e67d6c7077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. A-261-1027/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00271-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant institucijų, atstovaujančių atsakovą, atstovams Daliai Kulienei ir Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteisti jam 100 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde (b.l. 2-6) paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjas nuo 2002 metų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato sistemingai buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus (7 kv. m. patalpose kartu su 4-7 asmenimis), nesudarant normalių sąlygų, dėl ko patyrė didžiulį psichologinį spaudimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pasidarė dirglus, jaučia baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, atsinaujino epilepsija bei paūmėjo inkstų ligos. Dėl nurodytų priežasčių E. B. patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009 priteisė jam 1 000 Lt neturtinę žalą už 16 parų kalinimą antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. balandžio 5 d., kamerose, kuriose plotas vienam asmeniui nesiekė 5 kv. m. Pabrėžė, kad LVAT neturtinę žalą jam priteisė tik už 16 parų, nors analogiškomis sąlygomis buvo kalinamas daug ilgesnį laikotarpį (dar 354 paras), už kurį žala nėra atlyginta. Pabrėžė, kad 100 parų buvo kalinamas vienas kamerose, kur sąlygos itin žiaurios (šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų, graužikų ir kt.). Be to, jis yra nerūkantis, o daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiais asmenimis. Mano, jog teismui išreikalavus visus duomenis, susijusius su E. B. kalinimu Lukiškių TI-K, Vilniaus m. VPK ir Kauno m. VPK areštinėse, nurodytas 354 parų skaičius bus žymiai didesnis, nes Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d., nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d., nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d., nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d.

Paaiškino, kad Kauno m. VPK areštinėje nebuvo pasivaikščiojimų, kamerose nebuvo langų ir lovų, nebuvo išduodami čiužiniai bei patalynė. Vilniaus m. VPK areštinėse neįrengtas pritekamasis vėdinimas, kamerų langai neatsidaro, o tai įrodo, kad areštinės neatitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 reikalavimų. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 iki 2004 metų iš Lukiškių TI-K į Kauno m. VPK areštinę ir atgal buvo konvojuojamas naktimis, o nemiga, nuovargis ir režimo pažeidimai įtakojo ligų paūmėjimą. Laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės 9 d. iki 1995 m. liepos 7 d. prevencine tvarka buvo sulaikytas 60 parų, o žalos už šį laikotarpį jam niekas neatlygino, kaip ir neįskaitė šio laikotarpio į bausmės laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl neteisėto ir netinkamo įkalinimo jis kreipėsi į įvairias institucijas kreipėsi nuolat nuo pat įkalinimo pradžios, todėl, jei teismas konstatuos, kad praleistas senaties terminas reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo, prašė šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 88-91) nurodė, kad skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsniu, prašė teismą spręsti klausimą dėl Kalėjimų departamento, kaip atsakovo atstovo, pakeitimo trečiąja suinteresuotąja šalimi, o atsakovo atstovu įtraukti Lukiškių TI-K.

Nurodė, kad dėl E. B. laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčas jau buvo sprendžiamas administracinėje byloje Nr. I-522-18/07.

Kalėjimų departamento manymu, šioje byloje nustačius, kad pareiškėjui E. B. ne visuomet buvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Nurodė, kad LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, priteisęs E. B. naudai 1 000 Lt, iš esmės atlygino už tai, kad Lukiškių TI-K E. B. ne visada buvo suteiktas pakankamas kameros plotas.

Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Kadangi E. B. siekia žalos atlyginimo, jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau objektyvių įrodymų dėl neturtinės žalos atsiradimo nepateikė. Iš E. B. teismui pateiktų 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad E. B. turėjo tam tikrų sveikatos negalavimų, tačiau iš šių dokumentų taip pat matyti, kad kai kuriomis ligomis (pvz. epilepsija) jis yra sirgęs jau vaikystėje. Be to, nėra įvardintos nurodytų sveikatos sutrikimų priežastys. Taip pat pabrėžė, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota, jog Kalėjimų departamentas ar Lukiškių TI-K priėmė neteisėtus aktus, neteisėtai veikė ar neveikė, kas sąlygotų tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 96-99) nurodė, kad Policijos departamentas nėra teritorinė policijos įstaiga, policijos areštinė yra teritorinės policijos įstaigos padalinys, o valstybę atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Mano, kad Policijos departamentas nėra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas.

Pabrėžė, jog pagal byloje esančius duomenis Vilniaus apskrities VPK areštinėje pareiškėjas E. B. buvo nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2003 m. liepos 4 d. ir nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2003 m. spalio 31 d., o pastaruosius trejus metus visai nebuvo. Nuo 2003 m. įtariamųjų ir suimtųjų, buvusių Vilniaus apskrities VPK areštinėje, dokumentai, pasibaigus dokumentų saugojimo terminui (3 metams), buvo sunaikinti, todėl nustatyti, kokiose kamerose E. B. buvo laikomos, nėra galimybės.

Nurodė, kad dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėse E. B. yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti.

Paaiškino, kad areštinėse E. B. buvo laikomas trumpais laiko tarpais, po keletą dienų, todėl teigti, kad tai turėjo esminės įtakos jo sveikatai ar buvo pažeistos kitos jo teisės, nėra pagrindo. Pareiškėjo pateikti išrašai iš medicininių dokumentų yra išduoti 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus 4-5 metams po jo kalinimo areštinėse, todėl negali būti tinkamas įrodymas šioje byloje, kad jo sveikata buvo sutrikdyta dėl blogų sąlygų areštinėse. Pažymėjo, kad E. B. epilepsija sirgo dar vaikystėje, todėl šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios žalos. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs nežmoniškai elgtis su pareiškėju, žeminti jo orumą. Pats faktas, kad asmuo yra patalpinamas į areštinę ir yra kalinamas, yra susijęs su neigiamais išgyvenimais ir paprastai tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme. Tai, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje neįrengtas pritekamasis vėdinimas, kamerų langai neatsidaro, nelaikytina nežmonišku elgesiu, kuris peržengtų ribą, kada galima konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 40-42) nurodė, kad Kauno apskrities VPK areštinėje pareiškėjas E. B. periodiškai buvo laikomas laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2004 m. kovo 24 d. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi apie savo teisės pažeidimą E. B. sužinojo išvykimo iš areštinės dieną, t. y. 2004 m. kovo 24 d., todėl pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktai, laikant jį Kauno miesto VPK areštinėje, buvo pažeisti. Šiuo metu nėra galimybės nustatyti, kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas E. B., nes areštinės, kurioje tuo metu jis buvo laikomas, nėra. Nuo 2007 m. spalio 30 d. pradėta eksploatuoti (pastatyta) nauja areštinė. Kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti ir dėl to, kad operatyviniais sumetimais kamerų numeravimas buvo dažnai keičiamas.

Paaiškino, kad konvojavimą nurodytu laikotarpiu vykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos I pulkas, todėl Kauno m. VPK kaltės šiuo atveju nėra.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 93) paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros), tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros yra maždaug 8 kv. m. ploto. Suimtieji kamerose dažniausiai laikomi po keturis asmenis, tik išskirtiniais atvejais po du arba po vieną. Taigi Lukiškių TI-K neginčija to fakto, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui) yra pažeidžiama, tačiau išspręsti įstaigos perpildymo problemos neturi galimybės. Lukiškių TI-K nesutiko su E. B. skundo argumentais, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog gavus E. B. skundą buvo sudaryta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus specialistų komisija, kuri atliko kamerų, kuriose 2008 ir 2009 metais buvo laikomas pareiškėjas, apžiūrą. Nustatyta, kad kameros atitinka teisės aktų reikalavimus ir higienos sąlygos visose kamerose yra užtikrintos.

Lukiškių TI-K taip pat prašė teismą taikyti senaties terminą E. B. reikalavimams ir nevertinti anksčiau kaip prieš trejus metus tariamai padarytų pažeidimų. Pabrėžė, jog per pastaruosius trejus metus E. B. Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d., nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. bei nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė E. B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje pareiškėjo E. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas E. B. laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2009 m. gegužės 13 d. Lukiškių TI-K atliko laisvės atėmimo bausmę. Lukiškių TI-K E. B. dažniausiai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas nuo 6,43 iki 7,87 kv. m., o kalinamų asmenų skaičiuos skirtingais laikotarpiais svyravo nuo 1 iki 6 asmenų vienoje kameroje.

Kauno m. VPK areštinėje E. B. buvo laikomas periodiškai (po kelias dienas) laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2004 m. kovo 24 d. Kamerų, kuriose E. B. tuo metu buvo laikomas, plotas ir asmenų jose skaičius nėra nurodyti, nes Kauno m. VPK areštinėje tokie duomenys nėra išlikę.

Remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis Vilniaus m. VPK areštinėje E. B. buvo laikomas nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2003 m. liepos 4 d. bei nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2003 m. spalio 31 d. Tuo tarpu Vilniaus apskrities VPK areštinės 2010 m. vasario 22 d. rašte Nr. 10-9S-208 nurodyta, kad E. B. Vilniaus apskrities VPK areštinėje per pastaruosius trejus metus nebuvo, o įtariamųjų ir suimtųjų 2003 metais buvimo šioje areštinėje dokumentai yra sunaikinti pasibaigus dokumentų saugojimo 3 metų terminui, todėl informacijos bei dokumentų, susijusių E. B. buvimu Vilniaus apskrities VPK areštinėje, pateikti negali.

Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, 6.246 – 6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatomis.

Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m. kameros ploto.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad periodiškai (po kelias dienas) laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2004 m. kovo 24 d. E. B. buvo laikomas Kauno m. VPK areštinėje, o nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2003 m. liepos 4 d. bei nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2003 m. spalio 31 d. buvo laikomas Vilniaus m. VPK areštinėje. Tačiau byloje nėra duomenų (institucijos negali pateikti dokumentų, nes jie nėra išlikę), kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar Vilniaus m. VPK bei Kauno m. VPK nepažeidė Higienos normos 6.15 punktą, nes nėra nurodytas kamerų, kuriose E. B. buvo laikomas, plotas bei jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičius. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog Kauno m. VPK ar Vilniaus m. VPK pažeidė E. B. subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, t. y., nėra pagrindo tvirtinti, kad aptariamu aspektu, šios viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kai kuriais laikotarpiais imperatyvaus pobūdžio Higienos normos 6.15 punkto nuostatos nebuvo laikomasi. Teismas nustatė, kad E. B. nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. kovo 21 d. kartu su kitais penkiais asmenimis buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 121, kurios plotas 7,38 kv. m., o laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 21 d. iki 2007 m. balandžio 5 d. kartu su kitais trimis ar penkiais asmenimis buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 313, kurios plotas 7,87 kv. m. Teismas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu E. B. buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui kameroje teko nuo 1,23 iki 1,97 kv. m. ploto. Už šį laikotarpį LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009 pareiškėjui iš Lietuvos valstybės jau priteisė 1000 Lt žalai atlyginti.

Laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 11 d. iki 2006 m. rugpjūčio 22 d. (išskyrus laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus m. VPK ar Kauno m. VPK areštinėse) kartu su E. B. Lukiškių TI-K vienoje kameroje, kurių plotai svyruoja nuo 6,43 kv. m. iki 34,43 kv. m., buvo laikoma nuo 1 iki 24 asmenų. Tai įrodo, kad Lukiškių TI-K nurodytu laikotarpiu (išskyrus periodiškus E. B. laikymus Kauno m. VPK ir Vilniaus m. VPK areštinėse) dėl kalinčių asmenų skaičiaus Higienos normos 6.15 punkto nebuvo laikomasi, nes vienam asmeniui tekdavo nuo 1,07 iki 3,69 kv. m. kameros ploto.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas E. B. Lukiškių TI-K nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2007 m. vasario 28 d. (1 para) kartu su kitais penkiais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m. (vienas asmeniui teko 1,23 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. sausio 21 d. (3 paros) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,46 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 23 d. (2 paros) kartu su kitais trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 334, kurios plotas 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,97 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 27 d. (1 para) kartu su kitais trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,85 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. kovo 27 d. iki 2008 m. balandžio 2 d. (6 paros) kartu su kitais keturiais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 334, kurios plotas 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,57 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2008 m. birželio 26 d. (1 para) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,79 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2008 m. liepos 1 d. (5 paros) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 327, kurios plotas 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,62 kv. m.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė E. B. subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, t. y., byloje aptariamu atveju, ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo E. B. patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos 6.15 punkto reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje tvirtinama, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo E. B..

Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo, argumentuodamas netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, E. B. į teismą pirmą kartą kreipėsi dar 2006 metais, kas įrodo, jog jau tada E. B. žinojo ir suvokė, kad jo imperatyviai įsakymu įtvirtinta teisė į ne mažesnį nei 5 kv. m. plotą kameroje yra pažeidžiama. Kadangi į teismą su nagrinėjamu skundu E. B. kreipėsi tik 2010 m. sausio 29 d., jis praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, todėl atmetė jo prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad E. B. reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2003 metų iki 2009 m. gegužės 13 d. gali būti tenkinamas tik dalyje už paskutinius trejus metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2007 m. sausio 29 d.

Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjo E. B. epilepsijos priepuolių atsinaujinimas bei paūmėjusios inkstų ligos, apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Todėl teismas atmetė atsakovo atstovų Kalėjimo departamento ir Policijos departamento argumentus, jog pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; Nr. A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas pažymėjo kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės LVAT praktikos.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo E. B. reikalavimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Lukiškių TI-K, Vilniaus m. VPK bei Kauno m. VPK areštinėse E. B. buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos 6.15 punktą, tenkintinas iš dalies, atsižvelgiant į laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. Kadangi pagal bylos duomenis Kauno m. VPK ir Vilniaus m. VPK areštinėse minėtu laikotarpiu E. B. nebuvo laikomas, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, kuris nagrinėjamoje byloje yra ir Vilniaus m. VPK bei Kauno m. VPK atstovas, atmetė kaip nepagrįstą. Dėl praleisto senaties termino teismas nenagrinėjo ir E. B. skundo argumentų, kad Kauno m. VPK ir Vilniaus m. VPK areštinėse jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, kad kartais buvo laikomas su rūkančiais asmenimis bei, kad iš Lukiškių TI-K į Kauno m. VPK areštinę 2002-2004 metais buvo konvojuojamas naktimis, tuo pažeidžiant teisės aktus.

Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m. ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (19 parų), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2151 Lt.) bei į tai, kad LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimu iš esmės analogiškoje byloje už 16 parų pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Higienos normos 16. 5 punktą, jam priteisė 1 000 Lt, ir nusprendė, kad E. B. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Lt.

III. Pareiškėjas E. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 100 000 Lt žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 163-164) grindžiamas šiais argumentais:

1. senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pažeidimai yra tęstiniai.

2. pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį iesminio senaties termino eigą nutraukia ieškinio padavimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2006 m. lapkričio 24 d. Todėl vadovaujantis CK 130 straipsnio 3 dalimi ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

3. Pagal Civilinio kodekso 509 straipsnį, galiojusį iki 2001 m. liepos 1 d., ieškiniams dėl žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu, senaties termino eiga sustabdoma. Pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų atsinaujino epilepsijos priepuoliai ir paūmėjo kitos ligos.

Policijos departamentas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 178-179) nurodė, kad palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovą atstovaujančių institucijų atstovai paaiškino, kad su apeliaciniu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas E. B. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. 19 parų buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos 6.15 punkto reikalavimą, kuriuo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kvadratiniai metrai kameros ploto. Todėl teismas pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisė 1200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo skundas dėl ieškinio senaties termino taikymo yra nepagrįstas. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Apeliantas nurodo, kad ginčui turėjo būti taikomas CK 1.127 straipsnio 5 dalis, kuria nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas nurodė ir bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas laisvės atėmimo vietose tam tikrais laikotarpiais ir buvo perkeliamas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą, buvo talpinamas į skirtingas kameras ir tai paneigia galimo pažeidimo tęstinumą, nes jis nebuvo daromas kiekvieną dieną, bet skirtingais laikotarpiais. Todėl nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią kitaip, nei ją skaičiavo pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai ir pagrįstai pripažino, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki skundo pateikimo teismui 2010 m. sausio 29 d.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomas pažeidžiant nustatytą tvarką taip pat ir nuo 2008 m. lapkričio 14 d iki 2008m. lapkričio 11-21 d. (120 ir 270 kameroje) , nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. (111 ir 377 kamerose), nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d.(112A ir 270 kamerose). Be to nurodė, kad buvo kalinamas 2-ojo korpuso pusrūsyje 373, 382 ir 383 kamerose netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Šių aplinkybių teismas netyrė, įrodymų nerinko ir galimai pareiškėjo pažeistų teisių nevertino. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjo skundas nebuvo pilnai išnagrinėtas ir kad tai gali turėti įtakos priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Kadangi nėra nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, turinčios įtakos teisingam bylos išsprendimui, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Įvertinus tai, kad byloje būtina rinkti naujus įrodymus apie kalinimo trukmę ir sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, apeliacinės instancijos teismas negali patenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, kuriuo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė