2017-08-08 Nr. AB-14960-3-61-3-05205-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1618-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05205-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. T. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 1 mėn. skirti vienkartinę išmoką pareiškėjui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti vienkartinę kompensaciją asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms. Atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad karo gydytojų komisijos 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijime Nr. 82 nurodyta, jog susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, dėl to nėra teisinio pagrindo mokėti vienkartinę kompensaciją. Lietuvos ypatingojo archyvo 2015 m. rugpjūčio 20 d. rašte nurodyta, kad V. J. T. į karinę tarnybą išsiųstas 1984 m. birželio 1 d., o 1984 m. spalio 29 d. sprendimu pripažintas netinkamu tarnybai taikos metu „dėl susirgimo, įgyto karinės tarnybos metu“.

Pareiškėjas pažymėjo, kad iki priimant į karinę tarnybą, galimai 1983 m., jis turėjo būti tikrinamas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, esančioje Parko g. 21, Vilniuje. Kitu atveju pareiškėjas į karinę tarnybą nebūtų priimtas. Susirgimai pradėti tirti praėjus keliems mėnesiams po tarnybos. Tai patvirtina, kad susirgimai atsirado atliekant tarnybą sovietinėje armijoje.

Pareiškėjas skunde, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat teigia, kad atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimo apskundimo tvarka nurodyta smulkiu šriftu, dokumento apačioje, kur rašomi rekvizitai ir logotipas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas priimtas neįvertinus bylai svarbių aplinkybių, pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovas Administracija pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių su prašymu skirti kompensaciją dėl sužalojimo karinės tarnybos metu sovietų armijoje. Išnagrinėjus prašymą ir dokumentus buvo nustatyta, kad nors pareiškėjo susirgimas yra įgytas karinės tarnybos atlikimo metu, tačiau susirgimas nėra susijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, o tai yra būtina kompensacijos skyrimo sąlyga, įtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945-07-22 - 1991-12-31)“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagrįstai kompensacija nebuvo paskirta ir apie tai jis buvo informuotas tinkamai.

Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant asmeniui gali būti skiriama minėta kompensacija. Pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų visumos (atitinka tik 1 ir 3 sąlygas), tačiau jo susirgimas nėra susijęs su tarnyba TSRS ginkluotosiose pajėgose. Šiuo atveju, pareiškėjas laikytinas asmeniu, kurio susirgimas įgytas karinės tarnybos metu, bet nesusijęs su karine tarnyba, todėl kompensacija neskirta pagrįstai. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri aiškindama Įstatymo nuostatas, 2015 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (27.6-23)SD-6972 „Dėl Jūsų kreipimosi“ informavo, jeigu ligos pažymoje yra įrašyta, kad sužalojimas ar liga nesusijusi su tarnyba, arba nurodyta, kad sužalojimas ar liga įgyta ne karinės tarnybos metu, tuomet kompensacija neskirtina kaip neatitinkant įstatymo reikalavimų.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi Sprendime nuosekliai yra išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio nuostata, kuria vadovaujantis yra priimamas konkretus sprendimas, išdėstomos susijusios faktinės aplinkybės, suformuluojamas konkretus, aiškus ir suprantamas sprendimas bei nurodoma detali šio sprendimo apskundimo tvarka - alternatyvios institucijos, kurioms gali būti skundžiamas sprendimas, bei šių institucijų adresai. Toks išsamus apskundimo tvarkos nurodymas yra aiškus, pakankamas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus bei gero administravimo principą, todėl pareiškėjo argumentai, kad Sprendimo apskundimo tvarka neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Administracijai 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą dėl vienkartinės kompensacijos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms, skyrimo. Atsakovas skundžiamu Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

Karo gydytojų komisija 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijimu Nr. 82 nutarė, kad pareiškėjas netinkamas taikos metu, tinkamas nerikiuotės tarnybai karo metu, susirgimas, sužeidimas, kontūzija, trauma, sužalojimas gauti atliekant būtinąją karinę tarnybą. Susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose. Lietuvos ypatingojo archyvo 2015 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. P2-2535 nurodyta, kad pareiškėjas netinkamas karinei tarnybai taikos metu, tinkamas nerikiuotės tarnybai karo metu dėl susirgimo, įgyto karinės tarnybos atlikimo metu.

Teismas, remdamasis Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d.), Vienkartinių kompensacijų asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1004 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 722 redakcija, toliau – ir Aprašas), nuostatomis, pažymėjo, kad sąlygos kompensacijai gauti nustatomos atsižvelgiant į karo gydytojų išduotą dokumentą. Šiuo atveju Administracija neturėjo pareigos vertinti pareiškėjo ligos istorijos. Be to, ligos istorija Administracijai nebuvo pateikta su prašymu skirti kompensaciją.

Atkreipė dėmesį, kad Administracijos galimybės vertinti pareiškėjo sveikatos būklę, sužalojimų patyrimą, jų momentą ir kitas faktines, įskaitant medicinines, aplinkybes, yra ribotos. Administracijai nėra suteikta teisė nustatyti, ar patirti sužalojimai ar ligos susiję su karine tarnyba, ar nesusiję. Minėtas aplinkybes nustato karo gydytojai, o Administracija tik įvertina, ar yra tenkinamos Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos sąlygos. Kaip minėta, karo gydytojų komisija 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijimu Nr. 82 nutarė, kad pareiškėjas netinkamas taikos metu, tinkamas nerikiuotės tarnybai karo metu, susirgimas, sužeidimas, kontūzija, trauma, sužalojimas gauti atliekant būtinąją karinę tarnybą. Susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, t. y. pačiame Karo gydytojų komisijos liudijime aiškiai nurodyta, kad liga nesusijusi su karine tarnyba. Taigi Administracija, nustačiusi, kad karo gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, jog liga nesusijusi su tarnyba kariuomenėje, pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas 1996 m. sausio 23 d. pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (V. T. ligos istorija, b. l. 24), kuriuo prašė sudaryti galimybes paneigti karo gydytojų komisijos nustatytas diagnozes, t. y. pareiškėjas su jomis nesutiko ir laikė, kad jos yra klaidingos, o jis yra sveikas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, sutiko, jog apskundimo tvarka nurodyta ne visiškai tinkamai, t. y. nenurodyti apskundimo terminai, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui tinkamai ir laiku realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo akto, kaip neatitinkančio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teismas nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo ginčijamą Administracijos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) naikinti, atmetė ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį skirti vienkartinę išmoką. Kadangi pareiškėjo skundą atmetė, netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neišanalizavęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, tik formaliai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio ir Aprašo reikalavimų. Akcentuoja, kad jis tarnybą TSRS ginkluotose pajėgose atliko nuo 1984 m. birželio mėn. Pagal tuo metu galiojusią tvarką, jis turėjo atlikti sveikatos patikrinimą siekiant nustatyti, ar yra tinkamas atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjo ligos istorijoje laikotarpiu nuo 1983 m. iki 1984 m. birželio mėn. nėra jokių įrašų, patvirtinančių jam diagnozuotus psichinius susirgimus. Atsižvelgiant į gerą jo sveikatos būklę, nuo 1984 m. birželio mėn. jis buvo paskirtas tarnauti TSRS ginkluotose pajėgose. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė. Teismas sprendime turi nurodyti argumentus, dėl ko atmeta įrodymus, tačiau teismas sprendime to nenurodė ir tokiu būdu pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, todėl sprendimas yra nemotyvuotas, neatsakyta į pagrindinius argumentus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai nepatikrintas skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog sveikatos būklė pablogėjo pradėjus tarnybą TSRS ginkluotose pajėgose. Su juo tarnybą atliko kitataučiai, kurie nuolat keldavo ir išprovokuodavo konfliktines situacijas, buvo priešiškai nusiteikę pareiškėjo ir jo įsitikinimų atžvilgiu. Konfliktai kildavo ne tik tarnaujant TSRS ginkluotose pajėgose, bet ir besigydant Elektrostalės m., Maskvos srities psichiatrinėje ligoninėje, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas nuolat buvo engiamas, dėl to patyrė nuolatinę įtampą, stresą, ženkliai sumažėjo bendravimo galimybės ir tai turėjo įtakos neigiamiems sveikatos būklės padariniams kilti – irzlumui, todėl buvo paskirtas stacionarus gydymas. Todėl nelogiška teigti, kad pareiškėjo susirgimai, atsiradę atliekant būtinąją karinę tarnybą, nesusiję su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nors prie prašymo skirti socialinę paramą nepateikė savo ligos istorijos, tačiau atsakovo tarnautojai turėjo pareigą/galimybę nustatyti terminą prašymo trūkumams pašalinti ir nurodyti būtinumą pateikti ligos istoriją. Šiuo atveju atsakovo veiksmai neatitiko gero administravimo principo, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Atsakovas Administracija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7), kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui vienkartinę kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ši administracinė byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nepagrindė, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7), kuriuo jam atsisakyta skirti vienkartinę kompensaciją asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms, ir įpareigoti atsakovą per 1 mėn. skirti vienkartinę išmoką pareiškėjui.

Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas, įvertinęs turimus dokumentus kompensacijai skirti, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas susirgo tarnybos metu, tačiau liga nesusijusi su tarnyba kariuomenėje, dėl to pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kadangi iki 1984 m., t. y. iki tarnybos TSRS ginkluotose pajėgose, jis psichinėmis ligomis nesirgo, buvo tinkamas tarnybai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jo liga nesusijusi su tarnyba kariuomenėje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Administracijai 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą dėl vienkartinės kompensacijos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms, skyrimo. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamame 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) nurodė, kad remiantis karo gydytojų komisijos 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijimu Nr. 82, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, išmokėti vienkartinę kompensaciją nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945 07 22 – 1991 12 31)“ 2 straipsnį, sužalotais karinėje tarnyboje laikomi asmenys, kurie buvo pašaukti į būtinąją karinę tarnybą ar karinius apmokymus sovietinėje armijoje ir dėl sužalojimų ar ligų, susijusių su karine tarnyba ar kariniais apmokymais: 1) pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba netekusiais 20–40 procentų darbingumo; 2) karo gydytojų sprendimu pripažinti netinkamais karo tarnybai.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo V. J. T. susirgimas atsirado karinės tarnybos metu, tačiau atsakovo teigimu, šis susirgimas nesusijęs su karine tarnyba, dėl to vienkartinė kompensacija pareiškėjui negali būti paskirta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Iš byloje esančios pareiškėjo V. J. T. sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas 1983 m. gegužės mėn. buvo nukreiptas ištyrimui į tuometinę Respublikinę Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, kurioje buvo tiriamas nuo 1983 m. gegužės 20 d. iki 1983 m. birželio 3 d. Stacionarinio ligonio kortelėje yra įrašas, kad pareiškėjas V. J. T. praktiškai sveikas ir karo tarnybai tinkamas. Jokių kitų duomenų, susijusių su pareiškėjo psichine sveikatos būkle nėra nurodyta. Pareiškėjas 1984 m. birželio mėn. buvo pašauktas į tarnybą TSRS ginkluotose pajėgose. Pareiškėjo teigimu, jo sveikatos būklė pablogėjo pradėjus tarnybą, kadangi kartu su juo tarnybą atliko kitataučiai, kurie nuolat be priežasties išprovokuodavo konfliktines situacija, buvo priešiškai prieš jį nusiteikę, pareiškėjas buvo engiamas, dėl to patyrė įtampą, stresą, tapo irzlus, jam buvo paskirtas stacionarus gydymas psichiatrinėje ligoninėje.

Byloje pateiktas karo gydytojų komisijos 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijimas Nr. 82, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas du kartus buvo gydytas karinėje ligoninėje dėl skausmų ir padidėjusio dirglumo. Diagnozė nurodyta – (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini). Todėl, įvertinus pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuotus jo sveikatos duomenis iki tarnybos TSRS ginkluotose pajėgose, kad jokios psichinės ligos pareiškėjui nebuvo diagnozuotos, pirmą kartą psichinė liga diagnozuota jam atliekant tarnybą TSRS ginkluotose pajėgose, nėra jokio pagrindo teigti ir byloje neįrodyta, kad pareiškėjo psichinė liga, kuri atsirado tarnybos metu, nėra susijusi su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose. Nors mintoje karo gydytojų komisijos 1984 m. spalio 29 d. ligos liudijime Nr. 82 ir yra nurodyta, kad pareiškėjo susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, tačiau ji prieštarauja šiame liudijime aprašytai pareiškėjo sveikatos būklei ir nurodytoms diagnozėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad žodžių „(duomenys neskelbtini)“ reikšmė yra nurodyta – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), dar vadinamas (duomenys neskelbtini), atsiranda pakitus aplinkos sąlygoms (žr. https://lt.wikipedia.org/wiki/(duomeys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kad byloje pateiktų įrodymų apie pareiškėjo sveikatą visuma vienareikšmiškai nepatvirtina, kad pareiškėjo susirgimas nesusijęs su tarnyba TSRS ginkluotose pajėgose, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių kliūčių sprendimui dėl vienkartinės kompensacijos pareiškėjui skyrimo priimti. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas 1996 m. sausio 23 d. pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, kuriuo prašė sudaryti galimybes paneigti karo gydytojų komisijos nustatytas diagnozes, t. y. pareiškėjas su jomis nesutiko ir laikė, kad jos yra klaidingos, o jis yra sveikas, nagrinėjamu atveju sprendžiant vienkartinės kompensacijos pareiškėjui skyrimo klausimą nėra reikšminga.

Teisėjų kolegija, apibendrinama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo atsakovo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) teisėtumą ir pagrįstumą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) naikinamas, atsakovas įpareigojamas priimti naują sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad vienkartinės kompensacijos skyrimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945 07 22 - 1991 12 31)“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1004 patvirtintas Vienkartinių kompensacijų asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms išmokėjimo tvarkos aprašas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą sprendimą priimti ir išmokėti kompensaciją per vieną mėnesį.

Pareiškėjas skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta bei 100 procentų iš valstybės lėšų apmokėta antrinė teisinė pagalba pirmosios instancijos teisme šioje administracinėje byloje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 451 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Taip pat ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad prašymas priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais apie konkrečias valstybės patirtas teisinės pagalbos išlaidas.

Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. gegužės 16 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro advokato darbo užmokestis – 92,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas visiškai, prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisiama 92,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Apeliaciniame skunde prašoma priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-2243-9813„Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, iš kurio matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta bei 100 procentų iš valstybės lėšų apmokėta antrinė teisinė pagalba, apskundžiant šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant apeliacinės instancijos teisme.

Kaip minėta, ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad prašymas priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais apie konkrečias valstybės patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotas procesinis prašymas priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrįstas atitinkama teisinę pagalbą suteikusios institucijos (šiuo atveju sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą priėmė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) išduota pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje būtų detalizuotos konkrečios išlaidos (nurodytos konkrečios piniginės sumos) pagal atskiras teisinės pagalbos, kuri buvo suteikta pareiškėjui šioje byloje, rūšis.

Dėl nurodytos priežasties pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas procesinis prašymas priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas. Tačiau tai neužkerta kelio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai per ABTĮ 451 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą pateikti teismui naują, įstatymo reikalavimus atitinkantį prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei kartu su detaliais rašytiniais duomenimis apie šioje byloje apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. J. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo V. J. T. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. A740-4915/15-(2.11.4.8-SR7) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 92,64 Eur (devyniasdešimt du eurus šešiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė