2019-09-10 Nr. AB-17321-3-62-3-00140-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-584-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00140-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 metų spalio 25 d. sprendimą Nr. Nr. 7S-303 (14.7.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. A.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn tris lygiaverčius turėtajam sklypui sklypus Nr. 317, Nr. 317-1, Nr. 317-2. Pareiškėjai 2007 metais apžiūrėjus šiuos suprojektuotus sklypus, paaiškėjo, jog jie yra pelkėtoje teritorijoje, todėl yra beverčiai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2011 m. birželio 28 d. prašymu ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. pakartotinu prašymu atsisakė, kad nuosavybės teisės jai būtų atkuriamos suteikiant minėtus žemės sklypus bei nurodė, kad pretenduoja į tą žemės sklypo dalį, kurią iki nacionalizacijos valdė jos seneliai E. V. ir M. V.. Pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad toks atsisakymas būtų netinkamas, ar kad ji turėtų ginčyti 2008 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 02-05-6317 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“. Kadangi pareiškėja ne kartą atsisakė, jog nuosavybės teisės jai būtų atkurtos minėtais lygiaverčiais žemės sklypais, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti Sprendimo. Toks atsakovo elgesys pažeidžia gero administravimo principą, kuris taip pat apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus, taip pat teisėtų lūkesčių principą. Be to, Sprendimas buvo priimtas pareiškėjai nedalyvaujant ir iš anksto su juo nesupažindinus.

3. Pareiškėja teigia, kad yra visos galimybės atkurti jai nuosavybės teises į žemę natūra. NŽT Kauno skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 7SD-2026 buvo nurodyta, jog nenustatyta, kad greta ginčo žemės sklypų ((duomenys neskelbtini)) būtų laisvos ir galimos natūra grąžinti žemės. Šalia minimo rašte žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiame apie 0,30 ha dydžio žemės sklype, Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus duomenimis, yra senų kapinių liekanų, todėl šis žemės sklypas, rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, priskirtinas valstybės išperkamai ir neprivatizuotinai žemei. Tačiau Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 2K-1902 informavo, kad ginčo objektas nepatenka į kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijas ir apsaugos zonas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra, kas patvirtina teiginius, kad natūrinės žemės yra.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2005 m. birželio 28 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjos senelė E. V. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 15,32 ha žemės sklypą su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal 2001 m. spalio 10 d. pateiktą prašymą Kauno apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 19 d. parengė išvadą Nr. S-331-4415 dėl 3,62 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (toliau – ir išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį 3,62 ha žemės (1132 Eur) buvusios žemės savininkės E. V. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 15,32 ha žemės, kuri yra priskirta valstybės išperkamam vandens telkiniui.

Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 02-05-6317 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildyme pareiškėjai buvo suprojektuotos ir patvirtintos žemės sklypų Nr. 317; Nr. 317-1; Nr. 317-2 ribos ir plotas. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 7SK-2315-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo Nr.317, esančio (duomenys neskelbtini) r. sav., ir žemės sklypų Nr. 317-1, Nr. 317-2, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav., nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ suformavo žemės sklypus Nr. 317, Nr. 317-1, Nr. 317-2 ir patvirtino šių žemės sklypų kadastro duomenis.

NŽT 2016 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 7S-303-(14.7.3) atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią 1,13 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0375 ha, 0,2468 ha ir 0,5083 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus, nurodant, kad 2,49 ha žemės bus atkurta vėliau. Apie tai, jog buvusios žemės savininkės E. V. turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai, pareiškėja buvo ne kartą informuota Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus raštais.

Pagal Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto 1982 m. sausio 26 d. parengtą planą M 1:2000, kuris patvirtintas Kauno rajono LDT vykdomojo komiteto 1983 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 143, prie žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo neveikiančios kapinės, tai patvirtino ir Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas raštu. Atsakovas teigė, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyriuje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje 2007 m. spalio 2 d. vykusio susirinkimo metu nutarta „Pretendentei A.

A. projektuoti pasirinktą lygiavertį žemės sklypą Nr. 317 laisvo valstybinio fondo žemės sklype Nr. 37, (duomenys neskelbtini) kaime, pasirinktą žemės sklypą Nr. 37-1 laisvo valstybinio fondo žemės sklype Nr. 66, pasirinktą lygiavertį žemės sklypą Nr. 317-2 laisvo valstybinio fondo žemės sklypo Nr. 67 dalyje (duomenys neskelbtini) kaime. Privažiavimui į sklypą suprojektuoti 5 metrų kelią.“. A. A. dalyvavo susirinkime ir sklypų pasirinkimą patvirtina protokolo priede Nr. 1 esantis jos parašas, taip ji pasirašė Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 5 priede, taip išreikšdama savo sutikimą su žemės sklypo išdėstymu ir jo ribomis, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus teisės aktų reikalavimus, pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai neleidžia jai atsisakyti 2008 m. gegužės 22 d. žemės reformos žemėtvarkos projekte nuosavybės teisių atkūrimui jai suprojektuoto žemės sklypų.

Pareiškėja parašu Metodikos 5 priede ne tik išreiškė savo sutikimą su žemės sklypo išdėstymu ir jo ribomis, bet ir su nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

6. Atsakovas pažymėjo, kad būtent Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 02-05-6317 dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildymo patvirtinimo pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, nes būtent juo buvo patvirtinti projektuojami žemės sklypai, kurie netenkino pareiškėjos. Tačiau pareiškėja neskundė minėto įsakymo, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad yra neteisėtas Sprendimas, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės. Be to, pagal Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininkės A. T. 2016 m. rugpjūčio 5 d. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, žemės sklypo Nr. 317 žemė yra ariama, žemės sklypo Nr. 317-1 ir Nr. 317-2 nusausinta žemė.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą patenkino ir panaikino NŽT 2016 metų spalio 25 d. sprendimą Nr. Nr. 7S-303 (14.7.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. A.“.

8. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2005 m. birželio 28 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, jog pareiškėjos senelė E. V. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 15,32 ha žemės sklypą su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal 2001 m. spalio 10 d. pateiktą prašymą Kauno apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 19 d. parengė išvadą Nr. S-331-4415 dėl 3,62 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (toliau-išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį 3,62 ha žemės (1132 Eur) buvusios žemės savininkės E. V. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 15,32 ha žemės, kuri yra priskirta valstybės išperkamam vandens telkiniui.

Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 02-05-6317 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildyme pareiškėjai buvo suprojektuotos ir patvirtintos žemės sklypų Nr. 317; Nr. 317-1; Nr. 317-2 ribos ir plotas. NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 7SK-2315-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo Nr.317, esančio (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. sav., ir žemės sklypų Nr. 317-1, Nr. 317-2, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav., nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ suformavo žemės sklypus Nr. 317, Nr. 317-1, Nr. 317-2 ir patvirtino šių žemės sklypų kadastro duomenis.

Pareiškėja 2011 m. birželio 28 d. prašymu ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. pakartotinu prašymu atsisakė, kad nuosavybės teisės jai būtų atkuriamos suteikiant minėtus žemės sklypus, kadangi parinkti sklypai yra pelkėtoje vietoje, todėl beverčiai bei nurodė, jog pretenduoja į tą žemės sklypo dalį, kurią iki nacionalizacijos valdė jos seneliai E. V. ir M. V.. Pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad toks atsisakymas būtų netinkamas, ar kad ji turėtų ginčyti 2008 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 02-05-6317 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“.

NŽT 2016 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 7S-303-(14.7.3) atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią 1,13 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn turėtajam 0,0375 ha, 0,2468 ha ir 0,5083 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus, nurodant, kad 2,49 ha žemės bus atkurta vėliau.

9. Teismas dėl pareiškėjos teiginio, kad ji atsisakė jai parengtų žemės sklypų iš karto, kai juos apžiūrėjo, nes jos netenkino šie žemės sklypai, kadangi buvo pelkėtoje vietovėje, konstatavo, kad apie jos atsisakymą projekto autorius žinojo, nes ji iš karto pranešė apie savo nesutikimą dėl jai paruoštų žemės sklypų. Pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad toks atsisakymas būtų netinkamas. Teismas, atsižvelgdamas į Metodikos 37, 39 ir 42 punktus, konstatavo, kad toks atsisakymas (jeigu jis pareiškėjos būtų išreikštas) privalėtų būti įformintas laikantis Metodikos 37 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. turėtų būti įformintas atitinkamu projekto autoriaus surašytu aktu. Teismas pažymėjo, kad tai yra teisės akto specialiai nustatytas, o tuo pačiu leistinas minėto atsisakymo įrodymas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu – būtinas žemėtvarkos projekto sudarymo ir tvirtinimo procedūros elementas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Be to, vėliau pareiškėja savo nesutikimą su jai parengtais sklypais išreiškė raštu pateikdama 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. prašymus dėl atsisakymo jai parengtų žemės sklypų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nesutikus su jai paskirtų žemės sklypų vieta ir ribomis, atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės pažeidė teisės aktų normų reikalavimus, todėl toks Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 105 punktu, nurodė, kad tiek išvada dėl valstybės išperkamos žemės, tiek ir lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami esant piliečio sutikimui. Todėl 2011 metais pareiškėjai pareiškus nesutikimą su suprojektuotais sklypais, nebuvo pagrindo 2016 metais atkurti nuosavybės teises į juos. Toks atsakovo elgesys pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, gero administravimo principą, kuris inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Todėl teismas panaikino ginčijamą Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

III. 11. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

12. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, netinkamai įvertino bylos medžiagą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. LVAT, aiškindamas Žemės reformos įstatymo 4 straipsnį, yra konstatavęs, kad perduodamo nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypo suprojektavimas žemės reformos žemėtvarkos projekte, nustatant šio žemės sklypo ribas, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo sąlygas ir pan., yra ta būtina teisinė sąlyga, atsirasti asmens subjektinei teisei, kuri asmeniui gali būti suteikta pagal Žemės reformos įstatymo reguliuojamus teisinius santykius ir be kurios negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo aptariamu būdu – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Akcentuoja, kad būtent Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 02-05-6317, kuriuo buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildymas, kuriame projektuojami laisvos žemės fondo žemėje pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę ir pagal kurį atkuriamos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui, pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes. Tačiau pareiškėja jo neskundė Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalies neginčijo, todėl preziumuotina, kad šis aktas yra teisėtas ir net panaikinus ginčijamą Sprendimą, pareiškėjai nesukels norimų teisinių pasekmių.

13. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja savo 2011 m. prašyme prašo atkurti žemę natūra, tačiau apie tai, jog buvusios žemės savininkės E. V. turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai, pareiškėja buvo ne kartą informuota Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus raštais. Taigi teismas skundžiamu sprendimu neišsprendė kilusio ginčo iš esmės, nes, net ir panaikinus ginčijamą Sprendimą, tai pareiškėjai nesukels norimų teisinių pasekmių. NŽT nuomone, teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą Metodikos nuostatų pagrindų turėjo šio įstatymo nuostatas taikyti ne formaliai, bet įvertinti ir specialiuosius teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykį. Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 02-05-6317, kuriuo buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildymas, kuriuo buvo patvirtinti projektuojami žemės sklypai, ir buvo pagrindas NŽT priimti ginčijamą Sprendimą.

14. Atsakovas nurodo, kad jo nuomone, pareiškėja manydama, jog NŽT nevykdo savo pareigų arba vilkina pareiškėjos 2011 m. birželio 28 d. prašymo nagrinėjimą, turėjo teisę apskųsti per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, NŽT nesutinka su teismo argumentu, kad 2011 metais pareiškėjai nesutikus su suprojektuotais sklypais, nebuvo pagrindo priimti ginčijamo Sprendimo. Įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str.). Taigi sprendžiant pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia turėjo būti įvertinta, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikinti. Kauno apygardos administracinis teismas šių aplinkybių netyrė ir atitinkamų išvadų nedarė, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismui nenustačius, kad ginčijamas NŽT sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d.), nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo.

15. Pareiškėja A. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

16. Pareiškėja nurodo, kad Metodikos 43 punktas įtvirtino pretendento teisę atsisakyti suprojektuotų sklypų ir po žemėtvarkos projekto patvirtinimo, taigi apskrities viršininkas privalėjo išbraukti pretendentą iš įsakymu patvirtinto sąrašo. Pagal tokį teisinį reglamentavimą, pretendentui nereikėjo ginčyti įsakymo dėl projekto patvirtinimo, kadangi jis privalėjo būti keičiamas administracine tvarka. Pasinaudodama teisės aktais nustatyta teise pareiškėja atsisakė jai suprojektuotų sklypų, o apskrities viršininkas privalėjo priimti įsakymą dėl pareiškėjos išbraukimo iš sąrašų. Pažymi ir tai, kad atsakovas savo veiksmais sukūrė pareiškėjai manymą, kad jis priėmė jos atsisakymą ir kad jai nereikia atlikti jokių kitų veiksmų dėl lygiaverčių sklypų atsisakymo. Taigi atsakovo elgesys piktnaudžiaujant jam suteiktais įgaliojimais, negali sukelti pareiškėjai neigiamų pasekmių, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja neskundė atsakovo neveikimo, atmestini. Be to, pareiškėjos prašymą apskrities viršininko administracija ne tik priėmė, bet ir nurodė jai, kad atsisakius sklypų, ji turi pasirinkti kitą kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti lygiaverčius sklypus. Vien tai, kad lygiaverčiai sklypai nebuvo ženklinami vietovėje nuo 2008 metų iki 2016 metų, sudarė pagrindą pareiškėjai manyti, kad jos atsisakymas yra priimtas.

17. Pareiškėja teigia, kad atsakovas savo skunde nepagrįstai remiasi LVAT 2010 metų gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-496/2010 ir 2012 metų rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-492-2063/2012, nes šiose nutartyse nagrinėjamos faktinės aplinkybės visiškai nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas pareiškėjai nedalyvaujant ir iš anksto su juo nesupažindinus, nors atsakovui pareiškėjos valia buvo žinoma. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 111 punkte numatyta, kad apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises turi priimti per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Taigi lygiaverčiai sklypai, kurių pareiškėja atsisakė 2011 metais, jai nebuvo suteikti daugiau kaip devynis metus, dėl ko ji pagrįstai tikėjosi, kad juos atsisakymą nuo šių žemės sklypų atsakovas priėmė. Pažymi, kad pareiškėja nedalyvavo šių sklypų paženklinime vietoje ir niekada nesutiko su jų ribomis ir nepasirašė jokių dokumentų. Nors atsakovas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjos skundo pareiškėjos jos pozicijos pagrindu, kad yra visos galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, tačiau šiais argumentais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo, t. y. pareiškėja skundą grindė dviem faktiniais ir teisiniais pagrindais ir vienu iš jų skundas buvo pagrįstai patenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje teisėtumo, kai asmuo iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsisakė žemės sklypo, suprojektuoto nuosavybės teisių atkūrimui.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai pareiškus nesutikimą su suprojektuotais sklypais, nebuvo pagrindo į juos atkurti nuosavybės teisių.

20. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės taikymo ir aiškinimo bei faktinių aplinkybių vertinimo bei teismų praktikos nesilaikymu nustatytos panašiose bylose.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

22. Iš esmės ginčo dėl faktinių aplinkybių nustatymo tinkamumo bei apimties nėra, todėl apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija, tikrindama jų vertinimą, jomis remiasi atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Atsakovas nesutinka su vertinimu ta apimtimi, kad suprojektavus žemės sklypus ir patvirtinus projektą bei jo nenuginčijus, pareiškėja negalėjo atsisakyti pagal jos pasirinkimą suprojektuotų žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui.

24. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4711-415/2019)

25. Pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimas atitinka teismų praktikos nuostatas, todėl teismo sprendime pateikto vertinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas galėjo kvalifikuoti ginčo santykius bei grįsti savo išvadas.

26. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas ginčo santykių kvalifikavimas iš esmės yra teisingas. Nuosavybės teisių atkūrimas yra grindžiamas pretendento sutikimu dėl jam perduodamo turto. Šio ginčo atveju atkuriant nuosavybės teises į žemę, perduodant lygiavertį žemės sklypą asmuo turi teisę pasirinkti žemės sklypą ir pagal pateiktą piliečio prašymą ir sutikimą yra rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas (Atkūrimo tvarkos 105 punktas). Atkūrimo tvarkos 113 punktu nustatyta , kad šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant.

27. Minėtas teisinis reguliavimas įtvirtina nuostatą, kad iki sprendimo priėmimo dėl nuosavybės teisų atkūrimo asmuo turi teisę nesutikti su perduodamu žemės sklypu bei jo atsisakyti ir toks atsisakymas gali būti patvirtinamas administraciniu aktu, neginčijant teismine tvarka žemės sklypo rengimo nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų aktų.

28. Pareiškėjai 2011 m. birželio 28 d. prašymu ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. pakartotinu prašymu atsisakius nuo suprojektuotų sklypų atsakovas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 7S-303 (14.7.3) neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisių į žemę pareiškėjai, nes toks atsisakymas paneigė Atkūrimo tvarkos 113 punktu nustatytą sutikimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų žemės sklypą.

29. Šio ginčo apimtyje teismas nevertina pareiškėjos atsisakymo nuo suprojektuoto žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui pasekmių.

30. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika, suformuota LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-496/2010 ir 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-492-2063/2012, netaikytina šiems ginčo santykiams, kadangi ginčai skiriasi pagal savo faktinės aplinkybes. Nurodytose bylose nebuvo sprendžiamas ginčas dėl asmens teisės atsisakyti nuo suprojektuotų nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypų.

31. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius