2021-07-14 Nr. AB-14309-3-61-3-03907-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-425-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03907-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo-izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, kurių numerių nepamena. Nurodė, kad 8 kv. m kamerose buvo laikomi du asmenys, todėl vienam asmeniui teko 4 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, neatimant baldų užimamo ploto.

3. J. K. nurodė, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, degė tik viena 20 vatų lemputė, o langai praleido mažai dienos šviesos, todėl nusilpo pareiškėjo regėjimas. Be to, nebuvo tinkamo vėdinimo, patalpose buvo drėgna, nedžiūvo išskalbti rūbai.

4. J. K. pažymėjo, kad kamerose buvę tualetai nuo bendros patalpos nebuvo atskirti nei siena, nei pertvara, vanduo arba nenusileisdavo, arba nusileisdavo prastai, nebuvo atskiro tualeto vėdinimo. Pareiškėjas teigė, kad būdamas tualete, buvo nuolat stebimas pareigūnų.

5. J. K. nurodė, kad per mėnesį gaudavo vieną tualetinio popieriaus ritinėlį, tačiau jo užtekdavo tik 2 dienom; popieriaus kokybė buvo prasta, jis buvo šiurkštus. Pareiškėjas pažymėjo, kad didelės kamerų patalpų dalies būklė buvo avarinė ir antisanitarinė. J. K. nuomone, paskutinį kartą remontas buvo darytas tik 1994 m.; baldai buvo seni.

6. Pareiškėjas teigė, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Akcentavo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. J. K. pažymėjo, kad kameroje buvo tarakonų, kitų buitinių parazitų (blakių), jis dėl to negalėdavo užmigti, ne kartą buvo sukandžiotas. Nurodė, kad daugelio pareigūnų elgesys jo atžvilgiu buvo sadistiškas.

7. J. K. teigė, kad nurodytu laikotarpiu jo gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Vilniaus PN nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose teko būti J. K., numerius bei jų plotus, o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nustatytus reikalavimus atitiko.

10. Vilniaus PN akcentavo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadino elektros instaliaciją, daužė apšvietimo lemputes, laužė langus, daužė stiklus ir klozetus, o taip pat ir griaudavo atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir panašiai.

12. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalavo, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras, taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“; kiekvienais metais sutartis buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus atitiko. Akcentavo, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

14. Vilniaus PN teigė, kad kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus, sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinka. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395 (2012 m.), Nr. 252–257 (2013 m.), Nr. 406–417 (2015 m.), Nr. 418–426 (2016 m.); kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

15. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebėjo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Vilniaus PN nurodė, kad teisės aktai nenustato, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

16. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

17. Vilniaus PN nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinti patalpas buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus ir tai higienos normų reikalavimus atitiko. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, problemų dėl gyvenamosiose kamerose atsirandančio pelėsio ar drėgmės neturėjo.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas pataisos įstaigoje buvo įrengiamas vadovaujantis teisės aktais, kurie naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo nenustato; šviesos perjungimo mygtukai yra įrengti prie pačių kamerų. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 lx, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte; šios higienos normos reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Vilniaus PN paaiškino, kad kameroms apšviesti naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras; lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus; kameroms apšviesti buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas, o elektra į kamerose esančius kištukinius lizdus nebuvo tiekiama tik nepertraukiamo miego metu, taip užtikrinant režimą pataisos įstaigoje ir saugant asmenų teisę į poilsį.

19. Vilniaus PN teigė, kad čiužiniai, pagalvės ir antklodės bei higienos priemonės buvo išduodami taip, kaip nustato teisės aktai. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal to paties kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą; pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Atsakovo atstovas nurodė, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie buvo nuolat tvarkomi, o esant būtinybei – ir barstomi.

20. Vilniaus PN pažymėjo, kad Lukiškių TI-K I, II ir III gyvenamųjų korpusų, kuriuose buvo apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo; šiferio lakštais buvo padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau šiferio lakštai nebuvo laužomi, o asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai sujungti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir nebuvo pavojingi sveikatai. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Nurodė, kad nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Vilniaus PN akcentavo, kad Lukiškių TI-K III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferiu padengimas buvo visiškai pakeistas cemento pjuvenų plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų; šių reikalavimų buvo laikomasi ir keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami; šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, taip pat ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

21. Vilniaus PN pažymėjo, kad patikrinus dokumentų valdymo sistemą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas J. K. ginčui aktualiu laikotarpi dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

22. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo, tačiau būtina įrodyti, jog tam tikri J. K. skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečiais neigiamas pasekmes. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 40 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog J. K. 2017 m. sausio 19 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. sausio 20 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas – 7,86 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2017 m. vasario 7 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje), o 2017 m. vasario 8 d. buvo paleistas į laisvę. 2018 m. liepos 18 d. J. K. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 kv. m (2 asmenys kameroje), 2018 m. liepos 19 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 292, kurios plotas – 7,8 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 292 (2 asmenys kameroje), o 2018 m. liepos 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2018 m. rugsėjo 11 d. J. K. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje), 2018 m. rugsėjo 12 d. buvo kameroje Nr. 106 (1 asmuo kameroje), 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 358, kurios plotas – 7,77 kv. m (1 asmuo kameroje), o 2018 m. rugsėjo 13 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

25. Aptaręs su Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimu susijusį teisinį reguliavimą bei atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie kamerų įrengimą, teismas, nenustatęs pagrindo ja abejoti, sprendė, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko. Teismas pažymėjo, nors pareiškėjas skunde nurodė kamerų, kuriose buvo laikomas, plotą (8 kv. m), baldų išmatavimus, kad buvo laikoma po du žmones, kad vienam asmeniui teko po 4 kv. m ploto, neatimant baldų užimamo ploto, tačiau šių aplinkybių nepateikė kaip jo teisių pažeidimo. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodytų aplinkybių nevertino. Teismas akcentavo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, vienam asmeniui tenkantis plotas tokiu atveju turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m; iš šio ploto neturi būti eliminuojamas baldų užimamas plotas.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos. Be to, siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas, sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos; teisinis reguliavimas nenustato, kad kamerose turėtų būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių; kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

27. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais ir bendrųjų mandagumo bei etikos principų nepažeidė. Teismas taip pat nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją, nepagrįstai jį stebėdami. Be to, J. K. nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir panašiai), turėjusių įtakos jo teisės į privatumą pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir panašiai) nenurodė. Taip pat nebuvo nustatyta, kad J. K. dėl konkrečių jo teisių pažeidimo, galbūt jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse, būtų teikęs skundus. Pareiškėjas, nurodydamas, kad dažno pareigūno elgesys jo atžvilgiu buvo netgi sadistiškas, šiai aplinkybei pagrįsti nenurodė konkrečių faktų ar įvykio dėl konkretaus pareigūno elgesio jo atžvilgiu, lėmusio tam tikrą teisių pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog J. K. nurodyta aplinkybė yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žiaurų ar sadistišką elgesį, J. K. tai pat nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų; jis pareigūnų veiksmų Lukiškių TI-K administracijai neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl remdamasis bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstais samprotavimais teismas neturėjo pagrindo nustatyti galbūt neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

28. Teismas akcentavo, kad nors teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad aptartas sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį ir yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrino asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu tuo metu, kai J. K. pataisos įstaigos kamerose buvo su dar kitu asmeniu, jam 26 paras nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais.

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog pataisos įstaigos kameros buvo avarinės būklės, seniai remontuotos, tačiau konkrečių savo teisių pažeidimų nenurodė ir skundų nepagrindė, o Vilniaus PN pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus ir klozetus, griauna atitvarines sieneles.

30. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose buvo parazitų, teismas akcentavo, jog J. K. nenurodė jokių konkrečių įvykių, faktų dėl šio jo teisių pažeidimo, tiesiogiai lėmusių jam sukeltas neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose, buvo išduodamas tam skirtas inventorius ir valymo priemonės, pareiškėjas šių aplinkybių neneigė. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“; kiekvienais metais ji buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o byloje nėra pateikta duomenų ir įrodymų apie J. K. nurodytus pažeidimus šiais aspektais.

31. Aptaręs su apšvietimu, oro drėgme ir vėdinimu susijusį teisinį reguliavimą bei atsakovo atstovo pateiktą informaciją, teismas pareiškėjo skundus dėl lemputės ir apšvietimo vertino kritiškai, kadangi jie nebuvo pagrįsti ir išsamūs, buvo deklaratyvūs; pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl tariamų pažeidimų jam kilo neigiamos pasekmės. Nors J. K. teigė, kad dėl blogo apšvietimo skaudėjo akis, tačiau iš byloje pateiktų pareiškėjo medicininiuose dokumentuose esančių įrašų nebuvo nustatyta, kad su tokio pobūdžio sveikatos sutrikimais pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus ar kad būtų gydytas dėl akių skausmo. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjo minėti kamerų netvarkos, avarinės būklės, apšvietimo, vėdinimo ir kiti higienos normų trūkumai būtų fiksuoti kompetentingų institucijų. Pareiškėjas su tokio turinio skundais į įstaigos administraciją ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pabrėžė, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės ir nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose neturi, o atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose galiojantys teisės aktai nenustato. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat ir kamerose Nr. 106, Nr. 114, Nr. 117, Nr. 164, Nr. 292 bei Nr. 358, būtų nustatyti higienos reikalavimų (vėdinimo, apšvietimo, drėgmės, kamerų tvarkos ar būklės) pažeidimai. Atsižvelgus į tai, J. K. argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

32. Kaip nepagrįstus bei neįrodytus teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kuris sukėlė pavojų jo sveikatai. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktą informaciją, susijusią su asbesto buvimu įkalinimo įstaigoje, teismas nenustatė pagrindo ja abejoti, o pareiškėjas pretenzijas išdėstė deklaratyviai, nenurodė jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai turėjusio jam įtakos ir pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visada vertinama, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas, todėl J. K. pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus sveikatai ir gyvybei buvo atmesti kaip nepagrįsti.

33. Aptaręs tarptautinius dokumentus, susijusius su pasivaikščiojimų trukme, teismas sprendė, kad asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore tarptautiniams dokumentams neprieštarauja, todėl pareiškėjo argumentas, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijoms, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas akcentavo, kad J. K. neneigė, jog pasivaikščiojimo teisę turėjo, o konkretaus savo teisių pažeidimo šiuo aspektu jis nenurodė.

34. Aptaręs su asmenų aprūpinimu higienos priemonėmis susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad J. K. neneigė, jog vienas tualetinio popieriaus ritinėlis jam buvo išduotas, o argumentas, kad ši higienos priemonė buvo nekokybiška ir tai yra pareiškėjo teisių pažeidimas, nėra pagrįstas ir įrodytas, be to, jis yra subjektyvus ir deklaratyvus. Teismas nenustatė, kad J. K. su raštiškais prašymais dėl papildomų higienos reikmenų išdavimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

35. Aptaręs su neturtine žala ir jos įvertinimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo; byloje taip pat nėra duomenų, kad J. K. būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

36. Atsižvelgęs nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo bei teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad dėl padaryto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniais mazgai 26 paras neužtikrinimo) pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga ir protinga suma yra 40 Eur. Nustatydamas žalos dydį, teismas vertino tai, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį J. K. kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti, nebuvo nustatyta ir tai, jog būtent dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai; taip pat nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti J. K. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 900 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

III. 37. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai – priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38. Pareiškėjas paaiškina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lietuvos valstybės atstovas šiurkščiai pažeidinėjo teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, nesilaikė higienos normų ir dėl tokių nežmoniškų kalinimo sąlygų buvo pakenkta J. K. sveikatai. Pasak pareiškėjo, tai yra aiškiai nurodyta jo sveikatos istorijoje. Dėl patirto pažeminimo J. K. teigia patyręs dvasinių ir emocinių sutrikimų, depresiją, orumo pažeminimą ir kita.

39. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

40. Aptarę su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, Vilniaus PN pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikri suimtųjų (nuteistųjų) privatumo bei judėjimo laisvės ribojimai ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir J. K. patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Vilniaus PN teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus; jis nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą. Atsakovo atstovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo J. K. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo J. K. prašymo priteisti jam 900 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

42. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pataisos įstaiga iš viso 26 paras neužtikrino J. K. privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 40 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos J. K. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

44. J. K. apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K šiurkščiai pažeidinėjo teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, nesilaikė higienos normų ir dėl tokių nežmoniškų kalinimo sąlygų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai. Pasak J. K., tai yra aiškiai nurodyta jo sveikatos istorijoje. Dėl patirto pažeminimo pareiškėjas teigia patyręs dvasinių ir emocinių sutrikimų, depresiją, orumo pažeminimą ir kita. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

46. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje J. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde J. K. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: tinkamo kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, prastą vandens nusileidimą tualete, tinkamų patalpų apšvietimo, drėgmės bei vėdinimo neužtikrinimą, nepakankamą tualetinio popieriaus kiekio išdavimą ir netinkamą jo kokybę, netinkamą patalpų bei baldų būklę, remonto trūkumą, asbesto buvimą pastato konstrukcijose, per trumpą pasivaikščiojimų trukmę, buitinių parazitų buvimą įkalinimo įstaigoje ir netinkamą pareigūnų elgesį. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną pareiškėjo nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

48. Atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus, t. y. privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o J. K. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jeigu kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

50. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas J. K. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, J. K. neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 27 dienas pataisos įstaigos kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu ir tik 3 dienas buvo laikomas vienas. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors J. K. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, stebėjo, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebuvo tualete nepagrįstai stebimas pareigūnų. Atsižvelgiant į tai aplinkybė, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai stebimas vertintina pareiškėjo naudai, tačiau toks teisės į privatumą pažeidimas J. K. atžvilgiu negalėjo būti tokio intensyvumo masto, kaip kalint su kitais asmenimis.

51. J. K. jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

52. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o J. K. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

53. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad J. K. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti Lukiškių TI-K padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų pataisos įstaigos pareigūnų pažeidimų ir J. K. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

55. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi, ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

56. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas iš viso 30 dienų, iš kurių 3 dienas J. K. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 40 Eur suma nėra proporcinga Lukiškių TI-K padarytam pažeidimui ir pakankama J. K. patirtai neturtinei žalai kompensuoti, tačiau ir pareiškėjo prašoma priteisti 900 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

58. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiant 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė