AS-525-505-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-505/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00504-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saerimner“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saerimner“ skundą atsakovams Kalvarijos savivaldybės tarybai ir Kalvarijos savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Saerimner“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kalvarijos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-14-1 „Dėl intensyvios naminių paukščių ar kiaulių auginimo veiklos Kalvarijos savivaldybės teritorijoje“;

2) panaikinti Kalvarijos savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 1.1-501(4.15-01) „Dėl pakartotinio paraiškos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti derinimo“.

Taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1, įskaitant ir jo 3 punktą, ir Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 1S-501(4.15-01) galiojimą UAB „Saerimner“ atžvilgiu iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi atsisakė priimti skundą bei netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju vieno mėnesio terminas, per kurį pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, yra praleistas ir neprašoma šio termino atnaujinti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A7-301/2006, A7-100/2005, AS146-425/2010, AS556-341/2009, AS63-404/2009) ir pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad apie jo teises pažeidžiantį individualų administracinį aktą – Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-14-1 – sužinojo ir galimybę jį skųsti įgijo anksčiausiai 2012 m. balandžio 16 d., kai gavo remiantis šiuo Tarybos sprendimu priimtą Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 1.1-501(4.15-01).

Nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje tarnybos Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 24 d. prašymu Nr. 4-90(4.4-5) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Marijampolės apskrityje dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 naikinimo inicijavimo, pateikė teisinius argumentus dėl minėto sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjas 2012 m. kovo 26 d. dar kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Marijampolės apskrityje dėl skundžiamo sprendimo naikinimo inicijavimo, prašyme pažymėjo, jog 2012 m. kovo 22 d. leidinyje „Suvalkietis“ buvo paskelbta apie Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 priėmimą.

Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas 2012 m. kovo 22 d. buvo paskelbtas regioniniame laikraštyje „Suvalkietis“. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjui jau 2012 metų vasario mėnesį buvo žinomas skundžiamo atsakovo sprendimo turinys ir jis 2012 m. vasario 24 d. prašyme Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Marijampolės apskrityje jau buvo suformulavęs nesutikimo su šiuo sprendimu motyvus bei išdėstęs iš esmės identiškus reikalavimus, kokie buvo vėliau nurodyti ir teismui paduotame skunde. Taigi, pareiškėjui jau 2012 metų vasario mėnesį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą, tačiau jis be pagrindo padavė skundą visai kitai institucijai.

Remdamasis 53 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS442-303/2008, TA8-35/2007, AS442-615/2008, AS146-191/2010), konstatavo, jog pareiškėjo veiksmai (kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Marijampolės apskrityje su tikimybe, kad bus panaikintas sprendimas) yra pareiškėjo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė objektyviai netrukdė jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas skundą uždelsė paduoti dėl jo paties elgesio (delsimo), tai yra subjektyvios priežastys.

Pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jei visas administracinis aktas pareiškėjui tapo žinomas tik 2012 m. kovo 22 d. (kai skundžiamas sprendimas buvo paskelbtas regioniniame laikraštyje „Suvalkietis“), vėliausia paskutinė skundo dėl 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 panaikinimo padavimo data, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, laikytina 2012 m. balandžio 23 d. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, ar buvo per šį laikotarpį aplinkybių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, objektyviai sukliudžiusiomis pareiškėjui paduoti skundą teismui per vieną mėnesį nuo sužinojimo dienos.

Padarė išvadą, jog UAB „Saerimner“ skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjas, įgyvendindamas savo procesines teises, buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 1.1-501(4.15-01) panaikinimo yra išvestinis reikalavimas, t. y. neatsiejamai susijęs su reikalavimu dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 panaikinimo ir atskirai išnagrinėtas negali būti, t. y. nepanaikinus Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1, negalimas pareiškėjo reikalavimo dėl Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 1.1-501(4.15-01) panaikinimo nagrinėjimas.

Kadangi pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-14-1 atsisakyta priimti, atsisakė priimti ir skundą dalyje dėl Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 1.1-501(4.15-01) panaikinimo. Kadangi skundą atsisakyta priimti, netenkintas ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str.).

II. Pareiškėjas Bendrovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, o tuo atveju, jeigu teismas vertintų, kad Bendrovė praleido įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą su skundu dėl sprendimų panaikinimo, terminą atnaujinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pateikiami tokie pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

1. Nurodo, jog, manydamas, kad ginčijamas Tarybos sprendimas yra norminis administracinis aktas, savo abejones dėl šio akto teisėtumo išreiškė savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančiam bei teisę kreiptis į teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo turinčiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Marijampolės apskrityje. Pažymi, jog, įvertinus šį sprendimą, matyti, kad jis skirtas neapibrėžtam arba rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų ratui, orientuotas į ateitį ir numatytas taikyti neribotai. Teigia, jog aplinkybės, kad sužinojęs apie Tarybos sprendimą, šį aktą skundė ne pats tiesiogiai teismui, o informavo apie neteisėtą aktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Marijampolės apskrityje, negali būti vertinama kaip pareiškėjo nerūpestingumas.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog praleido terminą Tarybos sprendimui apskųsti. Atsižvelgia į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir teigia, jog tuo atveju, jei ginčijamas Tarybos sprendimas turėtų būti vertinamas kaip individualus aktas, jis turėjo būti įteiktas tiesiogiai Bendrovei. Kadangi Bendrovei šis aktas nebuvo įteiktas, ji negali būti laikoma praleidusia terminą skundui paduoti. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad Bendrovė apie Tarybos sprendimą sužinojo iš visuomenės informavimo priemonių 2012 metų vasario mėnesį, nereiškia, kad ji žinojo apie tai, jog šis sprendimas skirtas jai individualiai.

3. Teigia, jog apie aplinkybę, kad Tarybos sprendimas pažeidžia būtent jo teises, sužinojo 2012 m. balandžio 16 d., todėl nuo šio momento ir turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Nurodo, jog Tarybos sprendimas iki pat ginčijamo Administracijos sprendimo priėmimo nepažeidė pareiškėjo teisių ir tik gavęs minėto Administracijos sprendimo kopiją pareiškėjas sužinojo apie jo teisių pažeidimą.

4. Nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo atidus ir rūpestingas. Nurodo, kad anksčiau nesikreipė į teismą, nes Tarybos sprendimo, kaip norminio akto teisėtumą, teismui ginčijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje, todėl nebuvo aišku, ar jis yra teisėtas kaip norminis aktas. Tik įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. I-901-422/2012 pareiškėjas sužinojo, kad Tarybos sprendimas laikytinas individualiu aktu.

5. Pareiškėjo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų manoma, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, egzistuoja visos sąlygos jį atnaujinti.

Atsakovas Kalvarijos savivaldybės taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu motyvai:

1. Nurodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi, ginčydamas Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-14-1, kaip individualų aktą, todėl teismas, spręsdamas konkretaus pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą, negalėjo kartu spręsti dėl to paties skundžiamo administracinio akto pobūdžio vertinimo teisingumo. Taigi, teismas nurodytą klausimą sprendė, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą reikalavimą pareiškimo dalyko ribose.

2. Pažymi, jog norminio akto ginčijimui ABTĮ yra nustatyta speciali bylų nagrinėjimo tvarka, todėl teismas pagrįstai vertino termino, skundžiant ginčo administracinius aktus, kaip individualius administracinius aktus, praleidimo klausimą pagal paties pareiškėjo pasirinktą teisių gynimo būdą ir byloje surinktus įrodymus.

3. Pabrėžia, jog Kauno apygardos administraciniame teisme yra priimtas ir nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje patikslintas pareiškimas atsakovui Tarybai, kuriuo prašoma ištirti Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1, kaip norminio administracinio akto, teisėtumą. Tačiau ši aplinkybė neegzistavo teismui priimant skundžiamą nutartį, todėl minėta aplinkybė, atsakovo nuomone, negalėtų lemti ir priimtos nutarties neteisėtumo. Be to, prašymas ištirti Tarybos sprendimo teisėtumą šiuo metu negalėtų būti priimtas, nes teismo žinioje yra byla dėl to paties ginčijamo norminio administracinio akto (ABTĮ 111 str. 2 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bendrovė skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kalvarijos savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-14-1 „Dėl intensyvios naminių paukščių ar kiaulių auginimo veiklos Kalvarijos savivaldybės teritorijoje“ bei Kalvarijos savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 1.1-501(4.15-01) „Dėl pakartotinio paraiškos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti derinimo“. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas praleido skundo dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 panaikinimo terminą, o skundo reikalavimas dėl Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 1.1-501(4.15-01) panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti minėtą Tarybos sprendimą, skundą atsisakė priimti.

Vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia tikslinga pažymėti, jog, priešingai nei teigiama atsiliepime į atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ginčijamo Tarybos sprendimo pobūdį, t. y. nustatyti, ar sprendimas yra norminio ar individualaus pobūdžio administracinis aktas. Būtent sprendimo pobūdžio nustatymas lemia tokio sprendimo apskundimo tvarką ir atitinkamai subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą, ginčydami (prašydami ištirti teisėtumą) atitinkamą administracinį aktą. Todėl tuo atveju, jeigu minėtas vertinimas nėra atliekamas skundo priėmimo stadijoje, o remiamasi išimtinai paties pareiškėjo skunde nurodytu atitinkamu akto pobūdžio įvardinimu, skundo priėmimo klausimas negali būti tinkamai išspręstas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-386/2012, nagrinėdamas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti jo pareiškimą dėl kai kurių Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1, kaip norminio administracinio akto, nuostatų teisėtumo ištyrimo, vertino, jog Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. T-14-1 „Dėl intensyvios naminių paukščių ar kiaulių auginimo veiklos Kalvarijos savivaldybės teritorijoje“ laikytinas norminiu teisės aktu, adresuotu ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, t. y. jis skirtas ūkio veiklos subjektams, kurie siekia užsiimti intensyvia naminių paukščių ar kiaulių auginimo veikla Kalvarijos savivaldybės teritorijoje.

Taigi, jau konstatuota, kad Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. T-14-1 yra norminis administracinis aktas, o ši aplinkybė yra aktuali, vertinant, ar pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, prašydamas panaikinti šį aktą. Kartu pabrėžtina, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad šios aplinkybės neegzistavo skundžiamos nutarties priėmimo metu, todėl į jas neturi būti atsižvelgiama, nagrinėjant atskirąjį skundą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartyje tik pateikė išaiškinimą dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 pobūdžio, t. y. tik aiškiai apibrėžė, kokios rūšies administraciniams aktams priskiriamas nurodytas Tarybos sprendimas. Nurodytas išaiškinimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atsiradusi jau po skundžiamos nutarties priėmimo, nes akto norminis pobūdis egzistavo nuo akto priėmimo momento, o šio pobūdžio nustatymas, kaip jau minėta, yra aktualus, vertinant, ar pareiškėjas gali kreiptis į teismą, ginčydamas šį aktą.

Pabrėžtina, jog ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.

Šiuo atveju pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Todėl prašymas dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo ištyrimo galėtų būti reiškiamas, jeigu teismas priimtų pareiškėjo skundą, nagrinėjant individualią bylą, o ne atskirai pateikiamas reikalavimas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (šiuo atveju – akto panaikinimo) ne nagrinėjant individualią bylą teisme.

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir ne nurodytais motyvais, bet iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-14-1 „Dėl intensyvios naminių paukščių ar kiaulių auginimo veiklos Kalvarijos savivaldybės teritorijoje“ panaikinimo.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti Administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 1.1-501(4.15-01) „Dėl pakartotinio paraiškos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti derinimo“. Pirmosios instancijos teismas nurodyto reikalavimo priimtinumo iš esmės nesprendė, konstatuodamas, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti nurodytą Tarybos sprendimą, todėl atsisakius priimti minėtą reikalavimą, atitinkamai atsisakytina priimti ir reikalavimą dėl Administracijos sprendimo panaikinimo.

Nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl Administracijos akto panaikinimo yra ne išvestinis, o toks reikalavimas, kurį pareiškėjas, nepatekdamas į ABTĮ 110 straipsnyje nustatytą subjektų, galinčių kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą, galėjo pateikti teismui. Taigi, teismas nurodytais argumentais nepagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta jį priimti naikintina. Kadangi teismas iš esmės nesprendė pareiškėjo reikalavimo dėl Administracijos sprendimo panaikinimo priėmimo klausimo, šio reikalavimo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą dėl administracijos sprendimo panaikinimo naikintina ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, o likusi nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saerimner“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį – panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Kalvarijos savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 1.1-501(4.15-01) „Dėl pakartotinio paraiškos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti derinimo“ ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Skirgailė Žalimienė