2018-10-09 Nr. AB-18200-3-61-3-03895-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-49-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03895-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. A. C. (M. A. C.), R. V. A. (R. W. A.), T. J. L. (T. J. L.) ir J. M. (J. M.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018 pagal pareiškėjų M. A. C. (M. A. C.), R. V. A. (R. W. A.), T. J. L. (T. J. L.) ir J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. A. C. (M. A. C.), R. V. A. (R. W. A.), T. J. L. (T. J. L.) ir J. M. (J. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai M. A. C., R. V. A., T. J. L. ir J. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Užsienio išmokų tarnyba, Tarnyba) direktoriaus sprendimus Nr. SPRE-922, Nr. SPRE-1230, Nr. SPRE-1075 ir Nr. SPRE-982 (toliau – ir Tarnybos sprendimai) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) sprendimus Nr. (1.45)1-4536, Nr. (1.45)1-4534, Nr. (1.45)1-4550 ir Nr. (1.45)1-4551 (toliau – ir Valdybos sprendimai).

Pareiškėjai nurodė, jog Užsienio išmokų tarnybos direktorius 2015 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimus Nr. SPRE-922, Nr. SPRE-1230, Nr. SPRE-1075 ir Nr. SPRE-982, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus pažymėjimus. Tarnybos sprendimuose nurodoma, kad išduoti A1 pažymėjimai yra anuliuojami ir nustatoma, kad jų darbo sutarties su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjai, nesutikdami su Užsienio išmokų tarnybos sprendimais, pateikė skundą VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, juos atmetė.

Pareiškėjai nesutiko su priimtais sprendimais, kadangi, jų teigimu, šie sprendimai priimti neišnagrinėjus duomenų apie pareiškėjų darbo veiklą UAB „Suzan Mars“, neįvertinus, kad darbo sutartys nėra panaikintos, bei neatsižvelgus, kad pareiškėjai, būdami UAB „Suzan Mars“ darbuotojais, turi teisę į socialinės apsaugos garantijas.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija, VDI) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas, kuriuo grindžiami ginčijami Valdybos ir Tarnybos sprendimai, neturi jokios įrodomosios galios dėl jų darbinės veiklos, kadangi buvo tikrinama UAB „Suzan Mars“, o ne jos darbuotojai. Be to, pažymėjimų A1 anuliavimas buvo grindžiamas išimtinai UAB „Suzan Mars“ ekonomine logika.

Pažymėjo, jog ginčijamuose sprendimuose objektyviai nepaneigta, kad pareiškėjai dirbo, už juos buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, be to, Valstybinės darbo inspekcijos atliktas patikrinimas nesutampa su visu pareiškėjų darbo laikotarpiu. Pareiškėjų nuomone, ginčijamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 arba Pagrindinis reglamentas) nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti sprendimai neteisingi bei nepagrįsti.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Valstybinė darbo inspekcija, atlikusi 2010 m. spalio 18 d. patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, nustatė, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Be to, Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau UAB „Suzan Mars“ surasti nepavyko.

Atsakovas teigė, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) dar 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad pagrindines bendrovės išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė vežė darbuotojus į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nėra, darbo sutartyse dažniausiai nurodoma gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Lenkija. UAB „Suzan Mars“ nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ji teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėta, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, ji įkurta siekiant įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjai nemokėjo Lietuvos Respublikoje valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Valstybinė darbo inspekcija ir Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl bendrovės sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo.

VSDFV nuomone, Užsienio išmokų tarnyba tinkamai nustatė, kad pareiškėjų atžvilgiu negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata. Pažymėjo, jog priimti sprendimai motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjų M. A. C., R. V. A., T. J. L. ir J. M. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje ES valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje ES valstybėje narėje.

Teismas vadovavosi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) 987/2009 arba Įgyvendinimo reglamentas) bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), taip pat Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintu Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Teismas nustatė, jog Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. surašė UAB „Suzan Mars“ operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR1042-7773, kurioje nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ buhalterinė apskaita neinformatyvi, nes bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie savo vykdomą veiklą, apie bendrovėje įdarbintų Lenkijos gyventojų Lietuvoje atliktus darbus 2013 m. ir 2014 m., biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ sąskaitos papildomos tik siekiant sumokėti privalomus mokesčius ir įmokas, o į kasą pinigai įnešami siekiant išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Operatyvaus patikrinimo pažymoje taip pat konstatuota, kad UAB „Suzan Mars“ su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), nes darbo jėgos pasiūla Lietuvoje buvo ir yra pakankama.

Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o jos įdarbinti reklamos agentais Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582 informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Nurodė, kad UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), surasti nepavyko. Susisiekti su šios bendrovės atstovais bei atlikti patikrinimą joje nepavyko, 2015 m. vasario 12 d. UAB „Suzan Mars“ direktorei išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais bendrovėje susijusius dokumentus, tačiau bendrovės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė.

Teismas vertino, jog pareiškėjai iš esmės rėmėsi tik darbo sutarčių sudarymo faktu ir tuo, kad dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje bei buvo pildomas darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis, tačiau įrodymų, paneigiančių Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus AVMI ir Užsienio išmokų tarnybos atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, nepateikė. Teismas atmetė pareiškėjų atstovo teismo posėdyje pareikštus argumentus, kad Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjų darbinės veiklos.

Pažymėjo, kad atsakovas nesirėmė Valstybinės darbo inspekcijos atliktais patikrinimo rezultatais išimtinai kaip vieninteliu įrodymu, tačiau pagrįstai juos vertino, remdamasis visais surinktais duomenimis. Nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį ir turinį. Teismas konstatavo, kad Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visumą ir ginčijamuose sprendimuose padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjai faktiškai Lietuvoje darbo sutarčių su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu nedirbo, todėl pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį jiems negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, o taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Todėl ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant ginčui aktualias teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, o skundas atmestinas.

III. Pareiškėjai M. A. C., R. V. A., T. J. L. ir J. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjų M. A. C., R. V. A., T. J. L. ir J. M. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus sprendimų Nr. SPRE-922, Nr. SPRE-1230, Nr. SPRE-1075 ir Nr. SPRE-982 bei VSDFV 2015 m. liepos 2 d. sprendimų Nr. (1.45)I-4536, Nr. (1.45)I-4534, Nr. (1.45)I-4550, Nr. (1.45)I-4551 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad administraciniam ginčui dėl minėtų pažymėjimų išdavimo, įskaitant jų panaikinimą, yra aktualūs šie teisės aktai: 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties ES teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, nepažeisdamos Reglamento nuostatų (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C-316/10, EU:C:2011:863).

Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, vadovaudamasis Reglamentais (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Tvarkos aprašą, kuris nustato A1 pažymėjimų išdavimo tvarką inter alia (lot. be kita ko) išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo pagrindus. Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ar daugiau valstybių narių. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog vadovaujantis Tvarkos aprašu, A1 pažymėjimas pareiškėjams galėjo būti išduotas pagal minėtą procedūrą Užsienio išmokų tarnybai nustačius, kad pareiškėjai atitiko jo išdavimo sąlygas. Tvarkos aprašo 44 punkte įtvirtintos sąlygos, kurioms esant Užsienio išmokų tarnyba panaikina išduotą A1 pažymėjimą. Taigi pareiškėjams išduotas A1 pažymėjimas galėjo būti panaikintas tik nustačius atitinkamai vieną ar kelis pagrindus, nurodytus Tvarkos aprašo 44.1–44.3 punktuose, kai atsiranda aplinkybės dėl kurių Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas asmeniui negalimas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis bei konstatavo, kad Užsienio išmokų tarnybai iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbinti pareiškėjai faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė, kas atitinka Tvarkos aprašo 44.3 punkte įtvirtintą A1 pažymėjimų panaikinimo sąlygą.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą įvertinęs Užsienio išmokų tarnybos, VSDFV bei pareiškėjų pateiktų įrodymų visumą, pareiškėjo argumentas, jog teismas nevertino pareiškėjų pateikto Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. birželio 6 d. rašto, yra atmestinas. Teismo teigimu, apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų pateiktų dokumentų bei netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių (pareiškėjų pateiktų darbo sutarčių, žiniaraščių) taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Dėl pareiškėjų teiginių, kad Užsienio išmokų tarnyba pažymėjimus išdavė 2013 m., tačiau, remdamasi 2010 m. patikrinimu, juos anuliavo 2015 m., teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į byloje pateiktų dokumentų visumą ir chronologiją, matyti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. pradėjo įmonių (UAB „Suzan Mars“, UAB „Darvada“, UAB „Vil-Training“, IĮ „Ebi Kursas“), kuriose įdarbinti Lenkijos piliečiai, patikrinimus, kurie buvo tęsiami iki 2015 m. Kaip matyti iš Užsienio išmokų tarnybos sprendimų, pažymėjimai pareiškėjams buvo išduoti 2013 m. už laikotarpius, apimančius 2010–2014 m. Atsižvelgiant į tai, jog visa informacija apie minėtas įmones buvo parengta tik 2015 m., teisėjų kolegija vertino, jog Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai priėmė sprendimus anuliuoti pareiškėjams išduotas pažymas tik turėdama pakankamai svarius argumentus dėl UAB „Suzan Mars“ vykdytos veiklos bei Lenkijos piliečių faktinio įdarbinimo Lietuvos Respublikoje.

Teismas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl Užsienio išmokų tarnybos priimtų sprendimų, kuriais buvo panaikinti pareiškėjams išduoti A1 pažymėjimai, vertino, ar yra pažymėjimų panaikinimo sąlygos (Tvarkos aprašo 44 p.), todėl pareiškėjų teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nevertino sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo išduoti pažymėjimai, teisėtumo bei netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatas, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pareiškėjų teiginį, kad teismo sprendime abstrakčiai kalbama apie UAB „Suzan Mars“ darbuotojus – Lenkijos Respublikos piliečius, bet ne konkrečiai apie pareiškėjus, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi UAB „Suzan Mars“ patikrinimo metu buvo renkama visa informacija apie minėtoje bendrovėje dirbusius Lenkijos Respublikos piliečius, taigi, įskaitant ir pareiškėjus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė darbo inspekcija teikė informaciją apie UAB „Suzan Mars“, UAB „Darvada“, UAB „Vil-Training“, IĮ „Ebi Kursas“, kuriose įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, patikrinimus; Valstybinė mokesčių inspekcija informavo apie atliktą patikrinimą UAB Vil-Training“, UAB „Suzan Mars“, kurių tikslas buvo įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių.

Teismas pažymėjo, jog Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-FR1042-7773 nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ buhalterinė apskaita neinformatyvi, nes bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie jos vykdomą veiklą, apie bendrovėje įdarbintų Lenkijos gyventojų Lietuvoje atliktus darbus 2013 m. ir 2014 m., bei konstatuota, jog UAB „Suzan Mars“ su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų teiginiu, kad Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1042-7773 patvirtina jų faktinį darbą Lietuvoje.

Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjams. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus anuliuoti pareiškėjams išduotus pažymėjimus, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėjai nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjų veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai neturi įtakos nagrinėjamos situacijos teisiniam vertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisakė. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

IV. Pareiškėjai M. A. C., R. V. A., T. J. L. ir J. M. 2018 m. liepos 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (Nr. A-857-1062/2017, Nr. A-565-146/2017 bei Nr. A-1081-552/2018), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, dėl to padarė skirtingas išvadas. Pareiškėjų ir nurodytų analogiškų bylų baigtis skiriasi iš esmės: bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017 pareiškėjų apeliaciniai skundui buvo tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti, o bylos perduotos nagrinėti iš naujo. Byloje Nr. A-1081-552/2018 pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas, panaikintas pirmosios instancijos teismas sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – panaikinti Tarnybos ir VSDFV sprendimai, pripažįstant Tarnybos sprendimą neatitinkant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų bei priimtą nustačius esminį procedūrinį pažeidimą. Pareiškėjų byloje buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas nurodant priešingą argumentaciją minėtoms analogiškoms byloms.

2. Pareiškėjų byloje aplinkybė, jog ginčijamuose sprendimuose nenurodytas teisinis pažymėjimų ir/ ar pažymų anuliavimo pagrindas, konkretus Tvarkos aprašo punktas/nuostata, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nebuvo įvertintas. Taigi iš esmės nebuvo vertintas ginčijamų sprendimų teisėtumas, atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Analogiškose bylose buvo pasisakyta, jog teismas turėjo patikrinti ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Tvarkos aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų.

3. Pareiškėjų byloje nebuvo atsižvelgta į šias faktines aplinkybes: 1) 2010 m. vasario 18 d. VDI patikrinimas atliktas prieš pareiškėjų darbo pradžią UAB „Suzan Mars“; 2) 2013 m. pareiškėjams buvo išduoti pažymėjimas ir/ ar pažymos, net ir turint tariamo 2010 m. VDI patikrinimo duomenis; 3) byloje nėra nei vieno patikrinimo išvadų, Tarnybos ir VSDFV tokių dokumentų nepateikė. Pareiškėjų byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes. Tuo metu Nr. A-857-1062/2017 byloje pasisakyta, kad iš šios informacijos nėra aišku kokios konkrečios aplinkybės buvo minėtais patikrinimais nustatytos, ir kurios nustatytos aplinkybės buvo reikšmingos priimant ginčijamą teisės aktą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas pažymėjimas A1. Ypač atsižvelgta į tai, kad minėto pažymėjimo pareiškėjai išdavimo datos pradžia – 2012 m. gruodžio 1 d., o pirmas nurodytas patikrinimas, kurio metu, kaip teigiama akte, buvo nustatyta, kad „UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo, buvo atliktas už laikotarpį iki 2010 m. vasario 18 d., t. y. kai pareiškėja dar neturėjo išduoto Al pažymėjimo ir nebuvo sudariusi sutarčių dėl jos darbo Lietuvoje. Panašus vertinimas pateikiamas ir byloje Nr. A-565-146/2017.

4. Priešingai nei pareiškėjų byloje, byloje A-1081-552/2018, teisėjų kolegija nustatė, jog Tarnyba praleido Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nesutikimui pareikšti. Pareiškėjai ginčijo Tarnybos ir VSDFV sprendimus ir dėl to, jog jie neatitiko individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjų byloje ne tik buvo nevisapusiškai įvertinti įrodymai, bet ir nebuvo vertinamas vienas dokumentas, o būtent, 2015 m. vasario 27 d. VDI raštas Nr. (25)SD-2582, kurį kartu su atsiliepimais į pareiškėjų skundą pateikė Tarnyba. Be to, Tarnybos ir VSDFV pozicija atsiliepimuose grindžiama patikrinimų duomenimis, kurie ginčijamuose sprendimuose nebuvo nurodyti. Pareiškėjų byloje teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, todėl negalėjo priimti objektyvaus ir visapusiškų įrodymų tyrimų pagrįsto sprendimo. Taigi pareiškėjų byloje buvo pažeisti ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis bei 86 straipsnio 2 dalis.

Atsakovas Išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi vienodos administracinių teismų praktikos panašiose bylose, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi (bylą Nr. A-564-146/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu (bylą Nr. A-857-1062/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos skundą atmetė. 2018 m. vasario 28 d. nutartyje akcentuota, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką dėl kitų UAB „Suzan Mars“ darbuotojų analogiškuose ginčuose ir dėl tapačių argumentų, nenustatytas pagrindas pareiškėjos aplinkybes vertinti kitaip nei kitų darbuotojų. 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime padaryta išvada, kad Tarnyba pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Byloje Nr. A-1081-552/2018 sprendimas pareiškėjo naudai buvo priimtas tik dėl to, kad Tarnyba, teismo nuomone, nesilaikė Reglamento Nr. (EB) 987/2009 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos procedūros.

3. Analogiškoje situacijoje dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018) teismas pasisakė kad aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi nenustatė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, net jei tam tikri tapatūs, neesminiai bylos aspektai buvo vertinti kiek kitaip, savaime nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos. Pareiškėjai savo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje grindžia jiems naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo priimti nutartį atsisakyti atnaujinti procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018 yra teisinga ir pagrįsta, o pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017 baigėsi skundų atmetimu, t. y. jokios kitokios teismo praktikos nėra suformuota. Dėl kitos pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo minėtos bylos Nr. A-1081-552/2018 nurodo, kad šios bylos aplinkybės nėra tapačios pareiškėjų bylai, todėl byloje priimtas sprendimas neturi įtakos vienodos/nevienodos teismų praktikos formavimui. Sprendimas byloje Nr. A-1081-552/2018 buvo priimtas pareiškėjo naudai tik dėl to, kad Išmokų tarnyba, teismo nuomone, nesilaikė Reglamento Nr. (EB) 987/2009 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos procedūros. Pareiškėjų byloje teismas patvirtino, kad Tarnyba laikėsi Reglamento Nr. (EB) 987/2009 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos procedūros.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018, remdamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (Nr. A-857-1062/2017, Nr. A-564-146/2017 (prašyme klaidingai nurodytas Nr. A-565-146/2017, administracinė byla tokiu numeriu neegzistuoja) bei Nr. A-1081-552/2018)), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, dėl to padarė skirtingas išvadas. Bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 apeliaciniai skundui tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti, o bylos perduotos nagrinėti iš naujo; byloje Nr. A-1081-552/2018 apeliacinis skundas tenkintas, panaikintas pirmosios instancijos teismas sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – panaikinti Tarnybos ir VSDFV sprendimai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aukštesnės instancijos teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui iš naujo nelaikytina galutiniu procesiniu sprendimu, kuriuo byla yra užbaigiama. Pareiškėjų nurodytas administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus iš naujo (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2017 m. spalio 3 d. sprendimas), o bylą Nr. A-564-146/2017 dar ir pakartotinai išnagrinėjus apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis), pareiškėjų tose bylose skundai dėl Tarnybos sprendimų, kuriais buvo anuliuoti jų A1 pažymėjimai, ir Valdybos sprendimų, kuriais buvo netenkinti jų skundai dėl minėtų Tarnybos sprendimų, buvo atmesti. Todėl prašyme atnaujinti procesą nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamos bylos baigtis ir nurodytų bylų baigtys skiriasi iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 ir 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 įforminti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra paremti konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendimų (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo ir 2016 m. sausio 12 d. sprendimo) kritika, o ne kitokiu materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimu ir taikymu. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi nenustatė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, net jei tam tikri tapatūs, neesminiai bylos aspektai buvo vertinti kiek kitaip, savaime nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos.

Pareiškėjai, teikdami prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą aptartu pagrindu, taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-1081-552/2018, kurioje priimtas procesinis sprendimas pareiškėjo naudai buvo priimtas dėl Reglamento Nr. (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje numatyto procedūrinio pažeidimo. Akcentuotina, kad prašomoje atnaujinti administracinėje byloje buvo vertinama konkreti faktinė situacija, ir atitinkamas teismo išvadas lėmė konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjai, nurodydami, jog byloje teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, todėl buvo pažeisti ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis bei 86 straipsnio 2 dalis, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertinta faktinė bylos situacija ir byloje esantys įrodymai, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose dėl UAB „Suzan Mars“ darbuotojams išduotų A1 pažymėjimų anuliavimo yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-502/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-502/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017), nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas šią praktiką atitinka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. A. C. (M. A. C.), R. V. A. (R. W. A.), T. J. L. (T. J. L.) ir J. M. (J. M.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2018 pagal pareiškėjų M. A. C. (M. A. C.), R. V. A. (R. W. A.), T. J. L. (T. J. L.) ir J. M. (J. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius