2016-11-02 Nr. AB-20701-3-61-3-04789-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1207-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04789-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 32 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2007 m. kovo mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2007 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose buvo 2-20 žmonių. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei yra nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apytiksliai buvo nuo 5 iki 7 kv. m, kameroje buvo stalas, kėdė, suoliukas, gultai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kameroje turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo judėti ar sportuoti, be to, turėjo atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais. Asmeninės apžiūros Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija.

Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti taikomas senaties terminas, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija tokios galimybės nenumato.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–22) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2007 m. kovo mėn., tačiau savo skundą parašė tik 2014 m. spalio 29 d. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Pažymėjo, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atkreipė dėmesį į tai, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 48-54) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2003 m. liepos 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, kurioje buvo 8 asmenys; 2003 m. liepos 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 191, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. liepos 13 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-5 asmenys; 2003 m. liepos 14 d. išvyko į Utenos areštinę; 2003 m. liepos 23 d. atvyko iš Utenos areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, kurioje buvo 5 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 295, kurios plotas 7,95 kv. m, kurioje buvo 4 asmenys, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. liepos 27 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4-6 asmenys; 2003 m. liepos 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. liepos 29 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-5 asmenys; 2003 m. liepos 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 282, kurios plotas 7,82 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. rugpjūčio 11 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 5-6 asmenys; 2003 m. rugpjūčio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 165, kurios plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo 5 asmenys; 2003 m. rugpjūčio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 140, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. rugsėjo 8 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4-7 asmenys; 2003 m. rugsėjo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 134, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. rugsėjo 14 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 5-6 asmenys; 2003 m. rugsėjo 15 d. išvyko į Utenos areštinę; 2003 m. rugsėjo 17 d. atvyko iš Utenos areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, kurioje buvo 6 asmenys.

Taip pat pareiškėjas 2003 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 175, kurios plotas 7,56 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2003 m. spalio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-5 asmenys; 2003 m. spalio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 128, kurios plotas 7,87 kv. m, kurioje buvo 5 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 254, kurios plotas 34,71 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2004 m. kovo 2 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 7-22 asmenys; 2004 m. kovo 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m, kurioje buvo 5-6 asmenys; 2004 m. kovo 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 136, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2004 m. balandžio 15 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4-6 asmenys; 2004 m. balandžio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 309, kurios plotas 7,72 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2004 m. liepos 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-6 asmenys; 2004 m. liepos 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 311, kurios plotas 7,75 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2004 m. spalio 20 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-6 asmenys; 2004 m. spalio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 73, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2006 m. birželio 26 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2006 m. birželio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 93, kurios plotas 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2007 m. vasario 22 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2007 m. vasario 23 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Taigi, pareiškėjas nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2007 m. vasario 22 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 313 dienų.

Teismas, remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatomis, numatančiomis vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje ne mažesnį nei 3,6 kv. m, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkto nuostatomis, bylos duomenimis, nusprendė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 542,5 dienas. Vadinasi, 770,5 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Taip pat remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, (pareiškimo nr. 30210/96), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, (pareiškimo nr. 44558/98)), teismas padarė išvadą, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 770,5 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teismo nuomone, atsakovo nuodytos aplinkybės dėl jo pareigos priimti visus suimtuosius ir nuteistuosius, dėl ko kai kurios kameros gali būti perpildytos, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėta, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuota, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad, nors dalį laikotarpio nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2007 m. vasario 22 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip 8 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leido daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Dėl pareiškėjo argumento, kad turėjo gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje teismas pažymėjo, jog atsižvelgus į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, Lukiškių TI-K 2014 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 24-6858 „Dėl A. B. skundo“ nurodoma, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas Lukiškių TI-K yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu; ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (b. l. 23). Tai įvertinęs Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo – esą dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, pablogėjo pareiškėjo regėjimas, o dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjui prasidėjo depresija, teismas pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktuose Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. S-6743 (b. l. 34) bei Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 24.7369 (b. l. 36) taip pat nurodyta, kad A. B. dėl pablogėjusio regėjimo, kurį sąlygojo netinkamas kamerų apšvietimas, taip pat dėl psichologinės sveikatos pablogėjimo nesikreipė, psichologinė terapija pareiškėjui nebuvo skirta.

Dėl Lukiškių TI-K kamerų temperatūros, drėgmės, apšvietimo, oro trūkumo, asmeninės apžiūros atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmesti.

Pareiškėjo argumentai, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais taip pat vertinti kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ir ar jis kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į tai, laikyta, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

Dėl atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Remiantis CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pateiktu išaiškinimu dėl ieškinio senaties reikšmės civilinių teisinių santykių stabilumui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2007 m. vasario 22 d., o skundą dėl to teismui surašė tik 2014 m. spalio 29 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau kaip 8 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 8 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio. Todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62-63), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teikdamas savo skundą pirmosios instancijos teismui, rėmėsi tik Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.), pagal kuriuos nėra jokių senaties terminų. Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, be to, pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, per kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis.

3. Savo teiktame skunde pirmosios instancijos teismui kalinimo laikotarpiu pareiškėjas prašė skaičiuoti 5 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, atskaičius baldus, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą, teismo iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

4. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, jis buvo žiauriai kankinamas nuo 2003 m. birželio mėn.

5. Pareiškėjas teikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už patį kankinimo faktą, pagal kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs orientacinių dydžių kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir nepriteisė tokios kompensacijos, kokios pareiškėjas prašė teikdamas skundą, o jį atmetė, remdamasis senatim, kuri niekaip negalėjo būti taikoma, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau už patį kankinimo faktą turi būti priteista kompensacija.

6. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali Europos Žmogaus Teisių teismas skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6-ių mėnesių įkalinimą sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje. Kadangi jokių argumentų dėl šio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, pareiškėjas prašo patenkinti jo skundą pirmajai instancijai ta apimtimi, kuria jis, teikdamas skundą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2007 m. vasario 22 d., atlyginimą, tačiau su skundu į teismą dėl šio reikalavimo kreipėsi tik 2014 m. spalio 29 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau kaip 8 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas per šiuos 8 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas (tarp jų ir senaties terminą reglamentuojančias).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp jų ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos (taip pat senaties termino, jo taikymo sąlygų). Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Pažymėtina, jog Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), 40 p.; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), 44 p.; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), 47-49 p.; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), 50-51 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 59 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Todėl ir sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju atsakovo atstovo prašymu buvo pritaikytas pagrįstai.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo nr. 37801/97), 34 p. ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo, nors galiausiai, pritaikęs ieškinio senaties terminą, ir atmetė pareiškėjo skundą.

Dėl pareiškėjo argumento, jog vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Priteistinos žalos dydžio atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nepriteisė pareiškėjui jokio neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl šiuo atveju klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nagrinėti nėra ir pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas