjui teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 42 dienas, o 691 dieną pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m plotą. Teismas, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, atsižvelgdamas į EŽTT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Valstybė 691 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsakovės argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, vertino kaip nereikšmingus sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas akcentavo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 24-1165 nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taigi minėta patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinęs Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų kamerose įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo įrengti visi teisės aktuose nustatyti baldai – spintelės, stalai, kėdės nurodė, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą neneigė, jog dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Taip pat iš byloje pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 27 d. pažymos Nr. 24-1165 (I tomas, b. l. 64) duomenų nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, trūko pareiškėjo skunde nurodyto ir teisės aktuose nustatyto inventoriaus, todėl konstatavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerų antisanitarine būkle, nurodė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 257, dėl kurios grindų būklės pareiškėjas skundžiasi, ginčo laikotarpiu jis nebuvo laikomas, todėl šių jo skundo argumentų nevertino. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 2 d. rašte Nr. 13-15(2.1)-2-2362 (II tomas, b. l. 30) taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs J. K. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais teismas nustatė, kad atliktos operatyvios ir grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų kamerose Nr. 110, Nr. 111, Nr. 114, Nr. 118, Nr. 126, Nr. 136, Nr. 145, Nr. 150, Nr. 164, Nr. 166, Nr. 258, Nr. 265, Nr. 297, Nr. 328, Nr. 343, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas) buvo nustatyti pažeidimai, todėl konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės ir švaros reikalavimų. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų vėdinimo laikė nepagrįstais. Taip pat teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus, kad visose kamerose veisėsi tarakonai, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose (įskaitant visas kameras, kuriose ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas pareiškėjas) bei kitose patalpose buvo atliekama graužikų ir vabzdžių kontrolė. Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose graužikų ar kitų buitinių parazitų neaptiko.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimai prausimosi patalpoms įtvirtinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punkte, kuriame nėra nustatyta, kad prausimosi patalpose privalo būti įrengta atskira patalpa persirengti ir/ar daiktams susidėti (reikalavimas įrengti atskirus nusirengimo ir apsirengimo kambarius yra įtvirtintas tik sanitarinėms švarykloms (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 40 punktas). Šiuo atveju pats pareiškėjas turi elgtis apdairiai, pagal situaciją, naudodamasis dušu susidėti daiktus taip, kad ant jų nepakliūtų vanduo, pasinaudoti maišeliu ar kita priemone, galinčia apsaugoti daiktus nuo drėgmės duše. Todėl pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai užtikrino jo teisę pasinaudoti dušu, vertino kaip nepagrįstus.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Lukiškių TI-K jo sveikata nebuvo tikrinama, o asmenų prašymai patekti pas gydytoją buvo ignoruojami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu, kad jį apžiūrėtų gydytojas ir kad toks prašymas nebūtų tenkintas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis tuo, kad yra kalinamas su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, kurie turėtų būti izoliuoti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, teismas nurodė, jog jie nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini abstrakčiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl asmeninių drabužių skalbimo ir kad administracija būtų atsisakiusi tai daryti. Tuo tarpu atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama mokama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų asmenys gali teikti prašymą viršutinius drabužius išskalbti nemokamai. Apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 24-1165 (I tomas, b. l. 64) nurodyta, kad kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi suimtiesiems (nuteistiesiems) sudaromos sąlygos asmeninius drabužius skalbtis patiems.

Teismas akcentavo, kad atsakovės atstovas nepateikė įrodymų (armatūrinių kortelių ar kt.), patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo išduotos skunde nurodytos higienos priemonės, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nešvarių čiužinių ir antklodžių išdavimo be užvalkalų nurodė, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas). Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus, kad dezinfekavimas nėra tinkamas išduodamo minkštojo inventoriaus valymo būdas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog nuteistiesiems (suimtiesiems) Lukiškių TI-K yra išduodamas dezinfekcinėje kameroje dezinfekuotas minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad asmeniui turi būti išduodama: 2 pagalvės užvalkalai ir 4 paklodės (vietoj 2 paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei). Taigi antklodei naudoti asmeniui gali būti išduodamos 2 papildomos paklodės arba užvalkalas. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui paklodės buvo išduodamos nėra, šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo trukme bei jų suteikimu, teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Nagrinėjamu atveju ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, o pareiškėjo argumentai dėl 8 valandų trukmės pasivaikščiojimo atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. Lukiškių TI-K jis praleido BVK 83 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. Lukiškių TI-K buvo laikinai, todėl pagal BVK 89 straipsnį jam priklausė kasdien pasivaikščioti po 2 valandas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būtų aktyviai siekęs pasinaudoti minėta teise ir kad Lukiškių TI-K būtų atsisakęs šią teisę pareiškėjui užtikrinti. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl galimo šios jo teisės pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir/ar Departamentą. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pasivaikščiojimų trukmės nenustatyti.

Teismas pareiškėjo teiginius dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo vertino kaip nepagrįstus, kadangi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu, kuris gali būti vienkartinis arba daugkartinis (1 dalis); vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 dalis). Ilgalaikiai (iki 2 parų) pasimatymai BVK 94 straipsnio 1 dalyje yra numatyti tik nuteistųjų statusą turintiems asmenims. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. buvo suimtasis, ilgalaikiai pasimatymai jam pagal teisės aktus nepriklausė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala pasireiškė tuo, jog Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui neišdavė privalomų higienos priemonių bei inventoriaus ir tokiu būdu sutaupė lėšų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis ginčo laikotarpiu buvo pažeista. Tačiau iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad turtinę žalą jis kildina iš aplinkybių, kurios niekaip nėra susijusios su jo turto netekimu arba sužalojimu, turėtomis išlaidomis ar negautomis pajamomis. Teismui pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neaprūpinant jo teisės aktuose nustatytomis higienos priemonėmis, jis patyrė konkrečią turtinę žalą, kuri yra apibrėžta CK 6.249 straipsnyje (pvz., turėjo pirkti higienos priemones iš asmeninių lėšų ir pan.), nenurodė (nepagrindė) tokios žalos dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės žalos sąlygos, jos, be kita ko, konkrečiai, aiškiai nepagrindė, konstatavo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Todėl skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 3 500 Eur.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo žalą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lukiškių TI-K ir Departamento, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktu, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, kuriai atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Šioje byloje žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš tiesioginių Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, todėl 3 500 Eur dydžio žalą priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktas faktines aplinkybes, nenurodė, kodėl pareiškėjo pateiktus įrodymus atmeta, o priimdamas sprendimą buvo šališkas, nes atsižvelgė tik į atsakovės atstovų Lukiškių TI-K ir Departamento atsiliepimuose pateiktus argumentus. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatų, kadangi teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo reikalavimus, todėl jie yra nepagrįsti, tačiau pareiškėjo teigimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, patikimumas. Be kita ko, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, kuo pasireiškė atsakovo (jo pareigūnų) kaltė kiekvieno iš tariamai padarytų pažeidimų atveju, tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes padaryta netinkamai taikant ir aiškinant įstatymą. Remiantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo dėl valstybės valdžios institucijų padarytų neteisėtų veiksmų, jis šioje byloje neprivalėjo įrodyti atsakovės pareigūnų kaltės.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, pažymi, kad Lietuvos valstybė yra įpareigota remtis, šiuo atveju, EŽTT praktika, nediskriminuoti suimtųjų asmenų, ir numatyti galimybę jiems suteikti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, valstybė privalo įvykdyti savo pareigą ir užtikrinti, kad asmuo būtų kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia žmogaus orumo, pasirinktos priemonės, kalinimo įgyvendinimo būdai bei metodai nesukeltų nuteistam asmeniui tokios kančios ir nepatogumų, kurie viršija įkalinimui būdingą neišvengiamą kančią.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K sudarytos kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų šiems trūkumams pašalinti, todėl šie pažeidimai turėjo įtakos pareiškėjo psichikos ir fizinei būklei, pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalaujamos atlyginti žalos suma yra susijusi ne tik su sukeltais nepatogumais dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K kamerose sąlygų, tačiau ir su žala sveikatai, todėl prašoma priteisti 65 000 Eur dydžio neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K ir KD prie TM veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, pareiškėjo teigimu, nėra adekvati padarytiems pažeidimams, taip pat teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pateiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu neturtinę žalą iš esmės kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, įvertinusi atsakovės atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kamerose buvo pažeista, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose neužtikrinant jam minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ne 691, o 696 dienas (I tomas, b. l. 48–58).

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 696 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų kamerose įrengimo, pažeidė aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi teisės aktų normas, konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės ir švaros reikalavimų bei buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą materialinį aprūpinimą higienos priemonėmis.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo principais sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 000 Eur suma.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su byloje pateiktų įrodymų vertinimu, yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė tiek pareiškėjo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas dalį ginčijamo laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl pagrįstai konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė