2019-05-08 Nr. AB-10709-3-62-3-00676-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2632-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00676-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde, jo patikslinime ir teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. jis buvo apgyvendintas 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 50–55 kv. m, ir kartu su juo gyveno nuo 18 iki 22 nuteistųjų (teismo posėdyje pareiškėjas sutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, t. y. kad gyvenamojoje patalpoje buvo 5 dviaukštės ir 6 vienaukštės lovos), todėl trūko gyvenamojo ploto, kurį mažino baldai ir kitas inventorius. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkami naudoti: blogos būklės, labai maži, duobėti, be jokios žalumos, be to, jam teko kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kiti nuteistieji kiemelyje rūkė, o tinkamai įrengtų rūkymo patalpų rūkantiesiems nebuvo. Prausykloje nebuvo kriauklės, buvo tik šaltas vanduo, dušinėje nebuvo durų, todėl jis buvo matomas kitų asmenų. Minėta patalpa buvo blogos būklės: sienos supeliję, įrenginiai surūdiję, be to, tinkamai nefunkcionavo. 4-ojo būrio sanitariniame mazge buvo tik 3 tualetai, 3 pisuarai, tualete pertvaros dalinės, nebuvo durų, todėl naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų nuteistųjų. Sanitarinis mazgas taip pat netinkamos būklės – jame temperatūra žema, nebuvo ventiliacijos. Marijampolės PN 4-ojo būrio daiktų sandėlio sienos buvo atsilupę, lubos ir sienos apipeliję, trūko lentynų daiktams susidėti. Kratų metu daiktai pareigūnų buvo išmėtomi, sumaišomi. Taip pat nebuvo poilsio kambario, trūko džiovyklų. Skalbykloje buvo skalbiami tik apatiniai drabužiai bei patalynė, tačiau nekokybiškai. Valgykloje trūko sėdimųjų vietų, maistas buvo nekokybiškas, o artimiesiems perduoti maistą buvo draudžiama. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė dirglumą, orumo pažeminimą, didelių nepatogumų, nepasitikėjimą, baimę, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl nurodytų pažeidimų galima preziumuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. bausmę atliko 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant vienam asmeniui turėjusį tekti plotą. Teigė, kad 4-ojo būrio pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, patys nuteistieji privalo palaikyti švarą ir tvarką savo būryje bei jam priskirtame pasivaikščiojimo kiemelyje ir kitose bendrojo naudojimo patalpose. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai, be to, pataisos namai nėra gavę pareiškėjo pranešimo dėl nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose. 4-ajame būryje sanitarinis mazgas yra įrengtas atskiroje uždaroje patalpoje ir jame karšto vandens tiekimas nėra privalomas, naudojosi daugiausia 65 nuteistieji. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., kitose teritorijose ir erdvėse – pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nėra buvę atvejų, kuomet Marijampolės PN maisto energinė vertė ar kokybė neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Pagal EŽTT santykinai mažą plotą nuteistajam kompensuoja galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą. Nei nacionaliniai teisės aktai, nei EŽTT praktika nereikalauja bendrabučio tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose tarp tualetų ar unitazų įrengti pertvarų, nėra numatytas pertvarų aukštis, todėl argumentai dėl tariamai neužtikrinto privatumo yra nepagrįsti. Visų Marijampolės PN būrių sanitariniuose mazguose įrengtos pertvaros 2017 m. rugsėjo mėnesį paaukštintos iki 2 metrų. Teisės aktai nenumato sandėlio ploto, o tariamai blogą sandėlio būklę paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA.4-432. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pareiškėjo paaiškinimus dėl kartu su juo gyvenusių asmenų skaičiaus ginčui aktualiu laikotarpiu vertino kaip nenuoseklius, todėl laikė nepatikimais. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje kartu su juo gyveno tam tikrais laikotarpiais nuo 18 iki 22 nuteistųjų, teismo posėdyje patikslino ir sutiko su atsakovo nurodytais duomenimis, kad 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 5 dviaukštės lovos ir 6 vienaukštės lovos, t. y. kad minėtoje patalpoje galėjo gyventi iki 16 nuteistųjų.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, pagal kurį minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m bei atsakovo atstovo pateiktais dokumentais (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gegužės 18 d. pažyma, patalpų schema), pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. bausmę atliko 4-ojo būrio 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m ir kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, vertino, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

9. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo 4-ojo būrio pasivaikščiojimo kiemeliu ploto, jo netvarkingumo ir netinkamo įrengimo atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, taip pat jokie teisės aktai nenumato suoliukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kiemelio įrengimas neatitiktų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 ir 21 punktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, būdamas Marijampolės PN, skundų ir prašymų dėl kiemelių įrengimo administracijai neteikė.

10. Dėl pareiškėjo akcentuojamo dušinės netinkamo funkcionavimo teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Marijampolės PN pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų padarinių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

11. Teismas, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl privatumo ir per mažo ploto sanitariniame mazge bei dėl netinkamų naudoti sanitarinio mazgo patalpų, netinkamo daiktų sandėlio bei virtuvėlės ir poilsio kambario nebuvimo, skalbyklos ir valgyklos, rūkymo pasivaikščiojimo kiemelyje, galimybės sportuoti nebuvimo, privatumo duše neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti sveikatos sutrikimų, buvo pažemintas jo orumas ir garbė, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau įrodymų, jog būdamas Marijampolės PN jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, nepateikė. Iš Marijampolės PN pateiktų medicininių išrašų teismas nenustatė, jog sveikatos sutrikimai būtų atsiradę dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar pan. Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, teigdamas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sveikatos sutrikimai negali būti pripažinti išimtinai kalinimo padariniais, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

14. Teismas, nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto), sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti ir pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu buvo 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, ir joje buvo laikoma nuo 16 iki 20 asmenų. Vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai. Dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, dėl ko patyrė nepatogumus, stresą, buvo pažeistas orumas, dėl ko reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo 2 000 Eur sumoje yra pagrįstas. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkančios ploto normos trūkumą pagrindžia su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai. Pareiškėjas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemelis, atsižvelgiant į kiemelio bendrą plotą (225.51 kv. m) ir į jame išvedamų nuteistųjų skaičių (5 būriai iki 60 nuteistųjų), yra per mažo ploto pasivaikščiojimui, jame yra tik trys suoliukai. Pareiškėjo teigimu, pirties (dušinės) patalpose yra mažai vietos, išlaužyti vamzdeliai, nėra veidrodžių. Pasak pareiškėjo, higiena Marijampolės PN, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, atliekama ne periodiškai, o kartą per pusę metų.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir ovjektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Byloje pateikti įrodymai atspindi atsakovo poziciją, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildomus duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti ir pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jo teisė į 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįsta. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia netinkamai pirmosios instancijos teismo įvertintomis skundo aplinkybėmis dėl pareiškėjui tenkančios gyvenamojo ploto normos, per mažo pasivaikščiojimo kiemelio, pirties (dušinės) patalpos, jų netinkamo įrengimo, higienos periodiškumo neužtikrinimo.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto argumentus dėl gyvenamosios patalpos ploto normos jam neužtikrinimo. Teigia, kad buvo laikomas 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, ir joje buvo laikoma nuo 16 iki 20 asmenų. Vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai. Vienam asmeniui tenkančios ploto normos trūkumą pagrindžia su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus įrodymus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti įrodymus (fotonuotraukas) pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus (fotonuotraukas) neteikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai (fotonuotraukos) apeliacinės instancijos teismo nevertinami. Be to, pažymėtina, kad bylos medžiaga yra pakankama teisingam sprendimui priimti, o pareiškėjo su apeliaciniu skundu teikiama Marijampolės PN patalpų schema yra byloje ir buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą sprendimą.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pareiškėjui tekusio ploto pagrįstumą, pažymi, kad pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui duoti paaiškinimai apie 10-oje gyvenamojoje patalpoje įrengtų lovų skaičių yra prieštaringi. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta nuo 18 iki 22 lovų. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 25 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas sutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 5 dviaukštės lovos ir 6 vienaukštės lovos, t. y. iš viso 16 miegamųjų vietų (garso įrašo 11:38 min.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kam 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 16 iki 20 asmenų. Tokie prieštaringi pareiškėjo paaiškinimai negali būti laikomi patikimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančios ploto normos, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie 10-oje gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Be to, kaip minėta, šių duomenų teisingumą pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu.

27. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

28. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl 10-os gyvenamosios patalpos ploto, kuris yra 51,53 kv. m. Atsižvelgiant į šį gyvenamosios patalpos plotą bei nustačius, jog 10-oje gyvenamojoje patalpoje buvo iki 16 miegamųjų vietų, atitinkamai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto, o tai reiškia, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

30. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir suoliukų skaičiaus, mažo pirties (dušinės) patalpos ploto ir veidrodžio nebuvimo pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių bei pirties (dušinės) patalpų dydžiai, kiemelių suoliukų skaičius, veidrodžių pirties (dušinės) patalpose buvimas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šioje skundo dalyje, t. y., jog Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bei pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ir per mažos pirties (dušinės) patalpos laikyti pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas šioje skundo dalyje tinkamai įvertino skundo aplinkybes ir padarė teisingas išvadas. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirties (dušinės) patalpoje buvo sulaužyti vamzdeliai, akcentuotina, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su prašymu sutaisyti vamzdelius. Atsižvelgiant į tai, vertinti šios pareiškėjo argumentus kaip pagrįstus, pagrindo nėra.

31. Dėl pareiškėjo argumento, jog higiena Marijampolės PN atliekama kartą per metus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme negrindė Marijampolės PN atliekamos higienos periodiškumu. Šiuo aspektu pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas. Be to, šis pareiškėjo argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepagrindžia priežastinio ryšio tarp nurodytos aplinkybės ir jo akcentuojamos neturtinės žalos. Todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį nėra. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė