2019-03-28 Nr. AB-7738-3-61-3-00144-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-441-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00144-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 10000363303 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Muitinė, priimdama Sprendimą, pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją, nesivadovavo bendru teisės principu – be kaltės nėra atsakomybės. Muitinė negalėjo konstatuoti pareiškėjo kaltės dėl neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis ar kontrabandos, nes teisingumą vykdo, baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka. Teismas baudžiamosios bylos neišnagrinėjo, o Muitinė be teismo sprendimo nusprendė, kad pareiškėjas yra kaltas, nors tai nėra įrodyta, teismo sprendimas ar nuosprendis dėl to nėra priimtas. Muitinė mokestinei atsakomybei suteikė viršenybę prieš baudžiamąją atsakomybę ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Atsakovas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 736 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 30 d.), kuriame nustatyta, kad iš visų kitų rūšių pajamų skolos pagal teismo sprendimus ar vykdomuosius raštus išieškoma 20 procentų nuo gaunamų pajamų. Pareiškėjo gaunama pensija yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Turto, iš kurio galėtų gauti pajamų, pareiškėjas neturi, o turimas turtas areštuotas.

3. Atsakovas Muitinė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dėl to, jog muito apskaičiavimas ir išieškojimas yra Europos Sąjungos teisės aktų reguliavimo sritis, Muitinė, vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlemento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 nustatyto Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 45 straipsnio 1 dalimi, muito išieškojimą privalo vykdyti. Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnis numato tam tikras išlygas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba, kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad 2 dalyje nurodytais atvejais, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsiranda pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų. Muitinė neturi pagrindo manyti, kad pareiškėjo Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) apskųstas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 18KP-17-686 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau – Sprendimas Nr. 18KP-17-686) ir vykdomas muito išieškojimas neatitinka muitų teisės aktų reikalavimų. Garantija nebuvo pateikta, nebuvo pateikti ir dokumentiniai įrodymai, kurių įvertinimas leistų nustatyti, jog vykdomas muito išieškojimas pareiškėjui padarytų neatitaisomą žalą ar dėl to jis patirtų didelių ekonominių arba socialinių sunkumų. Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos bei nacionaliniais teisės aktais priskirti Muitinės kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių turėtų būti panaikintas Sprendimas Nr. 18KP-17-686, nesuteikia mokesčių administratoriui teisinio pagrindo nesiimti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad muito mokestinė nepriemoka įregistruota dėl neteisėtos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas laikytinas skolininku 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodekso (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies pagrindu.

6. Nors mokestinis ginčas dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasibaigęs, o pareiškėjas nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, darė išvadą, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjas yra laikytinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, pareiškėjo skundo teiginys, jog mokestinė prievolė apskaičiuota, neturint objektyvių ir neginčytinų duomenų, kad pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė akcizais apmokestintas prekes, yra nepagrįstas. Skolininkui nesumokėjus apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų, Muitinė pagal sisteminę teisės normų analizę (MAĮ 15 str. 2 d., 33 str. 8 p., 105 str. 1 d. 3 p., Bendrijos muitinės kodekso 232 str. 1 d. a p., 244 str.) turi teisę priverstine tvarka išieškoti mokestinę nepriemoką. Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.).

7. Teismas pabrėžė, kad nors Sąjungos muitinės kodekso 244 straipsnis įvirtina galimybę visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo įgyvendinimą, tačiau minėta lengvata gali būti taikoma, tik jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą, turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Minėtas reglamentavimas suponuoja išvadą, jog Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnį mokesčių administratorius gali taikyti tik esant ypatingoms aplinkybėms. Pareigą jas įrodyti turi pats skolininkas.

8. Teismas nustatė, kad duomenų, jog pareiškėjas sumokėjo muitą arba pateikė garantinį raštą negarantuotai muito mokestinės prievolės sumai, byloje nėra. Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo gaunamas pajamas nepagrindžia, jog priimtas Sprendimas gali sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų pareiškėjui. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų dėl jo ekonominės ir socialinės padėties (ar ji pasikeitė, ar nepasikeitė), teismo posėdyje nedalyvavo. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus, šio akto turinys yra teisiškai pagrįstas, dėl to panaikinti Sprendimą nėra pagrindo.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti visą arba iš dalies Muitinės Sprendimą. Nurodo, kad LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-272-502/2017 konstatavo, kad mokestinių prievolių išieškojimas jam gali sukelti didelę žalą, kurią kompensuoti būtų sudėtinga. Pareiškėjo pajamos neviršija minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio (380 Eur). Pareiškėjo gaunamos pensijos dydis siekia 379,51 Eur. Kitų pajamų pareiškėjas neturi. Pensija yra vienintelis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjo turi nekilnojamo turto (automobilį ir garažą), kurio vertė siekia 5 230 Eur, tačiau šis turtas areštuotas. Taigi iš šio turto pareiškėjas pajamų negauna. Pareiškėjas gyvena su sutuoktine jos vardu registruotame bute. Pareiškėjas už komunalines paslaugas vidutiniškai kiekvieną mėnesį sumoka ne mažiau 120 Eur. Be šių išlaidų, maistui reikia vidutiniškai apie 150 Eur per mėnesį, higienos priemonėms, aprangai, avalynei, transportui taip pat tenka apie 80 Eur per mėnesį. Pareiškėjas turi sveikatos problemų, per mėnesį vaistams išleidžia apie 30 Eur. Dėl finansų stygiaus pareiškėjas garantijos Muitinei negali sumokėti. Tokios garantijos neturėtų būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas skolininkui galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Teismo argumentas, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimas nuo mokesčių yra reglamentuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikomi, yra nepagrįstas. Asmuo pagal baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojančias normas laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. CPK 100 proc. skolos išieškojimas iš gaunamų pajamų nėra numatytas.

10. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytinos būtent Sąjungos muitinės kodekso normos, o ne Bendrijos muitinės kodekso normos. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus pareiškėjo skola muitinei turi išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos.

11. Atsakovas Muitinė atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Muitinė pagrįstai priėmė Sprendimą ir pagal turimus duomenis neturėjo teisinio pagrindo išieškojimą sustabdyti. Pareiškėjo argumentas, kad, nepripažinus jo kaltu baudžiamojoje byloje, jam negali būti taikoma mokestinė atsakomybė, yra nepagrįstas. Teismas, remdamasis suformuota LVAT praktika, pagrįstai konstatavo, jog importo skolos muitinei atsiradimą suponuoja vien neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktas. Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais priskirti jos kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių turėtų būti panaikintas Sprendimas, yra nemotyvuotos. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratoriaus turėjo pareigą imtis priemonių, jog įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Muitinė iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose nusprendė išieškoti 80 364 Eur sumą iš Sprendimu Nr. 18KP-17-686 įregistruotos muito skolos, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tokiais argumentais: 1) neįrodyta jo kaltė, kad būtų pagrindas sumokėti muito skolą; 2) Sprendimo pagrindu muitų skolos išieškojimas iš jo sąskaitų kredito įstaigose negali būti vykdomas, nes jo finansinė padėtis yra bloga ir šios skolos išieškojimas jam gali sukelti neatitaisomą žalą; 3) pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus jo skola muitinei turėtų išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Bylos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad: Muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimu Nr. 18KP-17-686 (b. l. 6–9) pareiškėjui, be kita ko, įregistravo 85 594 Eur muito skolą, kurios per nustatytą terminą pareiškėjas nesumokėjo; pareiškėjas Sprendimą Nr. 18KP-17-686 yra apskundęs Departamentui; Muitinė 2016 m. gruodžio 28 d. priėmė skundžiamą Sprendimą dėl 85 594 Eur mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose; byloje nėra duomenų, kad Departamentas Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymą būtų sustabdęs ar būtų priėmęs sprendimą dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu turėjo (turi) pareigą sumokėti 85 594 Eur muito skolą; pareiškėjo kaltė dėl kontrabandos, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), ir neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis, t. y dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), padarymo, dėl ko pareiškėjui kilo pareiga sumokėti ir muito mokestį, yra konstatuota įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-425-197/2018. Dėl paminėtų faktinių aplinkybių ginčo nėra.

16. Vertinant, ar minėtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra aktualios muito skolos vykdymą (išieškojimą) reglamentuojančios normos, galiojusios jo priėmimo metu. Minėtos normos įtvirtintos jau nuo 2016 m. gegužės 1 d. visa apimtimi taikomame Sąjungos muitinės kodekse ir MAĮ.

17. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 1 dalį skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo (analogiška nuostata buvo nustatyta ir galiojusio Bendrijos muitų kodekso 244 straipsnio 1 dalyje). Taigi nors pareiškėjas apskundė Sprendimą Nr. 18KP-17-686 Departamentui, jo vykdymas nėra sustabdytas. Sąjungos muitinės kodekso 113 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma nesumokama per nustatytą laikotarpį, muitinė tos sumos sumokėjimą užtikrina pasinaudodama visomis priemonėmis, kuriomis pasinaudoti ji gali pagal atitinkamos valstybės narės teisę (iš esmės panaši nuostata buvo numatyta ir galiojusio Bendrijos muitų kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punkte).

18. MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad muitinės administruojamus papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti Sąjungos muitinės kodekse (pagal iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusią 2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakciją – Bendrijos muitinės kodekse) nustatytais muitų mokėjimo terminais. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos; šis nurodymas vykdomas šio MAĮ 63 straipsnyje nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.). Pagal MAĮ 63 straipsnio 2 dalį mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai pateikiamas ir vykdomas vadovaujantis CPK nustatyta tvarka.

19. Nustatytas faktines aplinkybes (žr. nutarties 15 p.) įvertinus paminėto teisinio reguliavimo (žr. nutarties 16–18 p.) kontekste, konstatuotina, kad Muitinė turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Sprendimą ir jo pagrindu išieškoti ginčo muito skolą iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog, priėmus Sprendimą, muito skolos išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose vykdytas pažeidžiant skolų išieškojimo vykdymą (tarp jų ir CPK) reglamentuojančias nuostatas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

20. Iš pareiškėjo skundo argumentų apie jo prastą finansinę situaciją galima suprasti, kad jis, prašydamas teismo panaikinti skundžiamą Sprendimą, kartu siekia, jog būtų sustabdytas Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, o prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atitinkamus veiksmus atlikti, taip pat turi būti pateikiami įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-945-756/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas pagal Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 2 ar 3 dalį būtų pateikęs prašymą Muitinei stabdyti Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymą ar kad Muitinė šiuo klausimu būtų priėmusi motyvuotą sprendimą; tokiu sprendimu nelaikytinas ir skundžiamas Sprendimas dėl ginčo muito skolos išieškojimo iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymo sustabdymu dėl pareiškėjo prastos finansinės padėties, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

21. Pareiškėjo argumentai, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus jo skola muitinei turėtų išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos, taip pat neturi teisinės reikšmės šioje byloje vertinant Sprendimo išieškoti iš jo muito skolą teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi Sprendimas Nr. 18KP-17-686, kuriuo pareiškėjui įregistruota 85 594 Eur muito skola ir kurio pagrindu priimtas šioje byloje ginčijamas Sprendimas, kaip minėta, vis dar yra nenuginčytas ir galiojantis, o Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos ginčo dalyku. Pareiškėjas minėtus argumentus turi teisę reikšti Departamentui, nagrinėjančiam jo skundą dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo vertinti, ar yra pagrindas sustabdyti dalies muito skolos išieškojimo iš pareiškėjo vykdymą, tačiau jis priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo netenkinti. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima skundžiamą Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė