2017-11-20 Nr. AB-21323-3-61-3-00746-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1596-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00746-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. (M. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. kovo 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, žiauriomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo, nes apie 6–7 kv. m ploto kamerose jis buvo laikomas kartu su 1–8 asmenimis. Be to, kamerose buvo drėgna, šalta, įsiveisęs pelėsis, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, trūko privatumo, tvyrojo nuolatinė įtampa. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo nervingas, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę aplinkiniams, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 1,38 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 1,38 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo. Be to, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties institutą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 52–55) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad atsakovo prašymas ginčui taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. vasario 18 d., o byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. kovo 16 d. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų kreipimosi į teismą senaties terminas, todėl šiuo atveju jis nepraleistas.

7. Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 3 d. atvyko į Lukiškių TI–K, o 2014 m. kovo 16 d. išvyko iš Lukiškių TI-K. Šią aplinkybę patvirtina ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodyti duomenys bei atsakovo pateikti rašytinai įrodymai. Todėl būtent šį laikotarpį teismas vertino kaip ginčo, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis į atsakovo įstaigą atvyko 2014 m. sausio 31 d. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atitinkamai, įvertinęs įrodymus byloje, teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo atsakovo įstaigoje laikotarpiu (nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. kovo 16 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

8. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu, kurios atitvertos 1,5 m aukščio pertvara. Taigi, teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko keliamus reikalavimus, kurių Lukiškių TI-K nepažeidė. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje yra pateikti kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, periodinių patikrinimų, kuriuos atliko Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius, aktai, kuriuose nėra konstatuotų pažeidimų arba nustatyti pažeidimai pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų atsakovui nėra pareiškęs nei prašymų, nei skundų.

III. 9. Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62–66), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą (paaiškina, kad prašomą priteisti neturtinę žalą padidino 100 Eur, nes padidėjo kanceliarinės ir pašto išlaidos).

10. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad teismas, vertindamas vienam asmeniui tekusį kameros plotą, neatsižvelgė į kamerose esančių baldų ir sanitarinių įrenginių užimamą plotą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kamerose gultai surūdiję, ant jų neįmanoma normaliai išsimiegoti. Nebuvo galimybės visiems kameroje laikomiems asmenims vienu metu pavalgyti prie stalo, nes jis labai mažas. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl gamtinių reikalų atlikimas pareiškėjui kėlė nuolatinę baimę ir psichologinę įtampą. Sanitariniame mazge nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos arba ji neveikė, dėl to atliekant gamtinius reikalus po visą kamerą pasklisdavo blogas kvapas. Kamerose langai buvo nesandarūs, pro juos pūtė vėjas, be to, kamerose veisėsi žiurkės, buvo blakių ir tarakonų. Pareiškėjas tvirtina, kad sporto kambaryje, į kurį jis būdavo vedamas kartą per mėnesį, buvo du treniruokliai, iš kurių vienas sugedęs, jokio kito sportinio inventoriaus nebuvo, bibliotekoje knygų pasirinkimas irgi labai ribotas, o tai, kad Lukiškių TI-K veikia katalikų koplyčia, pareiškėjas sužinojo tik gavęs atsakovo atsiliepimą. Nors kamerose įrengta kabelinė televizija, ja naudotis galima tik turint savo televizorių. Psichologai ir socialiniai darbuotojai savo darbą atlieka tik formaliai. Maisto daviniai buvo labai maži, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat kęsti alkį. Išduodamo muilo, tualetinio popieriaus ir skustuvo nepakakdavo, kameroms tvarkyti buvo duodamas tik šepetys su kibiru, o mėnesiui išduodamos sodos užtekdavo tik 3–4 dienoms.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

14. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

15. Visų pirma, kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiame kontekste akcentuotina, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą minėtame Įsakyme Nr. V-124. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose teko nuo 4,23 kv. m iki 32,33 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė normaliai judėti kameroje nebuvo varžoma.

16. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu nuo likusio kameros ploto buvo atitvertos tik 1,5 m aukščio pertvara. Nors toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

17. Dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose gultai buvo surūdiję, nebuvo galimybės visiems kameroje laikomiems asmenims vienu metu pavalgyti prie stalo, nes jis labai mažas, sanitariniame mazge nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos arba ji neveikė, kamerose langai buvo nesandarūs, pro juos pūtė vėjas, kamerose veisėsi žiurkės, buvo blakių ir tarakonų, sporto kambaryje, į kurį jis būdavo vedamas kartą per mėnesį, buvo du treniruokliai, iš kurių vienas sugedęs, jokio kito sportinio inventoriaus nebuvo, bibliotekoje knygų pasirinkimas buvo labai ribotas, nors kamerose įrengta kabelinė televizija, ja naudotis galima tik turint savo televizorių, psichologai ir socialiniai darbuotojai savo darbą atlieka tik formaliai, maisto daviniai buvo labai maži, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat kęsti alkį, išduodamo muilo, tualetinio popieriaus ir skustuvo nepakakdavo, kameroms tvarkyti buvo duodamas tik šepetys su kibiru, o mėnesiui išduodamos sodos užtekdavo tik 3–4 dienoms. Tačiau pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui šių aplinkybių nebuvo nurodęs ir šiais aspektais savo skundo bei prašomos priteisti neturtinės žalos negrindė. Atitinkamai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šiuo aspektu nagrinėti pareiškėjo skundą, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina.

19. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

20. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo (nepakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimas naikinamas bei priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. G. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan