2019-01-30 Nr. AB-2892-3-61-3-02968-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3218-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. I. (S. I.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00680(01042) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. I., panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Transtira“, 2018 m. sausio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos valdyba priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2018 m. balandžio 10 d. išdavė naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT432670, kuris galiojo iki 2020 m. balandžio 10 d.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog 2018 m. gegužės 2 d. nutraukęs darbo sutartį su UAB „Transtira“ ir ketindamas dirbti UAB „Vizlita“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pareiškėjas 2018 m. gegužės 3 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

4. Pareiškėjo teigimu, 2018 m. rugpjūčio 9 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsiuntė Bendrovei pranešimą, kuriuo informavo apie Bendrovės turimas mokestines nepriemokas. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas priėmė sprendimą formaliai taikydamas teisės normą, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjęs reikšmingų aplinkybių viseto ir pritaikė per griežtą, neadekvačią ir neproporcingą priemonę – atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl toks sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Vizlita“ 2018 m. rugpjūčio 13 d. visus finansinius įsipareigojimus įvykdė. Nurodė, kad Bendrovė skundo padavimo dieną mokestinių nepriemokų neturėjo, taigi pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto (b) papunktį yra išnykęs.

6. Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo argumentais, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jis pagal 2014 m. gegužės 21 d. sudarytą darbo sutartį su UAB „Transtira“ pradėjo dirbti Lietuvoje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jis turėjo realų ir atitinkantį tikrovę tikslą dirbti Lietuvoje deklaruotu pagrindu, 2014 m. liepos 25 d. baigė Motorinių transporto priemonių koviniams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programą, išlaikė vairavimo praktikos bei teorijos egzaminus, 2017 m. gruodžio 5 d. jam išduotas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas, 2017 m. gruodžio 29 d. išduota Lietuvos Respublikos vairuotojo kortelė. Taigi, pareiškėjas daugiau kaip ketverius metus be jokių pertraukų gyvena ir dirba Lietuvoje ir šiuo metu yra pasirengęs dirbti UAB „Vizlita“. Nurodė, kad nuomojasi gyvenamąjį būstą, kuriame gyvena kartu su savo šeima, pareiškėjo sūnus pradėjo lankyti mokyklą, žmona investavo visas šeimos santaupas į verslą Lietuvoje tam, kad galėtų susikurti sau darbo vietą, plėtoti verslą Lietuvoje. Taigi skundžiamas sprendimas ne tik nepagrįstai suvaržo pareiškėjo teises, bet taip pat pažeidžia pareiškėjo šeimos interesą išsaugoti gyvenimą Lietuvoje ir nelaikytinas proporcingu.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir jo priedus buvo nustatyta, kad Bendrovė (2018 m. rugpjūčio 7 d. duomenimis) turi 918,61 Eur dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondui (toliau – ir Sodra), 2018 m. rugpjūčio 9 d. duomenimis – 131,29 Eur dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Bendrovė taip pat buvo informuota, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje ar priimantysis subjektas, turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas). Iki nurodytos datos Migracijos departamentas raštu nebuvo informuotas apie tai, iki kada bus įvykdyti visi finansiniai įsipareigojimai.

9. Atsakovas paaiškino, jog Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 20–21 dienomis nustatė, kad Bendrovė turi 879,53 Eur mokestinę nepriemoką Sodrai ir 315,57 Eur mokestinę nepriemoką VMI. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja VMI. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. LT7432670 ir atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teigė, jog aplinkybė, kad Bendrovė savo finansinius įsipareigojimus vykdė, nekeičia faktinės aplinkybės, kad Bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo skundo argumentai, kad Bendrovė mokestinės nepriemokos neturi, atsakovo teigimu, neatitinka tikrovės, kadangi iš 2018 m. rugsėjo 24 d. Sodros duomenų nustatyta, jog Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 155,64 Eur.

10. Migracijos departamentas teigė, kad Bendrovės mokestinės nepriemokos sumokėjimas po skundžiamo sprendimo priėmimo neturėtų įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui. Ginčijamas sprendimas buvo paremtas oficialiais šio sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo informuotas apie tai, kad, esant Bendrovės skoloms, Migracijos departamentas gali atsisakyti išduoti jam leidimą laikinai gyventi, jis taip pat buvo paprašytas nedelsiant pranešti Migracijos departamentui, kada bus sumokėtos bendrovės skolos, t. y. Migracijos departamentas bendradarbiavo su pareiškėju ir suteikė jam visas galimybes ištaisyti savo prašymo trūkumus, tačiau jokių duomenų apie Bendrovės skolų sumokėjimą iki ginčijamo sprendimo priėmimo Migracijos departamentui jis nepateikė.

11. Atsakovas pažymėjo, kad duomenys apie pareiškėjo ekonominius, šeiminius, socialinius ryšius buvo įvertinti atsižvelgiant į duomenų visumą sprendžiant dėl priimto sprendimo proporcingumo. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje išlaikė vairavimo kursus ir gavo vairuotojo pažymėjimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jį su Lietuvos Respublika sieja stiprūs socialiniai ryšiai, kadangi vairuotojo pažymėjimo gavimas yra pareiškėjo pareiga, norint Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemonę, o ne sąlyga gauti jam leidimą laikinai gyventi. Dėl pareiškėjo sutuoktinės ir vaiko gyvenimo Lietuvos Respublikoje pažymi, kad leidimai laikinai gyventi jiems buvo išduoti 2018 m. birželį ne kaip pareiškėjo šeimos nariams, o pagal kitus leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Be to, pareiškėjo sutuoktinei ir vaikui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti pirmą kartą, taigi, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nesieja ilgalaikiai socialiniai, šeiminiai ryšiai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas nurodė, kad iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, jog leidimo laikinai gyventi pareiškėjui neišdavimą lėmė vienintelė aplinkybė – UAB „Vizlita” didesnė negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinė nepriemoka (2018 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis). Įvertinęs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ir 41 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad ši nuostata yra formalaus pobūdžio, joje nenustatytas mokestinės nepriemokos terminas, t. y. kiek laiko turi egzistuoti mokestinė nepriemoka, kad galima būtų taikyti šioje nuostatoje įtvirtintas pasekmes. Jos tinkamas įgyvendinimas visiškai nepriklauso nuo užsieniečio valios.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė veikia nuo 2013 metų, nuolat teikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės duomenis. Nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą egzistavo Bendrovės 315,57 Eur dydžio VMI administruojama mokestinė nepriemoka ir Sodros administruojama 879,53 Eur dydžio mokestinė nepriemoka, tačiau į bylą pateikti ir duomenys, jog metų pradžioje t. y. 2018 m. sausio 31 d., mokestinių nepriemokų Bendrovė neturėjo. Mokestinių nepriemokų Bendrovė neturėjo ir pirmosios instancijos teismo priėmimo metu, tai patvirtina 2018 m. spalio 29 d. Sodros suvestinė apie įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įvykdymą bei VMI atsiskaitymo su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažyma. Aplinkybę, jog UAB „Vizlita“ raštu neinformavo Migracijos departamento apie tai, kada ketina įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus, teismas vertino išskirtinai kaip Bendrovės neatsakingą elgesį. Tačiau visiškai formalus teisės aktų taikymas ir neigiamų pasekmių pareiškėjui taikymas nagrinėjamoje situacijoje teismo vertintas kaip neproporcingas ir neteisingas. Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl užsieniečio laikino gyvenimo Lietuvoje turėtų būti atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

15. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Bendrovė nors ir po Migracijos departamento sprendimo sumokėjo visas mokestines prievoles, rodo, jog Bendrovė veiklą vykdo ir pareiškėjui bus užtikrintas darbas, dėl kurio jis ir prašo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo ketinimą gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtina ir kiti byloje surinkti bei jo socialinius ryšius su Lietuva patvirtinantys duomenys: pakankamai ilgiai trukę pareiškėjo darbo santykiai su UAB „Transtira”; pareiškėjo darbo pobūdis – tarptautiniai krovinių pervežimai; pareiškėjo santuoka su asmeniu, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kurio leidimas galioja iki 2020 m. birželio 6 d.; nepilnametis pareiškėjo sūnus Lietuvoje lanko mokyklą; šeima Lietuvoje investavusi lėšas. Teisėjų kolegijos nuomone, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai šiuo metu vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti yra išnykęs (Bendrovė neturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, nagrinėjamu atveju būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti anksčiau išduotą leidimą.

16. Teismas pareiškėjui priteisė visą jo prašytą bylinėjimosi sumą: 300 Eur išlaidų už teisines paslaugas ir 23 Eur sumokėto žyminio mokesčio (viso 323 Eur).

III. 17. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostata yra imperatyvi, joje yra nustatyta Migracijos departamento pareiga atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jo darbdavys turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas). Vertinant šią Įstatymo nuostatą lingvistiniu aspektu akivaizdu, kad turi būti vertinamas nepriemokos buvimas būtent Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu, nustatytos pasekmės kyla nepriklausomai nuo darbuotojo valios, todėl aplinkybės, susijusios su pareiškėjo valia ar ketinimais, nėra vertintinos. Įstatymas nagrinėjamu atveju nenumatė galimybės netaikyti neigiamų pasekmių pareiškėjui. Pareiškėjo darbdavys turėjo būti suinteresuotas atitikti Įstatymo reikalavimus, kad pareiškėjui būtų išduotas laikinas leidimas gyventi, be to, jis buvo informuotas apie tokio neatsakingo elgesio pasekmes. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą užtikrinti, kad jis atitiks visus keliamus reikalavimus. Taigi teisės aktai skundžiamame sprendime buvo pritaikyti tinkamai, proporcingai ir teisingai.

17.2. Teismas, nurodydamas, kad sprendžiant dėl užsieniečio laikino gyvenimo Lietuvoje turėtų būti atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, rėmėsi teismų praktika ne analogiškose nagrinėjamai bylai bylose, o bylose, kuriose buvo vertinamas asmens keliamas pavojus valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju ši praktika yra neaktuali.

17.3. Aplinkybė, kad šiuo metu Bendrovė neturi mokestinių nepriemokų, nepaneigia tos aplinkybės, kad Bendrovė turėjo mokestinių nepriemokų skundžiamo sprendimo priėmimo metu, taip pat ir po jo apskundimo pirmos instancijos teismui, todėl atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti anksčiau išduotą leidimą yra proporcinga priemonė. Teismas netinkamai pritaikė proporcingumo principą.

17.4. Teismas pasisakė tik dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatų (dėl atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų) taikymo, tačiau visiškai nepasisakė dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų) taikymo, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Sprendimas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra tarpusavyje nesusiję, vieno sprendimo panaikinimas neturi įtakos kito sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi buvo priimtas tuo pagrindu, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

18. Pareiškėjas S. I. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjo naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Apeliantas savo nesutikimą su teismo sprendimu grindžia išskirtinai minimos teisės normos formaliu taikymu, klaidingai aiškina proporcingumo ir teisingumo principus bei ignoruoja teismo konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes.

18.2. Juridinių asmenų duomenys yra labai dinamiški, dėl įvairių priežasčių duomenys kinta (tikslinamos deklaracijos, buhalterinės klaidos ir t. t.) dėl kurių gali susidaryti nepriemokos, kaip atsitiko ir šiuo atveju. Vien tik aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu buvo mokestinė nepriemoka, nereiškia, kad juridinis asmuo piktybiškai vengia mokėti mokesčius ar jų apskritai nemoka.

18.3. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir priimdamas atitinkamą sprendimą privalėjo jį individualizuoti t. y. išsiaiškinti visas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir pareiškėjo socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva bei vadovautis ne tik teisės normomis, bet ir VAĮ įtvirtintais principais, o ne formaliai taikyti teisės normas pagal vieną nustatytą faktinę aplinkybę (dėl UAB „Vizlita“ atitinkamu laikotarpiu turėtų nepriemokų).

18.4. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog teismas vadovavosi ne analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Teismo cituota praktika aktuali ir šioje byloje tuo aspektu, kad siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas būtina įvertinti, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika).

18.5. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjui bus užtikrintas darbas, dėl kurio jis prašo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą, kad formalus teisės aktų taikymas ir neigiamų pasekmių taikymas nagrinėjamoje situacijoje yra neproporcingas ir neteisingas. Teismas tinkamai taikė proporcingumo principą, kuris administracinėje teisėje reiškia, kad taikomos administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės, nei būtina norimam tikslui pasiekti.

18.6. Atsakovo argumentai dėl to, jog teismas nepasisakė dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo, šioje konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į pareiškėjo pateikto skundo dalyką nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00680(01042) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. I., panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą sprendimą konstatavęs, kad teismo sprendimo priėmimo metu esant išnykusiam vieninteliam pagrindui taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį (Bendrovė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų) ir nesant kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti anksčiau jam išduotą leidimą.

21. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje nustatytos aplinkybės, minėta Įstatymo nuostata yra imperatyvi, nenumatyta galimybės netaikyti neigiamų pasekmių pareiškėjui, be to, naikindamas skundžiamą sprendimą teismas nepasisakė dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, kurio pagrindu buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, taikymo.

22. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. nutraukęs darbo sutartį su UAB „Transtira“ ir tą pačią dieną pasirašęs darbo sutartį su UAB „Vizlita“, kuria pareiškėjas įsidarbino UAB „Vizlita“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2018 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas, nustatęs, jog Bendrovė turi mokestinę nepriemoką, skundžiamu sprendimu vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).

24. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Kaip minėta, pareiškėjas 2018 m. gegužės 3 d. prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

25. Byloje nustatyta, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą egzistavo Bendrovės 315,57 Eur VMI administruojama mokestinė nepriemoka (2018 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis, II t., b. l. 192) ir Sodros administruojama 879,53 Eur dydžio mokestinė nepriemoka (2018 m. rugpjūčio 20 d. duomenimis, II t., b. l. 194). Tačiau byloje taip pat pateikti duomenys, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo 5 d. (I t., b. l. 16), 2018 m. spalio 25 d. (III t., b. l. 14), 2018 m. spalio 26 d. (III t., b. l. 17) mokestinių nepriemokų neturėjo. Pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta 2018 m. spalio 31 d. teismo posėdyje, taigi, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad prieš bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Bendrovė mokestinių nepriemokų neturėjo, kitaip tariant, buvo išnykusi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje numatyta aplinkybė, egzistavusi skundžiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu.

26. Sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika bylose, kuriuose buvo vertinamas asmens keliamas pavojus valstybės saugumui, tiek, kiek nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant dėl užsieniečio laikino gyvenimo Lietuvoje turėtų būti atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, pagal kurią kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali (pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2017 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017 ir kt.), todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

27. Šiame kontekste pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Bendrovė skundžiamo sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinių nepriemokų, yra objektyvi ir nepriklausanti nuo pareiškėjo valios, jos atsiradimą lėmė išimtinai Bendrovės veiksmai, todėl pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga ir todėl nevertintina.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo apsektu, konstatuoja, kad byloje pateiktų duomenų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Bendrovė faktiškai vykdo veiklą bei pareiškėjas siekia gyventi, dirbti Lietuvoje ir jam bus užtikrintas darbas, kurio pagrindu jis ir prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: Bendrovė po skundžiamo Migracijos departamento sprendimo padengė mokestines nepriemokas, pareiškėją nuo 2014 m. siejo darbo santykiai su UAB „Transtira”, kur jis taip pat dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, pareiškėjo yra susituokęs su asmeniu, turinčiu leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, su juo turi nepilnametį sūnų, kuris Lietuvoje lanko mokyklą.

29. Įvertinusi nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jo šiuo konkrečiu atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai šiuo metu vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti yra išnykęs (Bendrovė neturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, kurio pagrindu buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, taikymo, pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

31. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas, t. y., ir skundžiamo sprendimo dalis dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir dalis dėl turėto leidimo panaikinimo buvo priimtos išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. gegužės 3 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pateikimą iš esmės sąlygojo viena faktinė aplinkybė – pareiškėjas, anksčiau dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju, pakeitė darbdavį ketindamas ir toliau dirbti tokį pat darbą. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas (abi jo dalys) priimtas atlikus vientisą ir neskaidomą administracinę procedūrą, pradėtą pagal pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavus, jog nagrinėjamu atveju neproporcinga būtų atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino visą skundžiamą sprendimą.

32. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą atlyginti 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kartu pateikė 2018 m. gruodžio 7 d. pinigų priėmimo kvitą, Serija LAT Nr. 799331, patvirtinantį, jog pareiškėjas advokatui Egidijui Balčiūnui sumokėjo 500 Eur už dokumento surašymą. Tačiau byloje nėra pateikta sąskaitos ar kitų duomenų, iš kurių matytųsi, už kokio konkrečiai dokumento kokioje byloje surašymą minėta suma buvo sumokėta, taip pat nėra pateikta teisinių paslaugų sutartis su 2018 m. gruodžio 7 d. pinigų priėmimo kvitą, Serija LAT Nr. 799331 pasirašiusiu advokatu. Taigi, pareiškėjas nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimo dokumentų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė