2023-04-25 Nr. AB-8617-2-68-3-02777-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-231-822/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02777-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 54.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei AKETURI ARCHITEKTAI, uždarajai akcinei bendrovei „Kimitus“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Registrų centras) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2023 m. vasario 1 d. gauta civilinė byla, perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) dėl Administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 30-985 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) būdo nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo, kurioje pareiškėjas reikalavo pripažinti Įsakymą negaliojančiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 14 d. nutartimi (toliau – ir 2023 m. vasario 14 d. nutartis) pakeitė Inspekcijos procesinį statusą į pareiškėją ir pareiškėjo procesinį dokumentą laikė skundu. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašė Įsakymą pripažinti negaliojančiu, teismas konstatavo, kad skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių reikalavimus, todėl nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Teismas 2023 m. vasario 14 d. nutartyje pasiūlė suformuluoti pareiškėjui skundo reikalavimą, atitinkantį ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurį būtų galima priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų rūšių. Taip pat, teismas įpareigojo pareiškėją teismo nustatytu terminu nurodyti, kada jam tapo žinoma apie Įsakymą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, o jeigu praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ginčyti Įsakymą administraciniame teisme, teismas pasiūlė prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2023 m. vasario 21 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašė pripažinti Įsakymą negaliojančiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 105 straipsnio 6 dalimi.

Teismas konstatavo, jog prašydamas pripažinti Įsakymą negaliojančiu pareiškėjas reiškė tokį patį reikalavimą, dėl kurio pasisakyta 2023 m. vasario 14 d. nutartyje, dėl to pareiškėjas šio trūkumo nepašalino. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl skundo padavimo termino eigos pradžios skaičiavimo, pažymėdamas, jog nors pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo aktas, kuriuo Inspekcija nustatė, kad Įsakymu žemės sklypui negalėjo būti nustatytas komercinės paskirties naudojimo būdas, buvo surašytas 2021 m. gruodžio 3 d., o pirminis ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas 2022 m. vasario 3 d., dėl to, pareiškėjo teigimu, jis nepraleido Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 61 straipsnio 6 dalyje nustatyto 2 mėnesių termino kreiptis į teismą dėl Įsakymo panaikinimo, teismo vertinimu, vėliausiai apie Įsakymą pareiškėjui tapo žinoma 2018 m. lapkričio 9 d. jam išduodant statybą leidžiantį dokumentą (toliau – ir SLD) LSNS-100-181109-00006 (toliau – ir Inspekcijos SLD), bet ne 2021 m. gruodžio 3 d. administracinio sprendimo atitikties teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktu Nr. TP6-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje nurodė gavęs Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2021 m. rugsėjo 30 d. prašymą, kuriame prašoma patikrinti Inspekcijos SLD teisėtumą ir pagrįstumą. Inspekcija atliko patikrinimą ir nustatė, kad Įsakymas yra neteisėtas, taip pat neteisėtas Inspekcijos SLD bei šių administracinių aktų pagrindu išduotos pažymos turėtų būti panaikinti. Iš byloje esančio pareiškėjo pateikto 2021 m. lapkričio 15 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės teismas nustatė, kad įrašas apie Įsakymą galiojo nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2021 m. kovo 22 d.

Teismas nustatė, jog STT 2021 m. rugsėjo 30 d. prašyme nurodyta, kad statinio projektą tikrino Administracija, kuri SLD neišdavė, nors buvo gauti ir užfiksuoti visi reikalingi pritarimai projektams. Šiuo atveju SLD išdavė Inspekcija, atlikusi išduoto SLD LSNS-100-181001-00005 teisėtumo patikrinimą, ir 2021 m. rugsėjo 23 d. raštu pranešė STT, kad minėtas SLD išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir kad dėl nustatytų pažeidimų iš esmės atsakingi yra Administracijos darbuotojai, tikrinę statinio projektą. Taip pat šiame rašte nurodyta, kad STT 2021 m. kovo 18 d. raštu kreipėsi į Inspekciją, prašydama pateikti visų SLD registracijos numerius, kurių nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. nepasirašė ir neregistravo Administracija, nors jau buvo gauti ir užfiksuoti visi reikalingi pritarimai projektams, ir kai tokius Administracijos darbuotojų suformuotus SLD vėliau išdavė Inspekcija. Nurodyta, kad Inspekcija 2021 m. balandžio 1 d. raštu pranešė STT, kad ji 2018 m. lapkričio 9 d. išdavė Inspekcijos SLD, kurio, kaip ir anksčiau, nepasirašė ir neregistravo Administracija, nors buvo gauti ir užfiksuoti visi reikalingi pritarimai projektams.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog vėliausiai apie Įsakymą pareiškėjui tapo žinoma 2018 m. lapkričio 9 d. išduodant Inspekcijos SLD, bet ne, kaip nurodo pareiškėjas, 2021 m. gruodžio 3 d. administracinio sprendimo reikalavimams Patikrinimo aktu. Dėl to kreipdamasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Įsakymo 2022 m. vasario 4 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo dienos, kada Inspekcija turėjo sužinoti apie priimtą Įsakymą ir jokių priežasčių, dėl kurių praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas, nenurodė.

III. Pareiškėjas Inspekcija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiuoju Priežiūros įstatymu, nustatančiu skundo padavimo teismui 2 mėnesių nuo patikrinimo pabaigos dienos terminą. Pareiškėjas atliko administracinio sprendimo atitikties teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams patikrinimą ir Patikrinimo aktu nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu iki 2015 metų, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1- 519, Įsakymu žemės sklypui negalėjo būti nustatytas komercinės paskirties naudojimo būdas, todėl Įsakymas priimtas pažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir yra neteisėtas. Dėl to, pareiškėjo teigimu, 2021 m. gruodžio 3 d. pabaigęs patikrinimą ir kreipdamasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą 2022 m. vasario 3 d., jis nepraleido Priežiūros įstatymo 61 straipsnio 6 dalyje nustatyto 2 mėnesių nuo patikrinimo pabaigos dienos termino.

Pareiškėjas pažymi, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas termino kreiptis į teismą pradžią siedamas su patvirtinto teritorijų planavimo dokumento išviešinimu arba 2018 m. lapkričio 9 d. išduotu Inspekcijos SLD neatsižvelgė į galiojantį teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl to padarė nepagrįstą išvadą. Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad viešojoje teisėje galioja principas, jog viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama, todėl kol patikrinimas nebuvo atliktas ir Patikrinimo aktas nebuvo priimtas, pareiškėjas neturėjo duomenų, jog Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 1 punktas nurodo, kad skundai ar pranešimai dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo teisėtumo nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu nuo sprendimo patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą praėjo daugiau kaip 1 metai, išskyrus atvejus, kai dėl šio dokumento patvirtinimo teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Atsakovas nurodo, jog Įsakymas yra priimtas daugiau nei prieš 1 metus ir į bylą nepateikta įrodymų, kad egzistuoja termino taikymo išimtys, t. y. kad dėl Įsakymo vyksta tyrimas teisėsaugos institucijose ar yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Atsakovas pažymi, kad nors tyrimas dėl Įsakymo buvo pradėtas kaip išvestinis veiksmas pagal STT pateiktą prašymą dėl Inspekcijos SLD patikrinimo, tai savaime nereiškia, kad dėl Įsakymo teisėsaugos institucijoje vyksta koks nors papildomas tyrimas – tokių įrodymų byloje nėra. Be to, nei Įsakymo patikrinimo akte, nei skunde nėra nenurodoma, kad ginčydama Įsakymą Inspekcija gina viešąjį interesą. Atsakovo vertinimu, toks Inspekcijos veikimas ginčijant prieš 8 metus patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą nėra suderinamas nei su viešuoju interesu, nei iš jo išplaukiančiu teisinių santykių tikrumu ir stabilumu. Pareiškėjas negrindžia, kokį konkretų viešąjį interesą jis gina, ginčydamas privataus sklypo naudojimo būdo keitimą, tačiau tai daro praėjus 8 metams po Įsakymo priėmimo, kas nėra suderinama su Priežiūros įstatymu ir bendraisiais teisės principais.

Atsakovas taip pat pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalis įtvirtina naikinamąjį 5 metų nuo patvirtinto teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo terminą, o Įsakymas buvo priimtas ir įsigaliojo 2015 m. kovo 31 d. Dėl to nuo Įsakymo įsigaliojimo skundo (pradinio ieškinio) pareiškimo metu jau buvo praėję daugiau nei 5 metai ir tai yra savarankiškas pagrindas bylai dėl Įsakymo pripažinimo negaliojančiu nutraukti. Taip pat, Įsakymas yra individualus teisės aktas, kuriam taikomos bendrosios ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl specialieji teisės aktai, reglamentuojantys teritorijos planavimo dokumento tikrinimo ar apskundimo terminus nėra taikomi, Įsakymo apskundimui turėtų būti taikomas 1 mėnesio terminas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Patikrinimo akte pareiškėjas konstatavo, jog Įsakymas yra viešai paskelbtas oficialioje Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje nuo pat jo priėmimo dienos, o Nekilnojamojo turto registro išrašuose aiškiai matyti, kad ginčijamas sklypo naudojimo būdas įregistruotas Įsakymo pagrindu. Dėl to iš viešai prieinamos informacijos apie Įsakymo priėmimą buvo galima sužinoti dar 2015 m., negana to, pareiškėjas išdavė Inspekcijos SLD ir pažymas, todėl jam negalėjo būti nežinoma apie Įsakymo priėmimą ir turinį (sklypo naudojimo būdo pakeitimą), kadangi sklype, be visa ko, buvo leista statyti būtent komercinės paskirties pastatą, pažymose konstatuojant, kad statybos vyksta be nukrypimų ir statybos yra galimos toje vietoje pagal teisės aktų reikalavimus. Inspekcija turi prieigą prie teritorijų planavimo dokumentų duomenų bazės ir žino apie detaliojo plano priėmimą ir galiojimą, todėl tikrindama statybų teisėtumą sklype negalėjo neįvertinti detaliojo plano egzistavimo, kurio tariamą pažeidimą pavėluotai įrodinėja šioje byloje. Pareiškėjas neabejotinai tikrino, ar statybos vyksta pagal sklypui nustatytą naudojimo būdą ir kokiu teisės aktu toks naudojimo būdas buvo nustatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepašalino 2023 m. vasario 14 d. nutartyje nustatytų skundo trūkumų, susijusių su pareiškėjo skundo reikalavimo formulavimu ir skundo padavimo terminu. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiajame Priežiūros įstatyme įtvirtintu terminu, o kol patikrinimas nebuvo atliktas ir Patikrinimo aktas nebuvo priimtas, pareiškėjas negalėjo spręsti apie Įsakymo neteisėtumą, dėl to teismas nepagrįstai skaičiavo termino eigos pradžią.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje. Visgi ši teisė yra neatsiejama nuo asmens pareigos kreiptis į teismą ir įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-246-525/2023).

ABTĮ 105 straipsnio 6 punktas nustato, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, jog skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis. Šiuo pagrindu skundas gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta skundą palikti nenagrinėtą, nepašalinus teismo nustatytų jo trūkumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-270-502/2021).

Pirmosios instancijos teismas paliko skundą nenagrinėtu, nurodydamas, jog pareiškėjas nepašalino 2023 m. vasario 14 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų. Byloje nustatyta, jog teismas 2023 m. vasario 14 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pašalinti du skundo trūkumus. Pirma, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimu pripažinti Įsakymą negaliojančiu yra prašoma konstatuoti faktines aplinkybes, dėl to toks pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme ir pasiūlė suformuluoti reikalavimą, pagal kurį teismas galėtų priimti vieną ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų rūšių. Antra, atsižvelgdamas į tai, jog Įsakymas priimtas 2015 m. kovo 31 d., o ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas 2022 m. vasario 4 d., teismas įpareigojo pareiškėją nurodyti, kada jam tapo žinoma apie Įsakymą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, o jei ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas praleistas, teismas pasiūlė pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. vasario 21 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašoma pripažinti Įsakymą negaliojančiu ir nurodoma, jog atlikęs patikrinimą, pareiškėjas 2021 m. gruodžio 3 d. Patikrinimo aktu nustatė, jog Įsakymas priimtas pažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, dėl to kreipdamasis į teismą 2022 m. vasario 3 d. nepraleido Priežiūros įstatymo 61 straipsnio 6 dalyje nustatyto 2 mėnesių termino.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog prašydamas pripažinti Įsakymą negaliojančiu pareiškėjas nepašalino 2023 m. vasario 14 d. nustatytų skundo trūkumų, o apie Įsakymą pareiškėjui tapo žinoma 2018 m. lapkričio 9 d. išdavus Inspekcijos SLD, bet ne 2021 m. gruodžio 3 d. Patikrinimo aktu, dėl to pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo dienos, kada turėjo sužinoti apie priimtą Įsakymą ir nenurodė priežasčių, dėl kurių praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas.

Visų pirma, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinti Įsakymą negaliojančiu kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu reiškiamas konkretus reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2837-520/2017; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019).

Sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Tuo atveju, kai iš skundo yra aišku, kokių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo, nors ir nėra labai tiksliai suformuluoti reikalavimai, negali būti daroma išvada, kad skundas nepriimtinas ir jo pagrindu negali būti pradėtas teismo procesas, nes tokiu būdu nepagrįstai būtų suvaržyta asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeistas teisminės gynybos prieinamumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-750-525/2022; 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-256-552/2022).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 14 d. nutartyje nurodė, jog reikalavimu pripažinti Įsakymą negaliojančiu yra prašoma faktinių aplinkybių konstatavimo ir toks reikalavimas nenagrinėtinas ABTĮ tvarka, o skundžiamoje nutartyje sprendė, kad pareiškėjas skundo trūkumo nepašalino. Vis dėlto, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį ir reikalavimo esmę skunde dėstomų faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo argumentų pobūdis, nurodytos aplinkybės ir galimi teisinio reglamentavimo pažeidimai, padaryti priimant ginčijamą Įsakymą, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo reikalavimo valia yra, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ne faktinių aplinkybių konstatavimas, o Įsakymo panaikinimas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog procesiniuose dokumentuose, be kita ko, 2023 m. vasario 21 d. pateiktame patikslintame prašyme pareiškėjas aiškiai nurodo, jog kreipimosi į teismą ir inicijuojamos teisminės kontrolės tikslas yra Įsakymo panaikinimas – procesinio dokumento pavadinimas „Dėl Įsakymo panaikinimo“, prašymo pabaigoje dėstydamas argumentus pareiškėjas eksplicitiškai teigia, jog „kreipiasi į teismą dėl Įsakymo panaikinimo.“ Be to, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse nurodomas ginčo dalykas „dėl įsakymo panaikinimo“, pats teismas pažymėjo gavęs bylą iš Vilniaus miesto apylinkės teismo būtent dėl Įsakymo panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atitinkamas pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme, nei 2023 m. vasario 14 d. nutartyje, nei skundžiamoje nutartyje atskirai neargumentavo ir konkrečiai nepagrindė, kodėl pareiškėjo suformuluotas reikalavimas, įvertinus jo pobūdį skunde nurodomų aplinkybių visumoje, užkirstų kelią teismui priimti vieną ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų.

Įvertinusi minėtą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo kreipimosi į teismą siekiamas materialinis teisinis rezultatas ir suformuluoto reikalavimo esmė pripažintina Įsakymo panaikinimas ir nors reikalavimas siaurąja prasme suformuluotas kaip prašymas pripažinti faktą (ginčijamo akto negaliojimą), vertinant šio reikalavimo turinį ir pobūdį skunde dėstomų faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad pareiškėjo kreipimosi į teismą esmė buvo faktinių aplinkybių konstatavimas, t. y. ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėtinas reikalavimas. Taigi, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti Įsakymą negaliojančiu, įvertinus skundo turinį, sutrukdytų priimti vieną ABTĮ 88 straipsnyje įtvirtintų sprendimų, be kita ko, skundo tenkinimo atveju – panaikinti ginčijamą aktą (Įsakymą).

Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti Įsakymą negaliojančiu yra nenagrinėtinas administraciniame teisme ir užkertantis kelią priimti teismo sprendimą pagal ABTĮ 88 straipsnį, dėl to nepagrįstai dėl šio reikalavimo paliko skundą nenagrinėtu.

Byloje taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo termino kreiptis į teismą eigos pradžios, skundžiamoje nutartyje nurodė, jog vėliausiai apie Įsakymą pareiškėjui tapo žinoma 2018 m. lapkričio 9 d. išduodant Inspekcijos SLD, bet ne 2021 m. gruodžio 3 d. atlikus patikrinimą ir priėmus Patikrinimo aktą. Todėl teismas sprendė, jog 2022 m. vasario 4 d. kreipdamasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Įsakymo, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo dienos, kai jis turėjo sužinoti apie priimtą Įsakymą, ir nenurodė ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 1 mėnesio termino praleidimo priežasčių.

Visų pirma, pažymėtina, jog konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Byloje nustayta, jog pareiškėjas 2021 m. gruodžio 3 d. atliko administracinio sprendimo atitikties teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams patikrinimą ir priėmė Patikrinimo aktą, kurio teisinis pagrindas – Priežiūros įstatymo 61 straipsnio 3 dalis. Patikrinimo akte pareiškėjas nurodė, jog Įsakymas pripažintinas neteisėtu ir naikintinu, todėl, be kita ko, dėl Įsakymo pripažinimo negaliojančiu 2022 m. vasario 4 d. kreipėsi į teismą.

Pagal Priežiūros įstatymo 61 straipsnio 6 dalį, įvertinusi nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir kitas su pažeidimų šalinimu susijusias aplinkybes, teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija turi teisę per 2 mėnesius nuo patikrinimo pabaigos dienos kreiptis į teismą dėl nustatytų pažeidimų šalinimo, nepateikdama šio straipsnio 4 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog pareiškėjo teises ir pareigas vykdant teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą reglamentuoja specialusis įstatymas – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, todėl nustatyto termino skaičiavimo eiga prasideda pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o ne bendrąją ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies taisyklę (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-428-492/2018).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog specialusis Priežiūros įstatymas įtvirtina 2 mėnesių kreipimosi į teismą terminą, kurio eigos pradžia pagal šio įstatymo 61 straipsnio 6 dalį prasideda nuo patikrinimo pabaigos dienos (šiuo atveju – 2021 m. gruodžio 3 d., pareiškėjui priėmus Patikrinimo aktą). Visgi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog termino eigos pradžia yra 2018 m. lapkričio 9 d., kai pareiškėjas išdavė Inspekcijos SLD, nevertindamas termino eigos pradžios pagal nurodytą nuostatą, nors 2023 m. vasario 21 d. patikslintame prašyme pareiškėjas dėstė su šios taisyklės taikymu susijusius argumentus.

Atkreiptinas dėmesys, jog specialiajame įstatyme įtvirtinto termino eigos pradžia yra aiškiai siejama su patikrinimo pabaigos diena, o kaip atskirajame skunde pažymėjo pareiškėjas, išduodant Inspekcijos SLD ginčijamo akto (Įsakymo) teisėtumas nebuvo pareiškėjo nagrinėjimo dalykas ir apie galimą šio akto neteisėtumą pareiškėjas sužinojo tik atlikęs patikrinimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, siejanti termino eigos pradžią su sužinojimu apie Įsakymą pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju Priežiūros įstatyme įtvirtintą specialiąją taisyklę daro neveiksmingą, faktiškai užkertant kelią Inspekcijai atlikti nevykdant teritorijų planavimo proceso priimtų administracinių sprendimų valstybinę priežiūrą ir nustačius pažeidimus kreiptis į teismą pagal specialiojo įstatymo įtvirtintą terminą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog spręsdamas pareiškėjo skundo padavimo termino eigos pradžios klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrąja ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, nespręsdamas klausimo pagal specialiajame Priežiūros įstatyme įtvirtintą terminą ir tinkamai nepagrįsdamas, kodėl šiuo konkrečiu atveju specialioji taisyklė nebuvo taikyta. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nemotyvavo sprendimo ir nepateikė argumentų, grindžiančių teismo išvadą nesivadovauti Priežiūros įstatymo 61 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisykle.

Išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai spręsti, jog palikdamas pareiškėjo skundą nenagrinėtu pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo reikalavimo esmę bei netinkamai sprendė dėl pareiškėjo skundo padavimo termino eigos pradžios, dėl to nepagrįstai paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 6 d.) ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė