2013-05-21 Nr. BB-885-1-96-1-00093-2008-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-235/2013

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00093-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.18.10; 2.1.7.4; 2.3.4.6.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. K. ir L. Š. kasacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu Š. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda, L. Š. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 910 Lt (7 MGL) dydžio bauda.

Iš nuteistojo Š. K. , iš dalies patenkinus Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį, priteista 30 168,78 Lt valstybės naudai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi nuteistųjų Š. K. ir L. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Š. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Š“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 21 straipsnį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 28 straipsnį – už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus, ar įvykus, ir apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. sausio mėn. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes bendrovės darbuotojams neoficialiai išmokėjo 77 229,64 Lt darbo užmokesčio, kurio nenurodė įmonės apskaitos dokumentuose, t. y. neįrašė į atitinkamo laikotarpio atlyginimų ir avansų išmokėjimo žiniaraščius ir nenurodė 2007–2008 m. veiklos buhalterinės apskaitos registruose.

Taip pat Š. K. įmonės apskaitos dokumentuose nurodė neįvykusias ūkines operacijas apie darbuotojams išmokėtus iš viso 572,96 Lt, t. y.: į 2007 m. spalio mėn. atlyginimo žiniaraštį Nr. 10-15 ir 2007 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 223 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojui J. Z. 2007 m. spalio mėn. išmokėtą 399,89 Lt atlyginimą, nors faktiškai jo neišmokėjo; į 2007 m. gruodžio mėn. atlyginimų žiniaraščius Nr. 12-14, Nr. 12-29, 2008 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraštį Nr. 01-02, 2007 m. gruodžio 14 d. kasos išlaidų orderį Nr. 262, 2007 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 270, 2008 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 272 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – iš viso 173,07 Lt daugiau darbuotojui G.

L. išmokėto atlyginimo, nurodžius darbuotojui G. L. išmokamą darbo užmokestį 973,07 Lt, bet faktiškai jam išmokėjus 800 Lt; dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Š“ 2007 m. ir 2008 m. sausio mėn. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

L. Š. nuteista už tai, kad, būdama UAB „Š“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vyriausiąja buhaltere, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 11 straipsnį atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. sausio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes įformino apskaitos dokumentais neįvykusias ūkines operacijas apie darbuotojams išmokėtus iš viso 572,96 Lt, t. y.: į 2007 m. spalio mėn. atlyginimo žiniaraštį Nr. 10-15 ir 2007 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 223 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojui J. Z. 2007 m. spalio mėn. išmokėtą 399,89 Lt atlyginimą, nors faktiškai jo neišmokėjo; į 2007 m. gruodžio mėn. atlyginimų žiniaraščius Nr. 12-14, Nr. 12-29, 2008 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraštį Nr. 01-02, 2007 m. gruodžio 14 d. kasos išlaidų orderį Nr. 262, 2007 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 270, 2008 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 272 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – iš viso 173,07 Lt daugiau darbuotojui G. L. išmokėto atlyginimo, nurodžius darbuotojui G. L. išmokamą darbo užmokestį 973,07 Lt, bet faktiškai jam išmokėjus 800 Lt; dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Š“ 2007 metų ir 2008 m. sausio mėn. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniais skundais nuteistieji Š. K. ir L. Š. prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Abiejų kasatorių kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra analogiški, pažodžiui identiški, todėl jų esmė išdėstoma bendrai (BPK 384 straipsnis).

Nuteistieji teigia, kad jiems baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Nuteistasis Š. K. nurodo, kad jis, kaip bendrovės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą atsakingas už buhalterinę apskaitą atsakingo asmens paskyrimą, kliūčių buhalterinę apskaitą vykdančiam asmeniui tinkamai atlikti savo pareigas pašalinimą, dokumentų saugojimo tvarkos nustatymą, savo pareigas įvykdė. Nuteistoji L. Š. teigia, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ji turėjo tinkamai įtraukti į apskaitą visus duomenis pagal jai pateiktus apskaitos dokumentus. Ji šias pareigas vykdė, byloje nėra jokių duomenų, kad, žinodama apie dokumentų arba ūkinių operacijų faktus, būtų jų neįtraukusi į buhalterinę apskaitą. Be to, kasatoriai teigia, kad netgi ir pripažįstant liudytojos N. D. parodymus esant teisingus, jų veikoje nėra tyčios.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, pagal kuriuos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad Š. K. , L. Š. asmeniškai niekada nėra perdavę, išmokėję UAB „Š“ darbuotojams grynųjų pinigų; kad Š. K. , L. Š. nėra nei parengę, nei užpildę buhalterinės apskaitos dokumentų, konkrečiai – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių ar analogiškus duomenis turinčių užrašų, neįtrauktų į apskaitą; kad Š. K. , L. Š. niekada nėra davę nurodymų bendrovės darbuotojams įrašyti į buhalterinės apskaitos dokumentus neteisingus duomenis arba atlikti kitokias ūkines operacijas, nei tai nurodyta apskaitos dokumentuose. Šios teismo išvados yra teisingos, be to, iš teismo posėdyje ištirtų liudytojų parodymų matyti, kad tie liudytojai, kurie teigė gavę kitokį darbo užmokestį, nei nurodytas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, kaip asmenį, faktiškai išmokėjusį darbo užmokestį, nurodė N. D. . Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas N. D. apklausė kaip liudytojč, pagal kurios parodymus neoficialų žiniaraštį jai paduodavo G. M. , tačiau šis liudytojas N. D. nurodytų aplinkybių nepatvirtino.

Pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, pripažinę įrodytomis minėtas aplinkybes, privalėjo motyvuoti, kuo pasireiškė jų (kasatorių) tyčia padaryti nusikaltimą ir kokius konkrečiai BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje uždraustus veiksmus jie atliko. Kasatorių nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimuose padarytos išvados ir motyvai visiškai nesiejami su konkrečiomis įrodinėjamomis aplinkybėmis ir konkrečiais įrodymais. Nuosprendis, kuriuo konstatuojama, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką, negali būti priimamas nepašalinus nagrinėjant bylą kilusių abejonių. Nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos bylai svarbios aplinkybės, motyvai turi būti tarpusavyje susieti, juose neturi būti loginių spragų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005). Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai fragmentiškai vertino prieštaringus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, remdamiesi tais pačiais duomenimis dėl atskirų įvykio aplinkybių padarė viena kitą paneigiančias išvadas, be to, pažeidė jų teisę į gynybą, nes, neturint galimybės žinoti teismų motyvų, nėra galimybės pateikti dėl jų ir atitinkamus argumentus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarime išaiškinta, kad teismo nuosprendis turi buti surašytas įtikinamai, kad: „Spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo sprendimo motyvus. Nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai garantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme“. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo išaiškinimų nesilaikė, nes nemotyvavo savo išvadų dėl esminių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas išsamius apeliacinio skundo argumentus, apsiribojo išvadomis, kad, teismo vertinimu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Š. K. ir L. Š. kaltės klausimą, liudytojų parodymus įvertino visų bylos duomenų kontekste. Vietoje to, kad išanalizuotų, kokiu būdu jie (kasatoriai) pažeidė teisės aktų reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad ir nesant duomenų, jog nuteistieji patys asmeniškai išmokėjo pinigus darbuotojams ar ruošė N. D. nurodytus užrašus su neįtrauktais į apskaitą duomenimis, tai pastarųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus nepaneigia, o kodėl nepaneigia – apeliacinės instancijos teismas motyvų nepateikė.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimas, jog byloje surinkti įrodymai yra tinkamai ištirti, išanalizuoti ir įvertinti visų bylos duomenų kontekste, nuosprendis surašytas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, yra deklaratyvus; toks apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimas yra nominalus ir pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 10 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas bylos tinkamai neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nepatikrino, motyvuotų išvadų dėl esminių skundų argumentų nenurodė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, cituodamas liudytojos N. D. parodymus ir pripažindamas juos esant teisingus, pripažino, kad tariamai neoficialūs atlyginimai būdavo mokami pagal G.

M. pateiktą lentelę, o L. Š. N. D. duodavo tik oficialius žiniaraščius. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepateikė motyvų dėl apeliacinių skundų argumentų, kad byloje nėra duomenų, jog G. M. ar N. D. būtų veikę nuteistųjų pavedimu, o patys nuteistieji jokių su į apskaitą neįtrauktomis operacijomis susijusių veiksmų neatliko. Be to, G. Macaičiui ar N. D. pranešimai apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti, dėl jų jokie įstatyme numatyti procesiniai sprendimai nepriimti, todėl, kasatorių nuomone, teismų sprendimuose nustatytų ir įrodytomis pripažintų aplinkybių konstatavimas remiantis asmenų, kurie duoda parodymus apie savo galimai padarytas nusikalstamas veikas, rodo jog nuosprendis ir nutartis yra prieštaringi.

Kasatoriai teigia, kad jeigu teismai nebūtų pažeidę minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, būtų išsamiai ir visapusiškai įvertinę byloje surinktus įrodymus, turėtų pagrindą konstatuoti, kad nėra įrodymų, jog darbuotojams buvo mokamas kitoks darbo užmokestis, neįtrauktas į apskaitą, ir kad daiktų paėmimo metu 2008 m. vasario 15 d. paimti 35 340 Lt yra apskaityti, nes, gaunant šią sumą banke, buvo išrašyti banko apskaitos dokumentai, kurie įtraukti į UAB „Š“ apskaitą.

Tęsdami savo argumentus, kasatoriai nurodo, kad apeliaciniuose skunduose buvo nurodyti argumentai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 45 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto pažeidimų. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti asmenį duoti parodymus prieš save. BPK 45 straipsnyje numatyta teismo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų teises. BPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. N. D. apklausiama kaip liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji, veikdama grupe su G.

Macaičiu ir suprasdama, kad išmoka į bendrovės apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį, išmokėjo darbuotojams pinigus, gabeno nusikaltimo priemonę – užrašus su į bendrovės apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio duomenimis, o vėliau užrašus sunaikino. N. D. buvo pavestos kasininkės pareigos. Vykdydama kasininkės pareigas N. D. pasirašė darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose. Taigi, N. D. bendrovėje buvo pavestas dalies su buhalterine apskaita susijusių funkcijų atlikimas. Bendrovės vadovo pavedimu atlikdama su buhalterine apskaita susijusias funkcijas N. D. pagal Buhalterines apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį yra atsakinga už buhalterinės apskaitos įrašų teisingumą, šie jos veiksmai visiškai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, įspėdamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vertė N. D. duoti parodymus prieš save, nesuteikė jai galimybės pasinaudoti teise į gynybą, neišaiškino jos, kaip galimai duodančios parodymus apie savo padarytus nusikalstamą veiką kaltinime nurodytoms aplinkybėms atitinkančius identiškus veiksmus, asmens teisių. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Pažeidus N. D. teisę į gynybą byloje buvo gautas neteisėtas įrodymas – liudytojos N. D. , t. y. asmens, kuris negali buti apklausiamas kaip liudytojas, parodymai. Teismas, vertindamas neteisėtu būdu gautą įrodymą, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, nevertino N. D. apklausos kaip liudytojos neteisėtumo ir galimybės pripažinti tokius parodymus įrodymais, nepateikė tokio vertinimo motyvų ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį. Taip pat apeliacines instancijos teismas netyrė apeliacinio skundo argumento, kad N. D. parodymai turi buti vertinami kritiškai, nes jų nepatvirtina G.

M. parodymai.

Be to, liudytojų, teigiančių, kad gavo didesnį ar mažesnį darbo užmokestį, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, parodymų kiti įrodymai nepatvirtina. Liudytojai galėjo paaiškinti tik apie savo pačių gautą darbo užmokestį, tačiau nežinojo, koks darbo užmokestis buvo mokamas kitiems darbuotojams. Taigi vienintelis įrodymų šaltinis, kad konkrečiam liudytojui buvo išmokėtas kitoks, nei nurodyta apskaitoje, darbo užmokestis, yra paties liudytojo parodymai. Jei toks liudytojas klysta, neatsimena arba duoda melagingus parodymus, patikrinti jo parodymų teisingumą nėra objektyvių galimybių. Kadangi nuosprendis negali buti grindžiamas prielaidomis, tai tokių liudytojų parodymais, kurių konkrečiai nepatvirtina kiti įrodymai, nebuvo galima remtis. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinių skundų argumentų netyrė ir jokių išvadų dėl jų nepateikė.

Apeliaciniuose skunduose taip pat buvo nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pagrįstas teisme neapklaustų liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamųjų kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų V. S., Ž. K. , P. Z. , R. J. , A. R. , J. Z. parodymais. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad teismas teisme neapklaustų asmenų parodymus pripažino įrodymais. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1, 4 dalis, nes konkrečiai nenurodė, ar neapklaustų teisme asmenų parodymai yra pripažįstami įrodymais ir kokiu konkrečiai BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytu teisiniu pagrindu jie yra pripažįstami įrodymais.

Kasatoriai pažymi, kad dėl liudytojų nedalyvavimo teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Svarbiomis priežastimis negali buti pripažįstamas liudytojo išvykimas į užsienį ar gyvenamosios vietos pakeitimas, kai nuo apklausos ikiteisminiame tyrime momento praėjo keletas metų, nes gyventojų migracija yra natūralus procesas. Prokurorui, kontroliavusiam ikiteisminį tyrimą, nebuvo jokių kliūčių kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl minėtų liudytojų apklausos. Atmesdamas pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog teismas ėmėsi visų priemonių, kad apeliantų nurodomi liudytojai atvyktų j teisiamąjį posėdį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šias liudytojų nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastis apylinkės teismas pagrįstai pripažino svarbiomis. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas ir nelogiškas, paremtas ikiteisminio tyrimo taktikos nesėkmės rizikos perkėlimu kaltinamajam. Visada egzistuoja grėsmė, kad kviečiami asmenys dėl įvairių priežasčių neatvyks į teismo posėdį, todėl tai, kad prokuroras neišnaudojo priemonių apklausti esmines aplinkybes galinčius nurodyti liudytojus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, reikštų kaltinamojo teisės užduoti liudytojams klausimus faktinį paneigimą, o kartu ir rungimosi principo pažeidimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais asmens kaltumą draudžiama grįsti tiesiogiai, jei parodymai ikiteisminio tyrimo metu duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257/2010; 2K-442/2010).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys pateiktu atsiliepimu į kasacinius skundus, prašo juos atmesti. Prokuroro teigimu, kasaciniuose skunduose, kurie savo turiniu yra analogiški, išdėstyti argumentai nepagrįsti, nes bylą nagrinėję teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skundų argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, nesutikimu su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apkritai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Prokuroras nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinių skundų argumentų, nemotyvavo priimto procesinio sprendimo, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo praktiką, apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai nėra motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl bent dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprati kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, buvo ištirti esminiai apeliacinių skundų argumentai, pateiktos motyvuotos išvados dėl jų esmės, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą išanalizavus byloje ištirtus įrodymus paaiškinta, kodėl ir kaip vertinti vieni ar kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių pirmosios instancijos teismo padarytiems procesiniams pažeidimams pašalinti, ištirdamas šio teismo neištirtus įrodymus; išsamiai pasisakė dėl nuteistųjų skunduose nurodomų BPK 276 straipsnio nuostatų pažeidimų, teismo nurodyti argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.

Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėję teismai nustatė remdamiesi liudytojų N. D. , L. V. , V. U. , A. J. V. , S. V. , V. D., V. R. , D. R. , A. G. , G. L. parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu, liudytojų J. Z. , V. S. , Ž. K. , R. J. , A. R., P. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir, remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, paskelbtais ir ištirtais teisminio nagrinėjimo metu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, specialistės paaiškinimais teisme, kita rašytine bylos medžiaga. Teismų išvados pagrįstos ne tik byloje įstatymų nustatyta tvarka nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistieji, dėl kokių jų tyčinių veiksmų kilo BK 222 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai, nustatyti pagal specialisto išvadą. Taigi, prokuroro teigimu, BK 222 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai, Š. K. ir L. Š. pagrįstai pripažinti kaltais, jiems paskirta teisinga bausmė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinius skundus ir pagrįstai juos atmetė.

Nuteistojo Š. K. kasacinis skundas atmestinas, nuteistosios L. Š. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir Š. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 222 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

Š. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Š“ generalinis direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį – už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. sausio mėn. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – bendrovės darbuotojams neoficialiai išmokėjo 77 229,64 Lt darbo užmokesčio, kurio nenurodė apskaitos dokumentuose (neįrašė į atitinkamus mokėjimo žiniaraščius ir nenurodė 2007–2008 m. veiklos buhalterinės apskaitos registruose), be to, įmonės apskaitos dokumentuose nurodė neįvykusias ūkines operacijas apie darbuotojams išmokėtus 572,96 Lt (atlyginimų žiniaraščiuose ir kasos išlaidų orderiuose nurodant, kad išmokėtas darbo užmokestis – 973,07 Lt, o faktiškai išmokėta 800 Lt), ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Š“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus ir už 2008 m. sausio mėn.

Nuteistasis Š. K. teigia, kad dėl jo priimtas nuosprendis nepagrįstas, surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nenurodė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų. Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šie įstatymo reikalavimai priimant nuosprendį dėl Š. K. nebuvo pažeisti. Visi įrodymai nuosprendyje yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti. Š. K. kaltumas, gynybos versija motyvuotai atmesta.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti, kad Š. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės įrodytomis pripažintos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos liudytojų N. D. , L. V. , V. U. , A. J. V. , S. V. , V. D. , V. R. , D. R. , A. G. , G. L. parodymais, liudytojų J. Z. , V. S. , Ž. K. , R. J. , A. R, P. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurie, kaip nurodoma nuosprendyje, perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvada bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Kasaciniame skunde, pakartojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teigiama, kad N. D. kaip liudytoja apklausta pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jos parodymais remiamasi nepagrįstai, kad, pažeidžiant BPK 276 straipsnio nuostatas, nuosprendis grindžiamas ir teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų parodymais. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas, priimtoje nutartyje išsamiai, tinkamai aiškindamas šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir nenukrypdamas nuo tesimų praktikos dėl duomenų, t. y. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertinimo, pasisakė ir motyvuotai juos atmetė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-55/2009, 2K-376/2012 ir kt.).

Dėl N. D. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtarimo, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminio tyrimo metu buvo nutrauktas. Po to apklausiant ją kaip liudytoją BPK 80 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Kasatoriaus argumentai, kad teismas, įspėjęs ją dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vertė duoti parodymus prieš save (ir, kaip nurodoma skunde, nesuteikė jai galimybės pasinaudoti teise į gynybą), yra nepagrįsti ir atmestini. BPK 276 straipsnio nuostatos taip pat nebuvo pažeistos. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus nurodytų liudytojų parodymai bylos teisme nagrinėjimo metu buvo perskaityti (iš bylos duomenų matyti, tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių, jog liudytojai V. S. , Ž. K. , J. Z. , R. J. , A. R. , P. Z. atvyktų į teisiamąjį posėdį ir duotų parodymus; nustatyta, kad P. Z. , J. Z. , Ž. K. , V. S., R. J. , A. R. išvykę į užsienį ir ten gyveno), perskaitytais parodymais buvo patikrinti kiti teisme ištirti įrodymai, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymų patikimumas ir, įvertinus įrodymų visumą, pripažinta, kad jų pakanka konstatuoti, jog bendrovės darbuotojams buvo mokami papildomi, buhalterinėje apskaitoje nefiksuojami ir neparodomi atlyginimai.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo bei motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo Š. K. apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o dėl jo priimtas nuosprendis yra teisingas. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl visų jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisakė, atmestini kaip prieštaraujantys šio teismo priimto sprendimo turiniui.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes Š. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji sudėties požymiai nustatyti, teismų sprendimuose tinkamai atskleisti, todėl tenkinti kasatoriaus prašymo – panaikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nėra pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo ir L. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Nuteistoji L. Š. teigia, kad ji nuteista nepagrįstai, nes pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą turėjo tinkamai įtraukti į apskaitą visus duomenis pagal jai pateiktus apskaitos dokumentus ir ji šias pareigas vykdė; kad byloje nėra jokių duomenų, jog ji, žinodama apie sudarytus dokumentus arba ūkinių operacijų faktus, būtų jų neįtraukusi į įmonės buhalterinę apskaitą.

Nuteistosios L. Š. kasacinis skundas tenkintinas, dėl jos priimti teismų sprendimai naikintini ir byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

L. Š. nuteista už tai, kad, būdama UAB „Š“ vyriausiąja buhaltere pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – pažeisdama nurodyto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apskaitos dokumentais įformino neįvykusias ūkines operacijas apie darbuotojams išmokėtus 572,96 Lt, t. y. į 2007 m. spalio mėn. atlyginimo žiniaraštį ir kasos išlaidų orderį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Z. išmokėtą 399,89 Lt atlyginimą, nors faktiškai jo neišmokėjo, bei į 2007 m. gruodžio ir 2008 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraščius ir kasos išlaidų orderius – tikrovės neatitinkančius duomenis dėl G. L. išmokėtų 173,07 Lt (apskaičiuotas darbo užmokestis 973,07 Lt, o faktiškai išmokėta 800 Lt), ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Š“ 2007 m. ir 2008 m. sausio mėn. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 12 straipsnio 1 dalyje – kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį.

Už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (toliau – Taisyklės), reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis, Taisyklių 30 punktas).

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Byloje nustatyta, kad UAB „Š“ L. Š. vyriausiąja buhaltere dirbo nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. vasario 15 d., atlyginimus darbuotojams generalinio direktoriaus Š. K. nurodymu ir pavedimu išmokėdavo bendrovėje personalo direktore dirbusi N. D. . Tai, kad L. Š. veikė bendrai su Š. K. , kad jai buvo žinoma, jog buvo mokami neatitinkantys atlyginimų žiniaraščiuose nurodytiems atlyginimai, nenustatyta. Pagal specialisto išvadą dėl papildomai išmokėtų neįrašytų į bendrovės apskaitą 77 229,64 Lt (neoficialūs atlyginimai) bei įrašytų į bendrovės apskaitą 572,96 Lt (tokio dydžio sumos atlyginimų išmokėta mažiau) iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Š“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus ir 2008 m. sausio mėn. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamieji „sąmoningai netinkamai vykdė žinomus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, tai darydami numatė, kad dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės pelno bei įsipareigojimų, ir šių padarinių norėjo, t. y. kaltinamieji realizavo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį“. Tokia teismo išvada reiškia, kad teismas pripažįsta, jog už kilusius padarinius, nustatytus specialisto išvada, yra atsakingi abu, t. y. ne tik Š. K., bet ir L. Š. . Tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, byloje nustatytų aplinkybių, apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai iš esmės kilo dėl į bendrovės apskaitą neįrašytų, t. y. nelegaliai darbuotojams išmokėtų 77 229,64 Lt darbo užmokesčio. Dėl šių sumų neįrašymo į bendrovės apskaitą L. Š. nėra nuteista, dėl to ji ir nebuvo kaltinama. Konstatuoti, kad į bendrovės apskaitą įrašyti 572,96 Lt, atskirai juos vertinant nuo nelegaliai išmokėtų atlyginimų dydžio, sukėlė tokius padarinius kaip negalėjimą iš dalies nustatyti UAB „Š“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus ir 2008 m. sausio mėn., nebuvo pagrindo. Tokios išvados, kad į bendrovės apskaitą įrašyti 572,96 Lt, net ir atskirai vertinant padarytus pažeidimus, sukelia minėtus padarinius, specialisto išvadoje nėra.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nenustačius jos veikoje BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. Š. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, naikintina ir baudžiamosios bylos dalis dėl L. Š. nutrauktina.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, todėl naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria L. Š. apeliacinis skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis, kuriomis L. Š. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

Nuteistojo Š. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė