2016-05-04 Nr. AB-9981-3-61-3-00688-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-477-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00688-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo susivienijimo ŽALI.LT atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo susivienijimo ŽALI.LT skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas susivienijimas ŽALI.LT (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1-2150 „Dėl apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Susivienijimas ŽALI.LT 2016 m. kovo 25 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir jos pavedimu veikiančiai Vilniaus urėdijai iškirsti mišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano teritorijoje (7,6 ha teritorijoje tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. kovo 23 d. sužinojo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nelaukdama pirmosios instancijos teismo sprendimo ir neinformavusi nei susivienijimo ŽALI.LT, nei teismo, pradėjo ginčijame detaliajame plane numatytus miško kirtimo darbus, kurie galimą teismo sprendimo įvykdymą padaro neįmanomą. Iš antstolio 2016 m. kovo 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 40/16/899 matyti, kad šiuo metu yra vykdomi miško kirtimo darbai 0,9 ha miško 2 teritorijoje, todėl teismui nedelsiant netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys negalimas, t. y. priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą detalųjį planą dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos miškų įstatymui, buvusios padėties atkūrimas bus negalimas, nes ginčo teritorijoje nebebus miško, todėl nebus įmanoma atstatyti pažeisto viešojo intereso. Atsakovas supranta, kokią reikšmę nagrinėjamai bylai turi jos pradėti miško kirtimo darbai, todėl tokių darbų vykdymas prieš pat teismo sprendimo paskelbimą, neinformavus teismo ir pareiškėjo apie inicijuotas miško kirtimo procedūras, yra akivaizdi nepagarba teismui ir viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje atstovaujančiai asociacijai. Atkreipė dėmesį, kad susivienijimas ŽALI.LT iš karto kėlė klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir nurodė, jog kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau teismas tokį pareiškėjo prašymą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui ir jo pavedimu veikiančiai Vilniaus urėdijai iškirsti mišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano teritorijoje (7,6 ha teritorijoje tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi susivienijimo ŽALI.LT prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d., 37 str. 2 d. 2 p., 37 str. 3 d.).

Teismas konstatavo, jog ABTĮ tiesiogiai nereglamentuoja atskirų prašymų sprendimo teisme tvarkos bei nenustato konkrečių sprendimų dėl pareikštų prašymų formų, konkrečiai nenurodo, koks sprendimas turi būti priimamas, kai prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paduodamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą teismo posėdyje. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Panašiausia norma yra ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas, reglamentuojantis atsisakymą priimti skundą, kai byla nepriskirtina tam teismui, todėl nagrinėjamu atveju ja turi būti vadovaujamasi. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. eI-5593-244/2016 išnagrinėjo iš esmės, jokių kitų veiksmų joje atlikti nebegali. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu, susivienijimas ŽALI.LT turi teisę jį skųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui bei kartu pareikšti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui ir jo pavedimu veikiančiai Vilniaus urėdijai iškirsti mišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano teritorijoje (7,6 ha teritorijoje tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento).

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, įstatymų leidėjas expressis verbis nustatė (priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas), kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje ir tai gali būti daroma pareiškėjo prašymu arba teismo iniciatyva (ex officio). Vienintelis kriterijus, tai faktinė aplinkybė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismui nedelsiant netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis atsakovui būtų uždrausta vykdyti miško kirtimo darbus, tolesnis šios bylos nagrinėjimas nebetenka prasmės, nes atstatyti pažeisto viešojo intereso dėl miško apsaugos bus neįmanoma nebelikus paties miško, ir atsakovas sąmoningai to siekia. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių apskritai nenagrinėjo, nusprendęs, kad tokioje proceso stadijoje (išėjus priimti sprendimą) prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo negali būti nagrinėjami. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja ABTĮ 71 straipsnio 1 daliai, nes „bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia ir teismo sprendimo priėmimo stadiją, todėl teismas galėjo pasisakyti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir savo sprendime. ABTĮ to nedraudžia ir nagrinėjamu atveju nėra jokio reikalo taikyti įstatymo analogiją dėl skundo priėmimo, kai procesinę situaciją aiškiai reglamentuoja ABTĮ 71 straipsnis. Skundžiama nutartimi teismas sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatą, reglamentuojančią pareiškėjo pateikto procesinio pobūdžio prašymo svarstymą, vadovaudamasis nieko bendra su pareiškėjo prašymu neturinčia ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo susivienijimo ŽALI.LT prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir jos pavedimu veikiančiai Vilniaus urėdijai iškirsti mišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano teritorijoje (7,6 ha teritorijoje tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento), kadangi Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinę bylą išnagrinėjus iš esmės nebegalima atlikti jokių kitų veiksmų (ABTĮ 4 str. 6 d., 37 str. 2 d. 2 p.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl asmuo gali teikti tokį prašymą ir teismo sprendimo priėmimo stadijoje. Tad teismas galėjo pasisakyti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir savo sprendime.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Pabrėžtina, kad ABTĮ 71 straipsnio nuostatos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra įtvirtintos ABTĮ II skyriaus vienuoliktame skirsnyje (Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui). ABTĮ 68 straipsnio (Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme) 1 dalies 1 punktas numato, kad teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus imasi priemonių reikalavimui užtikrinti. Taigi šioje stadijoje, be kita ko, sprendžiami klausimai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pirmosios instancijos teismo nutartimis reikalavimo užtikrinimo klausimais byla neišsprendžiama iš esmės (ABTĮ 71 str. 4 d., 105 str.).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog taikant reikalavimo užtikrinimo priemones yra vertinamas ne skundo pagrįstumas, bet grėsmė, jog ateityje galimas palankus pareiškėjui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis suponuoja, kad esant šiai proceso stadijai tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, o vertinama tik būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika (LVAT 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-721/2014).

Įvertinus ABTĮ įvardytas nuostatas, LVAT praktiką, galima teigti, kad prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių negali būti sprendžiami teismo sprendimo priėmimo stadijoje. Pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės, yra teisiškai nereikšmingi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikė 2016 m. kovo 25 d., t. y. prieš paskelbiant teismo sprendimą šioje byloje. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo posėdis prasidėjo ir baigėsi 2016 m. kovo 9 d., teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2016 m. kovo 29 d. Taigi pareiškėjas pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo jau po to, kai teismo posėdis buvo pasibaigęs. Todėl pirmosios instancijos teismo kolegijai nebuvo pagrindo šį prašymą spręsti.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš naujo įgautų prasmę ir atitiktų šių priemonių paskirtį tik tais atvejais, jei būtų paduotas ir priimtas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas atliktų visus procesinius veiksmus, susijusius su pasirengimu nagrinėti bylą, taip pat ir išspręsdamas prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (ABTĮ 135 str.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui ir jo pavedimu veikiančiai Vilniaus urėdijai iškirsti mišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano teritorijoje (7,6 ha teritorijoje tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3547-520/2016 atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju tik tikslina tokio prašymo atsisakymo pagrindą, nurodydama, kad pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsisakytina priimti ABTĮ 71 straipsnio pagrindu. Kadangi teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo susivienijimo ŽALI.LT atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius