e6cb66a5-e132-4232-9fc5-f93017d7633b · Å iaulių apygardos teismas

                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-782-519/2013                                                    Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00194-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.2.26.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. lapkričio 19 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,  teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,nuteistiesiems G.

D., A. G., gynėjams advokatams Kristinai Pugačienei, Nainai Lanzbergienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:G. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.A. G. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:

G. D. ir A. G., nuteisti už tai, kad veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais 2011 m. sausio 29 d. apie 23.50 val. (duomenys neskelbtini), vieÅ¡oje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, G. D. sugriebiant V. Kl. už striukės ir parverčiant ant žemės, bei suduodant rankomis tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas, o A. G. spiriant kojomis tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas, sukėlė nukentėjusiajam V.

Kl. fizinį skausmÄ , bei R. G. keikdami necenzÅ«riniais žodžiais, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. praÅ¡o panaikinti 2013 m. gegužės 30 d. Å iaulių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti.Skunde nurodo, kad jis buvo pripažintas kaltu dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo, t. y. dėl to, kad veikdamas bendrai su G.

D. ir spirdamas kojomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmÄ ir necenzÅ«riniais žodžiais keikė R. G., tačiau Å¡ios nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteistas, nepadarė. Nors Å iaulių apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltė grindžiama įvertinus tiek jo, tiek kaltinamojo G. D., nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų G. G., B. G., V. G., V. K., S. V., R. V. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo, akistatos metu bei specialisto iÅ¡vadose užfiksuotas faktines aplinkybes, apeliantas su tuo nesutinka.

Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir teisėja priimdama nuosprendį neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus ir tyrimo metu nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, kurias suformavo pats teismas nuosprendyje, ir dėl to buvo nepagrįstai nuteistas ir apkaltintas nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Apelianto manymu, teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir iÅ¡samiai neiÅ¡analizuodamas visų bylos aplinkybių pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, Å¡ios aplinkybės teismui sukliudė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau, apelianto vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad jis veikė iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų, suvokė veikos pobÅ«dį ir norėjo pademonstruoti nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

Priešingai, iš byloje surinktų duomenų bei teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti kai kas kita. Pasak nukentėjusiojo, jaunuoliams išskyrus V. Kl. ir G. D., jis atsistojęs nuo žemės nelaukė, kol jam suduos, ir pirmas sudavė A. G. kojos keliu į veido sritį. Nurodė, kad, jo (V. Kl.) manymu, tai turėjo matyti juos išskyrę jaunuoliai, t. y. V. K., G. G., R. V.. Kaip liudytojai apklausti V. K., G. G., R. V. paaiškino, kad jiems nubėgus už namo kampo jie matė, kad su mergina ėjęs vaikinas – V.

Kl. – guli ant žemės, jį laiko užgulęs stambesnis vaikinas – G. D., o smulkesnis vaikinas – A. G. – buvo prie gulinčiojo V. Kl. galvos, šalia automobilio, mergina buvo netoli jo. Tai, kad nurodytiems liudytojams pribėgus V. Kl. gulėjo ant žemės, savo parodymais patvirtino ir jo draugė R. G.. Nei liudytojai V. K., G. G., R. V., nei G. D. nematė, kad A. G. būtų spyręs gulėjusiam ant žemės V. Kl.. Tai, kad A. G. kojomis spyrė gulintį V. Kl., apklausų metu aiškino pats nukentėjusysis V.

Kl., tačiau apklausos teisme metu vis dėlto paaiÅ¡kėjo, kad V. Kl. nematė, jog A. G. jam bÅ«tų spyręs, nes S. G. to ir nedarė, ir V. Kl. to net negalėjo matyti, nes ant žemės (jį prispaudus G. D.) V. Kl. gulėjo ant pilvo, rankomis užsidengęs galvÄ , o duodamas A. G. apkaltinančius parodymus melavo ir rėmėsi tik spėlionėmis. Å iuos nukentėjusiojo V. Kl., kaip iÅ¡aiÅ¡kėjo teisme, melagingus parodymus, patvirtino jo draugė R. G., kuri apklausiama liudytoja taip pat nurodė ir tai, kad A.

G. jÄ plÅ«do. Tačiau, apelianto teigimu, Å¡ie jos parodymai neatitinka kitų tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Nė vienas iÅ¡ liudytojų – nei V. K., G. G. ar R. V. – negirdėjo, kad A. G. bÅ«tų merginÄ koneveikęs ar necenzÅ«riniais žodžiais keikęs. PrieÅ¡ingai, visi apklausti liudytojai patvirtino A. G. duotus parodymus, t. y. tai, kad jis nekonfliktavo, tik stovėjo Å¡alia ir į konfliktÄ nesikiÅ¡o, nieko neplÅ«do ir netrukus nuėjo į kitÄ pusę. Be to, apie tai, kad A.

G. bÅ«tų iÅ¡sakęs kažkokius negražius žodžius R. G. atžvilgiu, ji pati nieko nesakė duodama parodymus apklausiama liudytoja, tuoj po įvykio, 2011 m. vasario 1 d., taip pat ir kiek vėliau, 2011 m. birželio 6 d., papildomos liudytojo apklausos metu. Tuo metu jai jokia žala dėl to padaryta nebuvo. Pažymi, kad parodymus apie tai, kad jÄ negražiais žodžiais iÅ¡vadino A. G., ji pareiÅ¡kė tik trečiosios apklausos metu, praktiÅ¡kai praėjus vos ne metams laiko po įvykio, ir kaip tik tuo metu byloje pasikeitus jos draugo V.

Kl. procesinei padėčiai. Mano, kad tokių svarbių aplinkybių R. G. negalėjo pamirÅ¡ti pirminių apklausų metu, o po to staiga prisiminti, kai sprendėsi klausimas dėl jos draugo V. Kl. ir jos pačios pripažinimo nukentėjusiaisiais byloje klausimas. Todėl jos duoti parodymai dėl A. G. vartoto smurto V. Kl. atžvilgiu bei jos pačios atžvilgiu A. G. iÅ¡sakytų negražių žodžių vertintini kritiÅ¡kai, kaip gynybinė pozicija, siekiant apginti draugÄ V. Kl., bei tiek jam, tiek jai pačiai tampant byloje nukentėjusiaisiais.

Tai, kad A. G. nieko, nemušė, nespardė, neplūdo ir nekeikė necenzūriniais ar kitokiais žodžiais, patvirtino tiek G. D., tiek anksčiau minėti liudytojai V. K., G. G., R. V.. Ir tai, kaip matyti, patvirtina ne nukentėjusiojo V. Kl. ir jo draugės R. G. duotus parodymus, o, priešingai, jo duotus parodymus. Taip pat, tai, kad A. G. duoda teisingus parodymus apie šį įvykį, matyti ir iš to, kad jis savo parodymų nekeitė ir vienodai apie tai pasakojo tiek būdamas byloje liudytoju, tiek įtariamuoju.

Be to, A. G. duotus parodymus savo parodymais patvirtina ir pats nukentėjusysis V. Kl.. Pasak apelianto, tiek tyrimo metu, tiek teisme jis sakė, kad nematė, kas jam sudavė į veidÄ , po kurio jis parvirto, tačiau tai ir nėra taip svarbu, nes smÅ«gio sudavimÄ jam kojos keliu į veido sritį patvirtino pirmas sudavęs pats nukentėjusysis V. Kl.. Pažymi, kad apie šį V. Kl. smÅ«gio sudavimÄ jam į veidÄ , be to, net ne ranka, o kojos keliu, kartu buvusi jo draugė R. G. nieko nemini. Taigi, kaip matyti, Å¡ie duomenys paneigia tiesioginės tyčios buvimÄ apelianto veiksmuose, nes jis pats buvo užpultas V.

Kl. ir neturėjo jokio tikslo sutrikdyti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , be to, ir sužalojimai buvo padaryti ne V. Kl., o, prieÅ¡ingai, A. G.. Tai, kad šį smÅ«gį kojos keliu A. G. į veidÄ V. Kl. aiÅ¡kina sudavęs jau atbėgus jaunuoliams į įvykio vietÄ iÅ¡skirti, paneigia Å¡ių jaunuolių V. K., G. G., R. V. duoti parodymai, kad prie jų nei jis (A. G.), nei jam niekas smÅ«gių nesudavė, ir to padaryti net negalėjo, nes jie buvo tolokai vienas nuo kito. Taigi kyla pagrįstų abejonių dėl V.

Kl. duotų parodymų dėl Å¡io smÅ«gio sudavimo momento. Ir tai dar kartÄ patvirtina A. G. duotus parodymus, kad vis dėlto šį smÅ«gį jam V. Kl. sudavė pačioje įvykio pradžioje, iki atbėgant V. K., G. G., R. V.. Nori paminėti ir tai, kad kartu su G. D. nueidamas paskui, kaip vėliau sužinojo, V. Kl. ir jo draugę R. G., jokio tikslo sumuÅ¡ti juos ar iÅ¡plÅ«sti, tuo labiau sutrikdyti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ neturėjo, paprasčiausiai ėjo su jais pasikalbėti. Be to, tai, kad neturėjo jokio tikslo veltis į konfliktus ir muÅ¡tynes, parodo ir tai, kad po smÅ«gių jam sudavimo jis nepuolė muÅ¡tis, o apsisukęs nuėjo namo, tai patvirtino visi įvykio vietoje buvę liudininkai.Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neiÅ¡samiai, tuoj po įvykio (be to ir vėliau), net nebuvo apžiÅ«rėta pati įvykio vieta, kas Å¡iai dienai sudaro pagrindÄ Ä¯vairioms spėlionėms ir interpretacijoms, kaip galėjo vykti įvykis, o ne nustatyta reali situacija, kur ir kokioms aplinkybėms esant viskas vyko.

Ir nors nuosprendyje, kuriuo jis nuteistas, nurodoma, kad be nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų B. G., V. G., S. V., G. G., V. K. duotų parodymų, kaltinamųjų G. D. ir A. G. kaltė įrodyta ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei teisme iÅ¡tirtais įrodymais, atkreipia dėmesį į tai, kad jo kaltė grindžiama vien tik nenuosekliais R. G. parodymais, bei, kaip paaiÅ¡kėjo teisme, V. Kl. darytais spėjimais ir melagingais liudijimais, bei nuosprendyje teismo daromomis prielaidomis ir spėjimais, kaip viskas galėjo vykti, o ne realiais įrodymais, kaip iÅ¡ tikro viskas vyko, tuo pažeidžiant reikalavimÄ Ä¯rodymus vertinti visumoje, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, dėl to teismo iÅ¡vados pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

Žinoma, kad kiekvienas nusikaltimÄ padaręs asmuo privalo atsakyti už savo veiksmus ir bÅ«ti nubaustas. Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo gali bÅ«ti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę, padarius jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ ir teismo apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis.Apeliaciniu skundu nuteistasis G.

D. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo jį iÅ¡teisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.Skunde nurodo, kad nesutinka su minėtu Å iaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, nes mano, kad jis yra nepagrįstas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu spręsdamas, kad jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje požymiai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas išimtinai teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, tačiau jų patikimumas nėra vertintas tuo aspektu, kad jie skiriasi nuo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad G. D. nuo savęs nusimetė pats, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. nutempė kažkuris iš atbėgusių liudytojų – G. G., V. K. ar R. V.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V.

Kl. parodė, kad jis G. D. į veidÄ kumščiu sudavė iÅ¡ karto po to, kai jis kojos keliu spyrė A. G. į veido sritį, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. į veido sritį kumščiu sudavė tuo metu, kai G. D. vienas (be nuteistojo A. G.) buvo prie laiptinės. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. G. parodė, jog prie laiptinės ji pamatė 5 jaunuolius, iÅ¡ kurių pažįsta tris (V. K., R. ir „G.“), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad Å¡ių visų 5 jaunuolių, byloje esančių liudytojų nepažįsta, tik vienÄ pažįsta iÅ¡ matymo.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. G. parodė, kad G. D. paguldė nukentėjusįjį V. Kl. ant žemės ir laikė prispaudęs, o tas mažesnis spardė galvÄ , tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad abu kaltinamieji smÅ«giavo rankomis ir kojomis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad jis su draugais atitraukė abu vaikinus (nuteistuosius) nuo nukentėjusiojo V. Kl., tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis atitraukė tik G. D. nuo nukentėjusiojo V. Kl..

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad G. D. įžeidinėjo nukentėjusiÄ jÄ R. G. (t. y. tik jis vienas sakė įžeidžiančius žodžius), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. ir nukentėjusysis V. Kl. vienas kitÄ Ä¯Å¾eidinėjo, koneveikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, privalėjo ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis panaudoti Å¡ioje normoje nurodytiems tikslams, byloje esantiems įrodymams patikrinti bei formuoti teismo vidinį įsitikinimÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005; 2K-431/2006; 2K-592/2010; 2K-461/2011; 2K-545/2012).

Pirmiausia pirmosios instancijos teismas privalėjo išanalizuoti ir įvertinti visus bylos duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, ir tuo pagrindu, atsižvelgiant į jų patikrinimo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytomis priemonėmis rezultatus, daryti atitinkamas išvadas. Tačiau pirmosios instancijos teismas į prieštaravimus tarp ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu duotų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų vertindamas įrodymus neatsižvelgė, todėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 276 straipsnyje numatytų reikalavimų.Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nevertino to, kad teisiamojo posėdžio metu nenuoseklius ir prieštaringus parodymus davė nukentėjusieji, taip pat nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai dėl faktinių aplinkybių iš esmės skiriasi, todėl byloje esantys įrodymai nėra tinkamai įvertinti remiantis jų patikimumo kriterijais, t. y. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V.

Kl. parodė, kad, jį pargriovus ant žemės, kai jį buvo užgulęs G. D., jis (V. Kl.) gulėjo veidu į žemę, tačiau liudytojai V. K. ir G. G. teigia, kad V. Kl. gulėjo ant nugaros, t. y. veidu į dangų; teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad dėl jam suduotų smÅ«gių į galvÄ , jÄ skaudėjo iki ryto, o tos pačios apklausos teisme metu parodė, kad jÄ skaudėjo jau 3–5 dienas; 2013 m. kovo 13 d. teisiamojo posėdžio metu V. Kl. parodė, kad „ant rankos jokių sužalojimų nebuvo“, o vėliau tos pačios apklausos metu nurodė, kad „rankÄ susižalojo pačioje pradžioje, griÅ«damas ant žemės“; nukentėjusysis V.

Kl. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis „ant automobilio kapoto nebuvo parvirtęs“, „apie tÄ kapotÄ jis iÅ¡vis nieko nežino“, tačiau liudytojas G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „G. D. vėl užpuolė nukentėjusįjį V. Kl., kurį parsivertė ant maÅ¡inos ir ėmė muÅ¡ti“. Be to, nukentėjusysis V. Kl. tik teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam skaudėjo galvÄ , tačiau to nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, to taip pat nepatvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja B.

G., parodydama, kad nukentėjusysis V. Kl. nesiskundė galvos sumuÅ¡imais, o ji nematė, kad V. Kl. bÅ«tų sužalota galva ir veidas. Liudytojas G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „G. D. ėmė keikti merginÄ visokiais negražiais žodžiais, necenzÅ«riniais žodžiais (...). Nukentėjusysis į įžeidinėjimus gan ramiai reagavo“, t. y. tik G. D. vartojo necenzÅ«rinius žodžius. Liudytojas V. K. parodė, kad „V. Kl. ir G. D. vienas kitÄ Ä¯Å¾eidinėjo, koliojosi“.

Nukentėjusioji R. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atbėgus trims vaikinams ji nuo V. Kl. atitraukė A. G., o G. G. parodė, kad tuo metu, kai jie atbėgo, A. G. jau stovėjo šalia per žingsnį nuo V. Kl.. Liudytojas V. K. parodė, kad kaltinamasis A. G. stovėjo šalia nukentėjusiojo galvos 2 metrų atstumu nuo automobilio. Kai jie atėjo, jis stovėjo prie nukentėjusiojo galvos. Nukentėjusysis V. Kl. teisme davė prieštaringus parodymus dėl nuteistojo A. G. atliktų veiksmų: iš pradžių jis nurodė, kad A.

G. jį spardė kojomis, o vėliau parodė, kad jis smūgiavo tiek kojomis, tiek rankomis. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad „vienas iš liudytojų tempė A. G., tačiau A. G. vis tiek puolė, todėl ir buvo suduotas smūgis“. Tačiau liudytojai G. G. ir V. K. parodė, kad nuteistasis A. G. stovėjo ramiai. Apelianto vertinimu, taip pat prieštaringi yra ir liudytojų G. G. ir V. K. parodymai, nors jie viso įvykio metu buvo kartu: G. G. parodė, kad atbėgus jiems prie gulinčio nukentėjusiojo V.

Kl., V. Kl. galva buvo po bamperiu, V. K. parodė, kad V. Kl. galva buvo šalia automobilio kapoto; G. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis matė, kaip G. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. Kl., o ir V. K. nenurodė, kad būtų matęs duodamus smūgius. Pirmosios instancijos teismas be išlygų tiki nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G. parodymais apie įvykio aplinkybes, nors nukentėjusiajam V. Kl. kitoje byloje dėl tame pačiame įvykyje atliktų nusikalstamų veikų yra pareikšti įtarimai dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir V.

Kl. parodymai turėjo bÅ«ti vertinami kaip jo gynybinė pozicija.Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad „nelogiÅ¡ki atrodo ir G. D. paaiÅ¡kinimai, kad neva jam pasakius, kad iÅ¡kvies policijÄ , V. Kl. įsiutęs puolė G. D. - akivaizdu, kad minėtais žodžiais asmuo nėra įžeidžiamas ir jis neturi jokios priežasties pulti kitÄ asmenį ir naudoti prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ . (...) Nukentėjusysis neneigia, kad sudavė smÅ«gį G. D. gindamasis“.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, spręsdamas apie nukentėjusiojo V. Kl. atliktų veiksmų pobÅ«dį, motyvus, kaltės turinį ir taip formuluodamas prejudicines iÅ¡vadas dėl nukentėjusiojo V. Kl. veikos, išėjo už kaltinimo Å¡ioje byloje ribų, kadangi nukentėjusiojo V. Kl. veikos, motyvų, kaltės turinio vertinimas yra kitos baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintÄ asmenų nekaltumo prezumpcijÄ , iÅ¡ kurios iÅ¡plaukia, kad visos abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamųjų naudai.

Akivaizdu, jog visus sužalojimus nukentėjusysis V. Kl. patyrė ne nuo nuteistųjų jam suduotų smūgių, o nuo paties duotų smūgių nuteistiesiems: byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis V. Kl. po įvykio skundėsi tik kojos kelio skausmu, taip pat rankos sužalojimu, o galvos, veido skausmu ar sumušimais nukentėjusysis nesiskundė (liudytojos B. G. parodymai). Logiška, kad A. G. kojomis spardžius V. Kl. į galvos sritį bei G. D. duodant smūgius į galvos sritį, būtų padaryti nors menkiausi galvos ar veido sužalojimai, tačiau tokie duomenys byloje nebuvo nustatyti.

BÅ«tent Å¡ie sužalojimai ir sumuÅ¡imai (rankos sužalojimas bei kojos kelio sumuÅ¡imas) patvirtina A. G. ir G. D. duotus parodymus, kad nė vienas jų nukentėjusiojo V. Kl. atžvilgiu nevartojo fizinio smurto, o prieÅ¡ingai nukentėjusysis V. Kl. G. D. bei nuteistojo A. G. atžvilgiu naudojo fizinį smurtÄ , t. y. G. D. sudavė rankomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į galvos sritį, o A. G. kojos keliu vienÄ kartÄ spyrė į veido sritį. Nukentėjusiojo V. Kl. naudoto fizinio smurto pasekmės, G.

D. sužalojimai yra užfiksuoti fotonuotraukose, kurias pateikia kartu su apeliaciniu skundu, o nukentėjusysis V. Kl. dėl tariamo G. D. smurto naudojimo jo atžvilgiu faktiškai jokių sužalojimų nepatyrė.Apelianto teigimu, iš anksčiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįžvelgė nenuoseklumo ir esminių prieštaravimų tarp ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų parodymų, taip pat prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų.

Šie prieštaravimai paaiškina nukentėjusiosios R. G. elgesį keičiant jos parodymus dėl jos santykių su liudytojais, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad liudytojus V. K., G. G. bei R. V. pažįsta, tačiau teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad jų nepažįsta. Tai, kad nukentėjusieji yra pažįstami su šiais liudytojais, patvirtina jų gyvenamųjų vietų adresai. Duodant teisingus parodymus, nei nukentėjusioji R. G., nei liudytojai, neturėtų jokios dingsties keisti parodymus dėl to, pažįstami jie ar ne.

Tai, kad liudytojų parodymai neatitinka tiesos, patvirtina Å¡iame skunde nurodyti parodymų prieÅ¡taravimai bei parodymų nuoseklumo stoka.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu jam skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už šį nusikaltimÄ nustatydamas Å¡iek tiek mažesnę baudÄ nei jos vidurkis, tokį baudos dydį paskyrė nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turėjo įvertinti vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes: vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo bÅ«dÄ (intensyvumÄ , vietÄ , sveikatos sutrikdymo mastÄ ), nukentėjusiųjų elgesį, poelgio motyvus ir kt.

Ä® Å¡ias aplinkybes pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad Å¡iame įvykyje ne mažiau aktyvus buvo nukentėjusysis V. Kl., dėl kurio atliktų veiksmų taip pat yra inkriminuota BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Be to, teismas neįvertino jo, t. y. apelianto asmenybės: kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinį darbÄ ir pajamas, 2012 m. susituokė, jo sutuoktinė laukiasi vaiko, kuris po nuosprendžio priėmimo gimė, turi kreditinių įsipareigojimų – bÅ«sto kreditÄ .

Apeliantas mano, kad jam už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ yra skirta pernelyg griežta bausmė, 3900 Lt dydžio bauda, sukelianti itin skaudžias pasekmes tiek jam, tiek jo Å¡eimos nariams. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliaciniai skundai atmestini. Dėl nuteistųjų G. D. ir A. G. kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį Nuteistieji G.

D. ir A. G. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, bei apeliaciniuose skunduose neigia, kad jie nepadarė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, jų nekaltumÄ patvirtina byloje surinkti įrodymai.Baudžiamoji atsakomybė už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti bÅ«tinieji Å¡ios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo bÅ«ti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobÅ«dis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veikÄ pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti bÅ«tent vieÅ¡oje vietoje. VieÅ¡oji vieta yra vieÅ¡a erdvė, į kuriÄ turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko gyvenamojo namo kieme, į kurį bet kuriuo metu galėjo patekti paÅ¡aliniai asmenys, todėl Å¡iuo atveju vietos priskyrimas vieÅ¡ajai vietai abejonių nekelia.

VieÅ¡oji tvarka gali bÅ«ti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiÅ¡kais bÅ«dais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandaliÅ¡kais veiksmais. Bet kuris Å¡ių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veikÄ kaip vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymÄ . Esminis vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais bÅ«dais demonstruojant nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai turi bÅ«ti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka.

Å io nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi bÅ«ti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieÅ¡ asmenį vieÅ¡oje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus ir iÅ¡tirtus įrodymus, ir patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro iÅ¡vadÄ , kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistieji G.

D. ir A. G. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ . Teisėjų kolegija tokiÄ iÅ¡vadÄ grindžia nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų B. G., V. G., S. V., G. G., V. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, 2011-01-30 G. D. protokolu – pareiÅ¡kimu (1 t., 28 b. l.); 2011-01-30 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio A. M. tarnybiniu praneÅ¡imu (1 t., 31 b. l.); 2011-03-24 specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 48 b. l.), 2011-05-19 kompaktinio disko apžiÅ«ros protokolu (1 t., 141–142 b. l.); 2011-06-27 liudytojos S. V. apklausos protokolu (1 t., 143-144 b. l.); 2011-02-08 liudytojo R.

V. apklausos protokolu (1 t., 158–160 b. 1.); 2012-02-13 akistatos tarp V. Kl. ir G. D. protokolu (2 t., 137–140 b. l.); 2012-02-20 akistatos tarp G. D. ir R. G. protokolu (2 t., 174–177 b. l.); 2012-02-21 akistatos tarp V. K. ir G. D. protokolu (2 t., 178–180 b. l.); 2012-02-22 akistatos tarp G. D. ir G. G. protokolu (2 t., 181–184 b. l.); 2012-03-09 akistatos tarp G. D. ir R. V. protokolu (2 t., 188–191 b. l.); 2012-03-09 G. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (2 t., 192–197 b. l.); 2012-03-14 V. Kl. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 3–8 b. l.); 2012-10-10 liudytojo V.

K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 35–39 b. l.); 2012-10-15 liudytojo G. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 42–45 b. l.); 2012-10-15 nukentėjusiosios R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 48–53 b. l.); 2012-01-26 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., 6–7 b. l.). Iš šių įrodymų visumos matyti, kad G. D. ir A. G., 2011 m. sausio 29 d., apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo, G. D. sugriebiant V.

Kl. už striukės ir parverčiant ant žemės, bei suduodant rankomis tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas, o A. G. spiriant kojomis tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas, sukėlė nukentėjusiajam V. Kl. fizinį skausmÄ , bei R. G. keikdami necenzÅ«riniais žodžiais, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ ir Å¡iais bendrais veiksmais padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiÅ¡kiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , atitinkančiÄ baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Å ių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytÄ veikÄ nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimÄ , kaltinamo asmens teisių užtikrinimÄ .

Teisingumo vykdymas – iÅ¡imtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimÄ , sudaro svarbiausiÄ ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas Å¡ių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymÄ ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas.Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, tačiau Å¡iais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų.

Kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. G. ir G. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo vertinimo taisykles, dėl to netinkamai įvertino nukentėjusiųjų V. Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V. bei pačių nuteistųjų duotus parodymus, nepašalino tarp nuteistųjų G.

D., A. G. ir nukentėjusiųjų V. Kl., V. G. bei liudytojų V. K., G. G., R. V. duotų parodymų atsiradusius prieÅ¡taravimus, neįvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, bei kitų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, nuosprendį pagrindė prielaidomis.Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡analizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus juos įvertino atskirai ir siedamas į visumÄ , patikrino įrodymų patikimumÄ , proceso dalyvių duotų parodymų nuoseklumÄ , motyvuotai pagrindė, kuriais įrodymais remiasi ir kuriuos įrodymus atmeta, paÅ¡alino kilusius prieÅ¡taravimus ir padarė teisiÅ¡kai bei bylos duomenimis pagrįstas iÅ¡vadas.

Be to, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis suraÅ¡ytas laikantis BPK 304–307 straipsnių reikalavimų, kolegija nenustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ar priimant skundžiamÄ nuosprendį bÅ«tų buvę padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl Å¡ių priežasčių konstatuojama, kad priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistieji A. G. ir G. D. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad, prieÅ¡ingai, nei nustatyta byloje, bÅ«tent V. Kl. sudavė smÅ«gius jiems, t. y. A.

G. ir G. D., ir šias aplinkybes patvirtina tai, kad V. Kl. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti būtent dėl jo paties suduotų smūgių A. G. ir G. D., kad V. Kl. nebuvo nustatyti sužalojimai galvos srityje, ir šias aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis G. D. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino tarp nukentėjusiojo V. Kl. ir liudytojų V. K. ir G. G. parodymų kilusių prieštaravimų dėl V. Kl. gulėjimo ant žemės pozicijos įvykio metu.

Teisėjų kolegija su tokiais nuteistųjų argumentais nesutinka, kadangi V. Kl. apklausiamas įtariamuoju, pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2011-01-30), parodė, kad kai jis buvo parverstas ant žemės ir muÅ¡amas G. D., nuo jam suduodamų smÅ«gių į galvos sritį gynėsi rankomis (1 t. 177–178 b. l.), apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu V. Kl. parodė, kad G. D. jį čiupo už striukės ir parvertė ant žemės, užspaudė ant žemės ir smÅ«giavo į galvos sritį, o kitas vaikinas jam sudavė keletÄ smÅ«gių kojomis į galvos sritį.

Kol buvo muÅ¡amas rankomis dengė veidÄ nuo smÅ«gių. R. G. nutempus A. G., jam pavyko nuo savęs nutempti G. D. ir atsistoti (2 t. 9–11 b.l.). Nukentėjusysis V. Kl. 2012-02-13 akistatos su G. D. metu parodė, kad parverstas ant žemės gulėjo ant pilvo ir rankomis gynė galvÄ nuo jam suduodamų smÅ«gių ir G. D. nusimetė nuo nugaros (2 t. 137–140 b. l.). Kiti ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai bei nuteistieji nenurodė, kaip V. Kl. gulėjo ant žemės po to, kai buvo parverstas ant žemės G.

D.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. taip pat parodė, kad parverstas G. D. ant žemės gulėjo ant pilvo, veidu į žemę. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai G. G. ir V. K. parodė, kad jiems atbėgus prie namo kampo nukentėjusysis gulėjo ant nugaros, o jo veidas buvo į dangų. Liudytojas V. K. taip pat parodė, kad G. D. buvo atitrauktas nuo V. Kl. jam muistantis ir taip padedant atitraukti G. D., ir vienam iš liudytojų traukiant G. D. nuo V.

Kl.. Tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusysis V. Kl., nurodydamas, kad G. D. kažkas nutempė į Å¡alį, bei nukentėjusioji V. G., kuri parodė, kad atbėgę vaikinai nuo V. Kl. atitraukė G. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis V. Kl. gulėdamas ant žemės tiek ant pilvo, tiek ant nugaros ir aktyviai gindamasis bei rankomis dengdamasis galvÄ ir veidÄ nuo G. D. ir E. G. suduodamų smÅ«gių, turėjo objektyviÄ galimybę iÅ¡vengti stiprių smÅ«gių ir dėl jų kylančių padarinių.

Šiuo atveju itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiriamas įvykis įvyko žiemos metu (2011-01-29), kad V. Kl., A. G. ir G. D. buvo apsivilkę striukėmis, kas natūraliai trukdo suduoti stiprius smūgius rankomis, bei leidžia „minkštai“ apsiginti nuo suduodamų smūgių ir išvengti liekamųjų reiškinių. Šioje byloje nuteistieji kaltinami fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajam V. Kl., todėl tai, kad jam nebuvo nustatyti sužalojimai, nepaneigia to, kad G. D. ir A. G. suduodami smūgius V.

Kl. nesukėlė jam fizinį skausmÄ . IÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. Kl. ir V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V. duotų parodymų visumos matyti, kad bÅ«tent nuteistieji G. D. ir A. G. sukėlė konfliktÄ su V. Kl. ir V. G., kad bÅ«tent G. D. buvo itin agresyviai nusiteikęs nukentėjusiojo V. Kl. atžvilgiu. Tai, kad nuteistieji G. D. ir A. G. sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam V. Kl., patvirtina paties V. Kl. pirminėje kaip įtariamojo, tiek vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo atliktų apklausų metu nurodytos aplinkybės, kad po to, kai G.

D. jį parvertė ant žemės, jam G. D. sudavė smūgius rankomis, o A. G. – smūgius rankomis ir kojomis. Liudytoja R. G. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad G. D. parvertė V. Kl. ant žemės ir laikė prispaudęs, o A. G. spardė V. Kl. į galvos sritį (1 t. 161–163 b. l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad pribėgę vaikinai pačiupo V. Kl., parvertė jį ant žemės ir ėmė mušti. Tuo metu G. D. turbūt buvo ant V. Kl.. Tiksliai ji nežino, nes buvo šoko būsenoje.

Nematė, kas, kaip ir kiek sudavė smūgių. Matė tik, kad abu kaltinamieji smūgiavo rankomis ir kojomis. Nuteistieji duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kaip ir kokiu tikslu ant žemės buvo parverstas V. Kl.. Nors liudytojai V. K., G. G., R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad jie pamatė G. D. prispaudusį V. Kl. ir A. G., stovintį netoli V. Kl. galvos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina nustatytas aplinkybes, kad būtent G.

D. parvertė V. Kl. ant žemės, G. D. rankomis, o A. G. kojomis sudavė nenustatytÄ kiekį smÅ«gių V. Kl. į įvairias kÅ«no vietas. Å iuo atveju bÅ«tina pastebėti, kad nuteistųjų pateikta versija, jog jie buvo užpulti V. Kl., iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų V. K., G. G., R. V. nurodytoms aplinkybėms. Tai, kad V. Kl. po to, kai buvo užpultas G. D. ir A. G., atsistojęs nuo žemės sudavė smÅ«gius nuteistiesiems A. G. ir G. D., nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

IÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad byla dėl Å¡ioje byloje nagrinėjamo įvykio metu V. Kl. suduoto smÅ«gio G. D. yra nagrinėjama Å iaulių apylinkės teisme (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje V. Kl. yra kaltinamasis, o G. D. nukentėjusysis. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad jie bÅ«tų necenzÅ«riniais žodžiais iÅ¡koneveikę nukentėjusiÄ jÄ R. G.. Tačiau tokius nuteistųjų argumentus paneigia nukentėjusiųjų V.

Kl. ir R. G., bei liudytojų V. K., G. G., B. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktų apklausų metu nurodytos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad po to, kai jis atsistojo, jaunuoliai vėl ėjo link jo užsimoję kumščiais ir abu jo draugę R. G. vadino necenzÅ«riniais žodžiais. Liudytojas G. G. parodė, kad kai vaikinus iÅ¡skyrė G. D. ėmė keikti merginÄ visokiais negražiais, necenzÅ«riniais žodžiais. Liudytojas V. K. parodė, kad po to, kai vaikinus iÅ¡skyrė, V.

Kl. ir G. D. vienas kitÄ Ä¯Å¾eidinėjo, plÅ«dosi. Nukentėjusioji R. G. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu (2011-08-17 (2 t. 17–18 b. l.)) parodė, kad atitraukus vaikinus nuo V. Kl. vaikinai pradėjo jÄ vadinti visokiais necenzÅ«riniais žodžiais. Tokius nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu liudytojos B. G. duoti parodymai, kad jos dukra R. G. buvo apsiverkusi ir pasakojo, kad jiems išėjus iÅ¡ laiptinės, užpuolė du nepažįstami vaikinai ir jÄ iÅ¡keikė, o V.

Kl. sumušė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad necenzÅ«riniais žodžiais jo draugę vadino abu kaltinamieji. Nukentėjusioji R. G. parodė, kad, kai ji atitraukė A. G. nuo V. Kl., jis jÄ iÅ¡vadino visokiais žodžiais. Liudytojas G. G. parodė, kad, kai iÅ¡skyrė vaikinus, G. D. ėmė keikti merginÄ visokiais negražiais, necenzÅ«riniais žodžiais, V. Kl. į tokius G. D. žodžius ragavo ramiai. Liudytojas V. K. parodė, kad po iÅ¡skyrimo G.

D. plÅ«dosi su V. Kl.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi visas kilusio konflikto aplinkybes, kad G. D. ir A. G. užpuolus, nugriovus ant žemės ir pradėjus muÅ¡ti V. Kl., nukentėjusioji R. G. pradėjo Å¡auktis pagalbos ir aktyviais veiksmais ginti V. Kl., nuo jo atitraukė A. G., kad liudytojai G. G., V. K. nuo V. Kl. atitraukė G. D. ir buvo Å¡alia jo, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog nuteistieji G. D. ir A. G. nukentėjusiÄ jÄ R.

G. išplūdo necenzūriniais žodžiais. Nors nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nukentėjusioji R. G. apie jos atžvilgiu nuteistųjų vartotus necenzūrinius žodžius parodė trečiosios apklausos metu, tačiau teisėjų kolegija tokių nukentėjusiosios R. G. parodymų papildymo nesieja su V. Kl. atžvilgiu nutrauktu ikiteisminiu tyrimu dėl to paties įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nukentėjusiosios atžvilgiu nuteistieji G. D. ir A. G. vartojo necenzūrinius žodžius, neturėjo reikšmės V.

Kl. teisinei padėčiai, juolab po to, kai ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu Šiaulių miesto apylinkės teismo prokuratūros prokuroro 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu buvo nutrauktas. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepašalino tarp nukentėjusiųjų V. Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų atsiradusius prieštaravimus. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad parodymų prieštaravimu laikoma tokia situacija, kai nukentėjusiųjų ar liudytojų duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo prieš tai duotų parodymų, t. y. nurodomos iš esmės skirtingos aplinkybės. Šiuo atveju kolegija nenustatė nukentėjusiųjų V.

Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G. duotų prieÅ¡taravimų, kadangi jie duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iÅ¡ esmės parodė tokias pačias esmines tiriamo įvykio aplinkybes. Tai, kad skiriasi tam tikros neesminės aplinkybės, o papildomų apklausų metu buvo nurodytos papildomos aplinkybės, paaiÅ¡kinama tuo, kad tiriamo įvykio metu viskas vyko labai greitai, buvo kilusi sumaiÅ¡tis, įvykyje dalyvavo grupė žmonių, įvykis vyko tamsiu paros metu, todėl tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai galėjo nematyti ar negirdėti, taip pat dėl patirto streso kurį laikÄ neprisiminti kai kurių įvykio aplinkybių, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo pradėta nagrinėti praėjus beveik dvejiems metams po tiriamo įvykio, todėl tiek nuteistieji, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai galėjo neprisiminti tikslių įvykio aplinkybių.

Dėl šių priežasčių šiuo atveju itin svarbus byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumos vertinimas.   Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusiųjų V. Kl. ir V. G. duoti parodymai iš esmės yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų V. K., G. G., R. V., B. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai (specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, protokolai-pareiškimai ir kt.).

Nuteistųjų G. D. ir A. G. duoti parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiųjų V. Kl. ir V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V., B. G. duotiems parodymams, bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtiems įrodymams (specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, protokolai-pareiškimai ir kt.), tai laikytina nuteistųjų pasirinkta gynybos taktika. Vien tai, kad nukentėjusioji R. G. pirminės apklausos metu parodė, jog prie laiptinės ji pamatė 5 jaunuolius, iš kurių pažįsta tris (V.

K., R. ir G.), o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad Å¡ių visų 5 jaunuolių, byloje esančių liudytojų, nepažįsta, tik vienÄ pažįsta iÅ¡ matymo, neįrodo, kad ji yra asmeniÅ¡kai pažįstama su minėtais liudytojais ar jos duoti parodymai iÅ¡ esmės yra prieÅ¡taringi. Tai, kad nukentėjusieji ir liudytojai V. K., G. G., R. V. nėra asmeniÅ¡kai pažįstami, patvirtino tiek nukentėjusieji V. Kl. ir R. G., tiek liudytojai V. G., B. G., G. G., V. K.. Tai, kad R. G. gyvena vienoje daugiabučio namo laiptinėje su liudytoju G.

G., nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to G. G. byloje davė melagingus parodymus ar buvo suinteresuotas taip elgtis. Nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusieji yra pažįstami su liudytojais V. K., G. G.. R. V. ir tai patvirtina jų gyvenamųjų vietų adresai, yra niekuo nepagrįstas ir laikytinas tik subjektyvia nuteistojo G. D. nuomone. Nei nukentėjusieji, nei liudytojai nė vienos apklausos metu nenurodė, kad vieni kitus pažinojo iki įvykio, kad palaiko tarpusavio ryšius po įvykio.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir patikrinusi liudytojų G. G., R. V., V. K. byloje duotus parodymus, neturi pagrindo abejoti šių liudytojų duotų parodymų objektyvumu, nešališkumu ir nuoseklumu. Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių liudytojai G. G., R. V., V. K. būtų buvę suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, nesutinka su nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie nukentėjusiojo V.

Kl. atliktų veiksmų pobÅ«dį, motyvus, kaltės turinį, suformulavo prejudicines iÅ¡vadas dėl nukentėjusiojo V. Kl. veikos, ir išėjo už kaltinimo Å¡ioje byloje ribų. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi iÅ¡ Å¡ios normos iÅ¡plaukia tai, kad teismas priimdamas sprendimÄ turi įvertinti visus byloje surinktus įrodymus atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, įvertinti visas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes.

Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas itin iÅ¡samiai ir nuodugniai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nukentėjusiojo V. Kl. atliktų veiksmų vertinimas nagrinėjamos bylos kontekste buvo bÅ«tinas siekiant visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡tirti bylos aplinkybes. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo V. Kl. duoti parodymai buvo vertinami tik Å¡ios bylos kontekste, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus išėjo už kaltinimo ribų, o Å¡ioje byloje nustatytos aplinkybės ar padarytos iÅ¡vados turi prejudicinę galiÄ kitose bylose.

Dėl paskirtų bausmių nuteistiesiems G. D. ir A. G. Nuteistasis G. D. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę neįvertino vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes: vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo bÅ«dÄ (intensyvumÄ , vietÄ , sveikatos sutrikdymo mastÄ ), nukentėjusiųjų elgesį, poelgio motyvus ir kt. Teismas taip pat neįvertino jo asmenybės, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinį darbÄ ir pajamas, 2012 m. susituokė, po nuosprendžio priėmimo susilaukė vaiko, turi kreditinių įsipareigojimų – bÅ«sto kreditÄ , todėl jam už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ yra skirta pernelyg griežta bausmė.

Be to, teismas neįvertino to, kad nagrinėjamame įvykyje ne mažiau aktyvus buvo nukentėjusysis V. Kl..IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems G. D. ir A. G. atsižvelgė BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, kaltinamųjų asmenybes, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. G. D. ir A. G., veikdami tiesiogine tyčia, padarė vienÄ nesunkų nusikaltimÄ , nusikaltimas yra baigtas.

G. D. ir A. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino, kad nuteistasis G. D. laikomas neteistu, administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) nuovados charakterizuojamas patenkinamai, dirba, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai, priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, ten charakterizuojamas teigiamai, priklauso klubui „(duomenys neskelbtini)“, ten taip pat charakterizuojamas teigiamai, vedęs. Nuteistasis A.

G. neteistas, administracine tvarka baustas, turi 3 galiojančias administracines nuobaudas, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados charakterizuojamas teigiamai, dirba. Teismas motyvavo, kuo remiantis skiriama bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos baudos bausmės vidurkį, arčiau minimumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad G.

D. skirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, o A. G. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistiesiems G. D. ir A. G. bausmės paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rÅ«Å¡imi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytÄ bendrÄ jÄ bausmės paskirtį ir jų keisti nėra pagrindo. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už Å¡io nusikaltimo padarymÄ gali bÅ«ti skiriama – vieÅ¡ieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Pagal BK 42 straipsnio 1 dalį bauda yra viena Å¡velniausių baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalį už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ gali bÅ«ti skirta iki 100 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 21 d.). Taigi nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiÅ¡kiai mažesnės už Å¡ios bausmės vidurkį (50,5 MGL) ir nėra pagrindo jų Å¡velninti. Byloje nustatytos aplinkybės neįrodo, kad nuteistųjų A. G. ir G.

D. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡provokavo rizikingas nukentėjusiojo V. Kl., todėl nėra pagrindo Å¡velninti nuteistiesiems paskirtų bausmių tuo pagrindu. Nors nuteistojo G. D. nurodytos aplinkybės, kad jis po nuosprendžio priėmimo susilaukė vaiko, kad turi kreditorinių įsipareigojimų (bÅ«sto kreditÄ ), yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo Å¡velninti paskirtos bausmės, kuri ir taip nėra per griežta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad Å iaulių apylinkės teismas priimdamas 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai G.

D. ir A. G. pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotÄ nusikaltimÄ bei paskyrė teisingas bausmes, todėl Å¡io nuosprendžio naikinti apeliaciniuose skunduose iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, n u t a r i a: nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                    Gražvydas PoÅ¡kus Teisėjai                                                                 Vaclovas Iždonas                                                                  Bronius Zalaga Â