2013-03-07 Nr. AB-442-3-64-3-00745-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-295/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00745-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 55.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant G. A.,

pareiškėjų atstovei advokatei S. S.-D.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, atstovei V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir K. D. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. D. ir K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. D. ir K. D. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujamas įstatyminės atstovės motinos A. D., su skundu per atstovę advokatę S. S.-D. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti:

1) pareiškėjai A. D. 33471,86 Lt nuostolių turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

2) pareiškėjui K. D. 6256,76 Lt nuostolių turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

3) pareiškėjos A. D. naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) pareiškėjo K. D. naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė dalyje, kurioje reiškiami nauji reikalavimai, atmesti kaip nepagrįstą, o kitoje dalyje bylą nutraukti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (I. t., b. l. 156-168) nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies bei priteisti pareiškėjai A. D. 33471,86 Lt nuostolių turtinei žalai ir pareiškėjui K. D. 6256,76 Lt nuostolių turtinei žalai atlyginti bei priteisti pareiškėjų A. D. ir K. D. naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmesti kaip nepagrįstą, taip pat – skundo dalį priteisti pareiškėjai A. D. ir pareiškėjui K. D. kiekvienam po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti patenkinti bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus A. D. ir K. D. kiekvienam po 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų atstovė pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neteisėtais veiksmais laiku nepaskiriant pareiškėjams priklausančių vienkartinės bei periodinės draudimo išmokų apdraustajam G. D. mirus.

2009 m. gegužės 6 d. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. D. nelaimingo atsitikimo darbe“, kuriuo nusprendė G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, nes nėra duomenų, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvai yra susiję su darbu (I. t., b. l. 20). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (11.3) I-4043 priimtą Šiaulių skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (I. t., b. l. 23).

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-211-84/2009 panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimus ir nurodė, kad norint nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudiminiu įvykiu, būtina nustatyti, kad prieš asmenį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, tai pagrindžiant teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog vertinant, ar atsakovų sprendimai, kuriais nelaimingas atsitikimas darbe draudiminiu įvykiu nepripažintas taikant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.6 punkto nuostatas, yra pagrįsti ir teisėti, turėjo būti nustatyta, ar buvo gautos neginčytinos išvados, jog prieš asmenį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu. 2007 m. kovo 16 d.

Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe akto (Nr. 01) 17 punkte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis: smurtinė mirtis, įvykdyta smaugiant pašalinių asmenų, Šiaulių apygardos prokuratūroje vyksta ikiteisminis tyrimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą bei nurodė, kad „Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad tokiais atvejais smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi remiantis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis”.„Ši situacija nėra analogiška situacijai, kai smurto motyvai yra nesusiję su darbu (nagrinėjamu atveju smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi), be to, įrodinėjimo pareiga, jog taip ir yra, t. y. smurto motyvai nesusiję su darbu, tenka būtent tam subjektui, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu, t. y. atitinkamam Valdybos teritoriniam skyriui (Draudimo įstatymo 6 str. 6 d., Nuostatų 31 p.), o ne pareiškėjui.

Taigi, VSDFV Šiaulių skyrius, žinodamas teismų poziciją ir pareigą, nesiaiškino, ar prieš asmenį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, nevertino ir neanalizavo įrodymų, kas priklauso pagal pareigą, ir 2011 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. PN36-2 „Dėl G. D. nelaimingo atsitikimo darbe“, kuriuo, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktu bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų 13.6 ir 100 punktais, sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2006 m. lapkričio 14 d.

G. D., pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję/nesusiję su darbu) gavimo dienos (I. t., b. l. 43). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2268 „Dėl G. D. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe“ priimtą Šiaulių skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (I. t., b. l. 46-47). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-520-84/2011 pareiškėjų skundo netenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies – VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 antras punktas, atidedantis sprendimo priėmimą neapibrėžtam laikui, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2268 buvo panaikinti ir palikta Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalis nepakeista, kuria atmestas prašymas dėl turtinės žalos priteisimo.

LVAT nutartyje nurodė, kad atsakovai netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A-502-1192/2010), neatkreipė dėmesio į tai, kad šioje apeliacinės instancijos administracinio teismo nutartyje yra akcentuota, jog Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų nustatymui Išmokų nuostatų 13.6 punktas numato galimybę remtis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad jis išnaudojo visas galimybes gauti informaciją iš teisėsaugos institucijų, tačiau nusikaltimas neišaiškintas ir nusikaltimo motyvai nėra žinomi, pažymėjo, kad „...

ši situacija nėra analogiška situacijai, kai smurto motyvai nėra susiję su darbu (nagrinėjamu atveju smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi), be to, įrodinėjimo pareiga, jog taip ir yra, t.y. smurto motyvai nesusiję su darbu, tenka būtent subjektui, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/ nedraudiminiu įvykiu, t.y. atitinkamam valdybos teritoriniam skyriui (Draudimo įstatymo 6 str. 6 d., Nuostatų 31 p.), o ne pareiškėjai“. Šį išaiškinimą Fondo valdyba interpretavo neatkreipdama dėmesio į tai, kad dėl Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos išimties taikymo nustatinėtinos (įrodinėtinos) aplinkybės yra prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybių ir motyvų nesusijimas su darbu ir šių aplinkybių (kad taip ir yra) įrodinėjimo pareiga tenka būtent subjektui, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Taigi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kuria turi būti vadovaujamasi kaip vientisu ginčo administracinėje byloje Nr. A502-1192/2010 išsprendimo baigiamuoju įsiteisėjusiu aktu, yra akcentuota ne tik tai, kad Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų nustatymui Išmokų nuostatų 13.6 punktas numato galimybę remtis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis, bet ir tai, kad Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos išimties taikymo sąlygų (prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybių ir motyvų nesusijimas su darbu) įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.

Atsakovai nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nustatant, ar smurto prieš nukentėjusįjį motyvas nesusijęs su darbu, turi būti remiamasi būtent (ir vien tik) teisėsaugos institucijų išvadomis. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes turi būti pasirinkta Išmokų nuostatų 13.6 punkte numatyta alternatyva – turi būti remiamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis ir kitais dokumentais (Išmokų nuostatų 24 p.).

Taip pat LVAT nutartyje nurodyta, kad Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarime, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais: kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas, yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Atsakovas, priimdamas 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2, nepagrįstai suteikė prioritetą tai poįstatyminio teisės akto (Išmokų nuostatų 13.6 p.) alternatyviai nuostatai, kuria remdamasis nepagrįstai neapibrėžtam laikui nukėlė nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu sprendimo klausimą, o tai, be kita ko, prieštarauja minėtai konstitucinei nuostatai, taip pat teisingumo ir protingumo principams.

Atsakovės atstovė nurodė, kad darbo praktikoje toks atvejis buvo pirmas, tačiau toks teiginys vertintinas kritiškai, nes, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartyje, kad nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Draudimo įstatymo ir Išmokų nuostatų normos nėra pasikeitę nuo nagrinėjamam ginčui aktualaus nelaimingo atsitikimo darbe.

Po šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties VSDFV Šiaulių skyrius 2012 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl G. D. nelaimingo atsitikimo darbe“, kuriuo nusprendė G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu. VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. PN8-426 „Dėl A. D. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ skirta A. D. vienkartinė draudimo išmoka (I. t., b. l. 74), o 2012 m. balandžio 24 d. VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. PN8-427 „D. K. D. teisės į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ skirta K. D. periodinė draudimo išmoka.

Teismas skundo dalis, kuriose prašoma priteisti pareiškėjai A. D. 33471,86 Lt nuostolių turtinei žalai ir pareiškėjui K. D. 6256,76 Lt nuostolių turtinei žalai atlyginti bei priteisti pareiškėjų naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmetė kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, buvo būtina įvertinti, ar pareiškėjams dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. reali turtinė ar (ir) neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Rėmėsi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011), darė išvadą, jog negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Pabrėžė, kad patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis.

Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas. Pareiškėjai privalėjo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais atsakovės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, veiksmais.

Teismas klausimą, ar pareiškėjų nurodomi patirti nuostoliai galėjo būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), sprendė pagal tokius kriterijus:

1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto;

2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai;

3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyta patirta žala pasireiškė negautų pajamų forma, kurias jie galėjo gauti, jeigu būtų galėję naudotis teisėtai jiems priklausiusiomis, tačiau dėl neteisėtų valstybės institucijų, atsakovo atstovų, veiksmų neišmokėtomis periodinės bei vienkartinės draudimo išmokos sumomis.

Teismas konstatavo, jog šiuo atveju tarp pareiškėjų nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra nustatyta tik viena iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, teismas nurodė, kad nėra visų sąlygų atsakovės atstovų civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjų nurodomai turtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teisėjų kolegija nustatė, jog netenkinus pareiškėjų prašymo dalies dėl nuostolių turtinei žalai atlyginti, prašymas priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas taip pat nėra tenkintinas. Tačiau buvo nuspręsta priteisti pareiškėjams po 5000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus, nes jo priimami sprendimai tiesiogiai sukėlė teises ir pareigas pareiškėjams.

III. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą (I. t., b. l. 174 – 179), kuriuo prašo:

1) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjos A. D. prašymą dėl 33470,86 Lt dydžio nuostolių turtinei žalai atlyginti priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir VSDFV Šiaulių skyriaus;

2) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, nurodant, kad 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjai A. D. priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir VSDFV Šiaulių skyriaus;

3) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo K. D. prašymą dėl 6256,76 Lt dydžio nuostolių turtinei žalai atlyginti priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir VSDFV Šiaulių skyriaus;

4) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, nurodant, kad 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui K. D. priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir VSDFV Šiaulių skyriaus;

5) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjos A. D. prašymą dėl 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo;

6) pakeisti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo K. D. prašymą dėl 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat nurodo, jog tik pareiškėja A. D. ir tik už kelis laikotarpius (2007 m. gruodžio – 2008 m. vasario mėn., 2008 m. gegužės – 2009 m. gruodžio mėn.) prašė priteisti didesnes nei minimalias penkių procentų dydžio palūkanas jos patirtiems nuostoliams kompensuoti, tuo tarpu už kitus laikotarpius pareiškėja A. D., o pareiškėjas K. D. – už visus laikotarpius prašė priteisti įstatymo nustatyto dydžio minimalias palūkanas. Teigia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad įstatymas – CK 6.37 straipsnio 1 dalis bei CK 6.261 straipsnis – garantuoja minimalių, įstatymo nustatyto dydžio, kreditoriaus patirtų nuostolių atlyginimą tuo atveju, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje yra suformuluotos trys CK 6.210 straipsnio taikymo sąlygos, kurios taikomos kumuliatyviai: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju egzistuoja visos trys sąlygos CK 6.210 straipsnio taikymui, nes:

1) atsakovo laiku pareiškėjams neįvykdyta prievolė išmokėti vienkartinę bei periodinę draudimo išmokas yra piniginė prievolė; 2) šios piniginės prievolės įvykdymo terminas buvo praleistas dėl neteisėtų atsakovo atstovų sprendimų priėmimo (detaliai išdėstyta Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde dėl žalos atlyginimo); 3) įstatymai nenumato, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos, o faktas, kad pareiškėjų ir atsakovo nesaisto sutartiniai santykiai, neturi būti kliūtis priteisti įstatymo garantuojamo dydžio minimalius nuostolius pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies ir 6.261 straipsnio nuostatas, nes tiek teisės teorijoje (Mikelėnas, V.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 281), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-1129/2005, LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-1690-/2005, LVAT 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-232/2010) vienareikšmiškai pripažįstama, kad tokios palūkanos išieškomos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais nei sutartinių santykių pagrindais.

Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi LAT CBS teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje Nr. 3K-3-124/2011, nors pastarojoje byloje nebuvo sprendžiamas minimalių kreditoriaus patirtų nuostolių atlyginimo pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas klausimas. Pastarojoje byloje buvo sprendžiamas negautų pajamų taikant CK 6.249 straipsnį klausimas. Daro išvadą, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime klysdamas nesirėmė Lietuvos teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 ir 6.261 straipsnių taikymo sąlygomis, netaikė CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir 6.261 straipsnyje įtvirtintos neginčijamos prezumpcijos ir visiškai be pagrindo tyrė, ar pareiškėjų prašomi priteisti nuostoliai atitinka negautų pajamų požymius.

Todėl atmesdamas reikalavimą dėl įstatymo nustatyto dydžio minimalių nuostolių patirtai žalai kompensuoti priteisimo, dėl to, kad pareiškėjai neįrodė, jog jie šiuos nuostolius patyrė, Šiaulių apygardos administracinis teismas akivaizdžiai pažeidė CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies ir 6.261 straipsnio nuostatas. Pareiškėjų manymu, Šiaulių apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjos A. D. reikalavimą už kelis laikotarpius (2007 m. gruodžio – 2008 m. vasario mėn., 2008 m. gegužės – 2009 m. gruodžio mėn.) priteisti nuostolius, apskaičiuotus remiantis Lietuvos Respublikoje veikiančių pinigų finansinių institucijų (bankų ir kredito unijų) už priimtus iš namų ūkių terminuotus indėlius litais mokėtomis vidutinėmis metinėmis palūkanų normomis (procentais), kurios tuo metu buvo didesnės nei minimalios įstatymo nustatyto dydžio (penkių procentų) garantuojamos palūkanos, taip pat pažeidė materialinės teisės normas.

Atkreipia teismo dėmesį, kad tokių įrodymų pateikti neįmanoma: nepaisant CK 6.892 straipsnio 1 dalyje pateikiamo banko indėlio sutarties apibrėžimo kaip konsensualinės sutarties, neturint pinigų, kuriuos pageidaujama perduoti bankui kaip indėlį, banko indėlio sutarties sudaryti neįmanoma (ypač tai pasakytina apie internetinės bankininkystės paslaugas). Jeigu ir būtų įmanoma tokią sutartį sudaryti, visiškai logiška, kad, indėlininkui sutartyje nustatytu terminu neperdavus bankui sutartyje nurodytos pinigų sumos, bankas taikytų kitai sutarties šaliai sankcijas.

Pareiškėjai nurodo, kad valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys – jei neteisėtų veiksmų nebūtų buvę, žalos pareiškėjams nebūtų atsiradę.

Pareiškėjų manymu, tenkindamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, LVAT kartu turi tenkinti reikalavimą ir dėl procesinių palūkanų priteisimo. Išdėsto, jog teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nors šiuo atveju pažeista neturtinė pareiškėjų vertybė, tačiau ji apginta taikant turtinį teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą. Kadangi prievolė atlyginti žalą yra turtinė (nepaisant to, ar atlyginama žala pagal savo pobūdį yra turtinė, ar neturtinė), remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas turėjo priteisti pareiškėjų prašytas 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teigia, kad nuostoliai žalos atlyginimui turi būti priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir VSDFV Šiaulių skyriaus, nes, kaip detaliai pagrįsta Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde dėl žalos atlyginimo, abu atsakovo atstovai atliko neteisėtus veiksmus ir tik dėl jų abiejų neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 183-186), kuriame prašo pakeisti minėtą teismo sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo.

Paaiškina, kad pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose turi būti įrodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad sprendimo priėmimo atveju dėl šio įvykio pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu VSDFV Šiaulių skyrius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą, teisės aktų nustatyta tvarka jį išsiuntė pareiškėjai A. D., išaiškino jai šio sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. VSDFV Šiaulių skyrius bei Fondo valdyba, priimdama sprendimus, griežtai vadovavosi teisinio reglamentavimo nuostatomis bei teismų praktika.

Dėl pareiškėjų skundo argumento, kad neturtinė žala atsirado dėl VSDFV Šiaulių skyriaus neveikimo (vilkinimo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu bei paskirti ir išmokėti išmokas), dėl to ilgą laiką pareiškėjai negavo paramos šeimai, vaiko lavinimui ir pan., atkreipia dėmesį, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų A. D. gavo našlės pensiją, K. D. gavo našlaičio pensiją nuo 2006 metų gruodžio mėnesio, yra pateikti VSDFV Šiaulių skyriaus įrodymai – pažyma apie gautas išmokas.

Nesuprantami tokie pareiškėjų teiginiai, kad laiku nepaskyrus ir neišmokėjus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų, nukentėjo K. D. interesai vaiko pramogų, pirkinių atžvilgiu, irgi nėra pagrįsti. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo paskirtis – kompensuoti mirties dėl draudiminių įvykių atvejais negautas pajamas šeimos nariams. Tai reiškia, kompensuoti dėl maitintojo netekimo tik tokias būtinąsias išlaidas, kurios yra būtinos pragyvenimui (maistas, apranga, mokymo priemonės, buitiniai dalykai ir pan.).

Be to, pareiškėjų reikalavimai atlyginti neturtinę žalą tuo motyvu, kad jie negavo paramos šeimai, vaiko lavinimui, pramogoms ir pan., prieštarauja jų pačių argumentams dėl turtinės žalos atlyginimo. Jie tvirtina, kad laiku išmokėtas išmokas būtų visą laiką laikę bankuose, taigi, ir paskyrus išmokas anksčiau, jos nebūtų naudotos. Kad pareiškėjai neturėjo būtinumo naudoti išmokas kasdieniniams būtiniems poreikiams tenkinti rodo ir tai, kad prašė priteisti ir palūkanas. Be to, neturtinė žala dėl pasikeitusio pragyvenimo lygio po G.

D. nužudymo bei didelių dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų ir pan. pareiškėjams kyla kaip šeimos maitintojo netekimo dėl įvykdyto nusikaltimo pasekmė, o ne dėl VSDV Šiaulių skyriaus veiksmų. Todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjams priklausytų tik iš nusikaltimą padariusių asmenų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (II. t., b. l. 1-5) į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, jog nesutinka su apeliaciniame skunde pareikštais reikalavimais ir pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti (nepriteisiant pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo) arba bylą paliki nenagrinėtą.

Paaiškina, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti palūkanas, kurios būtų susidariusios gautas išmokų sumas kaip indėlį laikant banke, yra netenkintinas dėl to, kad pareiškėjai šias negautas pajamas grindžia tik teoriniu ketinimu, kurio realumo ir pagrįstumo neįmanoma įrodyti. Mano, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai įvertino prašomos atlyginti turtinės žalos nerealumą. Atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjai jau reiškė reikalavimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui priteisti turtinės žalos atlyginimą nuo neišmokėtų vienkartinės ir periodinės draudimo išmokų apdraustajam mirus sumų - 5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki teismų sprendimų visiško įvykdymo dienos. Taigi, 2012 m. liepos 13 d. skunde pateiktas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo skiriasi tik laikotarpiu. Mano, kad pareiškėjų reiškiamas reikalavimas dėl iš viso 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra paremtas tik prielaidomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas VSDFV Šiaulių skyriaus, atsiliepimu (II. t., b. l. 6-10) į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti (nepriteisiant pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo).

Paaiškina, kad teismas įvertino pateiktus įrodymus ir nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyriaus neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nebuvo, nes kaip nurodyta aukščiau VSDFV Šiaulių skyrius veikė susaistytas imperatyviųjų teisės normų. Teismas išsamiai ištyręs visų faktinių aplinkybių visumą savo sprendimo motyvuojamoje dalyje pripažino, kad nėra visų sąlygų atsakovų veiksmuose civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjų nurodomai turtinei žalai atsirasti ir šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą atmetant pareikštą ieškinį dėl turtinės žalos, todėl su pareiškėjos atstovės išdėstytais argumentais apeliaciniame skunde negalima sutikti. VSDFV Šiaulių skyriaus nuomone, apeliantų (pareiškėjų) reiškiamas reikalavimas dėl iš viso 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra paremtas tik prielaidomis. Išmokėjus pareiškėjams dėl draudiminio įvykio socialinio draudimo išmokas nepagrįstas reikalavimas dar kartą atlyginti netektas pajamas dėl galimai laiku neinvestuotų gautų socialinio draudimo išmokų sumų.

Pareiškėjai atsiliepime (II. t., b. l. 12-15) į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus, A. D. ir K. D. kiekvienam po 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti, palikti nepakeistą.

Nurodo, jog jie, teikdami skundą dėl žalos, savo poziciją dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – pagrindė itin išsamiai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neteisėtų veiksmų sąlygą taip pat itin argumentuotai pagrindė savo poziciją dėl šios sąlygos egzistavimo ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai laikytini įrodytais. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, susijusius su neteisėtų veiksmų atlikimu, kuriuos jau buvo nurodęs savo teiktame atsiliepime, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių teismo priimtame sprendime padarytų išvadų nepagrįstumą ar nemotyvuotumą.

Atsikirsdami į apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, jog neturtinė žala, remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais, pareiškėjai pateikia priešingą šios normos vertinimą. Pažymėtina, jog absoliutus ir formalus nuostatos, leidžiančios atlyginti neturtinę žalą tik įstatymo nustatytais atvejais, taikymas negali būti vienintelis ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimo ribas nustatantis kriterijus. Toks siauras ir išimtinis įstatymo nuostatų aiškinimas Lietuvoje neabejotinai kelia atitikties Konstitucijai problemą, nes Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Platesnį ir lankstesnį CK nuostatos, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, kuriame pažymėta, jog moralinės žalos atlyginimas yra konstitucinis principas, ir Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymuose galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta neturtinė žala neatlyginama.

Pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime suponuojamas lankstaus požiūrio į neturtinės žalos atlyginimą pripažinimas pastebimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. sausio 30 d. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-26/2007; 2007 m. vasario 6 d. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-7-7/2007 ir kt.). Dar daugiau, pareiškėjų vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrindžiant neturtinės žalos atlyginimo galimybę, inter alia laikytinas reikšmingu ir vienas pagrindinių civilinėje atsakomybėje taikomų principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.), reiškiantis tai, jog padaryti nuostoliai privalo būti atlyginti visiškai.

Šis principas visų pirma vertintinas kaip neturtinės žalos atlyginimo galimybę pateisinantis principas ir, antra vertus, kaip suponuojantis būtinybę nustatyti lanksčias neturtinės žalos atlyginimo teisinio reguliavimo taisykles, leidžiančias kuo teisingiau atlyginti asmeniui padarytą žalą kai ji yra padaryta, tokiu būdu atkuriant pažeistų interesų pusiausvyrą. Todėl pareiškėjai daro išvadą, jog šiuo atveju siaurinamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos aiškinimas yra negalimas ir traktuotinas kaip pažeidžiantis bendruosius ir kertinius aukščiausios galios teisės akte įtvirtintus bendruosius teisės principus bei paneigiantis asmens (nukentėjusios šalies) galimybę ginti savo pažeistas teises.

Dėl šių priežasčių, pareiškėjų įsitikinimu, atsakovo teiginys, jog šiuo atveju įstatyme specialiai nenumačius neturtinės žalos atlyginimo, jo priteisimas yra negalimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjai dar kartą akcentuoja, jog šiuo atveju kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, laikytina teisinės reikšmės neturinčia, ir ji negali būti traktuojama, kaip suteikianti teisę priteisti mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį, nei realiai pareiškėjų iš tiesų patirta. Nagrinėjamoje byloje teismas visiškai pagrįstai, neapsiribodamas vien teisiniu reguliavimu, analizuodamas pareiškėjų patirtas neigiamas pasekmes, rėmėsi teismų formuojama praktika. Negana to, atsižvelgdami į priimto sprendimo visapusišką pagrindimą, pareiškėjai daro išvadą, jog teismas (nors ir expressis verbis to neįvardindamas) rėmėsi ir formuojama doktrina nagrinėjamais teisės klausimais. Pažymėtina, jog vadovaujantis kompensacine neturtinės žalos atlyginimo funkcijos samprata, teisės doktrinoje pripažįstama, jog neturtinės žalos atlyginimas suteikia galimybę nukentėjusiajam asmeniui įsigyti alternatyvų komfortą teikiančių dalykų, t. y. kompensacija už moralinius praradimus reiškia tam tikrą substituciją, kuria asmuo gali pakeisti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų pareiškėjai buvo priversti patirti daugelį nepatogumų, teismas ne tik formaliai juos aptarė, tačiau inter alia itin pagrįstai detalizavo, nustatydamas protingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Dėl šių priežasčių, pareiškėjų įsitikinimu, teismas padarė visiškai pagrįstas išvadas tiek dėl neturtinės žalos, kaip vienos iš žalos rūšies, egzistavimo fakto nustatymo, tiek dėl jos dydžio įvertinimo bei priteisimo.

Pareiškėjai paaiškina, jog laiku gavus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmoką, ji (išmoka) galėjo būti tinkama panaudota siekiant patenkinti pareiškėjų gyvenimiškus poreikius, netekus šeimos maitintojo (sutuoktinio ir tėvo). Akivaizdu ir nekvestionuotina, jog išmoka laiku sumokėta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju buvo apribotos pareiškėjų teisės į gerovę, tinkamas materialias gyvenimo sąlygas bei vaiko lavinimą. Tokios išvados, pareiškėjų vertinimu, neabejotinai laikytinos pagrįstomis, logiškomis ir nekvestionuotinomis.

Pažymi, jog įrodinėdami patirtą turtinę žalą, įrodinėja tik minimalius savo patirtus nuostolius negautų pajamų forma, tačiau tokie pareiškėjų teiginiai negali būti vertinami ir traktuojami, kaip neva neturtinės žalos nepatyrimas, laiku neužtikrinus įstatymų laiduojamų teisių. Akivaizdu, jog asmuo negali būti laikomas esantis tapačioje pozicijoje jam laiku išmokėjus priklausančią išmoką ar tą išmoką neteisėtai laiku neišmokėjus ir ją suteikus faktiškai tik po penkerių bylinėjimosi ir nežinomybės metų. Dėl pastarosios priežasties, pareiškėjų vertinimu, atmestinas ir kitas atsakovo nurodytas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais veiksmais VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmus priimant sprendimą Nr. PN-36-2 tik 2011 m. vasario mėn., dėl ko, apelianto vertinimu, nuo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo G. D. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe VSDFV Šiaulių skyrius pripažino draudiminiu įvykiu ir paskyrė su juo susijusias išmokas, praėjo labai nedidelis laiko tarpas. Pastarasis susiklosčiusios situacijos interpretavimas laikytinas visiškai nepagrįstu bei atmestinu. Jeigu būtų vadovaujamasi pastarąja atsakovo logika, pareiškėjų vertinimu, sektų išvada, jog atsakovas neva neteisėtus veiksmus atliko tik 2011 m. vasario mėn. (jeigu apeliantas šiais teiginiais siekia tai įrodyti), tačiau toks teiginys nėra teisingas vertinant susiklosčiusios situacijos aplinkybes – išmokos pareiškėjams privalėjo būti išmokėtos dar 2007 m. gegužės mėn. (žr. skundo Šiaulių apygardos administraciniam teismui 1-7 psl.), dėl ko jų laiku neišmokėjus, laikytina, kad tuomet ir buvo atlikti neteisėti veiksmai. Dar daugiau, pažymėtina ir tai, jog 2009 m. gegužės 6 d. VSDFV Šiaulių skyriaus priimtas sprendimas (kuriuo nuspręsta G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu) jau Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-211-84/2009 buvo pripažintas ir naikintas kaip neteisėtas. Taigi, šiuo atveju neabejotinai konstatuotina, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti kur kas anksčiau nei nurodoma apelianto teikiamame apeliaciniame skunde. Todėl teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjų naudai laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmosios instancijos teismui teikdami skundą pareiškėjai nurodė, jog valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir pareiškėjų patirtą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys – jei neteisėtų veiksmų nebūtų buvę, žalos pareiškėjams nebūtų atsiradę. Iš teismo priimto sprendimo akivaizdu, jog priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą priteisdamas pareiškėjams po 5000 Lt dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, teismas laikė įrodytą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (II. t., b. l. 16-17) į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su apeliaciniame skunde pareikštais reikalavimais ir atsakovo apeliacinį skundą prašo patenkinti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti (nepriteisiant pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo arba ją sumažinant).

Paaiškina, kad dėl pareiškėjų skundo argumento, jog neturtinė žala atsirado dėl Šiaulių skyriaus neveikimo (vilkinimo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu bei paskirti ir išmokėti išmokas), dėl to ilgą laiką pareiškėjai negavo paramos šeimai, vaiko lavinimui ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų A. D. gavo našlės pensiją, K. D. gavo našlaičio pensiją nuo 2006 metų gruodžio mėnesio, todėl negalima teigti, kad jokios paramos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pareiškėjai nėra gavę. Pareiškėjų teiginiai, kad laiku nepaskyrus ir neišmokėjus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų, nukentėjo K. D. interesai vaiko pramogų, pirkinių atžvilgiu, irgi nėra pagrįsti. Be to, pareiškėjų reikalavimai atlyginti neturtinę žalą tuo motyvu, kad jie negavo paramos šeimai, vaiko lavinimui, pramogoms ir pan., prieštarauja jų pačių argumentams dėl turtinės žalos atlyginimo. Jie tvirtina, kad laiku išmokėtas išmokas būtų visą laiką laikę bankuose, taigi, ir paskyrus išmokas anksčiau, jos nebūtų naudotos. Nurodo, kad pareiškėjų reiškiamas reikalavimas dėl iš viso 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra paremtas tik prielaidomis. S. Š. skyriaus reikalavimu, kad jeigu būtų nuspręsta, jog kažkiek neturinės žalos yra padaryta būtent Šiaulių skyriaus veiksmais, kad jos dydis turi būti mažinamas, įvertinant, dėl ko ta žala yra padaryta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjai A. D. ir K. D. (toliau – ir pareiškėjai) kildino iš viešojo administravimo subjektų padarytais neteisėtais veiksmais, priteisimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies bei priteisti pareiškėjams kiekvienam po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus. Tuo tarpu pareiškėjų skundą dalyje dėl turtinės žalos bei procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė.

Pareiškėjai bei atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas VSDFV Šiaulių skyriaus, iš dalies nesutikdami su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 35 straipsnyje nustatyta, kad skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Tačiau šios bendrosios taisyklės išimtimi laikytinos ABTĮ 19 straipsnio nuostatos, nustatančios papildomą Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją. Pažymėtina, jog pagal minėtojo straipsnio 2 dalies 2 punktą, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pagal šią nuostatą, ginčų, kilusių dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nagrinėjimas yra išimtinė Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija, kuri sietina ne su atitinkamo viešojo administravimo subjekto, kaip juridinio asmens, buveine, o veiklos teritorija.

Tuo tarpu remiantis ABTĮ 17 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyse įtvirtintomis nuostatomis, pagal kurias kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – kitų apygardų administraciniams teismams, byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme, ir kai byloje atsakovai yra keli administravimo subjektai, esantys skirtingų teismų teritorinėje jurisdikcijoje, bylos priskirtinumo klausimas sprendžiamas pagal aukštesniojo administravimo subjekto buveinę.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog byloje atsakovais laikyti du viešojo administravimo subjektai – Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Šiaulių skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pažymėtina, jog pastarasis atsakovas laikytinas centriniu valstybinio administravimo subjektu, t. y. tokiu valstybinio administravimo subjektu, kurio veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, jog vienu iš atsakovų pareiškėjai žalos atlyginimo byloje laikė centrinį valstybinio administravimo subjektą, ex officio turėjo atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kaip nepriskirtiną tam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.) arba, priėmęs bylą nagrinėti, perduoti ją kitam teismui, paaiškėjus, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles (ABTĮ 70 str. 1 d. 2 p.). Minėtos procesinės prielaidos kreiptis į teismą taikymas nėra siejamas su proceso šalies valia, todėl turėtų būti tikrinamas teismo ex officio bet kurioje proceso stadijoje.

Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtųjų veiksmų ex officio neatliko bei, pažeisdamas išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, išnagrinėjo administracinę bylą iš esmės, kas sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, jog konkrečiu atveju buvo netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos.

Pažymėtina, jog ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejį, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Todėl remiantis aukščiau išdėstytais argumentais pareiškėjų bei atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimas panaikinimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto numatytu pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal ABTĮ 133 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Todėl apeliacinės instancijos teisme paaiškėjus, jog byla buvo priimta teismo žinion ir išnagrinėta pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles (ABTĮ 70 str. 1 d. 2 p.), ji pagal teismingumą turi būti perduodama nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad bylos priskirtinumo atitinkamam teismui taisyklės yra susijusios su teisėjo nepriklausomumo principo įstatymuose nustatytomis garantijomis, kurios turėtų užtikrinti minėto principo įgyvendinimą. Viena iš teisėjo nepriklausomumo principo organizacinių garantijų yra tai, kad įstatymas nustato teismų jurisdikciją, kurios vienu iš kriterijų yra bylos priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Viena iš teisėjo nepriklausomumo principo funkcinių garantijų yra tai, kad tik teismas gali nuspręsti, ar tam tikra byla yra priskirtina nagrinėti šiam teismui. Dėl to teismui nesilaikant įstatyme nustatytų taisyklių dėl bylos teismingumo, yra pažeidžiamos reikšmingos proceso teisės normos. Procesinės prielaidos kreiptis į teismą, susijusios su teismo kompetencija nagrinėti bylą – išimtinio bylos teismingumo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dėl kurio byla negali būti teisminga kitam apygardos administraciniam teismui, pažeidimas įstatyme yra įsakmiai nurodytas kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas yra vykdomas aukštesnės instancijos teismo ex officio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. D. ir K. D. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal A. D. ir K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00745-2012-7) perduoti nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius