2017-03-14 Nr. AB-5810-3-65-3-00324-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-281-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00324-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) Panevėžio apygardos administraciniam teismui paduotu prašymu (b. l. 2-3) iš esmės prašė įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir atsakovas) artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) pakeisti atsakovo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1-202 „Dėl etikos ir procedūrų komisijos sudarymo ir savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-5-11 1 punkto pripažinimo netekusiu galios“ 1 punktu priimtą sprendimą (toliau – ir Sprendimas), pakeičiant sudarytos Etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir Komisija) sudėtį, t. y. įtraukiant į ją ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių.

Nurodė ir jo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas Sprendimu sudarė Etikos ir procedūrų komisiją iš 11 narių, tačiau į jos sudėtį neįtraukė nei vieno seniūnaičio. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais gali būti savivaldybės tarybos nariai, valstybės tarnautojai, ekspertai, gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, kiti savivaldybės bendruomenės nariai. Etikos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 14 dalį, seniūnaitis yra gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas, todėl pareiškėjo manymu, seniūnaičiai turėjo būti įtraukti į atsakovo sudarytą Etikos ir procedūrų komisiją ir joje sudaryti ne mažiau kaip 1/3 dalį narių, t. y. turėjo būti įtraukti ne mažiau kaip 4 seniūnaičiai. Taigi, dabartinė Komisijos sudėtis neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Teigė, kad Vyriausybės atstovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. teikimu Nr. T-26(2.1) atsakovui pasiūlė svarstyti Sprendimo pakeitimo klausimą. Kadangi atsakovas artimiausiame posėdyje pareiškėjo teikimo nesvarstė, pareiškėjas negavo atsakovo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą ar prašymo pratęsti teikimo įvykdymo terminą, jis teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 10-13) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad Vietos savivaldos įstatyme seniūnaičio sąvoka naudojama nustatant seniūnaičių statusą, apibrėžiant seniūnaičių veikimo ribas, atstovavimo principą, seniūnaičių teises ir pareigas. Todėl atsakovo nuomone, sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nesant naudojamai seniūnaičio sąvokai, Etikos komisijos sudėtyje 1/3 turi sudaryti būtent seniūnaičiai, o ne kiti gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas susiaurina bendruomenės atstovavimo principą, nes kiekvienas seniūnaitis gali atstovauti tik tos seniūnijos, kurioje jis išrinktas, bendruomenės daliai. Taip pat manė, kad pareiškėjas nepagrįstai išplečia seniūnaičio teises ir pareigas. Pažymėjo, kad atsakovas per visuomenės informavimo priemones kreipėsi į Panevėžio miesto bendruomenes, prašė siūlyti kandidatus nešališkai atstovauti miestiečių interesams Etikos ir procedūrų komisijoje. Iš gyvenamųjų vietovių bendruomenių, Šiaurinės, Vakarinės, Pietinės ir Panevėžio centro vietos bendruomenių tarybų, bendruomeninių organizacijų buvo gauti pasiūlymai dėl kandidatų į Etikos komisiją, iš kurių Panevėžio miesto savivaldybės tarybos posėdyje buvo išrinkti šių bendruomenių atstovai į Etikos ir procedūrų komisiją.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 56-59) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2015 m. liepos 30 d. posėdyje svarstė klausimą dėl Etikos ir procedūrų komisijos sudarymo (b. l. 47-48). Posėdžio metu atsakovas balsų dauguma priėmė sprendimą Nr. 1-202 „Dėl etikos ir procedūrų komisijos sudarymo ir savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-5-11 1 punkto pripažinimo netekusiu galios“, kurio 1 punktu atsakovo kadencijos laikotarpiui sudarė Etikos komisiją iš vienuolikos narių – septynių Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narių ir keturių gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų (b. l. 4-5). Pareiškėjas, nustatęs, kad Komisijos sudėtyje nėra nei vieno seniūnaičio, 2015 m. rugpjūčio 21 d. teikimu Nr. T-26(2.1) pasiūlė artimiausiame atsakovo posėdyje apsvarstyti Sprendimo pakeitimo klausimą (b. l. 5-6). Atsakovas artimiausiame posėdyje šio pareiškėjo teikimo nesvarstė, pareiškėjas pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą ar prašymo pratęsti teikimo įvykdymo terminą negavo, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kreipėsi į teismą, iš esmės prašydamas įpareigoti atsakovą pakeisti Sprendimą taip, kad į sudarytos Etikos komisijos sudėtį būtų įtraukti seniūnaičiai ir jie Komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 narių.

Teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2, 6 punktų, 15 straipsnio 1 ir 6 dalių, 16 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymas nenustato konkretaus savivaldybės tarybos sudaromos Etikos komisijos narių skaičiaus. Savivaldybės tarybai suteikta teisė nuspręsti, kiek asmenų sudarys Etikos komisiją, tačiau savivaldybės taryba, nustatydama Etikos komisijos narių skaičių bei skirdama į ją konkrečius asmenis iš savivaldybės tarybos narių, valstybės tarnautojų, ekspertų ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų, bendruomeninių organizacijų atstovų, kitų savivaldybės bendruomenės narių tarpo, privalo laikytis imperatyvaus Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies reikalavimo ir užtikrinti, jog gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų asmenų skaičius minėtoje komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 dalį jos narių.

Taip pat, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 12 ir 14 dalių, 33 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis bendrojoje normoje – gyvenamosios vietovės bendruomenės sąvokoje įtvirtintais principais (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 12 d.), specialiojoje normoje (Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 1 ir 2 d.) yra nustatyta, kad viena iš gyvenamųjų vietovių bendruomenių yra pagal savivaldybės tarybos patvirtintą projektą iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sudarytų seniūnaitijų gyventojai, veikiantys per atstovus – seniūnaičius, kurie yra renkami Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnyje nustatyta privaloma tvarka. Tokį aiškinimą patvirtina ir Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 1 punkto nuostatos, pagal kurias, seniūnaitis atstovauja seniūnaitijos gyventojų interesams seniūnijoje, savivaldybės institucijose ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose.

Teismas pabrėžė, kad nustatant, kas yra gyvenamosios vietovės bendruomenė, yra taikoma bendrojoje teisės normoje apibrėžta savivaldybės gyvenamosios vietovės bendruomenės sąvoka, reiškianti, kad tai – savivaldybės gyvenamosios vietovės ar jos dalies, kelių gyvenamųjų vietovių gyventojai, kurie veikia susirinkdami į susirinkimus, dalyvaudami viešuose svarstymuose, apklausose, veikdami per savo atstovus ir per bendruomenines organizacijas. Vadinasi, savivaldybės gyvenamųjų vietovių bendruomenes gali sudaryti ir vienos, ir kelių savivaldybės gyvenamųjų vietovių gyventojai, taip pat jas gali sudaryti ir mažesnės gyvenamosios vietovės dalies, negu seniūnaitija, gyventojai, atitinkantys įstatymo bendrojoje normoje įtvirtintus principus.

Taigi bendrojoje normoje – Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje, gyvenamosios vietovės bendruomenė traktuojama platesne, negu seniūnaitijos bendruomenė, prasme. Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatydamas, kad Etikos komisijoje gyvenamosios vietovės bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, įstatymo leidėjas naudoja gyvenamosios vietovės bendruomenės sąvoką, kuri turi būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje, t. y. bendrojoje normoje, kadangi įstatymų leidėjas tiesiogiai neįvardija, kad 1/3 Etikos komisijos narių turi būti seniūnaičiai.

Tokia išvada daroma, atsižvelgiant ir į tai, kad įstatymų leidėjas kitais atvejais naudoja būtent seniūnaičio sąvoką (Pvz., Vietos savivaldos įstatymo 14 str. 6 d.). Todėl padaryta išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas, kad Etikos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai sudarytų ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, apima platesnį bendruomenės konkrečioje savivaldybės teritorijoje atstovavimo principą, nes ir pati gyvenamosios vietovės bendruomenės samprata yra daug platesnė, apimanti didesnį ar mažesnį ratą gyvenamosios vietovės gyventojų, kurie tenkindami bendrus gyvenimo kaimynystėje poreikius per susirinkimus, viešus svarstymus, apklausas, savo atstovus, bendruomenines organizacijas tiesiogiai dalyvauja vietos savivaldoje.

Akivaizdu, kad iki seniūnaitijų sudarymo egzistavo ir po jų sudarymo tebeliko egzistuoti Panevėžio miesto savivaldybės gyvenamųjų vietovių bendruomenės, kurios taip pat dalyvauja savivaldoje (žr. Panevėžio miesto bendruomenių sąrašą, www.panevezys.lt). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui viešai pakvietus miesto bendruomenes siūlyti kandidatus į Etikos komisiją, tokius kandidatus – atstovus siūlė Panevėžio miesto savivaldybėje veikiančios gyvenamųjų vietovių bendruomenės, susidedančios ir iš dalies, ir iš kelių gyvenamųjų vietovių, tarp jų ir iš kelių seniūnaitijų (tarp jų tik vienos seniūnaitijos bendruomenė per seniūnaitį pasiūlė savo atstovą) (b. l. 21-31, 23, 50).

Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis imperatyviai nenustato, kad būtent seniūnaičiai Etikos komisijoje turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 dalį jos narių, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61-62), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies, 15 straipsnio 6 dalies nuostatas, darytina išvada, kad savivaldybės Etikos komisijos sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių. Išnagrinėjus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1-202 sudarytos savivaldybės tarybos Etikos ir procedūrų komisijos sudėtį bei vadovaujantis Panevėžio miesto savivaldybės internetiniame puslapyje pateikta informacija, nustatyta, kad Komisijos sudėtyje nėra nė vieno seniūnaičio. Etikos komisijoje, sudarytoje iš 11 narių, turi būti ne mažiau kaip 4 seniūnaičiai.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebi, kad savivaldybės taryba, nustatydama Etikos komisijos narių skaičių bei skirdama į ją konkrečius asmenis iš savivaldybės tarybos narių, valstybės tarnautojų, ekspertų ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų, bendruomeninių organizacijų atstovų, kitų savivaldybės bendruomenės narių tarpo, privalo laikytis imperatyvaus Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies reikalavimo ir užtikrinti, jog gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų asmenų skaičius minėtoje komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 dalį jos narių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, klaidingai interpretuodamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo sąvoka, padarė klaidingą išvadą, kad Etikos komisijoje 1/3 jos narių privalo sudaryti ne seniūnaičiai, o bet kokie bendruomenės nariai. Atkreiptinas dėmesys, kad Vietos savivaldos įstatyme nėra imperatyviai nurodoma, kokie nariai turi sudaryti etikos komisiją. Etikos komisija gali būti sudaryta vien tik iš savivaldybės bendruomenės narių, tačiau šios komisijos sudėtyje privalo būti ne mažiau kaip 1/3 gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų – seniūnaičių.

3. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų rengėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išaiškinimą, kad rengiant ir priimant Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, įstatymo leidėjas siekė įtvirtinti nuostatą, jog būtent gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovai – seniūnaičiai, Etikos komisijoje turi sudaryti 1/3 komisijos narių.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65-68) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad „Seniūnaitis – gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas“. Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais gali būti savivaldybės tarybos nariai, valstybės tarnautojai, ekspertai, gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, kiti savivaldybės bendruomenės nariai. Etikos komisijoje ir Antikorupcijos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių.

Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Seniūnaitijų gyventojai šio įstatymo numatyta tvarka renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Kandidatus į seniūnaičius gali siūlyti tik tos seniūnaitijos, kurioje renkamas seniūnaitis, gyventojai bei nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys toje seniūnaitijoje. Kandidatu į seniūnaičius gali būti pilnametis seniūnaitijos gyventojas, deklaravęs gyvenamąją vietą toje seniūnaitijoje, kurioje jo kandidatūra siūloma į seniūnaičius“.

Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad Etikos ir procedūrų komisijoje turi būti ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, kiti savivaldybės bendruomenės nariai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių. Įstatymas aiškiai apibrėžia seniūnaičio statusą, jo veikimo ribas, atstovavimo principą bei nustato teises ir pareigas. Pareiškėjas, nurodydamas, kad Etikos ir procedūrų komisijoje turi būti 4 seniūnaičiai, žymiai susiaurina bendruomenės atstovavimo principą, nes pareiškėjo nurodyti 4 seniūnaičiai gali atstovauti tik tos seniūnaitijos, kurioje jie yra išrinkti, bendruomenės daliai, bei nepagrįstai išplečia seniūnaičio teises ir pareigas.

Įstatyme aiškiai apibrėžtos sąvokos, kurios naudojamos, aiškinamos ir vartojamos aiškiai ir tiksliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „Seniūnaitis“ yra aiškiai apibrėžta ir į tai, kad įstatymo leidėjas šią sąvoką naudoja kituose Vietos savivaldos įstatymo straipsniuose, norėdamas pabrėžti būtent „seniūnaičio“ statusą (14 str. 6 d., 34 str. 1 d. 1 p., 31 str. 4 d. ir kt.), taip pat į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais gali būti savivaldybės tarybos nariai, valstybės tarnautojai, ekspertai, gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, bet ir kiti savivaldybės bendruomenės nariai, pareiškėjo nurodyti argumentai aiškiai susiaurina buvimo Etikos ir procedūrų komisijos nariu asmenų sąrašą, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas per visuomenės informavimo priemones, t. y. dienraštyje „Sekundė“ (2015 m. liepos 8 d. Nr. 127(5729) ) kreipėsi į Panevėžio miesto bendruomenes, prašydamas siūlyti kandidatus, kurie galėtų nešališkai atstovauti miestiečių interesams į Etikos ir procedūrų bei Antikorupcijos komisijas. Šiaurinės, Vakarinės, Pietinės ir Panevėžio centro vietos bendruomenių tarybos išrinko ir pasiūlė į aukščiau paminėtas komisijas savo kandidatus, taip pat buvo gauti Nevyriausybinių organizacijų, L. M., Š. P., Laisvės a. 24-ojo namo savininkų bendrijos, Nevėžio seniūnaitijos seniūnaičio A.

P., Marijonų mikrorajono bendruomenės pasiūlymai dėl kandidatūrų į komisijas. Iš pateiktų kandidatūrų, balsuojant už kiekvieną kandidatą atskirai tarybos posėdžio metu, vykusio 2015 m. liepos 30 d., ir buvo išrinkti tinkami kandidatai į Etikos ir procedūrų komisiją. Įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nėra įtvirtinta nuostatų, imperatyviai nustatančių, kad seniūnaičių skaičius Etikos ir procedūrų komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 dalį jos narių, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti.

2. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo rengėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išaiškinimą, kad rengiant ir priimant Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, jog būtent gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovai – seniūnaičiai – Etikos ir procedūrų komisijoje turi sudaryti 1/3 komisijos narių. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ir ABTĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenio nuostatų privalomumo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas, išskyrus užsienio teisės aiškinimą ir taikymą, nėra įrodinėjimo dalykas. Be to, teisiniai santykiai reglamentuojami oficialiai paskelbtais teisės aktais, o ne valstybės institucijų raštais ir išaiškinimais. Valstybės institucijos neturi teisės plečiamai aiškinti savo priimtų teisės aktų, juolab raštais nustatyti imperatyviąsias teisės normas, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. vasario 9 d. buvo gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymo atsisakymas (b. l. 73). Jame nurodoma, kad pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija ir Panevėžio miesto savivaldybės taryba iš esmės įvykdė pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 ir 136 straipsniais, atsisako savo prašymo ir apeliacinio skundo administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 2 dalis numato, jog pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi suteikta teisė apeliacinį skundą padavusiam asmeniui apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu teismo sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.

Pareiškėjas 2017 m. vasario 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriuo, remdamasis ABTĮ 50 ir 136 straipsniais, atsisakė nuo savo prašymo ir apeliacinio skundo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje (Nr. I-1447-739/2015) pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, pažymėdamas, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija ir Panevėžio miesto savivaldybės taryba iš esmės įvykdė pareiškėjo prašymą.

Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės, preziumuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas, pareikšdamas atsisakymą nuo apeliacinio skundo bei remdamasis ABTĮ 136 straipsniu, žino atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesines pasekmes, t. y. kad apeliacinio skundo atsisakęs, jis pakartotinai jį paduoti neturės teisės.

Pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktas numato, kad jei pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), teismas nutraukia bylą. Nors ši nuostata yra skirta nagrinėjant administracines bylas pirmosios instancijos teisme, tačiau vadovaujantis ABTĮ 137 straipsniu, šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą, gali nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, pareiškėjui yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nusprendžia atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsnio 1 dalimi, 136 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje apeliacinio skundo atsisakymą priimti.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas