2020-06-17 Nr. AB-12248-3-63-3-00315-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4045-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00315-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.17

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Plungės rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, kuriuo prašė panaikinti: 1) Plungės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2017 m. sprendimas) 19 ir 20 punktus; 2) panaikinti Tarybos 2016 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. T1-12 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2016 m. sprendimas) 23 ir 24 punktus; 3) panaikinti Tarybos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-384 „Dėl Patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir 2014 m. sprendimas) 10 ir 11 punktus. Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo Tarybos priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Tarybos 2014 m. sprendimu 2014 m. apmokestinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai – malūnas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir automobilinės svarstyklės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Tie patys objektai 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu 2015 m. apmokestinti Tarybos 2016 m. sprendimu, ir 2016 m. – Tarybos 2017 m. sprendimu. Pareiškėjas 2013 m. įsigijo apleistus Pastatus, kuriuos ketino rekonstruoti: automobilines svarstykles į gyvenamąjį namą, malūną – į pagalbinio ūkio pastatą-pirtį. Tačiau pareiškėjui atlikti rekonstrukciją leidimas nebuvo suteiktas. Dėl to kilo teisminiai ginčai. Pasibaigus teisminiams ginčams, paaiškėjo, kad pareiškėjo turtui yra taikomas areštas iškeltoje jam civilinėje byloje. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali pabaigti rekonstrukcijos projekto.

2.2. Ginčijamais sprendimais pažeidžiamos pareiškėjo asmeninės turtinės teisės. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą neapmokestinama fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 220 000 Eur. Pastatai yra namų valdos žemės sklypuose ir naudojami kaip pagalbinio ūkio pastatai, o pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jų vertė neviršija 220 000 Eur, todėl jie negali būti apmokestinti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Atsakovas, panaikindamas pareiškėjui mokestinę lengvatą, pažeidė NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, o tuo pačiu diskrecijos teisę.

2.3. Ginčijami sprendimai yra individualūs administraciniai teisės aktai, tačiau jie nėra motyvuoti ir nėra aiškus jų teisinis pagrindas, dėl to jie ydingi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių prasme. Atsakovas neatsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teisių. Pastatai yra avarinės būklės, pareiškėjas norėjo juos perstatyti, tačiau to padaryti ilgą laiką nepavyko dėl teisminių ginčų. Dėl teismo priimto procesinio sprendimo taikyti areštą pareiškėjo turtui jis negali imtis jokių veiksmų Pastatų atžvilgiu ir šiuo metu.

3. Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad NTMĮ 3 ir 7 straipsniai netaikytini pareiškėjo priklausančiam nekilnojamajam turtui, nes automobilinės svarstyklės pagrindinė naudojimo paskirtis yra kita, o malūno pagrindinė naudojimo paskirtis yra gamybos, pramonės. Nekilnojamojo turto objektai kaip nenaudojami ir neprižiūrimi 2016 m. apmokestinti, vadovaujantis Plungės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T1-149 patvirtintu Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo, jų sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Visi Tarybos sprendimai yra vieši ir su jais galima susipažinti.

4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Tarybos 2014 m. sprendimo 10 ir 11 punktus, 2016 m. sprendimo 23 ir 24 punktus ir 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktus bei įpareigojo Tarybą iš naujo tinkamai atlikti sprendimų priėmimo dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių Pastatų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu 2014, 2015, 2016 metais procedūras.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 tenkino iš dalies atsakovo apeliacinį skundą bei pakeitė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą, t. y. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktai ir Taryba įpareigota iš naujo pakartoti šio sprendimo priėmimo procedūras, bei perdavė šios bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimą dalį paliko nepakeistą.

LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas buvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą savivaldybės tarybos sprendimą dėl jam priklausančio turto įrašymo į 2014 ir 2015 m. Patalpų ir statinių, kuriems taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašus, ir kad ši aplinkybė patvirtina kitą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovas priimdamas 2014 m. ir 2016 m. sprendimus pažeidė procedūras, turėjusias užtikrinti šių sprendimų pagrįstumą, susijusias su objektyviu ir visapusišku aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu bei pareiškėjo teise būti išklausytam dėl jam priklausančio turto įrašymo į sąrašą.

Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurie susiję su 2014 m. ir 2016 m. sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu, pripažino neteisingais bei atmetė. Tačiau LVAT konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti atsakovo 2017 m. sausio 20 d., vasario 20 d. ir kovo 9 d. raštai patvirtina, jog pareiškėjas buvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą Tarybos 2017 m. sprendimą dėl jam priklausančio turto įrašymo į 2016 m. Patalpų ir statinių, kuriems taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą.

Iš šių raštų matyti ir tai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise teikti atitinkamą informaciją dėl jam priklausančio turto įrašymo į šį sąrašą bei kad ši informacija buvo išnagrinėta Vietos ūkio ir ekologijos komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje, prieš priimant ginčijamą 2017 m. sprendimą. LVAT priėjo prie išvados, kad šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog priimant 2017 m. sprendimą taip pat buvo pažeistos procedūros, susijusios su priimamo sprendimo pagrįstumu. Kadangi pirmosios instancijos teismas netyrė šio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais, LVAT šią teismo sprendimo dalį panaikino, perduodamas šį klausimą teismui nagrinėti iš naujo.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi priėmė nagrinėti bylos dalį dėl Tarybos 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktų panaikinimo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo (patikslinto skundo) dalį dėl 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktų panaikinimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Tarybos 215 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarybos 2017 m. sprendimu patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Plungės rajono savivaldybėje, apmokestinti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu 2016 metais.

9. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

10. Teismas nurodė, kad iš esmės tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto įtraukimo į sąrašus, nustatančius šiam turtui maksimalų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai. Teismas vadovavosi NTMĮ (ginčui aktuali 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2153 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 4 straipsniu, 6 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas pabrėžė, kad pagal minėtas NTMĮ nuostatas reiškia, kad nekilnojamasis turtas gali tapti šio nekilnojamojo turto mokesčio objektu, kai jis nėra tinkamai prižiūrimas ir (ar) naudojamas, nepriklausomai nuo jo vertės bei kad savivaldybės tarybai yra suteikta teisė priimti norminio pobūdžio teisės aktus nekilnojamojo turto mokesčio srityje, nustatant kelis tarifus nuo 0,3 procento iki 3 procentų, atsižvelgiant į atitinkamus kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas ir kt. Nagrinėjamu atveju tokiais norminiais teisės aktais yra Plungės rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T1-11-250 patvirtinta Patalpų ir statinių, kuriems taikomas 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarka (toliau – ir Tvarka) ir Aprašas. Teismas pažymėjo, kad, kaip ir nurodyta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime bei LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019, Tvarkos ir Aprašo nuostatos byloje nagrinėjamais klausimais iš esmės yra identiškos, todėl toliau sprendime naudojamos nuorodos tik į Aprašą (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d.).

11. Teismas nurodė, kad Aprašo 5.1–5.4 punktai nustato, jog į Tarybos sprendimu tvirtinamą Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo sąrašą (toliau – ir Sąrašas) gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas – statinys, kuris pagal NTMĮ 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų, numatytų 5.1, 5.2, 5.3, 5.4 punktuose. Aprašo 11 punktas nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į Tarybos sprendimu patvirtintą Sąrašą, gali per 30 dienų nuo pranešimo apie jų valdomo nekilnojamojo turto objekto įtraukimą į Sąrašą gavimo dienos pateikti savivaldybei duomenis, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka šio Aprašo 5.1–5.4 punktuose išvardytų kriterijų arba kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar keleto šių aplinkybių, nurodytų 11.1–11.6 punktuose. Taigi, teismo vertinimu, pagal Aprašo nuostatas Tarybos sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto objektas įrašomas į Sąrašą, yra individualus teisės aktas, kuris į Sąrašą įrašyto nekilnojamojo turto naudotojams sukuria atitinkamas subjektines pareigas ir teises nekilnojamojo turto mokesčio srityje. Šio sprendimo objektyvumui ir visapusiškam aplinkybių ištyrimui bei įvertinimui užtikrinti, t. y. priimamo sprendimo pagrįstumui užtikrinti, savivaldybės institucijoms nustatyta pareiga nekilnojamojo turto naudotojus informuoti apie rengiamą priimti bei priimtą savivaldybės tarybos sprendimą dėl jiems priklausančio turto įrašymo į Sąrašą. Atitinkamai minėto turto naudotojams suteikta teisė teikti informaciją bei paaiškinimus apie jiems priklausančio turto nenaudojimo ir (ar) nepriežiūros priežastis, kurios, esant prielaidoms bei sąlygoms, numatytoms Aprašo 11 punkte, gali sukurti savivaldybės tarybai pareigą atitinkamai pakeisti ankstesnį sprendimą dėl šio turto įrašymo į Sąrašą.

12. Teismas pabrėžė, kad byloje nekyla ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Pastatai yra nenaudojami ir netvarkomi (Aprašo 4.1, 4.2, 5.2, 5.3 punktai, 2017 m. sprendimo 19, 20 punktai). Pareiškėjas pripažįsta šią faktinę aplinkybę, tačiau argumentuoja, jog apie priimtus sprendimus apie nekilnojamojo turto apmokestinimą 3 procentų tarifu jam nebuvo pranešta, taip pat tuo, kad egzistuoja aplinkybės, kurioms esant jam priklausantis nekilnojamasis turtas neturėjo būti įtrauktas į Sąrašus.

13. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 nurodė, jog apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti atsakovo 2017 m. sausio 20 d., vasario 20 d. ir kovo 9 d. raštai ir konstatavo, kad šie raštai patvirtina, jog pareiškėjas buvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą 2017 m. sprendimą dėl jam priklausančio turto įrašymo į 2016 m. Sąrašą, be to, iš šių raštų matyti ir tai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise teikti atitinkamą informaciją dėl jam priklausančio turto įrašymo į šį Sąrašą ir kad ši informacija buvo išnagrinėta Vietos ūkio ir ekologijos komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje, prieš priimant ginčijamą 2017 m. sprendimą.

14. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad dėl Pastatų taip pat vyko administraciniai ginčai. Iš administracinės bylos Nr. eI-962-162/2015 duomenų matyti, jog Plungės rajono savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 23 d. išdavė specialiuosius architektūrinius reikalavimus Nr. 39 pastato rekonstrukcijai, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. sausio 14 d. pakartotinai per Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ pateikė derinimui parengtą automobilinių svarstyklių pastato rekonstrukcijos į vieno buto gyvenamąjį namą projektą, tačiau 2015 m. kovo 10 d. atsisakyta išduoti leidimą šio pastato rekonstrukcijai ir nederintas statinio – automobilinių svarstyklių – rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčijo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento priimtus administracinius aktus, t. y. atsisakymą suderinti projektą ir atsisakymą išduoti statybos leidimą. Ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. vasario 22 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-746-502/2016 ir atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo nepatenkinti pareiškėjo reikalavimai.

15. Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-943-583/2015 pareiškėjas ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Plungės ir Rietavo skyriaus 2012 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 36VĮ-(14.36.2.)-278 ir 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 36VĮ-(14.36.2)-1616, kuriais patvirtinti Plungės rajono savivaldybės Kulių seniūnijos Kulių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymai, pagal kuriuos pareiškėjo žemės sklypai patenka į teritoriją, kuriai taikoma specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Ginčas nurodytoje administracinėje byloje kilo dėl to, jog pareiškėjas inicijavo jam priklausančių žemės sklypų sujungimą ir parengė sklypų performavimo projektą, tačiau jis nebuvo suderintas, nes formuojamam sklypui projekte nebuvo numatyta minėta specialioji sąlyga. Pareiškėjo skundas 2015 m. balandžio 23 d. teismo sprendimu atmestas. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. gegužės 5 d. Su šia administracine byla susijusi Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėta administracinė byla Nr. eI-1317-362/2016 pagal pareiškėjo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 438-(1.139 S-P1), įpareigoti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūrą dar kartą svarstyti žemės sklypų pertvarkymo projektą. Teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, pareiškėjui atsisakius skundo, administracinė byla nutraukta.

16. Teismas nurodė, kad iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas galbūt siekė sutvarkyti apleistus Pastatus, tačiau minėtų bylų duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas jų negalėjo sutvarkyti dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, aplinkybių. Pareiškėjas pats renkasi kokiu būdu įgyvendinti šią savo teisę (pvz., pats renkasi kokį projektą rengti tam, kad sutvarkyti statinį), todėl turi numatyti iš to kylančias pasekmes, o minėtų bylų duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas negalėjo šios teisės įgyvendinti ne dėl savo paties veiksmų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo pateiktos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. ir 2016 m. kovo 16 d. nutartys civilinėse bylose bei valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai apie Pastatus patvirtina, jog Pastatams buvo taikomas areštas, kuriuo buvo apribota disponavimo teisė. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė Pastatus valdyti inter alia (be kita ko) naudoti ir tvarkyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus, jog priimant 2017 m. sprendimą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galbūt siekė sutvarkyti apleistus Pastatus bei į tai, jog Pastatams buvo taikomas areštas, atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad Pastatai neturėjo būti apmokestinami padidintu tarifu, vadovaujantis NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi jų vertė neviršija 220 000 Eur, nurodė, kad pareiškėjo pateikti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai apie Pastatus patvirtina, jog vieno iš Pastatų – malūno paskirtis yra gamybos, pramonės, o kito – automobilinių svarstyklių – kita, taigi, Pastatų paskirtis neatitinka nurodytos NMTĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl šį pareiškėjo argumentą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas, įvertinęs ginčijamo 2017 m. sprendimo turinį ir kitas bylos aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui buvo žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, šis aktas jam leido suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas nenustatė pagrindinių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą pažeidimų. Teismas, remdamasis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais ir argumentais, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimams individualiam administraciniam aktui.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė ir nenurodė duomenų ar įrodymų, paneigiančių 2017 m. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgdamas į byloje pateiktų duomenų visumą teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, 2017 m. sprendimu pagrįstai nusprendė nenaudojamiems ir netvarkomiems Pastatams 2016 m. taikyti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Teismas nenustatė, kad ginčijamas 2017 m. sprendimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą, ar kad atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip pat, kad ginčijamas 2017 m. sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje numatytų skundžiamų teisės aktų (jų dalių) panaikinimo pagrindų.

20. Teismas nurodė, kad byloje pateikti dokumentai (atstovavimo sutartis, sąskaita už teisinę pagalbą, pinigų priėmimo kvitas) patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo 300 Eur už advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Tarybai dėl 2014 m. sprendimo, 2016 m. sprendimo ir 2017 m. sprendimo dalies panaikinimo. Be to, pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2017 m. sprendimo panaikinimo šioje byloje atmesta, o pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2016 m. sprendimo ir 2014 m. sprendimo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 bei LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 buvo tenkinta, priėjo prie išvados, kad proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjas turi teisę į 2 iš 3 dalių turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Teismas priteisė 215 Eur ((300 + 22,50) / 3 x 2) išlaidų.

III. 21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują – panaikinti Tarybos 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktus bei priteisti jam iš atsakovo 334 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių žyminį mokestį sudaro 34 Eur (22,5 + 11,5), o 300 Eur už teisinę pagalbą advokatui Karoliui Gerbauskui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

21.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo nėra dėl to, jog jam priklausantys Pastatai yra nenaudojami ir netvarkomi, tačiau neteisingai nurodė, kad jis teigia, jog apie 2017 m. sprendimo priėmimą jis nebuvo informuotas. Jis to niekada nesakė, priešingai, laiku kreipėsi ir apskundė 2017 m. sprendimą, nurodydamas, kad jį gavo ir kad termino apskųsti jam nepraleido. Pareiškėjo skundo motyvai dėl 2017 m. sprendimo panaikinimo buvo visai kiti.

21.2. Atsakovas, priimdamas 2017 m. sprendimą, neatsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias jam įgyvendinti nuosavybės teisių, t. y. 2013 m. įsigytus avarinės būklės Pastatus norėjo rekonstruoti, nes jų suremontuoti buvo nebeįmanoma, tačiau jam Plungės rajono savivaldybės administracija nuolat trukdė suderinti projektus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą ir dėl to kilo teisminiai ginčai. Besibaigiant teisminiams ginčams jo visas turtas (tarp jų ir Pastatai) buvo areštuotas dėl jam iškeltos kitos civilinės bylos Klaipėdos rajono apylinkės teisme, todėl dėl šios priežasties negalėjo perstatyti (rekonstruoti) Pastatų. Teismas taip pat neatsižvelgė į jo nurodytas objektyvias aplinkybes. Teismas pareiškėjo argumentus atmetė naudodamas žodelį „galimai“, kas rodo, kad teismas nėra įsitikinęs šių aplinkybių buvimu, o tai leidžia daryti išvadą, jog ginčijamas teismo sprendimas pagrįstas ne byloje nustatytomis, visapusiškai ir objektyviai ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis, ne teismo giliu vidiniu įsitikinimu, bet spėlionėmis. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas grindė jį faktinėmis aplinkybėmis, kurių net netyrė, o tik nurodė, jog galbūt jos egzistuoja, bet tokiu atveju darytina išvada, kad teismo sprendimas galbūt teisėtas ir pagrįstas, bet to neužtenka, kad jį pripažinti teisėtu ir pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme.

21.3. Projektai nebuvo patvirtinti todėl, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis viename iš žemės sklypų, kuriuose yra pastatai, nebuvo įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos. Matininkai, kaip specialistai, atliko šių žemės sklypų kadastrinius matavimus ir su kadastro duomenų bylomis šių žemės sklypų kadastro duomenis tvirtinimui teikė NŽT Plungės skyriui, kuris ir panaikino šią specialiąją žemės naudojimo sąlygą. Vėliau projektuotojai, kaip specialistai, rengę žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą su tikslu sujungti šiuos žemės sklypus, bei architektas, kaip specialistas, rengęs Pastatų rekonstrukcijos projektus, atsižvelgdamas į NŽT Plungės skyriaus sprendimą panaikinti specialiąją žemės naudojimo sąlygą, savo projektuose taip pat nenustatė žemės sklypams apribojimo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos. Savivaldybė tokių projektų nederino ir todėl prasidėjo teisminiai ginčai, kol galiausiai LVAT pripažino, kad NŽT Plungės skyrius neteisėtai panaikino specialiąją sąlygą ir kol ji nebus nustatyta, tol projektai negalės būti tvirtinami bei išduodamas statybą leidžiantis dokumentas. NŽT Plungės skyrius bandė vykdyti LVAT nurodymus, tačiau iki šiol šios specialiosios sąlygos nenustatė, o LVAT formuoja praktiką, kad pats savininkas negali inicijuoti teritorijų planavimo dokumentais nustatytų apribojimų nei įregistravimą, nei išregistravimą, nes tai turi padaryti institucija, kurios iniciatyva nustatytas ar panaikintas apribojimas. Teismas šių aplinkybių nevertino, įrodinėjimo naštą dėl 2017 m. sprendimo teisėtumo perkeldamas jam. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Bet atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas kaltas, jog tie projektai buvo nepatvirtinti, neišduotas statybos leidimas dėl Pastatų rekonstrukcijos, kad buvo uždėtas areštas. Teismai pripažino, jog jam iškeltose civilinėse bylose jo kaltės nebuvo ir vėliau panaikino areštus.

21.4. Teismas nieko nepasisakė, kodėl ginčui spręsti netaikė Aprašo 11.1, 11.3, 11.6 punktų, juk tiek teismo uždėtas areštas, apribojantis disponuoti Pastatais, tiek ta aplinkybė, kad jis kreipėsi į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo, bei kitos aplinkybės, susijusios su vykstančiais teismais, buvo pagrindas atsakovui priimti sprendimą Pastatus išbraukti iš minėto Sąrašo. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.

22. Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

22.1. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir be argumentų. Dėl teiginio, kad atsakovas nuolat trukdė pareiškėjui derinti projektus bei gauti statybą leidžiantį dokumentą, jis pats nurodo, jog dėl to kilo teisminiai ginčai. Vadinasi, jei pareiškėjo reikalavimai būtų atitikę norminių aktų nuostatas, tai teismai būtų dar 2015 ar 2016 metais įpareigoję suderinti projektus, gauti statybos leidimus ir panašiai.

22.2. Dėl teiginių, kad teismų sprendimai pagrįsti spėlionėmis, neištirtais įrodymais, plačiau nepasisako. Atkreipia teismo dėmesį, jog bent per paskutinį atsakovo veiklos dešimtmetį nėra buvę jokio kito atvejo, kad tas pats asmuo dėl dviejų menkaverčių kolūkinių laikų pastatų pateiktų ieškinius ar skundus ir dar ne po vieną prieš NŽT, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą, Plungės rajono savivaldybę. Duomenis apie jo skundus bei ieškinius minėtiems subjektams galima rasti LITEKO teismų informacinėje sistemoje.

22.3. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Jau vien iš dalyvavimo nagrinėjant bylas, kurios iškeltos paties apelianto iniciatyva dėl tų pačių objektų, jam tai turėtų būti aišku. Pareiškėjas neįrodo ir nepagrindžia, kodėl malūnas ir automobilinės svarstyklės negalėjo būti apmokestinti padidintu 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu už 2016 metus. Pareiškėjas neįrodė, jog Tarybos 2017 m. sprendimas (19 ir 20 punktai) būtų: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

22.4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. CPK nieko nepasakyta apie tai, jog savininkui būtų draudžiama likviduoti turto, šiuo atveju pastatų, avarinę būklę. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodo kiek teismas buvo uždraudęs valdyti ar disponuoti malūnu bei automobilinėmis svarstyklėmis, bet mažai tikėtina, kad savininkui būtų uždrausta atlikti tokius pastatų tvarkymo darbus, kuriais likviduojama avarinė jų būklė. Iš esmės šie pastatai ir buvo apmokestinti padidintu tarifu, kad nebūtų grėsmės aplinkiniams gyventojams. Kitų priemonių, be padidintų mokesčių, paveikti neprižiūrimų ar apleistų pastatų savininkus savivaldos institucijos kaip priežiūros subjektai neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai – malūnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilinės svarstyklės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Plungės rajono savivaldybėje, apmokestinti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu 2016 metais.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, 2017 m. sprendimu pagrįstai nusprendė nenaudojamiems ir netvarkomiems Pastatams 2016 m. taikyti 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Teismas pareiškėjo prašomą panaikinti Tarybos 2017 m. sprendimą pripažino atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tačiau pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

25. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, rėmėsi šioje byloje priimta LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-1026-438/2019), kuria buvo iš dalies tenkintas atsakovo Tarybos apeliacinis skundas bei pakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, t. y. panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinti 2017 m. sprendimo 19 ir 20 punktai ir Taryba įpareigota iš naujo pakartoti šio sprendimo priėmimo procedūras, bei šios bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

26. Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad ginčijamas 2017 m. sprendimas yra individualus teisės aktas, tačiau jame nėra nurodyti motyvai dėl ko konkrečiai jam nuosavybės teise priklausantys Pastatai apmokestinti padidintu 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teisių, todėl 2017 m. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė, kodėl ginčui spręsti netaikė Aprašo 11.1, 11.3, 11.6 punktų.

27. Pagal Aprašo 5–13 punktų nuostatas savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto objektas įrašomas į Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašą, yra individualus teisės aktas, kuris į Sąrašą įrašyto nekilnojamojo turto naudotojams sukuria atitinkamas subjektines pareigas ir teises nekilnojamojo turto mokesčio srityje. Byloje nėra ginčo, kad Tarybos 2017 m. sprendimas yra individualus teisės aktas (LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties 18–19 p.), todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2227-520/2020).

29. VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

30. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kai iš viešojo administravimo subjekto sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) nuspręsta pareiškėjui priklausantį statinį įtraukti į Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių sąrašą, tai toks sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir turi būti panaikintas (žr. 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-95-502/2020, 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2227-520/2020).

31. Iš esmės tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto įtraukimo į sąrašus, nustatančius šiam turtui maksimalų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai. Pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą reglamentavimą savivaldybės tarybai yra suteikta teisė priimti norminio pobūdžio teisės aktus nekilnojamojo turto mokesčio srityje, nustatant kelis tarifus nuo 0,3 procento iki 3 procentų, atsižvelgiant į atitinkamus kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas ir kt. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nekilnojamojo turto objektai kaip nenaudojami ir neprižiūrimi 2016 m. apmokestinti vadovaujantis Aprašu.

32. Aprašas yra skirtas įvertinti savininkų veiksmus, šiuos objektus naudojant, prižiūrint, jų būklę gerinant ar tvarkant jų užimamą teritoriją, nustatyta tvarka juos įrašyti į Sąrašą ir apmokestinti pagal savivaldybės tarybos nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Pagal Aprašo 11 punktą, fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į Tarybos sprendimu patvirtintą Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo sąrašą, gali per 30 dienų nuo pranešimo apie jų valdomo nekilnojamojo turto objekto įtraukimą į Sąrašą gavimo dienos pateikti savivaldybei duomenis, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka šio Aprašo 5.1–5.4 punktuose išvardytų kriterijų arba kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar keleto šių aplinkybių, numatytų 11.1–11.6 punktuose. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nekyla ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Pastatai yra nenaudojami ir netvarkomi (Aprašo 4.1, 4.2, 5.2, 5.3 punktai). Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka, jog jam priklausantys Pastatai yra nenaudojami ir netvarkomi (Aprašo 4.1, 4.2, 5.2, 5.3 punktai), tačiau nurodo, kad egzistuoja objektyvios aplinkybės, kurioms esant jam priklausantis nekilnojamasis turtas neturėjo būti įtrauktas į Sąrašą.

33. LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismui pateikti atsakovo 2017 m. sausio 20 d., vasario 20 d. ir kovo 9 d. raštai patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie rengiamą priimti bei priimtą savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą dėl jam priklausančio turto įrašymo į 2016 m. Sąrašą. Iš šių raštų matyti ir tai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise teikti atitinkamą informaciją dėl jam priklausančio turto įrašymo į šį Sąrašą bei kad ši informacija buvo išnagrinėta Vietos ūkio ir ekologijos komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje, prieš priimant ginčijamą 2017 m. vasario 15 d. sprendimą (LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties 23 p.).

34. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad Plungės rajono savivaldybės taryba 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. T1-32 priėmė remdamasi teisės aktais, tačiau visiškai neanalizavo faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė savo argumentų.

35. Iš Plungės rajono savivaldybės administracijos Vietos ūkio ir turto skyriaus 2017 m. vasario 1 d. aiškinamojo rašto prie 2017 m. sprendimo projekto matyti, kad Sąrašo keitimas atliktas, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 7 straipsnio nuostatas, nekilnojamo turto savininkų prašymus, duomenis, įrodančius, kad į Sąrašą įtrauktas nekilnojamasis turtas atitinka Aprašo 11.1–11.6 punktuose išvardytas vieną ar kelias aplinkybes, bei pateiktas seniūnų rekomendacijas. Parengtas sprendimo projektas su patalpų ir statinių sąrašu pateiktas Vietos ūkio ir ekologijos komitetui.

36. Bylos duomenys apie buvusius teisminius procesus, susijusius su pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto teisiniu statusu, bei šio turto areštavimas ginčijamų sprendimų priėmimo metu duoda pagrindą prielaidai, kad galbūt egzistuoja aplinkybės, numatytos Aprašo 11 punkte, kurios galbūt sudarytų galimybę šį turtą išbraukti iš Sąrašo, jį pakeisti ar pan. (LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties 20 p.). Iš byloje esančio Plungės rajono savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 20 d. rašto Nr. AS-1145 matyti, kad pareiškėjo papildoma medžiaga teikta dėl nenaudojamų ir netvarkomų statinių buvo nagrinėta Vietos ūkio ir ekologijos komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje, tačiau atsakovo 2017 m. sprendime nėra jokių motyvų šiuo aspektu, taip pat nėra kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad priimant 2017 m. sprendimą šios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos.

37. Iš ginčijamo atsakovo 2017 m. sprendimo turinio matyti, kad jis grindžiamas iš esmės Aprašo 5 punktu (Į Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamą Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį arba neprižiūrimų statinių ir patalpų nustatymo sąrašą gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas – statinys, kuris pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų, numatytų Aprašo 5.1–5.4 p.). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat tik nurodė, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto objektai kaip nenaudojami ir neprižiūrimi 2016 m. apmokestinti vadovaujantis Aprašu, tačiau nenurodo jokių argumentų kodėl pareiškėjo teikti informacija bei paaiškinimai apie jam priklausančio turto nenaudojimo ir (ar) nepriežiūros priežastis nesudarė pagrindo taikyti Aprašo 11 punkte (konkrečiai 11.1 – kai kompetentingos institucijos sprendimu yra nustatytas apribojimas disponuoti Sąraše nurodytu nekilnojamuoju turtu (išskyrus šio turto areštą, paskirtą jo savininkui dėl neteisėtos veiklos, ir šio turto įkeitimą (hipoteką), bei tais atvejais, kai turtu negalima naudotis ar jį valdyti dėl teisėsaugos institucijų (ar kitų kompetentingų institucijų) atliekamo tyrimo ar sprendimo byloje, susijusioje su šiuo nekilnojamuoju turtu, įsiteisėjimo; 11.3 – kai nekilnojamojo turto savininkas kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl Sąraše įtraukto objekto rekonstrukcijos, statybos, griovimo leidimų, paskirties keitimo, sąlygų sąvado išdavimo arba teritorijų, kuriose yra Sąraše nurodyti objektai, planavimo bei jų projektavimo sąlygų nustatymo ir, pareiškėjui vykdant visas institucijų iškeltas sąlygas, nebuvo baigtas minėtų dokumentų derinimo procesas, arba po atitinkamo sprendimo priėmimo praėjo mažiau nei šeši mėnesiai; 11.6 – kai susidaro kitos objektyvios aplinkybės)) nustatytus kriterijus ir savivaldybės tarybai atitinkamai pakeisti ankstesnį sprendimą dėl šio turto įrašymo į Sąrašą.

38. Taigi šiuo atveju nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, jų išdėstymas Tarybos 2017 m. sprendime ir motyvavimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus 2017 m. sprendimo trūkumus, daro išvadą, kad 2017 m. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu bei turi būti panaikintas.

39. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir nepagrįstai sprendė, jog Tarybos 2017 m. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, taigi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

41. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2017 m. sprendimo panaikinimo šioje byloje atmesta, o pareiškėjo skundo dalis dėl Tarybos 2016 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. T1-12 ir Tarybos 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-384 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-859-243/2017 bei LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1026-438/2019 buvo tenkinta, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėjas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą, ir priteisė 215 Eur ((300 + 22,50) / 3 x 2) išlaidų. Kadangi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos dokumentais ir yra ženkliai mažesnės nei rekomenduojamos, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 322,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

42. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant Tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktus, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Tarybos 322,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

43. Pareiškėjas taip pat yra pateikęs įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinio skundo parengimą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 11,25 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (apeliacinis skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl mokama 75 procentai už apeliacinį skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos) (ABTĮ 35 str. 2, 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo skundo dalį dėl Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktų panaikinimo patenkinti – panaikinti Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-32 patvirtinto Patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo 19 ir 20 punktus.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Plungės rajono savivaldybės tarybos 322,50 Eur (tris šimtus dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme“.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Plungės rajono savivaldybės tarybos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė