2018-04-12 Nr. AB-7507-3-61-3-03041-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-505-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03041-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) nustačius, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2016 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 16-IL-l0-03569-e (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas sprendimą grindė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2000 m. birželio 12 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-87-06/2000 jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 246 straipsnio 5 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.), ir paskyrė bausmę laisvės atėmimą 5 metams su atėmimu teisės vairuoti įvairių rūšių transporto priemones 1 metams ir 6 mėnesiams. BK 471 str. pagrindu paskirtos pagrindinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams, įpareigojant pareiškėją nekeisti gyvenamosios vietos be Ukmergės policijos komisariato sutikimo. Pareiškėjo teigimu, teistumas išnyko 2003 m. birželio 13 d., Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 20 d. raštas Nr. 14R-23552 taip pat patvirtina, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs.

4. Pareiškėjas teigė, kad jam taikytos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, kuriomis nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal Įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, prieštarauja Konstitucijai.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai pabloginta asmenų, kuriems ankstesniu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas reikalavimas turėti leidimą laikyti (nešiotis) Įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus šaunamuosius ginklus ir jie tokio leidimo nespėjo įgyti, teisinė padėtis. Pareiškėjas manė, kad teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyti griežtesni apribojimai (nepriekaištingos reputacijos reikalavimai), turi atgalinio veikimo galią, minėtiems asmenims neužtikrinta galimybė įgyti teisę laikyti (nešiotis) Įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus šaunamuosius ginklus, nors pagal ankstesnį teisinį reguliavimą jie šią teisę įgijo pagrįstai. Tokia teisė ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinta asmenims, kurie iki teisinio reguliavimo pakeitimo spėjo gauti leidimus laikyti (nešiotis) ginklą, nors objektyvių skirtumų, kuriais galėtų būti pateisintas šioms asmenų grupėms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, nėra. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą ne tik teistumas, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, kaip asmens gyvenimo faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

6. Pareiškėjas nurodė, kad tais atvejais, kai aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, ir asmenys prašymą būtų pateikę iki 2012 m. liepos 11 d., jiems galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, o prašymą pateikus nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas jiems nebegalėjo būti išduotas, nors pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tokie asmenys pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą galėjo iki 2014 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teigė, jog tokie asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad jiems pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d.. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus šaunamuosius ginklus, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

7. Pareiškėjo manymu, asmenys, atsižvelgiant į tai, ar jie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

8. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą (b. l. 20–24) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas teigė, kad leidimo pareiškėjui laikyti ginklus neišdavė, nes patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas 2000 m. birželio 12 d. buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams (teismas nustatė, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką įvykdė būdamas neblaivus), taip pat, kad pareiškėjas kreipėsi į policijos įstaigą su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus 2016 m. birželio 17 d., o leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. neturėjo, todėl teisingai taikė Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija).

10. Atsakovas nurodė, kad aiškindamas Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje panašiose bylose nuosekliai laikosi analogiškų nuostatų.

11. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu.

12. Atsakovo teigimu, įstatymo leidėjo priimtas sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų Įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų.

13. Vilniaus AVPK pabrėžė, kad Konstitucinio teismo pirmininkas 2012 m, balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-17 „Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo“ grąžino Lietuvos vyriausiojo teismo prašymą (Nr. 1B-9/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria „nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų“, vertinant (taikant ir aiškinant) jį kartu su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjo skundą atmetė.

15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas Įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, 2011 m. vasario 28 d. leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus neturėjo, todėl jam negali būti išduodamas leidimas laikyti ar nešiotis ginklus.

16. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos, svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu, teismas pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

17. Palyginęs Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas nurodė, kad naujos redakcijos Įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai: pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2011 m. kovo 1 d., asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu; pagal Įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

18. Teismo vertinimu, Įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį teisinio reguliavimo aspektą. Teismas nurodė, kad gali būti nustatytos skirtingos, griežtesnės leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos ir tai negali būti laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu.

19. Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 18 straipsnio bei Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 64–66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad jam nekyla abejonių dėl Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto tiek, kiek ji sugriežtina iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

21.2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. balandžio 17 d. potvarkyje Nr. 2B-17 (toliau – ir Potvarkis) nurodyta, kad pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai nepagrindžia, kodėl Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės principui, ir kad pareiškėjo prašymas neatitiko Lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų. Tuo tarpu, apeliantas skunde nurodė, kuo teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija), jo manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

21.3. Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažino, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį Įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo nutarimu išnagrinėtos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatos.

21.4. Konstitucinio Teismo nuostatos, po pirmosios instancijos teismo cituoto 2007 m. spalio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimo praėjus 8 metams, pasikeitė ir tai atsispindi Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarime Nr. KT6-N3/2016. Kreipusis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą šioje byloje, gali būti suformuota nauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būsianti aktuali tokio pobūdžio bylose.

22. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 72–76) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-582-556/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 16-IL-10-03569-e, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus AVPK 2016 m. liepos 13 d. sprendimu ir teigė, kad jo atveju neturėjo būti taikomos griežtesnės Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), nes, pareiškėjo vertinimu, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias jam taikytini griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal Įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

25. Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamą atsakovo Sprendimą pagrįstu, nes pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo požiūriu, ir netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto tiek, kiek ji sugriežtina iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

27. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 17 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (b. l. 29). Vilniaus AVPK 2016 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 16-IL-10-03569-e (b. l. 27) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 246 straipsnio 5 dalį (Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą 1 metams 6 mėnesiams, atimtos teisės vairuoti transporto priemones. Vadovaujantis BK 471 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Teismo buvo nustatyta, kad A. Č. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus (b. l. 12–13, 33–34). Už nusikaltimą, numatytą BK 246 straipsnio 5 dalyje (Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių), nustatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo.

28. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (pareiškėjo prašymo pateikimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2014 m. spalio 4 d. galiojusi įstatymo redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal nuodytą teisinį reglamentavimą aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos "teistas" ir "turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, pareiškėjo pripažinimas padarius atitinkamą BK numatytą veiką yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra teisiškai reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams.

30. Sisteminis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies dalies 2 punkto taikymo prasme yra reikšmingas teistumo (nuteisimo) už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, o ne asmens teistumas BK taikymo prasme. Todėl kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 5 dalį faktas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto (bei 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo požiūriu yra pakankamas ir tinkamas pagrindas neišduoti pareiškėjui jo prašomo leidimo ginklams.

31. Pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas asmenų nepriekaištingai reputacijai buvo taikomi švelnesni reikalavimai – asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

32. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

33. Aiškindama Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) asmuo turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Nenustačius tokios aplinkybės, taikytini nuo 2011 m. kovo 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyti griežtesni kriterijai, su kuriais yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, ir turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus.

34. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) būtų turėjęs leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu Sprendimu pagrįstai pripažintas nesančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu, taigi jam negali būti išduodamas leidimas laikyti ar nešiotis ginklus.

35. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos, griežtesnės leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos ir tai negali būti laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu, nes yra konstituciškai pateisinama.

36. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį teisinio reguliavimo aspektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2012 m. rugpjūčio 13 d. Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. Nr. A492-888/2014, 2014 m. birželio 2 d. Nr. A525-1254/2014, 2014 m. spalio 8 d. Nr. A662-1779/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr. A492-1864/2014 ir kt.).

37. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodytas Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. KT6-N3/2016 nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, kadangi jame buvo nagrinėjama ir pasisakyta dėl asmenų, turinčių Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų (dujiniai pistoletai (revolveriai); senoviniai ginklai; šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J), jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį Įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad naujos, 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai, šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, buvo priskirti didesnio pavojingumo kategorijai (C) ir nustatyta, kad šiuos ginklus įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis buvo nustatytas tam tikras pereinamasis teisinis reguliavimas, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo. Tuo tarpu pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dėl lygiavamzdžių, graižtvinių ir kombinuotų šaunamųjų ginklų, kuriuos ir iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo galima įsigyti, laikyti ir nešiotis tik turint leidimą.

38. Lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje yra nurodyta, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teismas į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipiasi tik tada, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

40. Taigi siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto ar jo dalies atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas tik tokiu atveju, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 1–5 punktuose nurodytų šaunamųjų ginklų, ir kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, atitikimo Konstitucijai. Teismui taip pat nekyla abejonių, dėl Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto tiek, kiek jis sugriežtina iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė