2023-08-30 Nr. AB-15419-3-61-3-02594-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1269-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų ir turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2022 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (42.59 MR) FR0682-51 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2022 m. kovo 21 d. sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 68-48 „Dėl V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2022-04-15 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir VMI 2022 m. birželio 8 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-870 (toliau – ir Turto arešto aktas). Pareiškėja taip pat prašė priteisti jos naudai iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2021 m. birželio 9 d. pavedimu Panevėžio AVMI Gyventojų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė atliko laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. jos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą ir 2022 m. sausio 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59 Mr) FR0680-4 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo jai buvo apskaičiuota papildoma 19 361,31 Eur GPM suma. Pareiškėja Panevėžio AVMI 2022 m. vasario 10 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto. Išnagrinėjusi pastabas, Panevėžio AVMI priėmė 2022 m. kovo 21 d. sprendimą, kuriuo pakeitė Patikrinimo aktą ir patvirtino apskaičiuotą mokėtiną 18 916,86 Eur GPM, 1 282,79 Eur delspinigius bei skyrė 7 566,74 Eur (40 procentų GPM) dydžio baudą. VMI Sprendimu Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimą patvirtino.

3. Pareiškėja skunde nurodė, kad mokestinis patikrinimas negalėjo apimti 2016 ir 2017 metų, kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo sutrumpintas bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 str. 1 d.). Kadangi mokestinis patikrinimas pradėtas 2021 m. birželio 9 d., mokesčių administratoriui reikėjo vadovautis atitinkamo įstatymo redakcija su pakeitimais. Atlikto mokesčio apskaičiavimo duomenys nėra aiškūs ir konkretūs, pateiktas tik mokesčių administratoriaus įvertinimas, tad akivaizdu, kad nėra atlikta jokio šio laikotarpio mokesčių apskaičiavimo pagrindimo. Pareiškėja teigė, jog atlikti apskaičiavimai negali būti laikytini pagrįstais, kadangi peržengia įvertinimo kriterijus. VMI Sprendime nurodyta, jog Panevėžio AVMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, tačiau tiek Patikrinimo akte, tiek Sprendime yra neaiškiai, prieštaringai ir painiai aprašoma jos pajamų ir išlaidų analizė. Konstatuota tik, kad 2016–2018 m. laikotarpiu ji gavo 13 534 Eur apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, tačiau nėra aišku, kurias konkrečiai jos gautas lėšas atskirais laikotarpiais mokesčių administratorius laiko jos pajamomis ir kokiai papildomai apskaičiuotos mokesčio sumos daliai nustatyti buvo taikomas nurodomas išlaidų metodas. Pareiškėjai nėra suprantama ir Patikrinimo akto rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta, jog dalis mokesčių sumos jai apskaičiuota taikant GPM įstatymo nuostatas, o kita dalis – pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Dėl nurodytų aplinkybių naikintina dėl pareiškėjos priimtų sprendimų dalis, kurioje atliktas mokestinis patikrinimas už 2016 ir 2017 metus, kaip apskaičiuota nepagrįstai ir neteisėtai, nesilaikant mokestinio apskaičiavimo ir perskaičiavimo bendrųjų terminų bei pažeidžiant teisingumo, apmokestinimo aiškumo ir pagrįstumo principus.

4. Dėl 57 555,39 Eur (2019 m. – 41 575 Eur, 2020 m. – 15 680,39 Eur) piniginių lėšų, gautų iš Danijos Karalystės bendrovės „KTE Byg Angleg Aps” (toliau – ir Bendrovė) į asmeninę sąskaitą, pareiškėja paaiškino, kad ji su minėta Bendrove nėra ir nebuvo susijusi jokiais ryšiais, joje niekada nedirbo, jokia veikla neužsiėmė, negalėjo Panevėžio AVMI pateikti Bendrovės įmonės kodo, buveinės adreso ir / ar kitų rekvizitų bei turimų papildomų dokumentų. Minėtos piniginės lėšos nėra jos asmeninės pajamos, jos pervestos sugyventiniui R. R.. Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai šias pinigines lėšas pripažino jos gautomis pajamomis. Visus dokumentus, kuriuos ji turėjo ir kurie jai buvo prieinami, ji VMI pateikė, kaip antai 2019 m. gegužės 15 d. susitarimą, pasirašytą tarp Bendrovės ir R. R., patvirtinantį būtent jo ryšius su Bendrove. Atsakovas iš esmės neginčija fakto, jog gautos piniginės lėšos yra ne jos, o R. R., tačiau vertina tai kaip jos disponavimą šiomis lėšomis, kurios nebuvo deklaruotos. Šiuo atveju vyrauja tarptautinis santykis tarp Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos, kuriose mokesčių sistema yra skirtinga. Įgyvendinus ir palikus galioti atsakovo Sprendimą bei kitus su tuo susijusius sprendimus, galimai susidarys situacija, jog ji ir R. R. bus apmokestinti dvigubai: R. R. už šias gautas pajamas sumokės mokesčius Danijos Karalystėje, o ji pagal atsakovo pateiktus reikalavimus – Lietuvoje. Tai draudžia įstatymai. R. R. buvo Danijos Karalystės rezidentas, šioje šalyje deklaravo gyvenamąją vietą ir dirbo, todėl, pareiškėjos nuomone, mokesčiai turėjo būti apskaičiuoti Danijos Karalystėje, o ne Lietuvoje. Dėl nurodytų aplinkybių naikintinos sprendimų dalys dėl piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms Lietuvoje ir GPM apskaičiavimo, kaip visiškai nepagrįstos ir neteisėtos.

5. Dėl piniginių lėšų, gautų iš O. T. (2019 m. – 4 728,30 Eur) ir P. R. J. (2018 m. – 15 150 Eur, 2019 m. – 25 731 Eur), pareiškėja nurodė, kad Panevėžio AVMI nepagrįstai šias lėšas pripažino jos pajamomis. Piniginės lėšos gautos iš O. T. – tai kompensacija už kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, kurios susijusios su R. R. darbo funkcijomis Danijos Karalystėje. Tai akivaizdžiai matyti iš jos banko sąskaitos išrašo, kuriame nurodyta operacijos data – 2019 m. lapkričio 8 d., atliktas pavedimas – 36 110,00 DKK (Danijos kronų), operacijos turinys – už skrydį ir viešbutį (Flight and hotel). Visa ši konkreti pinigų suma buvo nuimta 2019 m. lapkričio 11 d. ir panaudota būtent šioms išlaidoms padengti, t. y. kelionei, nakvynei ir maitinimui. Šios informacijos teisingumą ir pagrįstumą patvirtina O. T. ir R. R. pateiktas susitarimas, kuriame aiškiai nurodyta, jog O. T. atliks pinigų pavedimą į pareiškėjos banko sąskaitą už kelionės į Danijos Karalystę išlaidas. Aplinkybė, jog pareiškėja neišsaugojo kelionės ir apgyvendinimo dokumentų, kuriuos Panevėžio AVMI prašė jos pateikti, savaime nereiškia, kad tai yra jos gautos pajamos, kurios apmokestinamos GPM. P. R. J. tiek 2018 metais, tiek ir 2020 metais pervestos piniginės lėšos buvo skirtos įvairioms medžiagoms, įrankiams, kitoms prekėms, užsakymams pirkti ir vykdyti, R. R. atliekant P. R. J. gyvenamojo namo įrengimo darbus. P. R. J. atliko tarptautinius pavedimus į jos banko sąskaitą su konkrečiais pavedimais, tikslinėms išlaidoms padengti. Todėl šios sumos taip pat niekaip negali būti vertinamos kaip gautos pajamos vien dėl to, kad tai iš esmės sudarė patirtas viešnagės bei daiktų pirkimo išlaidas, o ne gautas pajamas. Dėl to naikintini priimti sprendimai ir dėl piniginių lėšų, gautų iš P. R. J. ir O. T., priskyrimo jos gautoms apmokestinamosioms pajamoms ir GPM apskaičiavimo, kaip visiškai nepagrįsti ir neteisėti.

6. Pareiškėja nesutiko su jai apskaičiuotų GPM delspinigių dydžiu, nes delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų. Pagal atsakovo Sprendime nurodytą 18 916,86 Eur GPM sumą jai apskaičiuotas delspinigių dydis turėtų būti 1 021,51 Eur, o ne 1 282,79 Eur. Atsakovas kartu su Sprendimu pateikė detalizuotą delspinigių ataskaitą, iš kurios matyti, kad jai apskaičiuotas delspinigių dydis pakito, t. y. atsakovo Sprendime yra 1 282,79 Eur, o delspinigių ataskaitoje – 1 283,55 Eur. Taigi, delspinigių dydžiai akivaizdžiai nesutampa ir nėra aišku, kuri suma yra tiksli. Iš pateiktos ataskaitos matyti, jog delspinigiai buvo skaičiuojami nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. sausio 31 d., beveik už penkerius metus. Toks delspinigių skaičiavimas yra neteisingas, neadekvatus ir prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

7. Pareiškėja vertino, kad Panevėžio AVMI jai nepagrįstai skyrė 40 proc. dydžio GPM baudą. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėja teigė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji visapusiškai bendradarbiavo bei teikė visus turimus duomenis ir dokumentus, neatliko jokių tyčinių veiksmų, susijusių su mokesčių įstatymų pažeidimu, niekada nevengė mokėti mokesčių, nėra padariusi tokio pobūdžio pažeidimų. Visiškai nepagrįstai buvo laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe ne visų gautų pajamų deklaravimas. Tokios sunkinančios aplinkybės įstatyme nėra apibrėžtos, todėl tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas neperžiūrėjo ir išsamiai neįsigilino į Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimą, o tiesiog jį patvirtino nieko nekeisdamas. Atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl baudos sumažinimo. Toks atsakovo Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi pritaikyta sunkinanti aplinkybė, jog pareiškėja padarė pažeidimą, yra neadekvati ir neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.

8. Pareiškėja nurodė, kad Turto arešto aktas yra visiškai nepagrįstas, nes pateikus teismui skundą, atsakovo Sprendimas nebus vykdomas (bus atitinkamai sustabdytas), dėl ko nėra tikslinga apriboti jos nuosavybės teisių, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Pareiškėja nesutiko ir Turto arešto akto turiniu, jo priėmimo tikslais, areštuoto turto vertėmis. VMI turto arešto veiksmų ėmėsi visiškai nepagrįstai, nepateikdama jokių aiškių motyvų. Turto arešto akte nenurodyti jokie faktiniai pagrindai ir motyvai, kurių pagrindu paskirta mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, nenurodyti jokie argumentai, pagrindžiantys, jog yra pagrįsta rizika, kad ji jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Turto arešto akte nurodyto turto vertė neatitinka tikrosios turto vertės, kuri iš tiesų yra ženkliai didesnė. Atsakovas ėmėsi neproporcingų priemonių ir jos nuosavybės teises laisvai disponuoti, valdyti bei naudotis turimu turtu apribojo bei suvaržė daugiau nei apskaičiuota mokėtina suma.

9. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas dėl mokesčio apskaičiavimo senaties termino nurodė, kad Panevėžio AVMI, vykdydama 2021 m. birželio 9 d. pavedimą tikrinti Nr. (42.59 Mr) FR0773-956 atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 4 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas MAĮ 68 straipsnis. MAĮ 68 straipsnio pakeitimu, bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas sutrumpintas iki einamųjų metų ir 3 praėjusių kalendorinių metų. Pagal MAĮ 68 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį). Todėl Panevėžio AVMI pagrįstai GPM apskaičiavo už 2016–2017 metus.

11. Dėl piniginių lėšų gautų iš Danijos Karalystės bendrovės „KTE Byg Angleg Aps” atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog į pareiškėjos sąskaitą, esančią Swedbank, AB Bendrovė pervedė 57 555,39 Eur, iš jų 2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur. Pareiškėja Panevėžio AVMI pateikė 2020 m. liepos 8 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R.. Mano VMI patalpintame 2021 m. birželio 9 d. Pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59 Mr) FR0663-139 pareiškėjos paprašyta pateikti Bendrovės įmonės kodą, buveinės adresą ir / ar kitus rekvizitus ir / ar turimus papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu.

Pareiškėja 2021 m. liepos 11 d. Panevėžio AVMI pateikė 2019 m. gegužės 15 d. R. R. ir Bendrovės pasirašytą sutartį dėl piniginių lėšų pervedimo į pareiškėjos sąskaitą. Dokumentas surašytas ne valstybine kalba. Pareiškėja su skundu pateikė šio dokumento vertimą į valstybinę kalbą. Iš minėto dokumento matyti, kad sutartis yra sudaryta tarp Bendrovės ir R. R., laisvai samdomo darbuotojo. Sutartyje nurodyta: „Visi statybos darbai. Valandinis atlyginimas 350 DKK/val. Mokamas kas savaitę“. Kadangi R. R. neturi sąskaitos Danijos banke, jo prašymu dalis pinigų mokama jam į rankas, kiti pervedami į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje.

Minėtame dokumente nenurodyti jokie įmonės rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Panevėžio AVMI 2021 m. liepos 23 d. Danijos Karalystės mokesčių administratoriui išsiuntė paklausimą dėl Bendrovės į pareiškėjos sąskaitą pervestų piniginių lėšų, t. y. paklausimas išsiųstas siekiant nustatyti, ar R. R. gavo su darbo santykiais susijusių ar kitų pajamų Danijos Karalystėje ir, ar šios pajamos buvo apmokestintos Danijos Karalystėje nustatyta tvarka, taip pat buvo prašoma pateikti informaciją, kokiu pagrindu Bendrovė pervedinėjo pinigines lėšas į pareiškėjos sąskaitą.

Danijos Karalystės mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad 2017 m. vasario 13 d. R. R. Danijoje įregistravo įmonę R.-B., kuri atliko tam tikrus darbus Bendrovei. Bendrovė su R.-B. žodžiu susitarė (rašytinis susitarimas nebuvo surašytas) dėl piniginių lėšų pervedimo pareiškėjai. Už atliktus darbus įmonei R.-B. buvo išrašytos sąskaitos faktūros, pagal kurias piniginės lėšos pervestos pareiškėjai. Danijos Karalystės mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad įmonė R.-B. deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė ir mokesčių į Danijos Karalystės biudžetą nesumokėjo.

Nors pareiškėja nurodo, jog piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R., tačiau šių piniginių lėšų perdavimo R. R. faktas niekur nefiksuotas. Iš Swedbank, AB pateiktų pareiškėjos sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėja pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati, ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitė už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja gautas pinigines lėšas naudojo savo reikmėms, konstatuota, jog ji 2019–2020 metais disponavo 57 555,39 Eur (2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur) piniginėmis lėšomis, kurių nedeklaravo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka.

12. Dėl piniginių lėšų, gautų iš O. T. ir P. R. J., atsakovas nurodė, kad pareiškėja pateikė Panevėžio AVMI 2020 m. liepos 8 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, jog piniginės lėšos, gautos iš O. T., yra kompensacija už kelionės / viešnagės išlaidas bei piniginių lėšų, gautų iš P. R. J., savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R.. Mano VMI patalpintame 2021 m. birželio 9 d. Pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59 Mr) FR0663-139 pareiškėjos buvo paprašyta pateikti P. R. J. asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, O. T. asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą ir / ar kitus rekvizitus ir / ar turimus papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pareiškėja Panevėžio AVMI 2021 m. liepos 11 d. pateikė O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. pasirašytą sutartį bei P. R. J. ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. pasirašytą sutartį. Iš šių dokumentų matyti, kad O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. sutartimi susitarė, jog R. R. padės atlikti keletą darbų statybose. Šioje sutartyje nurodyta, kad O. T. apmokės R. R. šeimos apsilankymą Danijoje. O. T. perveda pinigus į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje. P. R. J. ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. sutartimi susitarė, kad R. R. dirbs pas jį laisvai samdomu darbuotoju ir padės jam atlikti statybos darbus vasarnamyje. Valandinis atlyginimas 300 DKK/val., mokamas kas savaitę. Kadangi R. R. neturi sąskaitos Danijos banke, dalį pinigų jam moka į rankas, dalį perveda į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje. Šiuose dokumentuose nenurodyti jokie susitarimus surašančių asmenų rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Nors pareiškėja nurodė, jog piniginių lėšų, gautų iš P. R. J., savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R., tačiau šių piniginių lėšų perdavimo R. R. faktas niekur nefiksuotas. Iš Swedbank, AB pateiktų pareiškėjos sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėja pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitė už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog pareiškėja disponavo iš P. R. J. gautomis piniginėmis lėšomis (2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur) ir iš O. T. gautomis piniginėmis lėšomis (2019 metais – 4 728,3 Eur), kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka.

13. Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjos 2016–2018 m. GPM bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Panevėžio AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjos GPM bazę, naudojosi informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ informaciją apie registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones), bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjos 2016–2020 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis. Mokesčių administratorius savo kontrolės veiksmų atlikimo metu turi teisę naudotis ir vertinti atitinkamą įrodomąją medžiagą, susijusią su ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, kiek tai susiję su tikrinamojo laikotarpio mokestinių prievolių teisingu apskaičiavimu.

14. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) buvo ištekėjusi. Tikrinamuoju laikotarpiu santuokos nebuvo įregistravusi. Pareiškėja augina (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų. Pareiškėja nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2020 m. kovo 21 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Hovden”, nuo 2020 m. liepos 1 d. dirba mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „AGER AXIS“. Pareigos – darbuotoja. Duomenys apie pareiškėjos įsigytus / parduotus automobilius pateikti Patikrinimo akto 1 lentelėje. Duomenys apie pareiškėjos tikrinamuoju laikotarpiu įsigytą nekilnojamąjį turtą pateikti Patikrinimo akto 2 lentelėje.

Panevėžio AVMI, siekdama nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, atliko jos pajamų išlaidų analizę už 2005–2015 metų laikotarpį. Piniginių lėšų likutis ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžioje nenustatytas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2016 metais gavo 8 160 Eur pajamų, iš jų darbo užmokesčio – 3 242,70 Eur, iš Sodros – 2 936,27 Eur, automobilių pardavimo – 1 665 Eur, kitų pajamų – 316,50 Eur, patyrė 16 816 Eur išlaidų, iš jų avansinio mokėjimo už gyvenamąjį namą adresu: (duomenys neskelbtini) – 6 000 Eur, nekilnojamojo turto įsigijimo – 2 000 Eur, automobilių įsigijimo – 2 945,10 Eur, Bigbank filialui – 1 954,63 Eur, vartojimo išlaidų – 1 912,58 Eur, kitų išlaidų – 2 003,49 Eur.

Piniginių lėšų likutis banke 2016 m. pradžioje sudarė 707 Eur, ne banke – 0 Eur, pabaigoje banke – 108 Eur. Pareiškėjos 2016 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 8 056 Eur (707 Eur + 8 160 Eur – 108 Eur – 16 816 Eur). Nustatyta ir tai, kad pareiškėja 2017 metais gavo 13 059 Eur pajamų, iš jų iš Sodros – 4 844,15 Eur, iš L. J. už kioską – 4 000 Eur, iš T. P. paskolos – 1 000 Eur, iš automobilių pardavimo – 700 Eur, iš UAB „Svaja Byg“ – 1 260 Eur, pašalpos – 418 Eur, kitų pajamų – 837,28 Eur.

Patyrė 16 449 Eur išlaidų, iš jų galutinio atsiskaitymo už namą adresu: (duomenys neskelbtini) – 5 000 Eur, Bigbank – 1 981,32 Eur, vartojimo išlaidų – 2 440,08 Eur, automobilių įsigijimo išlaidų – 1 550 Eur, kitų išlaidų – 5 478,06 Eur. Piniginių lėšų likutis banke 2017 m. pradžioje sudarė 108 Eur, pabaigoje banke – 979 Eur. Pareiškėjos 2017 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 4 261 Eur (108 Eur + 13 059 Eur – 979 Eur – 16 449 Eur). Pareiškėja 2018 metais gavo 42 066 Eur pajamų, iš jų automobilių pardavimo – 5 500 Eur, iš Sodros – 3 716,07 Eur, iš P. R.

J. – 15 150 Eur, iš R. R. – 11 413,35 Eur, iš V. B. – 4 000 Eur, kitų pajamų – 2 286,16 Eur. Patyrė 33 718 Eur išlaidų, iš jų nekilnojamojo turto įsigijimo – 7 000 Eur, automobilių įsigijimo – 4 708,65 Eur, Bigbank filialui – 1 981 Eur, kitų išlaidų (skolos grąžinimas, pirkiniai ir kt.) – 20 028,51 Eur. Piniginių lėšų likutis banke 2018 m. pradžioje sudarė 979 Eur, pabaigoje banke – 10 543 Eur. Pareiškėjos 2018 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 217 Eur (979 Eur + 42 066 Eur – 10 543 Eur – 33 718 Eur).

Panevėžio AVMI atlikusi pajamų išlaidų analizę už 2019–2020 metus, nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų. Pareiškėja su skundu pateikė 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1508224/95pa, iš kurios matyti, kad bendra finansuojama kredito suma yra 3 000 Eur, sutarties sudarymo mokestis 118,50 Eur, kurį išskaičiuoja kredito davėjas. Pagal sutartį 964,90 Eur kredito suma pervedama (UAB „4 finance”, UAB „IPF Digital Lietuva”, UAB „Moment Credit”, UAB „SB lizingas”) kaip „išankstinis grąžinimas”, bei 1 916,60 Eur suma pervedama į pareiškėjos banko sąskaitą.

Iš Swedbank, AB pateikto pareiškėjos sąskaitos išrašo matyti, kad minėta 1 916,60 Eur piniginių lėšų suma buvo pervesta pareiškėjai 2015 m. gruodžio 22 d. Ši suma buvo naudojama: skolai grąžinti (P. M.), pirkiniams pirkti, dalis sumos išgryninta, bei likusi dalis Panevėžio AVMI įvertinta, kaip piniginių lėšų likutis banke 2016 m. pradžioje. Taigi kreditas pagal pareiškėjos pateiktą 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1508224/95pa įvertintas. Panevėžio VMI nustatė, jog pareiškėjos 2016–2018 m. patirtų išlaidų suma yra didesnė už deklaruotus ir įstatymų nustatyta tvarka apmokestintus pajamų šaltinius, t. y. pareiškėja gavo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos.

Pareiškėja 2016 m. gautų 8 056 Eur, 2017 m. – 4 261 Eur, 2018 m. – 1 217 Eur apmokestinamųjų pajamų 2016–2018 metų pajamų deklaracijoje (forma GPM308) nedeklaravo. Todėl Panevėžio AVMI pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Dėl delspinigių skaičiavimo atsakovas paaiškino, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą. MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalies nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Delspinigių apskaičiavimas detalizuotas prie atsiliepimo pridedamoje ataskaitoje. Dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo atsakovas nurodė, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo (ar sumažinti jų dydį), vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Ginčo situacijoje jokios išskirtinės aplinkybės nėra nustatytos. Jokių išskirtinių aplinkybių nenurodė bei nepagrindė ir pati pareiškėja.

16. Dėl GPM baudos dydžio atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. pareiškėja deklaravo ne visas gautas pajamas, apskaičiuojant GPM, buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis. Todėl, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai nuo apskaičiuoto 18 916,86 Eur GPM pagrįstai skirta 40 procentų dydžio 7 566,74 Eur (18 916,86 Eur x 40 proc.) GPM bauda.

17. Dėl Turto arešto akto atsakovas paaiškino, kad jį surašė gavęs Inspekcijos 2022 m. kovo 21 d. sprendimą, kuris patvirtintas VMI 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ir kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą iš viso 27 766,39 Eur GPM ir su juo susijusių sumų. VMI turi teisę areštuoti pareiškėjos turtą pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatas. MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu.

Įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Turto arešto akte yra aiškiai nurodyta, kuo remiantis VMI konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, t. y. mokestinio patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, nurodyta sumokėti suma nėra mažareikšmė (27 766,39 Eur), patikrinimo metu ir tuojau po patikrinimo buvo parduota dalis nekilnojamojo turto, todėl gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos.

Dėl areštuoto turto vertės, atsakovas pažymėjo, kad VMI rėmėsi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos areštuoto turto vidutinė rinkos vertė iš viso buvo 19 337,50 Eur. VMI 2022 m. birželio 10 d. raštu Nr. (23.31-08)RNA-23077 išsiuntė pareiškėjai suformuotą Turto arešto aktą, kuriame nurodyta teisinga turto arešto masto suma. Mokesčių administratoriaus pritaikytas turto arešto mastas 19 337,50 Eur sumai (priskaičiuota nepriemokos suma – 277 66,39 Eur) yra tinkama, būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, ji atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus.

Pareiškėja, turėdama objektyvių įrodymų, pagrindžiančių naujas aplinkybes, kurios neegzistavo Turto arešto akto priėmimo metu ir kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), turi teisę kreiptis į VMI dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo) pasikeitus Turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. M. skundą.

20. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

20.1. Pareiškėjai 2020 m. lapkričio 19 d. buvo išsiųstas Pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (42.59 ) FR0687-589 ir pasiūlyta patikslinti deklaracijas ir deklaruoti gautas pajamas už 2016–2020 m. Pareiškėja per pranešime nurodytą terminą ir pasiūlytu būdu nurodytų trūkumų ir / ar prieštaravimų nepašalino, todėl inicijuotas jos mokestinis patikrinimas.

20.2. Panevėžio AVMI vyriausioji specialistė, vykdydama 2021 m. birželio 9 d. pavedimą tikrinti Nr.(42.59)FR0773-956, patikrino pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu, nustačius, kad pareiškėjos išlaidos 2016 m.– 8056 Eur, 2017 m. – 4261 Eur, 2018 m. – 1217 Eur viršijo gautas pajamas, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę mokesčių administratoriui mokėtojo mokesčių bazę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), papildomai už 2016 m. apskaičiavo sumokėti į biudžetą 1 380 Eur GPM, už 2017 m. – 959 Eur, už 2018 m. – 183 Eur.

20.3. Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėja 2018 m. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje GPM308 (toliau – ir deklaracija) nedeklaravo 15 150 Eur gautų pajamų iš P. R. J.; už 2019 m. pateiktoje deklaracijoje GPM311 nedeklaravo 41 875 Eur pajamų gautų iš Bendrovės, 25731 Eur pajamų gautų iš P. R. J., 4 728,30 Eur gautų pajamų iš O. T.; už 2020 m. pateiktoje deklaracijoje GPM311 nedeklaravo 15 680,39 Eur pajamų gautų iš Bendrovės, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio nuostatomis už 2018 m. pareiškėjai papildomai apskaičiuota 3 231 Eur GPM, už 2019 m. – 10 953,99 Eur GPM, už 2020 m. – 2654,32 Eur. Iš viso pareiškėjai už 2016–2020 m. papildomai apskaičiuota 19 361,31 Eur GPM.

20.4. Pareiškėja 2022 m. vasario 18 d. pateikė pastabas dėl Panevėžio AVMI Patikrinimo akto.

20.5. Panevėžio AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, 2022 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (42.59 Mr)-FR0682-51 pakeitė ir patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 18 916,86 Eur GPM, bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjai apskaičiavo 1 282,79 Eur GPM delspinigių. Panevėžio AVMI, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skyrė pareiškėjai 40 proc. dydžio, t. y. 7 566,74 Eur GPM, baudą.

20.6. Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimu pateikė skundą VMI.

20.7. VMI 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 68-48 patvirtino Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimą.

20.8. VMI Nepriemokų administravimo departamentas, remdamasi Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimu, kuris patvirtintas VMI Sprendimu, 2022 m. birželio 8 d. surašė Turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-870, kuriuo areštavo pareiškėjos turtą, kurio bendra vertė 19 337,50 Eur.

21. Teismas aptarė MAĮ nuostatas, atsižvelgė į atlikto mokestinio patikrinimo objektą – GPM, ir sprendė, kad Panevėžio AVMI nepažeidė MAĮ 68 straipsnyje nustatyto mokesčių apskaičiavimo senaties termino bei pagrįstai atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą už 2016–2017 metus.

22. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad atlikto mokesčio apskaičiavimo duomenys nėra aiškūs ir konkretūs, yra pateiktas tik mokesčių administratoriaus įvertinimas, tad akivaizdu, kad nėra atlikta jokio 2016–2017 metų laikotarpio mokesčių apskaičiavimo pagrindimo, nustatęs, jog vertinimas išlaidų metodu buvo atliktas lyginant pareiškėjos patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Panevėžio AVMI Patikrinimo akte apskaičiavo pareiškėjos disponuojamų lėšų likutį patikrinimo pradžioje (2016 m. sausio 1 d.), vėliau apskaičiavo pareiškėjos kiekvienų metų išlaidas ir pajamas.

Apskaičiuodama pareiškėjos 2016–2020 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas, Panevėžio AVMI naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis apie gautas ir deklaruotas pajamas, VĮ „Registrų centras“ informacija apie registruotą nekilnojamą turtą, VĮ „Regitra“ informacija apie transporto priemones ir kita mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija. Teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo ištekėjusi.

Tikrinamuoju laikotarpiu santuokos nebuvo įregistravusi. Pareiškėja augina sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2020 m. kovo 21 d. pareiškėja dirbo UAB „Hovden”, nuo 2020 m. liepos 1 d. dirba MB „AGER AXIS“. Patikrinimo metu surinkta ir įvertinta informacija apie pareiškėjos įsigytus / parduotus automobilius, tikrinamuoju laikotarpiu įsigytą nekilnojamąjį turtą, kuri pateikta Patikrinimo akto lentelėse. Panevėžio AVMI, siekdama nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, atliko pareiškėjos 2005–2015 metų laikotarpio pajamų / išlaidų analizę (Patikrinimo akto 3 lentelė).

Mokestinio patikrinimo metu atlikus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pajamų-išlaidų analizę pareiškėjos grynų pinigų likutis ne banke 2016 m. sausio 1 d. nenustatytas. Patikrinimo akte detalizuota, kiek ir iš kokių šaltinių pareiškėja gavo pajamų, kiek patyrė išlaidų (vartojimo, nekilnojamojo turto įsigijimo ir kitų). Pareiškėjos pajamų–išlaidų balansas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pateiktas Patikrinimo akto 4 lentelėje. Pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal pateiktus kredito įstaigų duomenis.

Patikrinimo akto tvirtinimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktas pastabas, įvertinta pareiškėjos pateikta 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartis Nr. 1508224/95pa. Patikrinimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos 2016 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 8 056 Eur, 2017 m. – 4 261 Eur, 2018 m. – 1217 Eur. 2019–2020 metų laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų. Įvertinęs visą turimą informaciją apie pareiškėjos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, teismas priėjo prie išvados, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėja 2016 m. disponavo 8 056 Eur, 2017 m.

– 4 261 Eur, 2018 m. – 1 217 Eur piniginėmis lėšomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos GPMĮ nustatyta tvarka. Pareiškėja šių išvadų objektyviais įrodymais mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepaneigė. Teismas sprendė, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčio bazę, pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

23. Dėl piniginių lėšų, gautų iš Danijos Karalystės Bendrovės, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog į pareiškėjos sąskaitą, esančią Swedbank AB, Bendrovė pervedė 57 555,39 Eur, iš jų 2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur. Teismas aptarė pareiškėjos skundo argumentus šiuo aspektu, atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, vertino Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus atsakymą į Panevėžio AVMI 2021 m. liepos 23 d. išsiųstą paklausimą, pareiškėjos pateiktą 2019 m. gegužės 15 d. susitarimą, sudarytą tarp R. R. (samdomo darbuotojo) ir Bendrovės ir priėjo prie išvados, kad minėta sutartis yra neinformatyvi, kyla abejonių dėl jos tikrumo, kadangi nurodytame dokumente nenurodyti jokie įmonės rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Abejonių šio dokumento tikrumo teismui kilo ir dėl to, kad Danijos Karalystės mokesčių administratorius nurodė Panevėžio AVMI, kad tarp R. R. įmonės ir Bendrovės buvo žodinis, o ne rašytinis susitarimas dėl pinigų pervedimo. Pareiškėja nenurodė Panevėžio AVMI šios Bendrovės rekvizitų. Teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius, remdamasis Swedbank AB pateiktų pareiškėjos sąskaitų išrašų duomenimis nustatė, kad pareiškėja pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitinėjo už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja į savo sąskaitą iš Bendrovės gautas pinigines lėšas perdavė R. R.. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja 2019–2020 metais disponavo 57 555,39 Eur (2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur) piniginėmis lėšomis, kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjai nuo šių sumų pagrįstai apskaičiuota papildomai mokėtino GPM. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl dvigubo apmokestinimo, nes Danijos Karalystės mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad įmonė R.-B. deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė ir mokesčių į Danijos Karalystės biudžetą nesumokėjo. Byloje nėra duomenų, kad Danijos Karalystėje vyksta mokesčių išieškojimo procesas iš R. R. ar jo įmonės.

24. Dėl piniginių lėšų, gautų iš O. T. ir P. R. J., teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad į pareiškėjos sąskaitą, esančią Swedbank AB, P. R. J. pervedė 40 881 Eur, iš jų 2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur, bei O. T. 2019 metais pervedė 4 728,3 Eur. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktą O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. pasirašytą sutartį bei P. R. J. ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. pasirašytą sutartį, pareiškėjos banko sąskaitos išrašą, nustatė, kad pateiktose sutartyse nenurodyti jokie šiuos susitarimus sudarančių asmenų rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pavedimuose nurodytos kelionės, apgyvendinimo ir statybinių reikmenų (medžiagų, įrankių ir t. t.) įsigijimo išlaidos buvo realiai patirtos. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, pinigai, pervesti kelionės išlaidoms, buvo išgryninti, dar nereiškia, kad jie buvo panaudoti pagal paskirtį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos pateiktuose P. R. J. banko mokėjimuose jų paskirtis (už medžiagas; už įrankius, nuomą; už buitinę techniką; už indus; už siuntinį; už siuntinį, vonios kambarių inventorių; už sudarytus sąrašus, projektus; už sąrašus; už siuntinį) įrašyta ranka. Piniginių lėšų, gautų iš P. R. J., perdavimo R. R. darbo reikmėms faktas niekur nefiksuotas. Priešingai, iš Swedbank AB gauti pareiškėjos sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, kad pareiškėja minėtų fizinių asmenų pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitinėjo už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja disponavo iš P. R. J. gautomis piniginėmis lėšomis (2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur) ir iš O. T. gautomis piniginėmis lėšomis (2019 metais – 4 728,3 Eur), kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjai nepateikus tai paneigiančių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo kitaip vertinti šių aplinkybių, nei tai padarė Panevėžio AVMI.

25. Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad delspinigių skaičiavimas negali būti ilgesnis kaip 180 kalendorinių dienų, nurodęs, kad 180 dienų terminas bus pradėtas skaičiuoti tik nuo to momento, kai bus priimtas galutinis teismo sprendimas mokestinio ginčo byloje. Teismas iš Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimo nustatė, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, už 2016–2020 m. nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 18 916,86 Eur GPM, už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. sausio 6 d. apskaičiuota 1 282,79 Eur GPM delspinigių. Detali delspinigių apskaičiavimo lentelė, kurioje yra nurodytas ir delspinigių skaičiavimo laikotarpis, yra pateikta byloje. Dėl to, kad nesutampa Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendime apskaičiuota delspinigių suma su lentelėje apskaičiuota, atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad joje įtraukti ir delspinigiai, apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėjus žemės mokesčio. Teismas nenustatė pagrindo abejoti delspinigių apskaičiavimo teisingumu, o ir pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių delspinigių sumos teisingumą.

26. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl baudos dydžio, teismas iš Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimo nustatė, kad nenustatyta pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibrėžta MAĮ 140 straipsnio 4 dalies 2 punkte, t. y. pareiškėja deklaravo ne visas gautas pajamas, apskaičiuojant GPM buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis, todėl, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai nuo apskaičiuoto 18 916,86 Eur GPM skirta 40 procentų dydžio 7 566,74 Eur (18 916,86 Eur x 40 proc.) GPM bauda. Teismas vertino, jog paskirtos GPM baudos dydis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Tai, kad pareiškėja nurodo bendradarbiavusi su mokesčių administratoriumi, teikusi jam prašomus dokumentus, nelaikytina lengvinančia aplinkybe MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme, kadangi iš skundo turinio aišku, jog pareiškėja padaryto pažeidimo nepripažįsta. Teismas sprendė, kad VMI ir Panevėžio AVMI sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais.

27. Dėl Turto arešto akto teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Turto arešto aktas surašytas atsižvelgiant į šioje byloje skundžiamą Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimą, kuris patvirtintas VMI Sprendimu. VMI Sprendimu patvirtino, kad pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 18916,86 Eur GPM, 1282,79 Eur GPM delspinigių, 7566,74 Eur GPM baudos. Iš viso – 27 766,39 Eur. Teismas nurodė, kad VMI areštuoto turto vertę nustatė remdamasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro ir VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pareiškėja nepaneigė šių duomenų teisingumo objektyviais įrodymais. Teismas, įvertinęs Turto arešto akto pagrindimą, priėjo prie išvados, kad VMI turėjo teisę areštuoti pareiškėjos turtą MAĮ 101 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės. Teismas sprendė, kad VMI pritaikytas turto arešto mastas 19 337,50 Eur sumai (priskaičiuota nepriemokos suma – 27 766,39 Eur), yra tinkama, būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, ji atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti Turto arešto aktą pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais.

28. Teismas pareiškėjos skundą atmetė, o taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 29. Pareiškėja V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

30. Pareiškėja teigia, kad teismas dėl mokesčio apskaičiavimo senaties rėmėsi tik atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjos poziciją šiuo klausimu. Atsakovas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 4 dalies išimtimi, o ne bendruoju senaties terminu ir mokestinį laikotarpį pasirinko nuo 2016 iki 2020 metų. Tačiau išimtys galimos tik tais atvejais, kuomet yra aiškūs ir tikslūs duomenys, o 2016–2017 metų skaičiavimai atlikti be aiškaus šių paskaičiavimų pagrindimo. Akivaizdu, kad ši teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta, mokestinį patikrinimą vertinant 2018–2020 metų laikotarpiu.

31. Pareiškėja nurodė, kad jos argumentai dėl neįvertintos kredito sumos nepagrįstai buvo atmesti, nes neva tai apskaičiuojant mokestinę prievolę buvo įvertinta, nepateikus jokių detalių ar aiškesnių duomenų. Atsakovas, o taip pat teismas sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mokestinės prievolės dydis nustatomas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas), atitinkantis protingumo bei teisingumo kriterijus. Šiuo atveju, ypač atsižvelgiant į atliktą mokestinį patikrinimą už 2016 ir 2017 metus atlikti apskaičiavimai negali būti laikytini pagrįstais, kadangi peržengia įvertinimo kriterijus. Tai akivaizdžiai matyti iš Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriame buvo nuspręsta Patikrinimo aktą pakeisti ir patvirtinti apskaičiuotą mokėtiną 18 916,86 Eur GPM sumą, o ne 19 361,31 Eur, kaip neteisingai buvo paskaičiuota pradiniame etape. Ši klaida, tikėtina, net nebūtų buvusi ištaisyta, jeigu ne pareiškėjos pateiktos rašytinės pastabos. Tačiau atsakovas tokį mokesčių administratoriaus veiksmą įvertino tik kaip Patikrinimo akto pakeitimą. Pareiškėja pažymi, kad tik akivaizdi klaida buvo ištaisyta, o visi kiti ginčytini aspektai, kurie nėra teisingi, nebuvo įvertinti ar peržiūrėti. Atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, o pareiškėja nurodė konkrečias aplinkybes, dėl kurių atsakovo, o taip pat ir teismo, argumentai nepagrįsti.

32. Pareiškėja nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir visiškai neįvertino Patikrinimo akto rezoliucinės dalies, kurioje nurodyta, jog dalis mokesčių sumos apeliantei apskaičiuota taikant GPM įstatymo nuostatas, o kita dalis apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismo sprendime nepasisakyta, kaip GPM suma gyventojui galėjo būti apskaičiuota nesivadovaujant GPMĮ nuostatomis bei niekaip nepagrįsta, jog atlikti paskaičiavimai yra teisingi ir tikslūs. Šiuo konkrečiu atveju šie duomenys nėra teisingi, atlikti nesilaikant mokestinio apskaičiavimo ir perskaičiavimo bendrųjų terminų, akivaizdžiai pažeidžiant apeliantės teises ir jos teisėtus interesus bei tuo pačiu pažeidžiant teisingumo, apmokestinimo aiškumo ir pagrįstumo principus.

33. Dėl piniginių lėšų, gautų iš Danijos Bendrovės, pareiškėja nurodo, kad 2019 m. gegužės 15 d. susitarimas buvo sudarytas Bendrovės ir R. R. tarpusavio santykiams įforminti, kurio formatui nėra nustatyta speciali tvarka ar reikalavimai. Susitarimas sudarytas su R. R., kaip fiziniu asmeniu, atliekančiu individualias paslaugas, o ne su jo vardu įsteigta bendrove R.-B.. Todėl gautas Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus atsakymas dėl buvusio žodinio, o ne rašytinio susitarimo, atmestinas, nes buvo sudarytas ne su R. R. įmone. Bendrovės rekvizitų nebuvimas nėra rodiklis vertinti, kad 2019 m. gegužės 15 d. susitarimas yra negaliojantis, ypač atsižvelgiant į tai, jog abi šalys jį realiai vykdė, o aplinkybė, kad nei Bendrovė, nei R. R. Danijos Karalystės mokesčių administratoriui nepateikė šio pasirašyto susitarimo, niekaip negali būti perkeltas pareiškėjos atsakomybei, kuri nėra ir nebuvo šio susitarimo šalis. Bendrovės rekvizitų nenurodymas taip pat negali būti traktuotinas kaip pareiškėjos siekis juos nuslėpti, kadangi tokio įpareigojimo ji padaryti negalėjo, nes pati asmeniškai nieko bendro su Bendrove neturi ir neturėjo. Pareiškėja teiravosi dėl prašomų duomenų, jie jai nebuvo atskleisti, todėl atitinkamai ji negalėjo pateikti Bendrovės rekvizitų ir / ar kitų duomenų atsakovui.

34. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada dėl dvigubo apmokestinimo nebūvimo ir teigia, kad mokesčių sistema abiejose šalyse yra skirtinga, mokesčių mokėjimo laikotarpiai bei terminai taip pat skirtingi, todėl patikrinimo metu gavus informaciją, jog R. R. tuo metu nebuvo sumokėjęs mokesčių, nereiškia, jog R. R. apskritai Danijos Karalystėje mokesčių neturės sumokėti. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės 1993 m. spalio 13 d. pasirašytos sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) 2 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad R. R. tuo laikotarpiu buvo Danijos Karalystės rezidentas, deklaravęs savo gyvenamąją vietą toje šalyje ir ten dirbęs. Taigi, remiantis Sutarties nuostatomis, visi mokesčiai mokami toje šalyje, t. y. Danijos Karalystėje, o ne Lietuvos Respublikoje. Pagal Sutartį šiuo atveju negali būti taikomos jokios išimtys, nes R. R. darbą atliko ir dirbo Danijoje, pinigines lėšas gavo iš Danijoje įsteigtos Bendrovės, dėl ko niekaip negalima apmokestinti šių jo gautų pajamų Lietuvoje.

35. Pareiškėja pažymi, kad vienintelė priežastis, dėl ko R. R. gautos lėšos buvo pervestos į jos banko sąskaitą, yra ta, kad R. R. neturėjo banko sąskaitos Danijoje. Pareiškėjai neaišku, kaip ir kokiu būdu ji gautus pinigus turėjo perduoti R. R., kad perdavimas būtų pripažintas tinkamu. Atsiskaitymai už pirkinius, mokesčių mokėjimai, pinigų skolinimas fiziniams asmenims bei grynųjų pinigų nuėmimai nuo sąskaitos nereiškia, jog šiomis piniginėmis lėšomis disponavo pareiškėja. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog teismo sprendimas dėl pareiškėjos 2019–2020 metais disponavimo 57 555,39 Eur (2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur) piniginėmis lėšomis, yra nepagrįstas, o pareiškėjai visiškai neteisingai ir nepagrįstai apskaičiuota papildomai mokėtina GPM suma.

36. Pareiškėja nesutinka su tuo, jog ji neįvykdė atsakovo nurodymų, t. y. nepateikė O. T. ir P. R. J. asmens kodų bei jų kontaktinių duomenų. Pareiškėja pateikė tarp šių fizinių asmenų ir R. R. pasirašytas sutartis, jokių kitų duomenų ji pateikti negalėjo, nes jų neturėjo, o be to, atsakovo prašoma informacija itin jautri, apimanti fizinių asmenų asmeninius duomenis, kurie jai, savaime suprantama, nebuvo atskleisti. Todėl atsakovas, o taip pat ir teismas, privalėjo atsižvelgti į šias individualias aplinkybes ir jas įvertinti visiškai kitaip nei įprastai, kadangi pareiškėja niekada nebuvo ir nėra tiesiogiai susijusi su šiais asmenimis. Iš pareiškėjos banko sąskaitos išrašų aiškiai matyti, kam ir kokiu tikslu buvo pervestos piniginės lėšos. Teismo sprendimo argumentas, kad pinigų išgryninimas nereiškia, jog pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį, negali būti vienareikšmiškai teisingas, o juo labiau dėl to, jog taip buvo sutarta ir privalėjo būti įgyvendinta kaip viena iš O. T. ir R. R. pasirašytos sutarties sąlygų. Pinigus pareiškėja nuėmė nedelsiant, įsigijo kelionės ir nakvynės bilietus, o likusią dalį grynųjų pasiliko kelionės išlaidoms padengti. Taigi, šie pinigai buvo išleisti tikslingai, įgyvendinant susitarimą.

37. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo atliktu pajamų ir išlaidų vertinimu, kuris akivaizdžiai buvo tik formalus. Byloje atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės neteisingos. Pareiškėja nesutinka su tuo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl statybinių reikmenų įsigijimo bei realiai šių patirtų išlaidų, o mokėjimuose pavedimų paskirtis tik įrašyta ranka. Mokėjimų paskirtyse nurodyti konkretūs pirkimai nėra įrašyti ranka, kaip neteisingai įvertino teismas, jie nurodyti kiekvieno atlikto mokėjimo pavedimo metu. Ranka padarytas įrašas yra tik vertimas iš anglų į lietuvių kalbą.

38. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais dėl delspinigių skaičiavimo, teigia, jog ji skunde nurodė konkrečius teisės aktus bei juose nustatytą tvarką, kuri patvirtina jos išdėstytas aplinkybes apie delspinigių dydžio bei termino skaičiavimus. Tiek pareiškėjos pateiktose rašytinėse pastabose, tiek skunde surašytos ir išdėstytos išsamios bei detalios faktinės aplinkybės, suponuoja tai, kad toks delspinigių dydis ir skaičiavimas už beveik penkerius metus niekaip neatitinka teisingumo, teisėtumo bei proporcingumo principų. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojui už laiku ir tinkamai neįvykdytą mokestinę prievolę apskaičiuotų delspinigių dydį pirmiausia privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Kadangi atsakovas nepagrindė delspinigių apskaičiavimo dydžio, tai atitinkamai pareiškėjai nekilo pareiga įrodyti priešingai, t. y. paneigti tik formaliai paskaičiuotų delspinigių sumos. Teismas sprendime iš esmės susikoncentravo ties delspinigių skaičiavimo terminu, tačiau visiškai nevertino ir neperžiūrėjo atsakovo atliktų skaičiavimų, t. y. kokiais ir ar teisingais duomenimis remdamasi atsakovas atliko skaičiavimus. Atsakovas Sprendime nepagrįstai nesirėmė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 „Dėl baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriame detalizuota delspinigių skaičiavimo tvarka, tokiu būdu nukrypo nuo teisinio reguliavimo, o teismas priimtu sprendimu su tokiu atsakovo Sprendimu dėl delspinigių skaičiavimo sutiko, nors jis akivaizdžiai neteisingas.

39. Pasisakydama dėl baudos dydžio pareiškėja nesutinka su teismo pozicija dėl sunkinančios aplinkybės, kadangi ji savo veiksmais nepažeidė mokesčių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl jai neturėjo būti pritaikyta sunkinanti aplinkybė. Skiriamos baudos dydžio individualizavimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjai paskirtas 40 procentų baudos dydis neatitinka suformuotos teismų praktikos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2008), kadangi ji visapusiškai bendradarbiavo su atsakovu, pateikė visus turimus ir jai prieinamus dokumentus bei duomenis ir paaiškinimus, mokesčių neslėpė, jos veiksmuose nebuvo tyčios, mokestinių įstatymų reikalavimų pažeisti ji nesiekė ir jų nėra pažeidusi.

40. Dėl Turto arešto akto pareiškėja nurodo, kad turto arešto taikymas yra galimas, tačiau nėra privalomas. Kodėl turto areštas buvo pritaikytas jai, nors akivaizdu, jog visos piniginės lėšos pervestos ne jai, o R. R., kuriomis disponavo būtent jis, nesuprantama. Viena dalis lėšų apima jų apmokestinimą Danijos Karalystėje, iš kurios jos ir buvo gautos, o kita dalis lėšų absoliučiai nėra priskirtos pajamoms ir todėl neapmokestinamos. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad turto areštas pritaikytas visiškai nepagrįstai. Turto arešto akte nėra nurodyti jokie faktiniai pagrindai ir motyvai, kurių pagrindu paskirta mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, nenurodyti jokie argumentai, pagrindžiantys, jog yra pagrįsta rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Atsakovo teiginys, su kuriuo sutiko teismas, jog pareiškėja gali parduoti, paslėpti ar kitu būdu netekti jai priklausančio turto, tėra tik deklaratyvus. Turto arešto akte pateikta nurodyto turto vertė neatitinka tikrosios turto vertės. Tai reiškia, kad atsakovas ėmėsi neproporcingų priemonių ir pareiškėjos nuosavybės teises laisvai disponuoti, valdyti bei naudotis turimu turtu apribojo bei suvaržė daugiau nei paskaičiuota mokėtina suma. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-819/2005 ir teigia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės: objektyviai egzistuojanti mokesčių mokėtojo skola biudžetui bei esantis pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Šiuo metu vyksta ginčas dėl pareiškėjos skolos biudžetui pagrįstumo, tad kol jis nėra išspręstas, negalima daryti išvados, jog pareiškėja yra skolinga. Kita aplinkybė dėl pareiškėjos veiksmų, susijusių su skolos sumokėjimu (jeigu tai bus patvirtinta) taip pat turi būti įvertinta tinkamai ir motyvuotai, o ne paviršutiniškai.

41. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus dėl atlikto mokestinio patikrinimo senaties, dėl piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, O. T., P. R. J., dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dėl delspinigių skaičiavimo, dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo, dėl baudos dydžio, dėl Turto arešto akto, areštuoto turto vertės ir papildomai nurodo, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, jos pateikta 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartis Nr. 1508224/95pa buvo įvertinta.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, t. y. mokesčių mokėtoja nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu, jokių išskirtinių aplinkybių nenurodė, todėl VMI nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo ar jų dydį sumažinti. Lingvistiškai aiškinant MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą lengvinančią aplinkybę, matyti, kad tam, jog būtų konstatuotas tokios aplinkybės buvimas, asmuo turi atitikti dvi įstatymo leidėjo numatytas sąlygas – ne tik bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, bet ir pripažinti mokesčio įstatymo pažeidimą.

Pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. ji deklaravo ne visas gautas pajamas, apskaičiuojant GPM buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis, todėl VMI pagrįstai pareiškėjai skyrė 40 proc. dydžio GPM baudą. Atsakovas nurodo, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-850/2008).

Turto arešto akte yra aiškiai nurodyta, kuo remiantis VMI konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Šiuo aspektu atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-944/2004, 2011 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-249/2011, 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2022 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (42.59 MR) FR0682-51 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 68-48 „Dėl V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2022-04-15 skundo“ ir VMI 2022 m. birželio 8 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)492-870 pagrįstumo ir teisėtumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė, nes priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjai apskaičiuotas GPM mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pareiškėja nepaneigė, kad jos yra neteisingos, Turto arešto aktas surašytas atsižvelgiant į šioje byloje skundžiamą Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimą, areštuoto turto vertė nustatyta remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro ir VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pareiškėja nepaneigė šių duomenų teisingumo objektyviais įrodymais.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, išimtinai vadovavosi atsakovo išsakyta pozicija.

46. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taisyklių pažeidimo, nes MAĮ 68 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį). Šią teisės normą nurodė ir pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes minėtai teisės normai teisingai taikyti. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kodėl prašoma remtis tik MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o ne konkrečiai šiam atvejui taikytina MAĮ 68 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle.

48. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimo ir VMI 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokėtino GPM įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja nepaneigė byloje įrodymais nustatytų faktų, kad 2018–2020 metų laikotarpiu pareiškėja nedeklaravo 103 164,69 Eur gautų pajamų (iš Danijos bendrovės „KTE Byg Angleg Aps“ bei fizinių asmenų O. T. ir P. R. J.) bei 2016–2018 metų laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėja turėjo 13 534 Eur GPMĮ nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus – teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjos keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotai atmetė pareiškėjos skundą. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjos argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjos poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

50. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su VMI ir pirmosios instancijos teismo neįvertintu pareiškėjos pateiktu įrodymu – 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 1508224/95pa, sudaryta su „Bigbank“, AS filialas, – kaip deklaratyvius ir paneigtus bylos medžiaga. VMI 2022 m. gegužės 25 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėja pateikė minėtą sutartį, iš kurios matyti, kad bendra finansuojama kredito suma yra 3 000 Eur, sutarties sudarymo mokestis 118,50 Eur, kurį išskaičiuoja kredito davėjas. Pagal sutartį 964,90 Eur kredito suma pervedama (UAB „4 finance”, UAB „IPF Digital Lietuva”, UAB „Moment Credit”, UAB „SB lizingas”) kaip „išankstinis grąžinimas”, bei 1 916,60 Eur suma pervedama į pareiškėjos banko sąskaitą. Iš AB „Swedbank“ pateikto pareiškėjos sąskaitos išrašo matyti, kad minėta 1 916,60 Eur piniginių lėšų suma buvo pervesta pareiškėjai 2015 m. gruodžio 22 d. Ši suma buvo naudojama: skolai grąžinti (P. M.), pirkiniams pirkti, dalis sumos išgryninta, bei likusi dalis Inspekcijos įvertinta, kaip piniginių lėšų likutis banke 2016 m. pradžioje. Pareiškėja nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, kad šios Inspekcijos išvados ir atliktas įvertinimas yra netikslūs ir / ar neteisingi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodė, kad Patikrinimo akto tvirtinimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktas pastabas, įvertinta pareiškėjos pateikta 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartis Nr. 1508224/95pa.

51. Dėl piniginių lėšų, gautų iš Danijos Karalystės bendrovės „KTE Byg Angleg Aps”, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime įvardintiems motyvams, susiformavusiems įvertinus įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus, jų nekartoja. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo poziciją, kad šių piniginių lėšų perdavimo R. R. faktas niekur nefiksuotas, kad iš AB Swedbank pateiktų pareiškėjos sąskaitų išrašų atsakovas nustatė, jog pareiškėja pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati ir panaudojo jas savo reikmėms (atsiskaitinėjo už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims). Analogiškai vertintini pareiškėjos argumentai dėl piniginių lėšų, gautų iš O. T. ir P. R. J..

52. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-153-815/2023).

54. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4 punktas nustato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.2 p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (Taisyklių 4.3 p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau – dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.4 p.).

55. Nagrinėjamoje byloje remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja teikė 2016–2020 m. metines pajamų deklaracijas. 2021 m. birželio 9 d. Panevėžio AVMI surašė pavedimą tikrinti Nr. (42.59 Mr)FR0773-956, kuriuo buvo pavesta patikrinti pareiškėjos MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, patikrinimo tema – GPM, tikrinamas laikotarpis – 2016 m. sausio 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. patikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad pareiškėjos išlaidos 2016–2018 metais viršijo gautas pajamas, t. y. pareiškėja minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų (2016 m. gautų 8 056 Eur, 2017 m. 4 261 Eur, 2018 m. 1 217 Eur apmokestinamųjų pajamų 2016–2018 metų pajamų deklaracijoje (forma GPM308) nedeklaravo).

Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šias VMI išvadas, abstraktūs teiginiai apie duomenų nepakankamumą paneigti atsakovo sprendimuose detalizuotais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad VMI pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiamuose sprendimuose įvertinta pareiškėjos šeiminė padėtis, gautas darbo užmokestis, duomenys apie pareiškėjos įsigytus / parduotus automobilius (Toyota Previa, Mercedes Benz ML 320 CDI, Opel Vivaro, Renault Master, Toyota Avensis, Renault Laguna, Ford Galaxy, Audi A6, Citroen C5), duomenys apie pareiškėjos tikrinamuoju laikotarpiu įsigytą nekilnojamąjį turtą (1/4 ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 kitų statinių esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), butus, esančius (duomenys neskelbtini)), piniginių lėšų likutį ne banke (tikrinamojo laikotarpio pradžioje nenustatytas, 2016 m. pradžioje sudarė 707 Eur, ne banke – 0 Eur, pabaigoje banke – 108 Eur, 2017 m. pradžioje sudarė 108 Eur, pabaigoje banke – 979 Eur, 2018 m. pradžioje sudarė 979 Eur, pabaigoje banke – 10 543 Eur), pajamas iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų (automobilių pardavimo, už kioską, iš paskolos, pašalpos, Sodros, iš fizinių asmenų, kt. pajamų), išlaidas (avansinis mokėjimas ir galutinis atsiskaitymas už gyvenamąjį namą, nekilnojamojo turto įsigijimo, automobilių įsigijimo, Big bank filialui, vartojimo išlaidų, kt. išlaidų).

Taigi atsakovo išvada, kad pareiškėjos 2016–2018 m. patirtų išlaidų suma yra didesnė už deklaruotus ir įstatymų nustatyta tvarka apmokestintus pajamų šaltinius, t. y. pareiškėja gavo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos, padaryta detaliai išanalizavus pareiškėjos individualią situaciją.

56. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalis nustato, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. MAĮ 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-679-556/2020), jog aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo (žr., pvz., 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-944/2011; ir kt.). Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Antras delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011 ir kt.).

58. Taigi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su jai apskaičiuotais GPM delspinigiais atmestini, nes MAĮ 98 straipsnio 2 dalis, nustatanti apeliantės nurodomą 180 dienų ribojimą, nėra taikoma ginčijamame sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytiems delspinigiams – ši nuostata taikoma tik nuo mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę prievolę atsiradimo momento, nurodyto to paties įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje. Prie VMI 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo pridėta Delspinigių ataskaita, kurioje, be kita ko, detaliai ir aiškiai nurodyti prievolės tipas, mokėjimo terminas, data, nuo kurios kiekvienai konkrečiai prievolės sumai skaičiuojami delspinigiai, data, iki kurios skaičiuojami delspinigiai, delspinigių dydis (0,03 proc.), suma, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai, apskaičiuota delspinigių suma, delspinigių likutis. Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su neaiškumais dėl delspinigių, atmestini, nes jie paneigti byloje esančia medžiaga. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad delspinigių suma lentelėje apskaičiuota su delspinigiais už nesumokėtą žemės mokestį, tačiau skundžiamame sprendime patvirtinti tik su ginču susijusi delspinigių suma (1 282,79 Eur), kuri yra teisėta ir pagrįsta, apskaičiuota remiantis teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nėra nurodyta ir įrodyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėja nėra kalta dėl padaryto teisės pažeidimo ar gali būti atleista nuo paskaičiuotų delspinigių kitais pagrindais ar delspinigių suma sumažinta.

59. GPMĮ 36 straipsnio 2 dalis nustato, kad už GPMĮ pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyta trūkstama mokesčio suma priskaičiuojama dėl mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių mokėtojo pajamų, kurių gavimo šaltinių mokesčių mokėtojas negali pagrįsti, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 50 iki 100 procentų priskaičiuotos trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda (MAĮ 139 str. 2 d.). Skirdamas konkrečią baudą, jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis MAĮ 140 straipsnyje nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis (MAĮ 139 str. 3 d.). MAĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų skirtinos baudos dydžių, o jeigu skirtinos baudos dydžiai nustatyti specialiajame mokesčio įstatyme, – neviršydamas jame nustatytų skirtinos baudos dydžių, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

60. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes (mokesčių mokėtoja teikė dalį dokumentų ir informacijos, tačiau nepateikė visos prašomos informacijos apie į jos sąskaitą pinigus pervedusius subjektus ir kt., GPM apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir kt.), daro išvadą, kad pareiškėjai paskirta bauda laikytina teisinga ir atitinkanti MAĮ nuostatas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo mažinti baudą.

61. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. MAĮ 101 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti. MAĮ 101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

62. Pareiškėjos argumentai, susiję su turto arešto akto neteisėtumu atmetami, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tam, jog būtų areštuotas mokesčio mokėtojo turtas pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui (mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba priimtas sprendimas, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos), ir turi egzistuoti pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas nesudaro kliūties taikyti pareiškėjos turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1397/2014). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytą areštuoto turto vertę, todėl abstraktūs apeliacinio skundo argumentai atmetami.

63. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, priėmė teisingą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

65. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Dainius Raižys