2K-41/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-41/2013

Teisminio proceso Nr. 1-19-1-00001-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.19.4; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6 500 Lt) bauda, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė – 50 MGL (6 500 Lt) bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš A. K. priteista Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai 35 895,28 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Valerijaus Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske konsulu, pažeisdamas ir nesilaikydamas

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, kad valstybės tarnautojai privalo nepiktnaudžiauti tarnyba;

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 3 straipsnio 1, 2, 3 punktų reikalavimų, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo: sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti;

Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (1998 m. gruodžio 29 d. redakcija) 56 straipsnio reikalavimų, kad, jei su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, kartu gyvena sutuoktinis, diplomatui kartu su pareigine alga mokama kompensacija, kurią sudaro 0,5 per mėnesį diplomato gaunamos su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijos; 69 straipsnio reikalavimų, kad valstybinio pensijų socialinio draudimo ir nedarbo socialinio draudimo įmokos už diplomatų sutuoktinius tuo laikotarpiu, kurį diplomato sutuoktinis praleido užsienyje dėl to, kad jis ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto;

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2001 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 103 patvirtintos Diplomatų darbo užmokesčio, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijų diplomatams bei kompensacijų diplomatų šeimos nariams išlaikyti mokėjimo diplomatinėse atstovybėse bei konsulinėse įstaigose tvarkos 5 straipsnio reikalavimų, kad jei su diplomatu, dirbančiu atstovybėje, yra išvykęs į užsienį ir kartu gyvena sutuoktinis, diplomatui kartu su pareigine alga Diplomatinės tarnybos įstatymo 56 straipsnyje nustatyta tvarka mokamos atitinkamos kompensacijos jo šeimos nariams išlaikyti. Šios kompensacijos nemokamos, jeigu sutuoktinis, nuolat negyvena diplomato rezidavimo šalyje; 8 straipsnio reikalavimų, kad kompensacijos, nurodytos Diplomatinės tarnybos įstatymo 56 straipsnyje, diplomatams pradedamos bei baigiamos mokėti atstovybės vadovui išleidus įsakymą, kurio kopija per tris darbo dienas turi būti persiųsta į Užsienio reikalų ministerijos Personalo skyrių; 11 straipsnio reikalavimų, kad jei su diplomatu, dirbančiu atstovybėje, gyvena kartu užsienio valstybėje sutuoktinis, pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnį už diplomato sutuoktinį mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokos.; 12, 13 straipsnių reikalavimų, kad diplomatas yra asmeniškai atsakingas už laiku bei nustatyta tvarka atstovybės vadovo informavimą apie pasibaigusį pagrindą atitinkamai kompensacijai jam mokėti; atstovybės vadovas yra asmeniškai atsakingas už įsakymų atstovybėje išleidimą laiku;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ (1999 m. lapkričio 5 d. redakcija) 3.1 punkto reikalavimų, kad diplomatams kompensacijos jų šeimos nariams išlaikyti mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu ir šiuo nutarimu;

žinodamas ir suprasdamas, kad jis pagal Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske konsulo pareigybės aprašymo 7 punktą atstovybėje ir jai priskirtos konsulinės apygardos ribose savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako; kad pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2001 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr.103 12, 13 straipsnius yra asmeniškai atsakingas už laiku bei nustatyta tvarka atstovybės vadovo informavimą apie pasibaigusį pagrindą atitinkamai kompensacijai jam mokėti, taip pat yra asmeniškai atsakingas už įsakymų atstovybėje išleidimą laiku, kad pagal minėto įsakymo 5 straipsnį ir Diplomatinės tarnybos įstatymo 56 straipsnį atitinkamos kompensacijos jo šeimos nariams išlaikyti nemokamos, jeigu sutuoktinis, nuolat negyvena diplomato rezidavimo šalyje, kad pagal minėto įsakymo 11 straipsnį ir Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnį už diplomato sutuoktinį mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokos tik tuomet, jei su diplomatu, dirbančiu atstovybėje, gyvena kartu užsienio valstybėje sutuoktinis, kad pagal minėto įsakymo 8 straipsnį kompensacijos, nurodytos Diplomatinės tarnybos įstatymo 56 straipsnyje, diplomatams pradedamos bei baigiamos mokėti atstovybės vadovui išleidus įsakymą, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ (1999 m. lapkričio 5 d. redakcija) 3.1 punktą diplomatams kompensacijos jų šeimos nariams išlaikyti mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu ir šiuo nutarimu, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 26 dienos iki 2010 m. rugpjūčio 23 dienos, tyčia sukčiavo ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos:

2003 m. gegužės 28 d. savo priimtu įsakymu Nr. 3 „Dėl A. K. sutuoktinio kompensacijos mokėjimo ir privalomo valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokų“, turėdamas tam pagrindą, paprašė iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuo 2003 m. gegužės 27 d. mokėti pareiginės algos kompensaciją kartu gyvenančiai sutuoktinei E. K. išlaikyti, taip pat mokėti sutuoktinės E. K. privalomas valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokas, ir ši kompensacija bei įmokos buvo mokamos iki 2010 m. rugpjūčio 23 d., tačiau žinodamas, kad nuo 2009 m. gegužės 26 d. jis nebeturi teisės gauti kompensacijos ir už E. K. negali būti mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokos, nes jo sutuoktinė E. K. nuolat negyveno jo rezidavimo šalyje, t. y. Sovetske, Rusijos Federacijoje, sąmoningai, siekdamas turtinės naudos ir kitokios asmeninės naudos sutuoktinei E. K., nesiėmė jokių veiksmų, nors privalėjo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje būtų sustabdytas minėtų kompensacijų ir įmokų mokėjimas. Taip apgaule (laiku bei nustatyta tvarka nepranešdamas apie pasibaigusį pagrindą atitinkamoms kompensacijoms jam mokėti), nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. savo naudai įgijo svetimą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausantį – turtą, t. y. 29 805,45 Lt. Taip pat E. K. už minėtą laikotarpį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto be teisėto pagrindo buvo mokamos privalomo valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokos, kurių bendra suma sudaro 6089,83 Lt, todėl laikotarpis nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. tapo pagrindu įskaičiuoti jį į E. K. valstybinio socialinio draudimo stažą. Tokia veika A. K. padarė didelės turtinės, t. y. 35 895,28 Lt žalos bei didelės neturtinės žalos valstybei, nes iškraipė Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinės padėties ir socialinių garantijų tvarką, diskreditavo ir pažemino Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos Sovetske konsulo vardą, o kartu diskreditavo ir sumenkino visos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo apeliacinės instancijos nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuos prašymus kasatorius grindžia teiginiu, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimų, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taip pat BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tačiau teisinių argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius, kasatorius skunde nepateikia. Skunde jis emocingai kritikuoja Valstybės saugumo departamentą (toliau – VSD), prokurorų darbą teigdamas, kad šių organų pareigūnai siekė su juo susidoroti kaip su „liaudies priešu“ dėl to, kad jis pradėjo bendrauti su Rusijos Federacijos piliete O. R., kuri vėliau tapo jo žmona. Kasatorius skunde tvirtina, kad siekį susidoroti parodo ikiteisminio tyrimo metu be jokios būtinybės, t. y. neproporcingai naudotos procesinės prievartos priemonės (telefoninių pokalbių pasiklausymas), tyrimo grupės sudarymas, nepaisant to, kad jam inkriminuotos veikos aplinkybės buvo pakankamai aiškios.

Kasatorius skunde pažymi, kad byloje nustatytų faktų apie nepagrįstą kompensacijos mokėjimą dėl to, kad jo žmona E. K. nuo 2009 m. gegužės 26 d. kartu su juo Sovetske negyveno, jis neginčija, tačiau tvirtina, kad tyčios apgauti valstybines institucijas (Užsienio reikalų ministeriją) neturėjo. Kasatorius tvirtina manąs, kad jo žmonos išvykimą iš Sovetsko į Lietuvą gydytis nuo depresijos reikėtų vertinti kaip būtinąjį reikalingumą. Nesant tyčios apgauti, BK 182 straipsnio 1 dalis jam pritaikyta nepagrįstai.

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai atmetė jo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 56 ir 69 straipsnių nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatoriaus nuomone, nuostatomis, jog kompensacija mokama tik su diplomatu kartu gyvenančiam sutuoktiniui, pažeidžiamas konstitucinis lygybės principas.

Kasatorius skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nes teisėja V. Švedienė nepagrįstai atsisakė į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytoju VSD darbuotoją T. G., nutraukė nuteistojo paskutinį žodį.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Mindaugas Dūda prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pakartotiniam įrodymų tyrimui, rėmėsi pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymus, įvertino jų visetą. Prokuroras teigia, jog tai nepažeidžia BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atlikti gali, nes apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas privalomas tik tais atvejais, kai juos neišsamiai ištiria pirmosios instancijos teismas. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad teismai pagrįstai atmetė nuteistojo prašymus. Anot prokuroro, prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 56 ir 69 straipsnių nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neturi prasmės, nes Konstitucinio Teismo nutarimai neturi grįžtamojo veikimo galios negalioja. Todėl, net ir nustačius, kad kasatoriaus ginčijamos Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jo veikos baudžiamumas nuo to nepasikeistų. Prokuroro nuomone, teismas pagrįstai atmetė ir kitą prašymą – iškvieti į teismo posėdį ir liudytoju apklausti VSD darbuotoją T. G., nes šio liudytojo parodymai neturėtų reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui.

Prokuroro nuomone, bylą išnagrinėjo nešališkas teismas, o kasatoriaus priešingi teiginiai – tai tik subjektyvi jo nuomonė, grįsta pojūčiais, kad jis jautė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismų priešiškumą už veikas, kurių nėra padaręs.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies taikymo

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įstatymo nėra įgaliotas tikrinti pačių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo. Tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 28 d. A. K. pats priėmė įsakymą Nr. 3 „Dėl A.

K. sutuoktinio kompensacijos mokėjimo ir privalomo valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokų“. To įsakymo pagrindu Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija A. K. mokėjo Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme nustatytas kompensacijas kartu su diplomatu gyvenančiai jo sutuoktinei E. K. išlaikyti ir už ją mokėjo privalomas valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokas. Pagal kompensacijų ir įmokų mokėjimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančių norminių aktų, nurodytų skundžiamame nuosprendyje, nuostatas, kompensacijos ir įmokos mokamos tik tuomet, jei diplomato sutuoktinis gyvena kartu su juo diplomato rezidavimo šalyje.

E. K. Rusijos Federacijoje, Sovetske, kur konsulu dirbo A. K., gyveno nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2009 m. balandžio 10 d. Apie tai, kad jo sutuoktinė E. K. rezidavimo šalyje su juo kartu nebegyvena, privalėdamas nustatyta tvarka pranešti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, A. K. tyčia to nepadarė, taip suklaidindamas kompensacijos ir įmokų klausimus tvarkiusius tos ministerijos darbuotojus. Suklaidinta Užsienio reikalų ministerija (manydama, kad kompensaciją ir įmokas yra pagrindas mokėti) be pagrindo A. K. sumokėjo 29 805,45 Lt kompensacijos ir už E. K. be pagrindo sumokėjo 6 089,83 Lt privalomo valstybinio socialinio draudimo pensijos įmokų.

Kasatorius neigia, kad aplinkybę – E. K. negyvenimo su juo kartu faktą – nutylėjo tyčia, tačiau, kaip nutartyje jau minėta, bylos aplinkybių neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad ta aplinkybė nustatyta pagrįstai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti A. K. veiksmai įgyjant 29 805,45 Lt kompensaciją tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip svetimo turto įgijimas apgaule (sukčiavimas), nes teismų praktikoje apgaule laikomas ne tik klaidingų duomenų pateikimas turto savininkui, bet ir privalomų pateikti duomenų nutylėjimas.

Aptariamą veiką A. K. padarė piktnaudžiaudamas savo, kaip diplomato (valstybės tarnautojo), tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ja buvo padaryta didelė tiek turtinė, tiek neturtinė žala valstybei. Dėl to veika buvo tinkamai kvalifikuota dar ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo matyti, kad jame nuteistasis ginčijo savo kaltę teigdamas, jog nieko apgauti jis nesiekė, niekam klaidinančios informacijos nepateikė. Apeliantas skunde kritikavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, procesinių prievartos priemonių taikymą, tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ir kt. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi esminiai nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai joje aptarti, taip įvykdant BPK 320 straipsnio reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir motyvuotai paneigti, taip įvykdant BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimą pateikti dėl skundo motyvuotas išvadas. Todėl kasaciniame skunde nuteistasis be pagrindo teigia, kad apeliacinėje instancijoje paminėtos BPK normų nuostatos buvo pažeistos, taip padarant esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis ir savo kasaciniame skunde nenurodo, kurie esminiai jo apeliacinio skundo argumentai liko neaptarti.

Skundo argumentai, liečiantys nepagrįstą, anot kasatoriaus, procesinių prievartos priemonių taikymą, paliekami nenagrinėti, nes tai taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas – BPK trečiojo skyriaus penktasis skirsnis „Apskundimas ikiteisminio tyrimo metu“ numato specialią sprendimų dėl procesinių prievartos priemonių taikymo apskundimo tvarką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjos V. Švedienės šališkumą. Kiti du teisėjų kolegijos nariai pagrįstai nutarė nuteistojo A. K. šiai teisėjai pareikštą nušalinimą atmesti, nes pats vadovavimas procesui (teisėja V. Švedienė pirmininkavo teismo posėdžiui), sprendimų dėl proceso dalyvių prašymų priėmimas negali būti pagrindas teisėją nušalinti. Teismo šališkumo nepatvirtina ir motyvuotas atsisakymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad keisti ar naikinti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistojo A. K. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Albinas Sirvydis

Valerijus Čiučiulka