2018-04-04 Nr. AB-6959-3-61-3-01704-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3700-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01704-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio. Kameros vidutinis plotas areštinėje vienam asmeniui buvo apie 4 kv. m. Kameros langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, buvo tik ventiliacinės grotelės. Kameroje nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 9 kv. m. Kameroje esantis tualetas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Areštinėje dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, o tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d., pažeidžiat vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio yra nerūkantis, bet Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose rūkoma. Kamerose nebuvo karšto vandens. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,5 m sienele, todėl juo naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kameros buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, jose veisėsi parazitai. Išduodamas minkštasis inventorius buvo nešvarus. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kuris kenkė pareiškėjo sveikatai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartu su kitais konvojuojamais jis turėjo sėdėti ant lentos. Pareiškėjui dažniausiai vietos neužtekdavo, todėl konvojavimo metu tekdavo stovėti. Konvojavimui skirti automobiliai neturi šildymo sistemos, ventiliacijos. Pareiškėjas teigė, kad konvojavimo metu paprašė išleisti į tualetą, tačiau buvo nuvestas į pasivaikščiojimo kiemelį ir liepta šlapintis į nutekamąjį vamzdį. Pareiškėjo teigimu, jis buvo konvojuojamas su antrankiais.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje bei Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais, dėl to pareiškėjas taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją.

6. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Eur.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl kamerų perpildymo vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

9. Lukiškių TI-K pabrėžė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis higienos normų reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

11. Vilniaus AVPK paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ukmergės policijos komisariato areštinėje buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus. Buvimo areštinėje metu jokių skundu ir pageidavimų dėl laikymo ar maitinimo sąlygų jis nepareiškė, todėl jo skundo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Areštinės patalynė reguliariai dezinfekuojama, užsakytos ir teikiamos patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos. Skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys, tačiau pareiškėjas tokių pageidavimų nebuvo pareiškęs. Sanitarinių mazgų ir langų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos yra atskirti sienelėmis. Atsakovo atstovo Vilniaus AVPK manymu, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

13. Viešojo saugumo tarnyba paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai pritaikytomis transporto priemonėmis, kuriose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Pagal konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konvojuojamam asmeniui antrankiai teismo posėdžių salėje nuimami teismo leidimu, apie tai yra pažymima tarnybinėje dokumentacijoje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų apie leidimą nėra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 329 Eur neturtinės žalos, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 288 Eur neturtinės žalos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. sausio 27 d. buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kurių valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

18. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolai patvirtina, jog konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija ir apšvietimas atitinka reikalavimus, nustatytus Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemos patvirtina, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai. Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės, automobilių registracijos liudijimai patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų.

19. Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Viešojo saugumo tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015 ir kt.).

20. Teismas nustatė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavimo metu laikė su antrankiais nepažeisdami Konvojavimo taisyklių 223.2 punkto.

21. Teismas nustatė, kad konvojaus žurnaluose yra įrašai apie tai, kad konvojuojamieji būdavo išvedami į tualetą, tačiau pareiškėjas nenurodo, kad jis pats būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, o pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo. Pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau nėra nei vieno užfiksuoto pareiškėjo skundo ar prašymo.

22. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Viešojo saugumo tarnyba pareiškėją ginčo laikotarpiu būtų konvojavusi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų – Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo prašymą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atmetė.

23. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d. buvo laikomas: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 104 (1 asm.); 7,30 kv. m ploto kameroje Nr. 315 (3–4 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 118 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.); 7,68 kv. m ploto kameroje Nr. 324 (2–4 asm.); 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 319 (3–4 asm.); 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 111 (1 asm.); 31,61 kv. m ploto kameroje Nr. 399 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 120 (1 asm.); 7,79 kv. m ploto kameroje Nr. 313 (2–4 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 322 (3 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 272 (2–4 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1 asm.); 17,02 kv. m ploto kameroje Nr. 404 (1–6 asm.); 7,79 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 6,34 kv. m ploto kameroje Nr. 112A (3 asm.); 7,74 kv. m ploto kameroje Nr. 266 (1–2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 107 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 109 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 272 (3–4 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (4 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (2 asm.); 7,79 kv. m ploto kameroje Nr. 270 (2-4 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (3 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 272 (2–4 asm.); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 320 (3–4 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 311 (2–4 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 7,85 kv. m ploto kameroje Nr. 275 (1–3 asm.); 7,68 kv. m. ploto kameroje Nr. 269 (2–4 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 109 (3 asm.); 7,58 kv. m ploto kameroje Nr. 314 (2–3 asm.); 17,02 kv. m ploto kameroje Nr. 405 (3–4 asm.); 7,18 kv. m ploto kameroje Nr. 371 (1–2 asm.); 7,61 kv. m ploto kameroje Nr. 317 (2 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 279 (1–3 asm.); 7,30 kv. m ploto kameroje Nr. 268 (2–3 asm.); 7,22 kv. m ploto kameroje Nr. 383 (2–3 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (1 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 381 (1 asm.).

Teismas, įvertinęs šiuos duomenis konstatavo, kad iš viso Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus pažeidė 123 paras. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

25. Teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje turi būti vertinamas kaip pareiškėjo privatumo pažeidimas. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, t. y. 197 paras, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

26. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus, Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpoje turi veikti tik šalto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

27. Teismas nustatė, kad atsakovo į bylą pateikta 2015 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 24-2008 patvirtina, jog nuo 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas pagal jo prašymą, kaip nerūkantis, buvo laikomas gyvenamosiose kamerose su asmenimis, kurie Lukiškių TI-K administracijai taip pat pareiškė, kad yra nerūkantys. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis yra bendro pobūdžio, jis nedetalizavo, kokiose kamerose ar kuriomis konkrečiomis dienomis jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir tuo metu buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad jam Lukiškių TI-K neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, jis nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, o atsakovas užtikrino pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Todėl teismas vertino, kad negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

29. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės ir naikinimo du kartus per mėnesį. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių laikyti patalpas tinkamos būklės, o aplinkybę, kad kenkėjų kontrolė buvo realiai vykdyta, patvirtina į bylą pateiktas graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas. Todėl teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

30. Teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog minkštasis inventorius Lukiškių TI-K yra dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, išdezinfekuotas minkštasis inventorius yra laikomas atskirai nuo panaudoto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kuriose kamerose kalint ir kuriuo laikotarpiu jam buvo išduota netinkamos kokybės patalynė ir minkštasis inventorius, kokie pareigūnai ir kokiu laiku išnešdavo iš pareiškėjo kameros minkštąjį inventorių, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kokybės minkštojo inventoriaus ir patalynės atmetė kaip nepagrįstus.

31. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energetinę vertę sudaro 2 856 kcal. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, koks konkrečiai patiektas maistas ir kuriomis dienomis jo netenkino ar neatitiko teisės aktuose nustatytos energetinės maisto vertės, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

32. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Teismas nurodė, kad pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai nedetalizuoti, todėl pareiškėjo argumentus dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmetė kaip nepagrįstus.

33. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl draudimo Lukiškių TI-K turėti ilgalaikius pasimatymus, pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų negalėjo būti apribota, nes pareiškėjas dėl tokių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir, kad Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi įgyvendinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas savo skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, tačiau nepateikė jokių konkrečių teiginių ar įrodymų dėl Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti jam galimybę gauti ilgalaikį pasimatymą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

34. Teismas nurodė, kad Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 80 punkte nustatyta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

35. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Ukmergės policijos komisariato areštinę buvo etapuojamas penkis kartus nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. kovo 2 d. Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. sausio 22 d., nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 9, kurios plotas – 10,94 kv. m, su dar vienu asmeniui. Nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas buvo vienas laikomas dvivietėje kameroje Nr. 9, kurios plotas – 10,94 kv. m. Nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 26 d. ir nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 13, kurios plotas – 12 kv. m, su dar vienu asmeniui. Atsakovas nepateikė sanitarinio mazgo ploto, kuris turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro kamerų ploto. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių dėl kamerose Nr. 9 ir Nr. 13 vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, teismas laikė, kad minimalūs gyvenamojo ploto reikalavimai buvo pažeisti laikotarpiu, kai pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu, todėl iš viso minimalūs ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 34 paras. Teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinė CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

36. Teismas nurodė, kad vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo areštinėje, pagal Taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

37. Teismas nustatė, kad kamerose Nr. 9 ir Nr. 13, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas galėjo pažeisti pareiškėjo privatumą juo naudojantis. Sanitarinis mazgas įrengtas prie durų, pagal atsakovo paaiškinimus jis yra izoliuotas tik 1,2–1,3 m sienele, taigi visiškai neuždengtas. Tokios sanitarinio mazgo naudojimosi sąlygos lemia, kad pareiškėjas gali būti stebimas pro kameros duryse esantį langelį ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytinos aplinkybėmis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu (žr., pvz., 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Todėl teismas pripažino, kad laikant pareiškėją su kitais asmenimis galėjo būti pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš viso 36 paras.

38. Teismas nustatė, kad kai pareiškėjas buvo laikomas Ukmergės policijos komisariato areštinėje savaitės laikotarpį, jam buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl jo teisė pasinaudoti dušu pažeista nebuvo ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

39. Teismas nustatė, kad HN 37:2009 vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kiemelyje nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginius dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių Ukmergės policijos komisariato areštinėje ploto atmetė kaip nepagrįstus.

40. Teismas, remdamasis Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ukmergės policijos komisariato areštinėje buvo išvedamas pasivaikščioti. Teismas vertino, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas, atsakovui neteko pareigos užtikrinti jam vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, nes jeigu suimtasis (nuteistasis) dienotvarkėje nustatytu pasivaikščiojimo laiku turi būti konvojuojamas, pasivaikščioti jis nevedamas, kadangi konvojus turi suplanuotą maršrutą ir laiką ir turi jo laikytis. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas būtų išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį 2014 m. lapkričio 29 d. bei 2014 m. lapkričio 30 d., todėl pripažino, kad šiomis dienomis pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo užtikrinta.

41. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Ukmergės policijos komisariato areštinėje tiekiamo maisto energetinės vertės, kuri anot pareiškėjo, buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, rėmėsi HN 37:2009 8 punktu, nustatančiu, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, Taisyklių 59, 62 ir 64 punktais, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi. Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 30 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Rimjus“ ir Vilniaus AVPK buvo sudaryta sutartis Nr. 10-ST2-87 dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Minėtos sutarties 2.1.6 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Pagal Sutarties 2.1.8 punktą paslaugos teikėjas įsipareigojo užtikrinti fiziologinę mitybos normą asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Teismas pagal byloje pateiktą areštinės dienotvarkę nustatė, kad maistas tiekiamas tris kartus per dieną, pagal Taisyklių nuostatas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog sutartis dėl maitinimo paslaugų teikimo yra vykdoma tinkamai. Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl netinkamos maisto vertės, nenurodė kuriomis dienomis, koks konkretus maistas, jo manymu, neatitiko reikalavimų, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinės veiksmų.

42. Teismas dėl pareiškėjo teiginio, jog Ukmergės policijos komisariato areštinėje nebuvo užtikrintas reikiamas vėdinimas, pažymėjo, kad HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas šiuo pareiškėjo skundo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

43. Teismas nurodė, kad HN 37:2009 20 punktas įtvirtina, kad policijos komisariato areštinės sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taigi teisės aktuose nėra nurodyta reikalavimo sanitariniame mazge užtikrinti karšto vandens tiekimą. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens nebuvimo kameroje atmetė kaip nepagrįstus.

44. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pats skunde taip pat nedetalizavo ir nenurodė, kad būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų Ukmergės policijos komisariato areštinėje suteikimo, o atsakovas būtų atsisakęs juos suteikti. Teismas sprendė, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų areštinės pareigūnų veiksmų.

45. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, rėmėsi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, apibrėžiančiomis neturtinės žalos sąvoką, jos nustatymo kriterijus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, nei įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, nei kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

46. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus 123 paras, o pareiškėjo privatumas kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistas 197 paras. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir minimalus gyvenamasis plotas, į nustatytų pažeidimų mastą, jų trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015 ir kt.), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 329 Eur neturtinės žalos.

47. Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį už pažeidimus kalint Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje, teismas pažymėjo, kad Ukmergės policijos komisariato areštinėje pareiškėjui 34 paras nebuvo užtikrintas teisės aktais įtvirtintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, taip pat 36 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje ir 2 dienas neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore. Remdamasis neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 288 Eur neturtinės žalos.

48. Atsižvelgęs į tai, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 49. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

50. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nemotyvavo, kodėl, jo manymu, pažeista teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Pareiškėjo patirti nepatogumai, susiję su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Atsakovo atstovo nuomone, byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra pagrindo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

51. Pareiškėjas R. P. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

52. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, konstatuodamas akivaizdžius pažeidimus, kurie buvo vykdomi ilgą laiką. Pareiškėjas teigia, kad ne pirmą kartą kreipėsi į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, tačiau vis tiek nebuvo laikomas geresnėmis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog asmuo nuteistas, nesudaro prielaidų jį žeminti ir kankinti.

53. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdyto konvojavimo.

54. Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdyto konvojavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų – Lukiškių TI-K, Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinės ir Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo. Pareiškėjas skundėsi netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje ir netinkamomis konvojavimo, kurį vykdė Viešojo saugumo tarnyba, sąlygomis.

56. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo, konvojavimo sąlygas, atsakovo atstovų atsikirtimus, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus 123 paras, o pareiškėjo privatumas kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistas 197 paras ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 329 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

57. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus AVPK Ukmergės policijos komisariato areštinėje pareiškėjui 34 paras nebuvo užtikrintas teisės aktais įtvirtintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, 36 paras buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje ir 2 dienas neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 288 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

58. Pirmosios instancijos teismas neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos veiksmų vykdant pareiškėjo konvojavimą nenustatė ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

59. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas.

60. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

62. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

63. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kalint Lukiškių TI-K nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d., pareiškėjui iš viso 123 paras teko mažiau ploto, nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 197 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taigi yra visos nutarties 65 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

66. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

67. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

68. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo laikymo sąlygomis, akivaizdžiai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, pažeidimu, taip pat privatumo, kuris sietinas su konstitucine asmens teise į orumą, neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017), pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šiame Konstitucijos straipsnyje, kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1999 m. spalio 21 d. nutarime, įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kartu atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2008 m. birželio 2 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02)). Taigi išdėstytos aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės, t. y. pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus nepatogumus.

71. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

72. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

73. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 1 329 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

74. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė