2022-06-15 Nr. AB-16400-3-62-3-00280-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-64-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00280-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10, 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022 pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) DV_S-58197 (toliau – ir 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimas) ir VSDFV 2021 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (18.2)1-489 (toliau – ir 2021 m. sausio 11 d. sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išnagrinėti jo 2020 m. rugsėjo 18 d. prašymą ir 2020 m. lapkričio 24 d. patikslintą prašymą (toliau abu kartu – ir Prašymai) iš esmės. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2006 m. gegužės 24 d. gauna senatvės pensiją. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 4 dalį į darbo stažą turėjo būti įskaičiuojamas ir tarnybos laikas, kurio metu mokėsi atitinkamoje aukštojoje mokykloje. Norėdamas sužinoti, ar šis tarnybos laikas buvo įskaitytas į darbo stažą, pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu įskaičiuoti į darbo stažą mokymosi laiką aukštojoje mokykloje nuo 1972 m. gegužės mėnesio iki 1976 m. gegužės 20 d., jei šis laikas nebuvo įskaičiuotas į tarnybos laiką.

VSDFV 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (10.1) DVS-45863 (toliau – ir 2020 m. rugsėjo 30 d. raštas) pranešė, kad perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaitant mokymosi laikotarpį į pensijų socialinio draudimo stažą, neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas 2020 m. spalio 15 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, jį motyvuodamas Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1771-502/2017. VSDFV 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (18.2) 1-7842 panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. raštą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti 2020 m. rugsėjo 18 d. prašymą.

VSDFV Kauno skyrius 2020 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-54840 paprašė patikslinti reikalavimą, nes pareiškėjui mokama socialinio draudimo senatvės pensija, o jo prašyme buvo nurodyta perskaičiuoti skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 24 d. pateikė patikslintą prašymą VSDFV Kauno skyriui, kuriuo prašė į jo socialinio draudimo pensijos stažą įskaičiuoti mokymosi ir tarnybos laiką Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) akademijoje nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. bei esant pagrindui perskaičiuoti pensijos dydį.

VSDFV Kauno skyrius 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu pranešė, kad prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi nenurodytos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą ir nepateikti papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsisakymo pagrįstumu. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 17 d. pateikė VSDFV skundą, kuriuo prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir įpareigoti pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką. VSDFV 2021 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo 2020 m. gruodžio 17 d. skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, jog iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinės karinės, pasienio ar vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis, su sąlyga, kad šie asmenys bendradarbiavo ir po 1990 m. kovo 11 d. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė laikotarpius, įskaitytinus į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, aptartame reguliavime nenurodydamas papildomų sąlygų ar apribojimų juos nustatant, ir nepavesdamas kitiems subjektams tokias sąlygas numatyti. Šį teisinį reglamentavimą taikė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1771-502/2017; 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 konstatavo, kad ankstesni priimti ir neapskųsti sprendimai dėl senatvės pensijos paskyrimo ir perskaičiavimo neužkerta kelio pareiškėjo prašymo pagrindu skyriui perskaičiuoti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, įskaitant į šį stažą laikotarpį, kai pareiškėjas mokėsi VRM aukštojoje mokykloje. Todėl pareiškėjo prašymas į jo socialinio draudimo pensijos stažą įskaičiuoti mokymosi ir tarnybos laiką VRM akademijoje nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d., bei esant pagrindui perskaičiuoti pensijos dydį, yra pagrįstas ir teisėtas.

4. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Prašymus, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 (2016 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. V-330 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 60.3 punktu, nurodydamas, kad dėl pareiškėjo mokymosi VRM akademijoje laikotarpio nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. neįskaitymo į stažą jau buvo nuspręsta VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. PE_SP1-17156 (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas), o Prašymuose pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, todėl pareiškėjo Prašymai nebuvo nagrinėjami. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatuodama, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių įskaityti į stažą laikotarpį nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d., nes šiuo klausimu jau yra priimtas VSDFV Kauno 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas.

6. Atsakovas teigė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendime aiškiai nurodyta, kad, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktu, į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytas mokymosi laikotarpis nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. VRM akademijoje, kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje). Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo neapskundė įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su Prašymais, nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, todėl pareiškėjo Prašymai pagrįstai nebuvo nagrinėjami.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu dėl mokymosi mokslo įstaigoje laikotarpio įskaičiavimo į darbo stažą. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 24 d. pateikė prašymą į socialinio draudimo pensijos stažą įskaičiuoti jo mokymosi ir tarnybos laiką VRM akademijoje nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. ir perskaičiuoti pensijos dydį. VSDFV Kauno skyrius 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu nenagrinėjo šių pakartotinių prašymų, kadangi dėl mokymosi VRM akademijoje laikotarpio nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. įskaitymo į stažą jau yra išspręsta 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, o pareiškėjas nepateikė naujų dokumentų, kurių pagrindu galėtų būti tikslinama (perskaičiuojama) senatvės pensija. VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri 2021 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Taisyklių 60.3 punktu ir nurodė, kad pareiškėjas šiuo atveju tiek Prašymuose VSDFV Kauno skyriui, tiek skunde teismui remiasi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau jo nurodytų bylų aplinkybės nėra tapačios, todėl teismas jomis nesivadovavo. Jokių papildomų, naujų dokumentų, aplinkybių, argumentų, kurių pagrindu galėtų būti tikslinama (perskaičiuojama) senatvės pensija, nei atsakovui, nei teismui pareiškėjas nepateikė. Teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pakartotinius Prašymus, kadangi pareiškėjas juose nenurodė jokių naujų aplinkybių, nepateikė papildomų dokumentų ir argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

10. Teismas VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir VSDFV 2021 m. sausio 21 d. sprendimą pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo Prašymus iš naujo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III. 11. Pareiškėjas E. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos nuoseklios praktikos dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje metu įskaityto mokymosi laiko į tarnybos stažą (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1771-502/2017). Remiantis formuojama teismų praktika, pensinis stažas turėjo būti skaičiuojamas pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), ir jokių išlygų negalėjo būti daroma. Pareiškėjas mokymosi VRM akademijoje metu buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas. Pareiškėjo tarnyba buvo pradėta prieš mokymąsi VRM akademijoje. VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendime yra motyvuojama Įstatymo nuostatomis, bet nenurodytas joks konkretus straipsnis, dalis bei punktas, išskyrus 54 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kuriuo motyvuojamas mokymosi laiko neįskaitymas į stažą. Tokiu būdu šis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas yra negaliojantis nuo priėmimo dienos.

13. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog ankstesni priimti ir neapskųsti sprendimai dėl senatvės pensijos paskyrimo ir perskaičiavimo neužkerta kelio pareiškėjo prašymo pagrindu VSDFV teritoriniam skyriui perskaičiuoti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti (žr., pvz., 2020 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020). Pareiškėjas 2016 m. persirgo (duomenys neskelbtini) ir gydėsi ilgą laiką, todėl 2017 m. nesiėmė jokių veiksmų, kurie galėjo neigiamai paveikti jo gydymosi eigą.

14. Pareiškėjas vertino, jog teismas nemotyvavo išvados, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos, yra netapačios nagrinėjamai bylai. Kartu teismas nemotyvavo, kodėl jis nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos nuoseklios teismų praktikos analogiškose bylose. Teismas, išskirdamas pareiškėjo atvejį kaip atskirą, ir pripažindamas, kad jo atveju gali būti taikomos Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos (su išlygomis), pažeidė asmens lygybės prieš įstatymą principą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad tokie atvejai yra nagrinėjami individualiai, tačiau nepaaiškino, kokie individualumo kriterijai yra taikomi, bei kokius duomenis reikia pateikti, kad pareiškėjo atvejis būtų išnagrinėtas individualiai. Šiuo atveju institucija, nagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir skundą, turėjo konkrečiai nurodyti, kokių duomenų reikia, kad išnagrinėtų jo prašymą iš esmės ir pagal suformuotą teismų praktiką. Šiuo atveju aktualus ir teisėtų lūkesčių principas.

15. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas nenustatinėjo, ar iš tiesų pareiškėjo atvejis atitinka Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus (specialioji norma). Taigi teismo sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių bei nepagrįstas teisės normomis.

16. Atsakovas VSDFV atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad šioje byloje teismas galėjo spręsti tik ginčą, ar pagrįstai atsakovas atsisakė išnagrinėti pareiškėjo Prašymus kaip pateiktus pakartotinai. Kadangi pareiškėjas VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo teismui neskundė, teismas nenagrinėjo, ar pagrįstai į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįtrauktas jo mokymosi laikotarpis nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. VRM akademijoje.

18. Atsakovas nurodė, kad, pagal administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjas, nors teismui neskundė anksčiau priimto VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo neįskaityti jo mokymosi laikotarpio į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, tačiau vėliau VSDFV teritoriniam skyriui pateikė prašymą įskaityti tą patį mokymosi laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kartu pateikdamas naujus duomenis – asmens kortelių kopijas apie piniginius mokėjimus ginčo laikotarpiu. VSDFV teritorinis skyrius, gavęs naujus duomenis, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, tačiau jo netenkino. Pareiškėjo Prašymai nebuvo išnagrinėti, kadangi juose nebuvo pateikta naujų duomenų, kurių VSDFV Kauno skyrius nebūtų žinojęs, priimdamas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, ir kurie leistų abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu. Dėl šios priežasties teismas nesivadovavo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A-1771-502/2017 ir Nr. eA-1459-502/2020, kadangi šių bylų ir nagrinėjamos bylos ginčo objektai skiriasi iš esmės.

19. Atsakovas pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas nėra panaikintas, todėl yra galiojantis. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgęs į tai, kad teisme pareiškėjas nekėlė reikalavimų dėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatoms, atsakovas teigė, jog šis klausimas negali būti nagrinėjamas apeliacine tvarka, kadangi pažeistų šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus, sudarytų sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti procesu. Pareiškėjo lūkestis, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, turėtų priimtų analogišką sprendimą kaip ir administracinėse bylose Nr. A-1771-502/2017 ir Nr. eA-1459-502/2020 (bylos nėra analogiškos šiai bylai), nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti ginamas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismo sprendimas priimtas pareikštų reikalavimų ribose, išnagrinėjus proceso šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

IV. 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 5 d. nutartimi (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmetė.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu dėl mokymosi mokslo įstaigoje laikotarpio įskaičiavimo į darbo stažą. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 24 d. pateikė prašymą į socialinio draudimo pensijos stažą įskaičiuoti jo mokymosi ir tarnybos laiką VRM akademijoje nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. ir perskaičiuoti pensijos dydį. VSDFV Kauno skyrius 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu nenagrinėjo šių pakartotinių prašymų, kadangi dėl mokymosi VRM akademijoje laikotarpio nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d.

įskaitymo į stažą jau yra išspręsta 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, o pareiškėjas nepateikė naujų dokumentų, kurių pagrindu galėtų būti tikslinama (perskaičiuojama) senatvės pensija. VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri 2021 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra tinkami pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar iš tiesų pareiškėjo atvejis atitinka Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, taip pat kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos nuoseklios praktikos dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje metu įskaityto mokymosi laiko į tarnybos stažą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas jokių papildomų duomenų, lyginant su tais, kurie buvo įvertinti, priimant 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Taisyklių 60.3 punktu, nenagrinėjo pareiškėjo Prašymų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nevertino ir negalėjo vertinti, ar į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagrįstai neįtrauktas jo mokymosi laikotarpis nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d.

VRM akademijoje, nes to pagrįstai, vadovaudamasis Taisyklių 60.3 punktu, nevertino viešojo administravimo institucijos 2020 m. gruodžio 3 d. bei 2021 m. sausio 21 d. sprendimuose. Teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatinėti, ar pareiškėjo atvejis atitinka Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, taip pat negalėjo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje metu įskaityto mokymosi laiko į tarnybos stažą, nes ji šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti taikoma.

24. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos, kuriose, jo nuomone, priimtais procesiniais sprendimais, reikia vadovautis, yra netapačios nagrinėjamai bylai. Teismas pažymėjo, kad pagal administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjas, nors teismui neskundė anksčiau priimto VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo neįskaityti jo mokymosi laikotarpio į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, tačiau vėliau VSDFV teritoriniam skyriui pateikė prašymą įskaityti tą patį mokymosi laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kartu pateikdamas naujus duomenis – asmens kortelių kopijas apie piniginius mokėjimus ginčo laikotarpiu. Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje naujų duomenų pateikta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad minėtos bylos nėra tapačios nagrinėjamai bylai.

25. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad ankstesni priimti ir neapskųsti sprendimai dėl senatvės pensijos paskyrimo ir perskaičiavimo neužkerta kelio pareiškėjo prašymo pagrindu VSDFV teritoriniam skyriui perskaičiuoti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, nes pareiškėjas nepateikė jokių naujų duomenų.

26. Atmetęs pareiškėjo apeliacinį skundą, teismas netenkino jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

V. 27. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo E. G. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimą, LVAT nutartį, VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą, VSDFV 2021 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išnagrinėti pareiškėjo Prašymus iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad jis turi teisę į tai, kad į pensinį stažą būtų įskaičiuotas jo mokymosi laikas. Ši teisė yra įtvirtinta konstitucinėje doktrinoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus, kuriuose išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 21 d. kreipimusi užtikrino, kad bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1038/2011; 2012 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1352/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-793/2013; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-552/2015; 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1771-502/2017), kurioje išaiškinta, kad dėl vidaus reikalų sistemos specifikos ir joje esančių mokymo įstaigų veiklos pobūdžio administracinių teismų praktika mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius paprastai pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku; sąlygos, ribojančios asmenų, atlikusių tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir turinčių teisę pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog tarnybos laikas būtų įskaitytas į valstybinės senatvės pensijos draudimo stažą, nepriskiriant laikotarpių, kuomet asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, negali būti taikomi, nes prieštarauja aukštesnės galios aktui – Įstatymui.

29. Pareiškėjas teigia, jog pagal formuojamą teismų praktiką, įprastai teisė įskaičiuoti mokymosi laiką į pensinį stažą yra realizuojama, skundžiant institucijos priimtą sprendimą dėl pensijos paskaičiavimo ir paskyrimo bei pateikiant naujus duomenis, patvirtinančius mokymosi faktą. Pareiškėjas pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą patikrinti, ar yra įskaičiuotas mokymosi laikotarpis. VSDFV Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu pranešė, kad perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaitant mokymosi laikotarpį į pensijų socialinio draudimo stažą neturi teisinio pagrindo, t. y., atsakovas iš viso nevertino ir nenustatinėjo faktinės tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžios bei faktinės pabaigos, bet rėmėsi tuo, kad nėra teisinio reglamentavimo įskaičiuoti mokymosi laikotarpį į pensinį stažą. Atsakovas paaiškino, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, (toliau – ir Nuostatai) 191 punkte nustatyta, kad Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami. Būtent šis argumentas buvo pagrindinis, kuriuo buvo remtasi, atsisakant perskaičiuoti pensiją, bei šį argumentą patvirtino abiejų instancijų teismai, nors tai neatitinka aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, laikytina, kad remtis Nuostatų 191 punktu, apribojančiu ratą asmenų, turinčių teisę į pensiją pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas sąlygas, negalima. Tokiu būdu, teismai, nagrinėję šią bylą, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pensinio stažo skaičiavimą.

30. Pareiškėjas dėl teismų argumentų, kuriais teigta, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų duomenų, nurodo, kad VSDFV Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu pranešė, kad perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaitant mokymosi laikotarpį į pensijų socialinio draudimo stažą neturi teisinio pagrindo. Institucija net nesvarstė, ar pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo teisę į pensinio stažo perskaičiavimą, ar ne, jei ne tai dėl kokių priežasčių. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).

Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principu, nei su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio imperatyvais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje – 10 straipsnio 5 dalyje) įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir atsakovui. Taigi, neteisingai išnagrinėjus pradinį pareiškėjo prašymą ir VSDFV Kauno skyriui 2020 m. rugsėjo 30 d. rašte nenustačius faktinio pagrindo, bei neteisingai pritaikius teisinį pagrindą, buvo apribotos pareiškėjo galimybės realizuoti savo teisę į teisingą pensinio stažo paskaičiavimą. Teismas galėjo pasinaudoti ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta teise ir bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ištirti ex officio.

Tokiu būdu, nagrinėjant šią bylą buvo pažeistos proceso teisės normos, reguliuojančios pareiškėjo teisę paduoti skundą dėl institucijos neveikimo, bei teismo teisę teisingai išnagrinėti bylą Dėl šių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo reikalinga užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, taikant Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.).

31. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje bei LVAT nutartį palikti nepakeistus.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo iš esmės siekia tapačių faktinių aplinkybių – paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, į socialinio draudimo stažą įtraukiant laikotarpį nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d., kuomet pareiškėjas dirbo ir mokėsi VRM akademijoje – peržiūrėjimo ir pakartotinio įvertinimo.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl vertino, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Pareiškėjo prašyme taip pat nėra nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir, iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 34. Pareiškėjas E. G. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

35. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

36. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018 ir kt.).

37. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

38. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį; pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

39. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi ne tik nurodyti tam tikrą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 160 str. 1 d. 4 p.), bet ir išdėstyti proceso atnaujinimo motyvus (ABTĮ 160 str. 1 d. 5 p.), sietinus su nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, bei pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus (ABTĮ 160 str. 2 d.).

40. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas siekė, kad į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą būtų įskaitytas mokymosi laikotarpis nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1976 m. gegužės 20 d. VRM akademijoje, tačiau VSDFV Kauno skyrius 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 18 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. prašymus, motyvuodamas tuo, kad šis klausimas jau buvo išspręstas VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, o pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu. Pareiškėjas VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą skundė VSDFV, tačiau pareiškėjo skundas atmestas VSDFV 2021 m. sausio 21 d. sprendimu. LVAT nutartyje, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo normomis, sprendė, ar yra teisinis pagrindas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir VSDFV 2021 m. sausio 21 d. sprendimą, įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išnagrinėti pareiškėjo Prašymus iš esmės.

41. Įvertinus nagrinėjamo pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentus, darytina išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Pareiškėjas siekia, kad būtų patikrintos aplinkybės ir įvertinti įrodymai, susiję su VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu, kuris nebuvo šios administracinės bylos ginčo dalykas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas – ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Galimybė atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, nėra numatyta. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-27-143/2016).

42. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialiosios teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

43. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas bei kiti jį įgyvendinantys teisės aktai (Nuostatai), ginčo teisinius santykius reglamentavo Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 (2016 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. V-330 redakcija), 60.3 punktas, o pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino šią byloje taikytą materialiosios teisės (Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas) normą, todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti administracinę bylą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

44. Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima proceso teisės normų pažeidimo, todėl pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytos aplinkybės dėl ABTĮ 10 straipsnio pažeidimo, taip pat neatitinka nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

45. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

46. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri buvo suformuota dėl Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir Nuostatų 191 punkto aiškinimo ir taikymo. Kaip jau buvo minėta, kadangi nagrinėtoje byloje šių teisės aktų nuostatos nebuvo taikytos, nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Taigi nėra pagrindo atnaujinti administracinę bylą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

48. Procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. G. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-46-815/2022 pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius