2016-08-29 Nr. AB-16404-3-63-3-00678-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1483-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00678-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir KRATC, pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–5) priteisti iš atsakovo A. D. (toliau – ir atsakovas) 177,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) už nekilnojamojo turto objektą – butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, kuris buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 25 punktą, pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o Nuostatų 36 punktas nustato, kad nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško KRATC. Atsakovas A. D. nėra sumokėjęs 177,94 Eur vietinės rinkliavos už nekilnojamojo turto objektą – butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. todėl ši suma priteistina KRATC iš atsakovo.

Atsakovas A. D. atsiliepimo į prašymą nepateikė, į teismo posėdį kviečiamas neatvyko.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu (b. l. 23–27) pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo A. D. 135,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31d. Prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (pakeistas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426) patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatai bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T1-81 patvirtintos Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. balandžio 28 d.) nustatė, kad atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. 2012 m. balandžio 19 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. balandžio 28 d., nustato, kad atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats; komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas priėjo prie išvadų, kad atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą, kurioje pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Minėtoje nutartyje pažymėta ir tai, kad vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (Nuostatų redakcijos: 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251) (skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt ). Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 priedą, vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 7–8) teismas nustatė, kad atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurio bendras plotas 28,86 kv. m. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1250 (b. l. 6) patvirtina, kad turto objektas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. apmokestintas 177,94 Eur suma. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą paskaičiuota pagal valdomo turto plotą ir pagrindinę tikslinę objekto naudojimo paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta patalpų paskirtis – gyvenamoji (butas), todėl atsakovą apmokestinant vietine rinkliava pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams (butas, esantis dvibučiame ir daugiau butų gyvenamajame name) taikomas tarifas. Iš mokėjimo pranešimo matyti, kad mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal turimo turtinio vieneto plotą, vadovaujantis Nuostatų 1 priedu, t. y. 1,01 Eur už bendrojo ploto kvadratinį metrą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 1,00 Eur – laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei 0,85 Eur – laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad atsakovui buvo siųstas mokėjimo pranešimas (b. l. 10), tačiau vietinė rinkliava nesumokėta.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už turto objektą – butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose pateiktą išaiškinimą, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (įskaitant rinkliavas ir kitus privalomus mokėjimus), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai, Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos (pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-442/2015), kad šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-442/2015). Nustatė, kad pareiškėjas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi į teismą 2015 m. birželio 4 d., todėl ši data laikytina MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia. Vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis, teismas nusprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava apskaičiuojama už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Įvertinęs, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Iš byloje pateiktos pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos teismas nustatė, kad atsakovui už minėtą turto objektą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuotas 42,63 Eur įsiskolinimas. Konstatavęs, kad yra pasibaigęs 42,63 Eur priverstinio išieškojimo senaties terminas, šią reikalavimo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą atitinkamai sumažindamas priteistiną vietinės rinkliavos sumą iki 135,31 (177,94 – 42,63) Eur.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Remiantis Civilinio kodekso 6.38 straipsniu, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas priteisė iš jo pareiškėjui 135,31 Eur įsiskolinimo sumą.

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 31-32) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas KRATC prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.už nekilnojamojo turto objektą – butą (duomenys neskelbtini).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kuri apibrėžia mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Kreipimosi į teismą dieną KRATC neapskaičiuoja iš naujo ir neperskaičiuoja vietinės rinkliavos, o kreipiasi į teismą dėl atitinkamais metais apskaičiuotos vietinės rinkliavos (už 2008 metus vietinė rinkliava apskaičiuota 2008 metais, už 2009 metus - 2009 metais ir t. t.) priteisimo, nes rinkliavos mokėtojas nevykdo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. KRATC į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi tikslu priverstiniu būdu išieškoti nesumokėtą ir atitinkamais metais apskaičiuotą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Apelianto nuomone, šioje byloje negali būti taikomas MAĮ 68 straipsnis aiškinant esą pareiškėjui gali būti priteisiama vietinė rinkliava už kreipimosi į teismą metus ir penkerius praėjusius metus. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo jos atsiradimo dienos, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 177,94 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. D. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą – butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad atsakovas A. D. nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą - butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, todėl turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi teismas nusprendė, kad vietinės rinkliavos išieškojimas galimas už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 135,31 Eur, t.y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo (42,63 Eur) priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nepriteisė pareiškėjui iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t.y. nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantas, materialinės teisės normas taikė teisingai.

Rinkliavų įstatyme nėra normų, kurios nustatytų vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senatį. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis nustatė, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra,- vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Valstybės rinkliava bei vietinė rinkliava yra įstatymu nustatytos privalomosios įmokos. Mokesčių administravimo įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad šiame įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Šio įstatymo 13 straipsnyje valstybės rinkliava priskirta prie pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016, atkreipdama dėmesį į LVAT formuojamą praktiką administracinėse bylose dėl teisės normų taikymo nustatant laikotarpį už kurį gali būti priteista vietinės rinkliavos nepriemoka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015 ir kt.), pritardama šiai praktikai ir ją plėtodama, be kita ko pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta, todėl reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatoje numatyta taisyklė ir vietinė rinkliava priteisiama už ne ilgesnį laikotarpį nei einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo prašymo priteisti rinkliavą teismui padavimo dienos.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 ir šioje nutartyje išvardytose bylose suformuota praktika (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) dėl MAI 68 straipsnio 1 dalies taikymo nuosekliai plėtojama vėlesnėje LVAT praktikoje analogiškose nagrinėjamai bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015; LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015; 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-765-556/2016; 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-2236-575/2016; 2016 m. gegužės 10 d. Nr. A-1186-662/2016, 2016 m. liepos 11 d. Nr.A-2242-520/2016,2016 m. liepos 12 d. Nr.A-2142-520/2016; 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr.A-2102-502/2016 ir kt.)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose yra ne kartą konstatavęs, ne tik tai, kad atsižvelgiant į Rinkliavų įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nėra teisės normų, nustatančių senaties terminus vietinių rinkliavų nepriemokoms išieškoti, šiuo aspektu tokio pobūdžio bylose taikytinos panašius santykius (ABTĮ 4 str.6 d.) reglamentuojančios MAĮ normos, t.y. MAI 68 straipsnio 1 dalis, o yra pabrėžęs ir tai, kad analogiškai mokestiniams ginčams, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t.y. savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. kovo 12 d. Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. Nr. A-1201-442/2015; 2015 m. liepos 2 d. Nr. A-1498-442/2015; 2015 m. liepos 16 d. Nr. A-1355-556/2015; 2015 m. spalio 5 d. Nr. A-807-602/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr.A-2102-502/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra pagrindo.

Dėl apelianto nurodyto LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas nelaikytinas turinčiu precedento galią nagrinėjamai bylai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Šių Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste pabrėžtina, kad apelianto nurodytame LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime LVAT nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t.y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (žr. LVAT 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų LVAT procesinių sprendimų, ir kuriame nepasisakyta Mokesčių įstatymo 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė