2013-12-02 Nr. AB-9205-3-64-3-00745-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2473/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00745-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. D., ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo pagal įstatymą A. D., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. D. ir K. D., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą A. D., (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti: 1) pareiškėjai A. D. 33 471,86 Lt nuostolių turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) pareiškėjui K. D. 6 256,76 Lt nuostolių turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) pareiškėjai A. D. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) pareiškėjui K. D. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2006 m. lapkričio 14 d. pareiškėjos A. D. sutuoktinis ir pareiškėjo K. D. tėvas buvo nužudytas savo darbo vietoje. Manydama, kad šis įvykis turėtų būti pripažintas draudiminiu pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas), pareiškėja savo ir savo mažamečio sūnaus vardu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyrių (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, Šiaulių skyrius) su prašymu skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam G. D. mirus. 2009 m. gegužės 6 d. priimtu sprendimu minėtas įvykis nepripažintas draudiminiu, nes nebuvo duomenų, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvai yra susiję su darbu. VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos administracinis teismas panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjų atstovui pateikus naują prašymą VSDFV Šiaulių skyriui, priimtas dar vienas nepalankus pareiškėjams sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimo 2 punktą, kuriuo atidėtas sprendimo priėmimas neapibrėžtam laikui, panaikino. Po šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu ir paskyrė A. D. vienkartinę draudimo išmoką, o K. D. periodinę draudimo išmoką.

Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.273 straipsniu, teigė, kad šiuo atveju atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumas priimant sprendimą G. D. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu konstatuotas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-211-84/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1192/2010, o veiksmų neteisėtumas vengiant priimti galutinį sprendimą dėl G. D. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-294/2012. Pareiškėjai nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius turėjo priimti sprendimą ir G. D. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu pagal Įstatymą teisės aktų nustatytais terminais iš karto po to, kai gavo Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus medžiagą, nes būtent joje esančių duomenų tam pakako. Šią aplinkybę pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartyje, nurodęs, kad iš susirašinėjimo su Šiaulių apygardos prokuratūra buvo žinoma, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl G. D. nužudymo nebaigtas, nusikaltimas neišaiškintas, įtarimai dėl nužudymo niekam nepareikšti, negauta jokios informacijos, kad atliekami kokie nors ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl nebuvo jokio pagrįsto pagrindo laukti galutinių Šiaulių apygardos prokuratūros išvadų dėl prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvų. Be to, jau VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendime nebuvo konstatuota, kad prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybės nesusijusios su darbu.

Skunde pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 100, 101, 102, 103.5 punktais ir pažymėjo, kad paskutinis reikiamas dokumentas (Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus medžiaga dėl nelaimingo atsitikimo darbe G. D.) VSDFV Šiaulių skyriuje gautas 2007 m. kovo 28 d., todėl sprendimas nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 27 d. K. D. vardu prašymas VSDFV Šiaulių skyriui buvo pateiktas 2007 m. kovo 20 d. Kadangi visi reikiami dokumentai sprendimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu VSDFV Šiaulių skyriuje buvo gauti vėliau (2007 m. kovo 28 d.), Nuostatų 101 punkte nustatytas terminas skaičiuotinas nuo paskutinės termino nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu dienos (2007 m. balandžio 27 d.) ir sprendimas dėl periodinės išmokos skyrimo K. D. turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 15 d. Kadangi sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 27 d., t. y. jau pasibaigus Nuostatų 102 punkte bei 103.5 punkte nurodytam trijų mėnesių, skaičiuojant nuo apdraustojo mirties dienos, terminui, sprendimas dėl vienkartinės išmokos skyrimo pareiškėjai A. D. turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 15 d. Pirmoji periodinės draudimo išmokos suma (už 2006 m. lapkričio – 2007 m. balandžio mėnesius) pareiškėjui K. D. turėjo būti pervesta dar 2007 m. gegužės 20 d. ir vėliau mokama už kiekvieną kalendorinį mėnesį ne vėliau kaip iki kito kalendorinio mėnesio 20 dienos, o vienkartinė draudimo išmoka pareiškėjai A. D. turėjo būti pervesta ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 22 d.

Pareiškėjai nurodė, kad jie minimalią žalą patyrė dėl negautų pajamų, kurias galėjo gauti, jeigu būtų galėję naudotis teisėtai jiems priklausiusiomis, tačiau dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų negautomis išmokomis (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai vadovavosi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė penkių procentų dydžio palūkanų, kompensuojančių jų patirtus praradimus negautų pajamų forma, atlyginimo. Už tuos laikotarpius, kai Lietuvos Respublikoje veikiančios pinigų finansinės institucijos (bankai ir kredito unijos) už priimtus iš namų ūkių terminuotus indėlius litais mokėjo didesnes vidutines metines palūkanų normas (procentais), pareiškėja A. D. prašė didesnio dydžio nuostolių atlyginimo. Skunde pažymėta, jog dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų patirti nuostoliai iš viso sudaro 39 727,62 Lt.

Skunde nurodyta, kad dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų pareiškėjai taip pat patyrė neturtinę žalą. Atsakovo atstovų atliktas pareiškėjų teisių į draudimo išmokų gavimą ignoravimas sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Draudimo išmokos apdraustajam mirus darbe skirtos užtikrinti likusių apdraustojo šeimos narių teisę į kiek įmanoma mažiau dėl maitintojo gyvybės atėmimo pasikeitusias šeimos materialias gyvenimo sąlygas. Šiuo atveju mažametį sūnų dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų beveik penkerius metus turėjo išlaikyti vieniša mama likusi pareiškėja. Dėl tokį ilgą laiką trukusio teisių pažeidimo pareiškėjai buvo priversti prašyti artimųjų paramos, atsisakyti įvairių išlaidų pramogoms, pirkiniams bei vaikui lavinti. Dėl to patirtus išgyvenimus kiekvienas iš pareiškėjų vertino 5 000 Lt. Pareiškėjai pažymėjo, kad nurodytus valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys – jei neteisėtų veiksmų nebūtų buvę, žalos nebūtų atsiradę. Pareiškėjai rėmėsi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad šiuo atveju taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato penkių procentų dydžio metines palūkanas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Šiaulių skyriaus, atsiliepime prašė skundą atmesti.

Šiaulių skyrius nurodė, kad pagal Nuostatus apie sunkius nelaimingus atsitikimus, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, privaloma nedelsiant pranešti atitinkamai prokuratūrai, Valstybinei darbo inspekcijai, pateikiant nustatytos formos pranešimą nukentėjusiojo šeimai ar jo atstovui. Šiuo atveju Valstybinės darbo inspekcijos skyriui nedelsiant nebuvo pranešta, o apie įvykdytą nusikaltimą buvo informuotos tik teisėsaugos institucijos, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriuje tyrimas dėl nelaimingo atsitikimo pradėtas tik 2007 m. vasario 20 d., buvo surašytas tik nelaimingo atsitikimo darbe aktas ir paimti paaiškinimai. G. D. nelaimingo atsitikimo aplinkybės neatitiko Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų, t. y. po atlikto tyrimo nebuvo jokių duomenų, kad G. D., grįžęs atgal į darbą, atliko darbo funkcijas, todėl VSDFV Šiaulių skyrius, neturėdamas jokių pirminių duomenų, kiek prieš apdraustąjį panaudotos smurto aplinkybės ir motyvai gali būti susiję su jo darbu, 2007 m. balandžio 12 d. raštu Nr. S-10183 kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri informavo, kad įtarimas apie G. D. nužudymą nėra niekam pareikštas, o, siekiant nepakenkti ikiteisminiam tyrimui, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, todėl nepateikė duomenų apie nužudymo aplinkybes. Paklausimai buvo kartojami, tačiau gaunami analogiški atsakymai. VSDFV Šiaulių skyrius, vertindamas aplinkybę, kad ši nusikalstama veika gali likti neišaiškinta, o baudžiamosios bylos nutraukimo terminas dėl šios nusikalstamos veikos dvidešimt metų, apibendrino visus turimus duomenis, faktines aplinkybes, įvertino teisiniu požiūriu ir padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo šį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu. 2009 m. gegužės 6 d. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. SDR-112, t. y. veikė aktyviai ir atliko visus reikiamus veiksmus.

Atsiliepime nurodyta, kad nėra jokio teisinio pagrindo sieti žalos atsiradimo datą dėl vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimo su Nuostatų 107 punkte nustatyta data, t. y. 2007 m. gegužės 22 d. Pareiškėja A. D. apie atliekamus VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmus buvo informuojama raštu. Nesuprantamas ir niekuo nepagrįstas skundo motyvas, kad buvo aišku, jog prieš G. D. panaudoto smurto aplinkybės yra susijusios su darbu, ir VSDFV Šiaulių skyriui nebuvo jokio teisinio pagrindo laukti ikiteisminio tyrimo duomenų.

Šaulių skyrius vadovavosi CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, jog tokio pobūdžio bylose turi būti įrodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad sprendimo priėmimo atveju dėl šio įvykio pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu VSDFV Šiaulių skyrius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą, teisės aktų nustatyta tvarka jį išsiuntė pareiškėjai A. D., išaiškino jai šio sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. VSDFV Šiaulių skyrius bei VSDFV priimdami sprendimus vadovavosi teisinio reglamentavimo nuostatomis bei teismų praktika, neturėjo jokio tikslo veikti netinkamai, nesąžiningai, tačiau teisės taikymo atžvilgiu neturėjo savo darbo praktikoje analogiško precedento, o teisės aiškinimas yra ir teismų kompetencijos dalykas.

VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmuose nebuvo neveikimo bei neteisėtų veiksmų, o nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu tik dėl teisės taikymo, todėl pareiškėjų skundo motyvai yra nepagrįsti CK 6.249 straipsnio ir 6.210 straipsnio 1 dalies taikymo prasme ir turi būti atmesti. Atsiliepime pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas dėl turtines žalos atlyginimo yra sietinas su Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta teise į periodinę išmoką apdraustajam mirus, o administraciniai ginčiai dėl šios išmokos galimi taikant ne žalos institutą, bet reiškiant reikalavimus pagal šias išmokas nustatantį Įstatymą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime prašė pareiškėjų skundo dalį, kurioje reiškiami nauji reikalavimai, atmesti, o dėl kitos dalies bylą nutraukti.

Atsiliepime VSDFV paaiškino, kad pareiškėjai Šiaulių apygardos administraciniam teismui jau reiškė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą nuo neišmokėtų vienkartinės ir periodinės draudimo išmokų apdraustajam mirus sumų – penkių procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki teismų sprendimų visiško įvykdymo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-294/2012 šį pareiškėjų reikalavimą atmetė, taigi pareiškėjai, vėl prašydami priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo jiems išmokėtų išmokų, reiškia tapatų reikalavimą, bylos dalis pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktą nutrauktina.

VSDFV nurodė, kad reikalavimui priteisti ne mažesnę kaip penkių procentų metinių banko palūkanų sumą nuo jiems paskirtų išmokų nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. gegužės 26 d. praleistas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes 2009 m. balandžio 29 d. paduodami skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjai jį galėjo pareikšti. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą ši bylos dalis nutrauktina.

Atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjų prašoma priteisti banko indėlių palūkanų suma nėra laikytina žala pagal CK 6.249 straipsnį. Reikalavimas priteisti palūkanas, kurios būtų susidariusios gautas išmokų sumas kaip indėlį laikant banke, yra nepagrįstas ir dėl to, kad pareiškėjai šias negautas pajamas grindžia tik teoriniu ketinimu, kurio realumo ir pagrįstumo neįmanoma įrodyti. Turtinė žala turi būti grindžiama objektyviais įrodymais. Vertinant negautas pajamas kaip turtinę žalą, jos turi būti realios, o ne tikėtinos ar įsivaizduojamos. Veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo pagrindas. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.

VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas priteisti iš atsakovo ne mažesnes kaip penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nepagrįstas dėl to, kad, vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV bei pareiškėjų nesieja tarpusavio susitarimai, o šiuo atveju specialieji teisės aktai, reglamentuojantys nelaimingų atsitikimų darbe išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką, palūkanų nenustato. Išmokėjus pareiškėjams dėl draudiminio įvykio Įstatyme nustatytas socialinio draudimo išmokas, nepagrįstas reikalavimas dar kartą atlyginti netektas pajamas dėl galbūt laiku neinvestuotų gautų socialinio draudimo išmokų sumų. Palūkanos yra sankcija piniginiams sandoriams ir yra civilinių teisinių santykių dalis, pareiškėjai nėra kreditoriai ir VSDFV Šiaulių skyrius nėra skolininkas.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimtas asmeniui nepalankus sprendimas ne visais atvejais gali būti traktuojamas kaip valdžios institucijos neteisėtas aktas pagal CK 6.271 straipsnį. Turi būti atsižvelgiama į tai, kokios buvo nustatytos aplinkybės, kurios teismui buvo pagrindas panaikinti šiuos aktus. Šiuo atveju VSDFV Šiaulių skyrius nevilkino priimti sprendimo G. D. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu, jokių sprendimų priėmimo terminų nepažeidė, o sprendimo priėmimo terminą lėmė išsamus įvykio nagrinėjimas. VSDFV Šiaulių skyriaus bei VSDFV nuomone, trūko būtinų dokumentų, kad būtų galima priimti sprendimą minėtą įvykį pripažinti / nepripažinti draudiminiu. Jų veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų. VSDFV teigė, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti taip pat nėra pagrįstas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o jos dydis turi būti pagrįstas. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų tiek A. D. gavo našlės pensiją, tiek K. D. gavo našlaičio pensiją nuo 2006 metų gruodžio mėnesio, todėl negalima teigti, kad jokios paramos jie nėra gavę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. D., skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV, pareiškėjai A. D. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, K. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą A. D., 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 1.1 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nustatė, jog tarp pareiškėjų ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovų VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV susiklostė nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir draudimo išmokų mokėjimo teisiniai santykiai, kurie nėra civiliniai teisiniai santykiai. Nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir dėl šio įvykio atsiradusių pasekmių teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. Įstatymas, Nuostatai, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas bei kiti teisės aktai. Šie teisės aktai nenustato kitokių teisinių pasekmių (palūkanų, delspinigių, netesybų, nuostolių atlyginimo ar pan.) nei draudimo išmokų išmokėjimas.

Teismas pažymėjo, jog palūkanos, kaip minimalūs nuostoliai, taikomi susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams tarp skolininko ir kreditoriaus, o ne esant viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams, todėl pareiškėjų prašymą priteisti turtinę žalą, kurią grindžia CK 6.210, 6.261 ir 6.37 straipsnių nuostatomis, atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje nagrinėdamas VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumo klausimą, 2012 m. kovo 26 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra siejamas su teise į periodinę išmoką apdraustajam mirus. Administraciniai ginčai dėl šios išmokos galimi taikant ne žalos institutą (CK 6.271 straipsnis), o reiškiant reikalavimus pagal šias išmokas nustatantį Įstatymą. Pareiškėjų prašomos išmokos priteisimas taikant žalos institutą reikštų, kad, nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu, susidarytų situacija, jog į tą pačią išmoką pretenduojama antrą kartą. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą teismas atmetė.

Sprendime taip pat remtasi CK 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. SDR-112 ir VSDFV 2009 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (11.3)I-4043, kuriais G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi panaikinti konstatavus, kad smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi, o įrodinėjimo, kad smurto motyvai nesusiję su darbu, pareiga tenka būtent tam subjektui, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo / nepripažinimo draudiminiu įvykiu, t. y. atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui. Taip pat nustatyta, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. PN36-2 ir VSDFV 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2268, kuriais konstatuota, jog sprendimas pripažinti draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję / nesusiję su darbu) gavimo dienos, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2, nepagrįstai suteikė prioritetą tai įstatymo įgyvendinamojo teisės akto alternatyviai nuostatai, kuria remdamasis nepagrįstai neapibrėžtam laikui nukėlė nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu sprendimo klausimą, o tai prieštarauja vienai svarbiausių – konstitucinės teisės į socialinę paramą – nuostatai, taip pat teisingumo ir protingumo principams.

Teismas darė išvadą, kad VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimai buvo panaikinti dėl to, jog jie buvo nepagrįsti, t. y. priimti neįvykdžius pareigos įrodyti faktą, kad smurto panaudojimo motyvai nesusiję su darbu, bei nepagrįstai pritaikius įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostatas. VSDFV Šiaulių skyrius ir VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektai, tinkamai nevykdė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kildinamų pareigų, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, t. y. šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas konstatuoti pirmąją civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

Sprendime pažymėta, jog G. D. nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2006 m. lapkričio 14 d., o galutinis sprendimas šį įvykį pripažinti draudiminiu priimtas tik 2012 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės (ilgai užtrukęs (apie penkerius su puse metų) mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimas draudiminiu įvykiu; šio klausimo neišsprendimas iš karto iš esmės (atidedant sprendimo priėmimą neapibrėžtam laikui); netinkamai atliktas klausimo nagrinėjimas iš naujo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties priėmimo) suteikia pagrindą pripažinti, kad dėl šių aplinkybių pareiškėja pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus bei neigiamas emocijas dėl VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV ilgalaikių neteisėtų veiksmų jai bei jos sūnui neišmokant jiems priklausančių piniginių lėšų.

Teismas nustatė pagrindą pripažinti antrąją ir trečiąją civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (neturtinę), taip pat priežastinį ryšį tarp neturtinės žalos ir valdžios institucijų (VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV) neteisėtų veiksmų.

Teismas darė išvadą, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas priteisti pareiškėjai A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas prašymą K. D. priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 3 000 Lt, nes įvykus draudiminiam įvykiui jam buvo trys su pusę mėnesio, todėl dvasiniai išgyvenimai dėl nepritekliaus, negavus išlaikymo pirmaisiais metais, negalėjo būti tokie intensyvūs, kaip jo motinai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teisines pasekmes draudimo išmokų apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe nevykdymo atvejais nustato viešosios teisės normos, kuriose neįtvirtintas palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimas, todėl palūkanos nuo priteistos sumos negali būti priteisiamos.

III. Pareiškėjai A. D. ir K. D., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą A. D., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalis dėl atmesto reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjai A. D. 33 470,86 Lt dydžio nuostolius turtinei žalai atlyginti, dėl atmesto reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjui K. D. 6 256,76 Lt dydžio nuostolius turtinei žalai atlyginti, dėl atmesto reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjai A. D. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl atmesto reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjui K. D. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šiose dalyse pareiškėjų reikalavimus tenkinti, pakeisti sprendimo dalį dėl K. D. patirtų nuostolių neturtinei žalai atlyginti ir pareiškėjui K. D. iš atsakovo priteistą 3 000 Lt dydžio nuostolių neturtinei žalai atlyginimą padidinti ir papildomai priteisti 2 000 Lt, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Tik pareiškėja A. D. ir tik už kelis laikotarpius (2007 m. gruodžio – 2008 m. vasario mėnesius, 2008 m. gegužės – 2009 m. gruodžio mėnesius) prašė priteisti didesnes nei minimalias penkių procentų dydžio palūkanas jos patirtiems nuostoliams kompensuoti, o už kitus laikotarpius pareiškėja A. D., o pareiškėjas K. D. – už visus laikotarpius, prašė priteisti įstatymo nustatyto dydžio minimalias palūkanas. Akivaizdu, kad teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.37 straipsnio 1 dalis bei 6.261 straipsnis garantuoja minimalių, įstatymo nustatyto dydžio, kreditoriaus patirtų nuostolių atlyginimą tuo atveju, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigia, kad šiuo atveju egzistuoja visos trys sąlygos CK 6.210 straipsniui taikyti, nes: 1) atsakovo laiku pareiškėjams neįvykdyta prievolė išmokėti vienkartinę bei periodinę draudimo išmokas yra piniginė prievolė; 2) šios piniginės prievolės įvykdymo terminas buvo praleistas dėl neteisėtų atsakovo atstovų sprendimų priėmimo; 3) įstatymai nenumato, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011. Pareiškėjai daro išvadą, kad teismas klysdamas nesirėmė Lietuvos teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 ir 6.261 straipsnių taikymo sąlygomis, netaikė CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir 6.261 straipsnyje įtvirtintos neginčijamos prezumpcijos ir visiškai be pagrindo tyrė, ar pareiškėjų prašomi priteisti nuostoliai atitinka negautų pajamų požymius.

2) Faktas, kad pareiškėjų ir atsakovo nesaisto sutartiniai santykiai, neturi būti kliūtis priteisti įstatymo garantuojamo dydžio minimalius nuostolius pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies ir 6.261 straipsnio nuostatas, nes tiek teisės teorijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad tokios palūkanos išieškomos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais nei sutartinių santykių pagrindais. Pareiškėjų įsitikinimu, sprendime prieita prie neteisingos išvados, jog viešosioms teisės normoms, reglamentuojančioms teisinius santykius dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir vienkartinės ar periodinės draudimo išmokos neišmokėjimo, nenustačius kitokių teisinių pasekmių (palūkanų, delspinigių, netesybų, nuostolių atlyginimo ar pan.) nei draudimo išmokų išmokėjimas, apskritai negalimas nuostolių priteisimas. Teismas ne tik paneigia valstybės atsakomybės institutą (CK 6.271 straipsnis), tačiau taip pat netinkamai taiko ir CK 1.1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą. Teismo išdėstytos pozicijos nenuoseklumą, nepagrįstumą ir prieštaringumą rodo ir tai, jog pareiškėjų prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas, o dėl neturtinės žalos – tenkintas iš dalies.

3) Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui, nėra jokio pagrindo orientuotis į jo motinai (pareiškėjai) priteistos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti tai, jog draudimo išmokos apdraustajam mirus darbe skirtos užtikrinti likusių apdraustojo šeimos narių teisę į kiek įmanoma mažiau dėl maitintojo gyvybės atėmimo pasikeitusias šeimos materialias gyvenimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų pareiškėjas beveik penkerius metus (o ne pirmaisiais metais, kaip nurodoma sprendime) negalėjo gauti atitinkamo papildomo lavinimo, pramogų bei geresnių gyvenimo sąlygų, dėl ko akivaizdu, kad pareiškėjo vaikystė nebuvo pilnavertiškai užtikrinta ir aprūpinta. Taigi šiuo atveju 5 000 Lt dydžio nuostoliai, kuriuos pareiškėjas prašė priteisti už patirtą neturtinę žalą, visiškai pagrįsti ir įrodyti.

4) Sprendimo rezoliucine dalimi teismas nusprendė atmesti pareiškėjų prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo, tačiau šios savo pozicijos sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrindė. Kadangi prievolė atlyginti žalą yra turtinė (nepaisant to, ar atlyginama žala pagal savo pobūdį yra turtinė, ar neturtinė), remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas turi priteisti pareiškėjų prašytas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Šiaulių skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

1) Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, kad VSDFV Šiaulių skyrius netinkamai sprendė klausimą dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe (ilgai užtruko), tačiau nenurodė VSDFV Šiaulių skyriaus neveikimo ir nenustatė žalos padarymo fakto. Susipažinus su visa gauta nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiaga, neginčijamai buvo nustatyta, kad tik vienintelė aplinkybė, G. D. siejanti su darbu - tai, kad nužudytojo kūnas buvo rastas darbo vietoje. Akivaizdu, kad šiuo atveju G. D. nelaimingo atsitikimo aplinkybės netenkino Įstatymo 6 straipsnyje numatytų sąlygų, kurių buvimas yra pagrindas pripažinti nelaimingų atsitikimų darbe valstybiniu socialiniu draudimu apdraustiesiems asmenims įvykusius nelaimingus atsitikimus draudiminiais įvykiais. VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai buvo susaistyti imperatyviųjų specialiųjų normų nuostatų, kurių privalu buvo laikytis. Be to, VSDFV Šiaulių skyrius pateikė išsamius įrodymus, kad ėmėsi aktyvių veiksmų, klausinėjo ikiteisminio tyrimo instituciją dėl atliekamų veiksmų, dėl galimybių nustatyti nusikaltimų motyvus iš kitų požymių, ne vien vertinant padaryto nusikaltimo subjektyviąją pusę, nes įtarimai dėl šio nužudymo niekam nebuvo pareikšti.

2) Pirmosios instancijos teismas visai nevertino šių aplinkybių, o vertino tik ilgai užtrukusį sprendimo priėmimo dėl draudiminio įvykio pripažinimo faktą. Labai svarbi ir ta aplinkybė, kad ir Šiaulių apygardos teismas įvertino pateiktus įrodymus ir nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyriaus neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nebuvo. Atsakovo teigimu, labai svarbi ta aplinkybė, kad VSDFV Šiaulių skyrius nuo pat G. D. mirties fakto mokėjo našlaičio pensiją.

3) Pareiškėja nukentėjo ir patyrė didelius dvasinius išgyvenimus nuo nusikalstamos veikos padarinių – jos vyro mirties, o vėliau, siekdama šį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu, siekiant gauti išmokas, tik naudojosi teismine gynyba, gavo advokato pagalbą, pati teisminiuose posėdžiuose net nedalyvaudama. Teisminė gynyba šiuo atveju nebuvo susijusi su jokiais dvasiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu ar kitais pojūčiais, tai daugiau asmens laiko gaišinimo bei nelabai pageidaujamų veiksmų seka, siekiant geriau patenkinti savo materialinius poreikius. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos ir jos atstovaujamo nepilnamečio sūnaus teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos pagrįsti įrodymais. Teismas sprendimą pagrindė ne įrodymais pagrįstomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjai ir jos sūnui galbūt padarytą neturtinę žalą dėl nepriimto sprendimo pripažinti šį nelaimingą atsitikimą draudiminiu bei bylinėjimosi.

Pareiškėjai A. D. ir K. D., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą A. D., atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV, pareiškėjai A. D. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjui K. D. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, palikti nepakeistą (papildomai priteisiant 2 000 Lt remiantis byloje pareiškėjų pateiktu apeliaciniu skundu).

Pareiškėjai atsiliepime nurodo, kad jie, teikdami skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, savo poziciją dėl neteisėtų veiksmų pagrindė išsamiai – nurodydami ne tik susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, tačiau savo poziciją pagrįsdami ir detaliu teisinio reguliavimo aptarimu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neteisėtų veiksmų sąlygą, taip pat argumentuotai pagrindė savo poziciją dėl šios sąlygos egzistavimo ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai laikytini įrodytais.

Pareiškėjai teigia, kad teismas teisėtai nusprendė, jog valstybės institucijų neteisėtais veiksmais sukelta neturtinė žala turi būti atlyginta (nesutikimą su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu pareiškėjas yra išdėstęs apeliaciniame skunde). Atsiliepime pažymima, jog nagrinėjamoje byloje teismas visiškai pagrįstai, neapsiribodamas vien teisiniu reguliavimu, analizuodamas pareiškėjų patirtas neigiamas pasekmes, ne tik rėmėsi teismų formuojama praktika, tačiau inter alia susiklosčiusią situaciją vertino per vidutiniškai apdairaus ir atidaus žmogaus prizmę, suprasdamas tai, jog šioje situacijoje jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo ar patirtų dvasinių išgyvenimų apskritai nėra galimybės pateikti.

Pareiškėjai daro išvadą, jog teismas (nors ir expressis verbis to neįvardydamas) rėmėsi ir formuojama doktrina nagrinėjamais teisės klausimais. Atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų pareiškėjai buvo priversti patirti daugelį nepatogumų, teismas ne tik formaliai juos aptarė, tačiau inter alia pagrįstai detalizavo, nurodydamas, jog pareiškėjai pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus bei neigiamas emocijas dėl atsakovo atstovų ilgalaikių neteisėtų veiksmų pareiškėjams neišmokant jiems priklausančių piniginių lėšų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Šiaulių skyriaus, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą bei savo apeliaciniame skunde, taip pat nurodo, jog teismas pagrįstai įvertino prašomos atlyginti turtinės žalos nerealumą ir apeliantų pareikštą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė. Atsakovo teigimu, apeliantai, prašydami priteisti palūkanas jų patirtiems nuostoliams atlyginti, vertina dar negautas pajamas kaip turtinę žalą. Apeliantė A. D. negalėjo tikėtis, kad sprendimas dėl jos vyro žūties bus pripažintas draudiminiu įvykiu.

Atsiliepime pažymima, kad išmokėjus apeliantams (pareiškėjams) dėl draudiminio įvykio Įstatyme numatytas socialinio draudimo išmokas, t. y. iš VSDFV biudžeto lėšų kompensavus netektų pajamų forma patirtą žalą, nepagrįstas reikalavimas dar kartą atlyginti netektas pajamas dėl galbūt laiku neinvestuotų gautų socialinio draudimo išmokų sumų. Turtinė žala turi būti grindžiama tik objektyviais įrodymais.

Atsakovo teigimu, apeliantų skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įsigilino į susiklosčiusią situaciją, neatitinka tikrovės, nes teismas šiuo atveju plačiai aptarė visas bylos aplinkybes, teisiniu požiūriu įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, vadovavosi teismų praktika ir priėmė teisingą bei logišką išvadą, kad palūkanos, kaip minimalūs nuostoliai, taikomi tik prievoliniams teisiniams santykiams tarp skolininko ir kreditoriaus ir negali būti taikomi viešosios teisės privalomiesiems mokėjimams. Apeliantai netinkamai vadovaujasi teismų praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (nepriteisiant pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo) arba bylą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, taip pat nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad turtinės žalos atlyginimui priteisti apeliantams nėra teisinio pagrindo. Atsakovas mano, kad apeliantų prašoma priteisti palūkanų suma nėra laikytina žala CK 6.249 straipsnio prasme. Taip pat nepagrįstas apeliantų reikalavimas taikyti šiame ginče CK 6.37 ir 6.210 straipsnius ir laikyti, kad įstatymų leidėjas nustato neginčijamą prezumpciją, jog kreditorius visada patiria nuostolius negautų pajamų pavidalu, ir laikyti, kad kreditoriaus nuostoliai yra visada ne mažesni negu penkių procentų metinių palūkanų dydis. Atsakovas teigia, kad nagrinėjant šį ginčą turėtų būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-319/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-275/2012.

Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad palūkanos, kaip minimalūs nuostoliai, taikomi susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams tarp skolininko ir kreditoriaus, o ne esant viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams, todėl pareiškėjų prašymas priteisti turtinę žalą, kurią jie grindžia CK 6.210, 6.261 ir 6.37 straipsnių nuostatomis, yra nepagrįstas.

Atsakovas nurodo, jog teismas nepagrįstai tenkino apeliantų reikalavimą priteisti pareiškėjai 5 000 Lt, o pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pasekmės apeliantams kilo dėl įvykdyto nusikaltimo – šeima neteko tėvo (vyro ir maitintojo), o ne dėl VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmų. Apeliaciniame skunde nurodyti žalos kilimo pagrindai (trūkumas paramos šeimai, vaikui lavinti, pramogoms ir t. t.) neįrodo, kad remiantis jais neturtinę žalą patyrė pareiškėja. Dėl apeliantų reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsakovas pažymi, kad teismas priteisdamas pareiškėjams iš viso 8 000 Lt dydžio žalos atlyginimą laikė, jog ši suma yra pakankamai didelė, kad apimtų visas neturtinės žalos atlyginimo pasekmes įskaitant ir bylinėjimosi teisme laikotarpį. Atsakovas nesutinka su teismo konstatavimu, kad neturtinę žalą pareiškėjai patyrė dėl VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV neteisėtų veiksmų.

Atsiliepime pažymima, jog nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismai neįpareigojo VSDFV Šiaulių skyriaus įvykį pripažinti draudiminiu. Be to, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-520-84/2011 pripažino, kad VSDFV Šiaulių skyriaus atlikti veiksmai ir priimtas sprendimas yra teisėti. Atsakovo teigimu, situacijos sudėtingumas lėmė, kad sprendimas dėl G. D. įvykusio nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu buvo priimtas tik 2012 m. balandžio 18 d., VSDFV Šiaulių skyrius specialiai nesiekė vilkinti sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. D., apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus, apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjams A. D. ir K. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą A. D., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėja A. D., kuri atstovauja ir nepilnamečiam sūnui (pareiškėjui) K. D., turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytas aplinkybes, kad valstybės institucijų VSDFV bei VSDFV Šiaulių skyriaus neteisėtais veiksmais pareiškėjams buvo padaryta jų nurodoma turtinė ir neturtinė žala, o pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti įrodymus ir jų pagrindu nustatyti, ar yra CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos, kurioms esant taikoma civilinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kad dėl neteisėtų VSDFV bei VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmų, dėl kurių pareiškėjams laiku nebuvo išmokėta periodinė ir vienkartinė draudimo išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, 2006 m. lapkričio 14 d. mirus G. D. (pareiškėjos sutuoktiniui ir pareiškėjo tėvui), pareiškėja patyrė 33 471,86 Lt turtinę žalą ir 5 000 Lt neturtinę žalą, pareiškėjas patyrė 6 256,76 Lt turtinę žalą ir 5 000 Lt neturtinę žalą, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog patyrė turtinę žalą, ir nustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 3 000 Lt suma.

Tiek pareiškėjai, tiek Lietuvos valstybei atstovaujanti institucija VSDFV Šiaulių skyrius skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydami argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniuose nurodytas sąlygas bei netinkamai įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, susijusius su šių sąlygų nustatymu. Pažymėtina, kad VSDFV atsiliepime į VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą sutinka su šios institucijos apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir prašo tenkinti institucijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nagrinėja apeliacinių skundų argumentus, susijusius su CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsnių taikymu, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus įrodymus teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį.

V. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Byloje nustatyta, kad VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą Nr. SDR-112, kuriuo G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu tuo pagrindu, kad nėra duomenų, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvai yra susiję su darbu. VSDFV 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (11.3)I-4043 VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-211-84/2009 panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimus, nustatydamas, kad 2007 m. kovo 16 d.

Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 nurodoma nelaimingo atsitikimo priežastis – smurtinė mirtis, įvykdyta smaugiant pašalinių asmenų, Šiaulių apygardos prokuratūroje vyksta ikiteisminis tyrimas, o iš šio dokumento negalima daryti neabejotinos išvados, kad prieš G. D. panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai būtų nesusiję su darbu. Šis sprendimas įsiteisėjo, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą šį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi, o įrodinėjimo, kad smurto motyvai nesusiję su darbu, pareiga tenka būtent tam subjektui, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo / nepripažinimo draudiminiu įvykiu, t. y. atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui.

VSDFV Šiaulių skyrius 2011 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. PN36-2, kuriuo konstatavo, kad sprendimas pripažinti draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję / nesusiję su darbu) gavimo dienos. VSDFV 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2268 Šiaulių skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-520-84/2011 VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimus paliko nepakeistus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 dalį, kuria atidėtas sprendimo priėmimas neapibrėžtam laikui, ir VSDFV 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2268 panaikino.

VSDFV Šiaulių skyrius 2012 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. SDR-121, kuriuo G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu. VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. PN8-426 A. D. skirta vienkartinė draudimo išmoka, o 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. PN8-427 K. D. skirta periodinė draudimo išmoka ir nurodyta ją mokėti nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d.

Pareiškėjai skunde dėl žalos atlyginimo nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius ir VSDFV priėmė neteisėtus sprendimus, kurie buvo panaikinti minėtais teismų procesiniais sprendimais, skundą iš esmės grindė šiuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius sprendimą dėl G. D. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą teisės aktų nustatytais terminais turėjo priimti nedelsdamas po to, kai gavo Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus medžiagą dėl nelaimingo atsitikimo darbe G. D., nes šioje medžiagoje esančių duomenų pakako įvertinti G. D. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe ir pripažinti jį draudiminiu. Skunde nurodyta, kad pareiškėjai sprendimas dėl vienkartinės išmokos skyrimo ir sprendimas pareiškėjui dėl periodinės išmokos turėjo būti priimti ne vėliau kaip iki 2007 m. gegužės 15 d., pareiškėjai išmoka turėjo būti pervesta ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 22 d., o pareiškėjui pirmoji periodinė draudimo išmoka turėjo būti pervesta 2007 m. gegužės 20 d. ir vėliau mokama už kiekvieną kalendorinį mėnesį ne vėliau kaip iki kito kalendorinio mėnesio 20 dienos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami institucijų neteisėti veiksmai, teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjams turėjo būti priimti sprendimai dėl vienkartinės išmokos bei periodinių išmokų mokėjimo pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, konstatavo, kad institucijų sprendimai, kurie buvo panaikinti, buvo priimti institucijoms neįvykdžius pareigos įrodyti faktą, kad smurto motyvai buvo nesusiję su darbu, bei nepagrįstai taikant įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostatas, t. y. nustatė civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, tinkamai nevykdė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kildinamų pareigų, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

VSDFV Šiaulių skyrius, kuris atstovauja Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas minėtą išvadą, nenurodė VSDFV Šiaulių skyriaus neveikimo, jog šios institucijos veiksmai buvo susaistyti imperatyviųjų specialiųjų normų nuostatų, kurių institucija privalėjo laikytis. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad G. D. nelaimingo atsitikimo aplinkybės neatitiko Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymo 6 straipsnyje nurodytų sąlygų, o Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyrius ėmėsi aktyvių veiksmų dėl galimybės nustatyti nusikaltimo motyvus, šios institucijos veiksmuose nebuvo neveikimo bei neteisėtų veiksmų, o nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu tik dėl negautų duomenų apie nusikaltimo motyvus bei pareigos laikytis teisinio reglamentavimo. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad nebuvo VSDFV Šiaulių skyriaus neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad administracinio akto panaikinimas pats savaime nereiškia, jog yra nustatyti neteisėti veiksmai CK 6.246 ar 6.271 straipsnių prasme, nes ginče dėl akto panaikinimo jo teisėtumo klausimas yra sprendžiamas ne pagal CK, bet pagal viešosios (administracinės) teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, neapsiribojo vien tuo, kad valstybės institucijų administraciniai aktai buvo panaikinti, o išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su valstybės institucijų veiksmais, dėl kurių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pakankamai ilgą laiką nebuvo priimti sprendimai, ar įvykis yra draudiminis, ar nedraudiminis, t. y. ar yra pagrindas paskirti išmokas pareiškėjams pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais buvo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimai, nebuvo nustatyta, kad ši institucija neatliko neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nustatytos inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Šio įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. lapkričio 14 d., nustatė, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Tam, kad ši vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus mirusiojo šeimai galėtų būti išmokama, iš esmės yra būtina, kad: 1) asmuo dirbtų; 2) būtų apdraustas šios rūšies socialiniu draudimu, t. y. už jį draudėjas įstatymų nustatyta tvarka mokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokas; 3) įvyktų nelaimingas atsitikimas darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuris būtų nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas draudžiamuoju įvykiu (Įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, 4 straipsnis, 6 straipsnis). Be to, jei apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą (Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (Įstatymo 1 straipsnis). Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytomis socialinio draudimo išmokomis kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų (Įstatymo 2 straipsnis). Taigi šiuo įstatymu yra įgyvendinamas ne tik asmenų, apdraustų nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, patirtos žalos atlyginimo mechanizmas bei tvarka, bet ir realizuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas visuomenės solidarumo principas, įstatymų leidėjui nustatant papildomą apdraustųjų nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu šeimos narių ar išlaikytinių apsaugą nuo socialinių rizikų, kurios kyla apdraustajam mirus dėl įvykio, pagal šį įstatymą pripažįstamo draudiminiu. Valstybinės socialinio draudimo įstaigos mokama draudimo išmoka remiantis minėtu įstatymu atlieka ne tik žalos kompensavimo, bet ir socialinę funkciją (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 6 dalį sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu, Vyriausybės nutarimu tvirtinamais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais ir kitais teisės aktais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai 2007 m. kovo 20 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių dėl išmokų pagal minėtą įstatymą išmokėjimo, kai mirė jų šeimos narys G. D.. Pagal Nuostatų 100 punktą sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo teritoriniame skyriuje. Pagal bylos duomenis VSDFV Šiaulių skyriuje Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus medžiaga dėl nelaimingo atsitikimo darbe G. D. gauta 2007 m. kovo 28 d. VSDFV Šiaulių skyrius turėjo spręsti klausimą vadovaudamasis minėtame įstatyme nustatytais pagrindais, kuriems esant mokamos išmokos, bei Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatymo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu, nustatyta tvarka ir terminais. VSDFV Šiaulių skyrius, būdamas viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais, t. y. įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo paskirtis – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą (Įstatymo 1 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje pabrėžtina, kad VSDFV Šiaulių skyrius privalėjo vadovautis gero administravimo principu, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šis principas reikalauja, jog valstybės institucija, priimdama sprendimą, susijusį su žalos atlyginimu, kuris kartu yra ir socialinę funkciją vykdantis sprendimas, veiktų greitai, tinkamai, nuosekliai, priimdama tokio pobūdžio sprendimą, imtųsi visų įmanomų priemonių įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir sprendimą pagrįsti faktais, argumentais, įrodymais, teisės normomis.

Įvertinus VSDFV Šiaulių skyriaus visus veiksmus, susijusius su sprendimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir atitinkamai išmokų mokėjimo pareiškėjams priėmimu, kai 2006 m. lapkričio 16 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjamu atveju nustatė, jog valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, nes nepateisinamai ilgą laikotarpį sprendė klausimą, kuris yra susijęs su pareiškėjų garantija į socialinę apsaugą. Šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, jog VSDFV Šiaulių skyrius neveikė kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, ir toks valstybės institucijos nerūpestingumas ir neatsakingumas negali būti pateisinamas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi apelianto VSDFV Šiaulių skyriaus argumentus, kurių pagrindu nurodoma, kad pagal gautus duomenis buvo sunku nustatyti, ar buvo draudiminis įvykis ir pareiškėjams priklauso išmokos, konstatuoja, kad VSDFV Šiaulių skyriui galėjo būti sudėtinga išspręsti teisingai klausimą priimant 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. SDR-112, tačiau negali būti pateisintas sprendimo nepriėmimas ir delsimas priimti sprendimą po 2010 m. spalio 28 d., kai įsiteisėjo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas minėtas institucijos sprendimas.

VI. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjams nepriteisė turtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis hipotetinėmis pajamomis, kad minimalūs nuostoliai pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį taikomi susiklosčiusiems prievoliniams teisiniams santykiams tarp skolininko ir kreditoriaus, o ne esant viešosios teisės reglamentuojantiems santykiams. Pažymėtina, kad pareiškėjai skunde nurodytą patirtą turtinę žalą apskaičiavo, vadovaudamiesi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pareiškėjai taip pat teigė, kad įrodęs didesnius nuostolius negautų pajamų forma, kreditorius turi teisę į didesnio dydžio nuostolių atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjų minimali žala pasireiškė negautų pajamų forma, kurias jie galėjo gauti, jeigu būtų galėję naudotis jiems priklausiusiomis, tačiau dėl neteisėtų valstybės institucijų, veiksmų neišmokėtomis periodinės bei vienkartinės draudimo išmokos sumomis. Pareiškėja prašė didesnio dydžio nuostolių atlyginimo už tuos laikotarpius, kai Lietuvos Respublikoje veikiančios pinigų finansinės institucijos (bankai ir kredito unijos) už priimtus iš namų ūkių terminuotus indėlius litais mokėjo didesnes vidutines metines palūkanų normas (procentais). Pareiškėja prašė priteisti didesnes nei minimalios penkių procentų dydžio palūkanos jos patirtiems nuostoliams už 2007 m. gruodžio – 2008 m. vasario mėnesius, 2008 m. gegužės – 2009 m. gruodžio mėnesius. Pareiškėjai byloje neteikė įrodymų, kad buvo patirta reali turtinė žala, kad pareiškėjos realiai negautos pajamos yra 33 470,86 Lt, o pareiškėjo – 6 256,76 Lt.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde, remdamiesi CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, laikosi pozicijos, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį pareiškėjams turėjo būti apskaičiuotos ir priteistos negautos pajamos dėl to, jog laiku nebuvo įvykdyta piniginė prievolė. Taip pat pareiškėjai nurodo, kad faktas, jog pareiškėjų ir atsakovo nesaisto sutartiniai santykiai, neturi būti kliūtis priteisti įstatymo garantuojamo dydžio minimalius nuostolius pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies ir 6.261 straipsnio nuostatas, nes tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog tokios palūkanos išieškomos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais nei sutartinių santykių pagrindais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, susijusias su tuo, kad skolininkas (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė) privalo mokėti palūkanas nuo tada, kai praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį.

Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, o ne dėl palūkanų priteisimo pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.261 straipsnį, t. y. apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas, kurios yra susijusios su žalos atlyginimo priteisimu CK 6.271 straipsnio pagrindu. Be to, pagal bylos duomenis pareiškėjai buvo pareiškę reikalavimą kitoje administracinėje byloje dėl penkių procentų palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. (imtinai) dėl to, kad 2009 m. gegužės 27 d. nebuvo išmokėtos pareiškėjams išmokos. Šis reikalavimas buvo atmestas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ir šis sprendimas dėl palūkanų nepriteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi paliktas nepakeistas.

Taigi šioje byloje pagal pareiškėjų skunde suformuluotas bylos ribas nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su Lietuvos valstybės prievole mokėti palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.261 straipsnį. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. procesiniais sprendimais, kuriuose buvo taikomos minėtos normos, pažymi, kad civilinės atsakomybės sąlygų konkrečiu atveju konstatavimas yra susijęs su konkrečių bylos aplinkybių nustatymu ir vertinimu. Nagrinėjamu atveju yra teisiškai reikšmingi faktai, ar valstybės institucijos padarė neteisėtus veiksmus, ar pareiškėjai dėl šių veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Nagrinėjant šioje byloje pareikštą pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį yra reikšmingos CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatos.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-1129/2005; kt.). Taigi žala nepreziumuojama. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012).

Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-735/2013; kt.). Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodo, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; kt.).

Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008, nes šioje byloje buvo pasisakyta dėl CK 6.249 straipsnio taikymo, t. y. normos, apibrėžiančios turtinės žalos sąvoką, kuri reikšminga nagrinėjant bylą dėl turtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją.

Atsižvelgdama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad, skaičiuodami padarytos žalos dydį, nukentėję asmenys gali remtis CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta penkių procentų metinių palūkanų norma, taikoma piniginėms prievolėms, tais atvejais, kai įrodo patį žalos padarymo faktą. Tačiau vien pateiktas žalos dydžio apskaičiavimas, remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta penkių procentų metinių palūkanų norma, nesudaro pagrindo besąlygiškai nukentėjusiam asmeniui priteisti jo apskaičiuotą sumą, nes nukentėjęs asmuo privalo pateikti įrodymus, kad jam padaryta žala, t. y. kad jis negavo tam tikrų pajamų dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, kad yra priežastinis ryšys tarp nukentėjusio asmens nurodytų negautų pajamų ir neteisėtų veiksmų.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Įvertinus pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo teigiama, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjai negavo pajamų, kurias jie turėjo gauti, jeigu būtų galėję naudotis teisėtai jiems priklausiusiomis neišmokėtomis periodinėmis bei vienkartine išmokos sumomis, nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Pareiškėjai negautas pajamas siejo su tuo, kad pareiškėjai draudimo išmoka turėjo būti pervesta ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 22 d., o pareiškėjui pirmoji draudimo išmoka turėjo būti pervesta 2007 m. gegužės 20 d. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Šiaulių skyrius šiomis datomis pareiškėjams privalėjo išmokėti išmokas, nes teisės aktai nenustato, kad mirus asmeniui darbo vietoje besąlygiškai yra išmokamos išmokos. Kaip jau buvo nurodyta, pirmiausia turi būti išsiaiškinama ir nustatoma, ar įvyko draudiminis įvykis. Be to, nagrinėjamu atveju yra svarbu išmokos, dėl kurios, pareiškėjų teigimu, jie negavo papildomai pajamų, paskirtis, t. y. šia išmoka kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų.

Pažymėtina, jog pareiškėjai nėra nurodę ir pateikę įrodymų, kad negavo pajamų dėl to, jog jiems ilgą laiką nebuvo kompensuota visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Vien pareiškėjų deklaratyvus nurodymas, kad jie patyrė turtinę žalą (nuostolius) dėl to, kad negavo išmokų, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai patyrė turtinę žalą (nuostolius), kuriuos privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

Dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde gausiai cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų pabrėžtina, jog šiuose procesiniuose sprendimuose nėra nustatyta, kad besąlygiškai valstybės institucijai neišmokėjus išmokų pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, valstybė pagal CK 6.261 straipsnį privalo atlyginti minimalius nuostolius, kurie apskaičiuojami pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, kad viešosios teisės reglamentuojantiems santykiams taikomos CK nuostatos, nustatančios skolininko atsakomybę už piniginės prievolės įvykdymo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagrįstai akcentavo, kad tarp pareiškėjų ir Šiaulių VSDFV susiklostė teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, ir palūkanų, kaip minimalių nuostolių užtikrinimo, institutas šiems santykiams netaikomas. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje taip pat yra nurodoma, jog galioja bendrasis principas, kad civilinės teisės normos netaikomos santykiams (nors ir turtiniams), kuriuos reglamentuoja viešoji teisė, negalima dėti lygybės ženklo tarp civilinės prievolės ir viešosios prievolės. Šie teisiniai santykiai atsiranda skirtingais pagrindais, jų teisinis reglamentavimas grindžiamas skirtingais principais ir taisyklėmis, todėl skiriasi ir jų turinys (Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002. P. 120).

VII. Apeliaciniuose skunduose ginčijama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjai priteista 5 000 Lt neturtinės žalos, pareiškėjui – 3 000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjai teigia, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos dydis. VSDFV Šiaulių skyrius nurodo, kad pareiškėjai neįrodė, jog jie patyrė neturtinę žalą, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino žalos padarymo fakto.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjų patirta neturtine žala, atsižvelgdama į teisiškai reikšmingus kriterijus, pagal kuriuos buvo nustatyta, jog pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, bei įvertinta patirta neturtinė žala pinigais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjams yra teisinga tiek bylos faktų vertinimo, tiek galiojančios teisės požiūriu. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl įrodomųjų faktų vertinimo, kai sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ilgą laiką nebuvo išspręstas klausimas dėl išmokų išmokėjimo, klausimas netinkamai buvo išspręstas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties priėmimo, pagrįstai padarė išvadą, kad dėl šių aplinkybių pareiškėja pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus bei neigiamas emocijas. Pareiškėjui, kuriam buvo trys su puse mėnesio, kai mirė jo tėvas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir šią pinigų sumą susiejo su tuo, kad vaikui buvo reikalingas išlaikymas, kad jis patyrė išgyvenimus dėl nepritekliaus. Įvertinus tai, kad nepilnamečiam vaikui išlaikymą privalėjo teikti ir pareiškėja (CK 3.192 straipsnis), teigti, jog vien tik iš gaunamos išmokos pareiškėjui turėjo būti užtikrintos materialios gyvenimo sąlygos, nėra pagrindo. Be to, byloje nurodyta, kad pareiškėjui buvo mokama našlaičio pensija dėl tėvo mirties. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo vaikystė nebuvo pilnavertiškai užtikrinta ir aprūpinta ir todėl pareiškėjui turėjo būti nustatyta 5 000 Lt neturtinė žala, nepripažintini pagrįstais.

VIII. Pareiškėjai skunde buvo nurodę išvestinį reikalavimą iš pagrindinio reikalavimo – priteisti žalos atlyginimą, t. y. priteisti procesines palūkanas, kurios nustatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs iš dalies pareiškėjų skundo reikalavimą dėl žalos priteisimo, netenkino šio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, nurodydamas, kad teisines pasekmes draudimo išmokų mokėjimo apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe nevykdymo atvejais nustato viešosios teisės normos, kuriose neįtvirtintas palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimas, todėl palūkanos nuo priteistos sumos negali būti priteisiamos. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos iš atsakovų priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas skundas (ieškinys).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai byloje pareiškė reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o ne dėl draudimo išmokų priteisimo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Administracinių teismų praktikoje, kai priteisiamas žalos atlyginimas, priteisiamos ir procesinės palūkanos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013). Iš bylos duomenų matyti, kad ši administracinė byla iškelta 2012 m. liepos 24 d. nutartimi (1 t., b. l. 89), todėl vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjams priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, t. y. procesinės palūkanos, už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2012 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

IX. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinius pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręsti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, paliktina galioti nepakeista, o apeliacinių skundų reikalavimai, susiję su šios dalies panaikinimu bei pakeitimu, netenkinami. Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl procesinių palūkanų atlyginimo, neteisingai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, todėl sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, panaikinama ir tenkinamas pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, pareiškėjams priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, t. y. procesinės palūkanos.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi ABTĮ 46 straipsnio 2 dalimi, prašė išspręsti klausimą dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo bei, vadovaudamiesi ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 10 punktu, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šie pareiškėjų prašymai netenkintini.

Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nustačiusi, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai prašymą dėl žodinio proceso, kaip ir prašymą dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo, grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pradėjęs formuoti netinkamą praktiką nuostolių atlyginimo priteisimo klausimais, kurioje klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minimalių nuostolių priteisimo klausimais yra prieštaringa. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje pareiškėjai buvo pareiškę reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, šis pareiškėjų reikalavimas ir buvo išnagrinėtas, įvertinus į CK 6.271 straipsnyje nustatytas sąlygas, kurioms esant priteisiamas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas, apeliaciniame skunde nenurodyti duomenys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl CK 6.271 straipsnio taikymo yra nevienoda, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, daro išvadą, kad minėti pareiškėjų prašymai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad žalos padarymo fakto ir žalos dydžio nustatymo klausimai yra fakto klausimai.

Pareiškėjai, prašydami bylą apeliaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į apeliacinius skundus. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja A. D., kuri atstovauja ir K. D., poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės yra išsamiai išdėsčiusi apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. D., apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. D., skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjai A. D. 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 000 Lt sumą nuo 2012 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjui K. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą A. D., 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 000 Lt sumą nuo 2012 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė