e653070b-9dce-4fcb-8928-e523e7531c44 · Kauno apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-426-926/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01578-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; (S) 2.4.7.; 2.4.8. KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. rugsėjo 27 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Santai Golovkaitei, Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorams Ritai Raulynaitienei, Mariui Kazlauskui, nuteistajam G.

K., nuteistojo G. K. gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, nukentėjusiosios D. P. atstovui advokatui A. S., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo G. K. (toliau – G. K.) apeliacinį skundÄ dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rÅ«mų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiÅ«ros bausme, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždraudžiant bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiosios D.

P. namuose. Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios D. P. civilinis ieÅ¡kinys buvo patenkintas iÅ¡ dalies, iÅ¡ G. K. jos naudai priteisiant 544,35 (penkis Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt keturis eurus 35 ct) padarytai turtinei žalai, 1000 (vienÄ tÅ«kstantį) eurų neturtinei žalai atlyginti bei 3418,25 (tris tÅ«kstančius keturis Å¡imtus aÅ¡tuoniolika eurų 25 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidoms padengti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. G. K. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 31 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), D. P. gyvenamojoje patalpoje tarpusavio konflikto metu sudavė vienÄ kartÄ ranka D. P. į veidÄ , tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmÄ .

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. praÅ¡o panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2020 m. gruodžio 31 d., apie 1.00 val., tarp nuteistojo ir D. P. kilo žodinis konfliktas. Tačiau, skirtingai nei nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, konfliktas kilo ne dėl nuteistojo kaltės, bet dėl netinkamo D. P. elgesio. 2021 m. kovo 25 d. 10 val. 32 min., pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį, D.

P. buvo suraÅ¡ytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu, už tai, kad ji 2020 m. gruodžio 20 d. prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) įžeidžiamai kibo prie G. K. dukros E. K. ir jos atžvilgiu vartojo necenzÅ«rinius žodžius. D. P. Å¡iame administracinio nusižengimo protokole nurodytÄ piniginę baudÄ sumokėjo, tokiu bÅ«du pripažindama savo kaltę. Tai, kad 2021 m. gruodžio mėnesio antroje pusėje D. P. netinkamai elgėsi tiek nuteistojo dukros, tiek ir L. K. atžvilgiu, patvirtino abi liudytojos.

Jų parodymai dėl netinkamo D. P. elgesio yra nuoseklÅ«s ir logiÅ¡ki, juos patvirtina raÅ¡ytiniai įrodymai. Be to, tiek D. P., tiek jos sugyventinis D. J. parodė, kad D. P. įtarinėjo D. J. palaikant artimus santykius su L. K.. Å ių duomenų visuma, pasak nuteistojo, leidžia teigti, kad D. P. kaimynystėje gyvenančių L. K. ir E. K., taigi ir G. K. atžvilgiu, turėjo iÅ¡ankstinį neigiamÄ nusistatymÄ . Dėl Å¡ios priežasties jos parodymai turėjo bÅ«ti vertinami ypač atsargiai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo atliktas Å¡ių aplinkybių vertinimas kaip G.

K. kaltės įrodymo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir yra nepagrįstas. 2.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pats G. K. pasibeldimo į D. P. buto duris faktas tapo žodinio konflikto priežastimi. Atidariusi duris ir pamačiusi nuteistÄ jį D. P. tiesiog pratrÅ«ko ir pradėjo isteriÅ¡kai Å¡aukti jam iÅ¡ esmės nespėjus nieko pasakyti. Nuteistasis nebuvo įėjęs į jos butÄ ir jos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Supratęs, kad dėl jos isteriÅ¡ko elgesio konstruktyviai pasikalbėti nepavyks G.

K. pabandė uždaryti jos buto duris ir taip nutraukti žodinį konfliktÄ , tačiau tai pavyko ne iÅ¡ karto. D. P. elgėsi isteriÅ¡kai, garsiai Å¡aukė, vis stengėsi atidaryti duris, kurias G. K. bandė uždaryti ir prilaikyti užremtas koja. VisÄ tai matė E. K. ir L. K., kurios stovėjo G. K. už nugaros. Apelianto, E. K. ir L. K. parodymai yra logiÅ¡ki ir nuoseklÅ«s ir byloje nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių jais bent kiek abejoti. Å iems parodymams iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja tik pačios D.

P. parodymai, kuriais pasitikėti nėra pagrindo. 2.3. Pasak nuteistojo, pasisakydamas dėl jo kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų D. J., E. P., E. P., ir V. K. parodymais, tačiau neatsižvelgė, kad nei vienas iÅ¡ jų nematė paties žodinio konflikto ir tik praėjus tam tikram laikui apie jį sužinojo iÅ¡ pačios D. P.. Kaip visiÅ¡kai patikimÄ liudytojÄ teismas vertino V. K., tačiau Å¡i liudytoja paties konflikto nematė ir apie jį sužinojo tik iÅ¡ pačios D. P. praėjus nemažai laiko iÅ¡ pradžių telefonu ir vėliau betarpiÅ¡kai su ja bendraujant.

Be to, kaip patvirtino ji pati, ji yra artima D. P. draugė ir į tai teismas privalėjo atsižvelgti. 2.4. Be to, G. K. teigimu, taip ir liko neaiÅ¡ku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nurodytu laiku D. P. veide buvo sužalojimas. Kaip galima suprasti iÅ¡ V. K. parodymų, ji matė, kad D. P. veido kairė pusė buvo paraudusi, tačiau ji nėra kompetentinga įvertinti Å¡io paraudimo pobÅ«dį. BylÄ nagrinėjant pirmos instancijos teisme ji nurodė, kad, jos vertinimu, toks paraudimas galėjo atsirasti nuo sumuÅ¡imo, tačiau, tai yra tik jos nuomonė.

Å ios liudytojos teigimu, D. P. buvo apsiverkusi, o tai taip pat galėjo lemti jos veido paraudimÄ . Vertindamas Å¡ios liudytojos parodymus pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jie nėra suderinami su pačios D. P. ir D. J. parodymais. Duodama parodymus teismui, D. P. nurodė, kad ant veido po suduoto smÅ«gio žymė matėsi, aiÅ¡kiai matėsi penki pirÅ¡tai. Nekyla abejonių, kad D. P. draugas D. J. buvo vienintelis asmuo, kuris jÄ pamatė praėjus minimaliam laiko tarpui po žodinio konflikto, kurio metu jis rÅ«kė balkone.

Tačiau, duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis nepatvirtino, kad iÅ¡ balkono grįžęs į kambarį ant D. P. veido jis matė suduoto smÅ«gio žymę su iÅ¡reikÅ¡tomis pirÅ¡tų žymėmis. Å ioje vietoje pažymima, kad vienÄ veido pusę D. P. galėjo užsigauti ir tuo metu, kai kelis kartus bandė pro duris iÅ¡siveržti į koridorių. Å ios aplinkybės spręsdamas G. K. kaltės klausimÄ , pirmos instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino, nors vien ji yra pakankama paneigti jo kaltę padarius tyčinį nusikaltimÄ . 2.5.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo tam tikros aplinkybės dėl galimo procesinių veiksmų protokoluose nurodytų duomenų nepatikimumo. Visuose procesiniuose dokumentuose, datuotuose 2021 m. sausio 15 d., nurodyta, kad konkretūs proceso veiksmai buvo atliekami (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nurodytu laiku D. P. buvo Vokietijoje ir negalėjo dalyvauti Jurbarke atliekamuose proceso veiksmuose, D.

P. paaiÅ¡kino, kad minimus procesinius dokumentus tyrėja jai atsiuntė elektroniniu paÅ¡tu į VokietijÄ , kur ji juos pasirašė ir registruotu paÅ¡tu iÅ¡siuntė tyrėjai. Reaguodamas į tai, nuteistojo gynėjas paprašė iÅ¡ tyrimÄ atlikusios policijos įstaigos iÅ¡reikalauti įrodymus galinčius patvirtinti, kad D. P. apklausa 2021 m. sausio 15 d. buvo atliekama nuotoliniu bÅ«du naudojant elektroninio ryÅ¡io priemones ir minimi dokumentai buvo siuntinėjami D. P. nurodytu bÅ«du. MinimÄ dienÄ atliktų proceso veiksmų fiksavimo protokoluose nebuvo nurodyta apie jokių techninių priemonių naudojimÄ .

Vertinant minimų procesinių dokumentų turinį, D. P. ir minimus procesinius veiksmus atlikusios tyrėjos I. L. parodymus, yra didelė tikimybė, kad D. P. duodama parodymus pirmosios instancijos teisme sÄ moningai pateikė neteisingÄ informacijÄ apie minimų procesinių dokumentų siuntimÄ elektroniniu ir registruotu paÅ¡tu bei jų pasiraÅ¡ymo laikÄ ir vietÄ . Aplinkybė, kad asmuo bÅ«damas prisiekęs teismui sÄ moningai melavo bent vienu klausimu yra pakankamas pagrindas abejoti ir visais kitais Å¡io asmens parodymais.

3. Nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikÅ¡tam praÅ¡ymui bei jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas, nesutikdami su apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistojo G. K. apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikÅ¡mingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir G. K. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino G. K. kaltu padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kuriÄ , teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Ä®vertinus skundžiamÄ nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje iÅ¡dėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apelianto gynėjas, savaime negali bÅ«ti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

6. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, bet ir jų visumÄ , juos lyginant ir siejant į nuosekliÄ ir vientisÄ grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų iÅ¡tyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis teisėjų kolegijai nekyla.

7. Ginčo dėl to, jog Å¡ios nutarties pirmame punkte nurodytu laiku ir vietoje kilo žodinis konfliktas tarp nukentėjusiosios D. P. ir nuteistojo G. K., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šį faktÄ vienodai aiÅ¡kino tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, tiek ir visi liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys. Pagrindo abejoti, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra susiklostę konfliktiniai santykiai, taip pat nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad D. P. tiek iki vertinamo konflikto, tiek ir jo metu įtarinėjo savo sugyventinį D.

J. neiÅ¡tikimybe, iÅ¡duodant jÄ su buvusia G. K. sutuoktine L. K.. Apie tai kiek ankščiau ji buvo užsiminusi ir G. K. dukrai E. K., dėl ko, D. P. atžvilgiu dar 2021 m. kovo 25 d. buvo suraÅ¡ytas administracinio nusižengimo protokolas pagal E. K. pareiÅ¡kimÄ , kad ji įžeidžiamai kibo prie E. K. ir jos atžvilgiu vartojo necenzÅ«rinius žodžius (3 t., b. l. 56). BÅ«tent dėl Å¡ios priežasties, t. y. norėdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti susiklosčiusiÄ konfliktinę situacijÄ bei pažaboti D.

P., kad Å¡i nebelįstų prie jo dukters ir buvusios sutuoktinės, įvykio dienÄ G. K. atėjo pas D. P.. Å ias aplinkybes vienodai aiÅ¡kino tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis, todėl jomis apeliacinės instancijos teismas neabejoja.

8. Atsižvelgiant į konfliktinę tarp D. P. ir G. K. susiklosčiusiÄ situacijÄ , jos kontekste vertinant pateikto apeliacinio skundo motyvus, svarbu paminėti, kad vieningai Å¡iuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustačius, kad nusikaltimo požymių turinti veika padaryta tarp Å¡alių esant konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti konfliktuojančių asmenų parodymų patikimumÄ , konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, jų motyvus bei tikslus.

Todėl ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant G. K. kaltės klausimÄ jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, bÅ«tina nuodugniai įvertinti visų byloje apklaustų asmenų parodymus, nusprendžiant, kurie iÅ¡ jų yra patikimi ir kuriais jų galima vadovautis, priimant galutinį procesinį sprendimÄ dėl nuteistojo kaltės. BÅ«tent byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumo/nepatikimumo klausimas nuodugniai analizuojamas ir pateiktame apeliaciniame skunde.

9. Kaip nustatyta nukentėjusiosios D. P. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, vertinamo įvykio dienÄ ji buvo savo namuose. Buto durys buvo nerakintos. BÅ«dama virtuvėje ir ruoÅ¡dama Å¡ventinę Naujųjų metų vakarienę, ji iÅ¡girdo, kad kažkas įėjo į butÄ . Koridoriuje stovėjo G. K.. D. J. tuo metu rÅ«kė buto balkone. Tarp jos ir G. K. kilo žodinis konfliktas dėl buvusios G. K. sutuoktinės – ji įtarė, jog jos sugyventinis palaiko intymius santykius su L.

K., todėl konflikto metu paragino G. K. sutvarkyti savo buvusiÄ jÄ (pavadindama jÄ Ä¯Å¾eidžiamu žodžiu), po ko, G. K. sudavė vienÄ smÅ«gį ranka jai į veido kairę pusę. Dėl smÅ«gio ji jautė fizinį skausmÄ . Po smÅ«gio sudavimo G. K. išėjo iÅ¡ buto, kelis kartus trenkdamas durimis. Tuo metu koridoriuje buvo G. K. dukra E. K., paraginusi tėvÄ eiti namo. Vertinant Å¡iuos nukentėjusiosios parodymus, juos itin kritikuojant nuteistojo apeliaciniame skunde, bÅ«tina pažymėti, kad Å¡ie D.

P. parodymai visiÅ¡kai atitiko jos ikiteisminio tyrimo metu ne vienÄ kartÄ duotus parodymus. Visose apklausose esmines komentuojamo įvykio detales – kad G. K. buvo įėjęs į jos neužrakintus namus, kad jai papriekaiÅ¡tavo dėl jos elgesio su G. K. dukra, į kÄ nukentėjusioji atsakė liepdama nuteistajam susitvarkyti savo buvusiÄ jÄ , po ko sekė G. K. smÅ«gis jai į veidÄ ir išėjimas iÅ¡ jos namų, kelis kartus trenkiant D. P. namų duris, ji aiÅ¡kino vienodai, jos parodymai buvo nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi, todėl pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija neįžvelgia.

10. Darant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios parodymus iÅ¡ esmės atitiko ir jos dukterų E. P. ir E. P. iÅ¡dėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes. Jos abi betarpiÅ¡kai patvirtino, jog po įvykio mama joms pasakojo, kaip G. K. Naujųjų metų iÅ¡vakarėse atėjo į jos (nukentėjusiosios) namus, kur jie apsižodžiavo ir G. K., trenkęs D. P. į veidÄ , iÅ¡ jos namų pasiÅ¡alino. Nors nei E. P., nei E. P. tiesiogiai komentuojamo įvykio nematė, apie jį sužinojo tik iÅ¡ savo mamos, kas iÅ¡ esmės atitinka netiesioginių įrodymų sÄ vokÄ , tačiau, prieÅ¡ingai nei teigia nuteistasis, tai nesudaro pagrindo atmesti jų parodymus kaip nepatikimus ir jais nesiremti sprendžiant jo kaltės klausimÄ jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodomÄ jÄ vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Ä®statymas nedraudžia apkaltinamÄ jį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais ir tiesioginiams bei netiesioginiams (iÅ¡vestiniams) įrodymams vertinti BPK nenustato skirtingų reikalavimų. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Ä®rodymų patikimumas nustatomas iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ , patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais parodymais ir kitais įrodymais.

Svarbu, kad įrodymai bÅ«tų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019, 2K-264-976/2019). IÅ¡vada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , logiÅ¡kumÄ ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iÅ¡ skirtingų Å¡altinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011).

11. Nesant pagrindo netikėti E. P. ir E. P. parodymais, nepaisant jų santykio su savo mama, bÅ«tina pažymėti, kad juos iÅ¡ esmės patvirtina ir byloje esantis D. P. susiraÅ¡inėjimas su savo dukra. Sprendžiant iÅ¡ jame užfiksuotų duomenų, vertinamo įvykio metu D. P. buvo virtuvėje, kai G. K. „įsivertė“ į koridorių ir pradėjo kažkÄ aiÅ¡kinti, į kÄ nukentėjusioji atsakė „pirmiau susitvarkyk savo buvusiÄ kekšę ir bus viskas ramu“, po ko, G. K. ranka jai trenkė į veidÄ , papildomai pažymėdama, kad visÄ vakarÄ jos veido pusė buvo raudona (3 t., b . l. 30-33), kas iÅ¡ esmės atitinka, tiek D. P., tiek ir jos dukterų parodymus apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes.

12. Tuo tarpu įvertinus D. P. G. K. iÅ¡sakytus žodžius apie jo buvusiÄ sutuoktinę, su kuria, sprendžiant iÅ¡ byloje esančių duomenų visumos, nuteistasis vis dar palaiko draugiÅ¡kus santykius, akivaizdu, jog jie nebuvo malonÅ«s, todėl neabejotinai galėjo iÅ¡Å¡aukti bÅ«tent tokiÄ G. K. reakcijÄ , t. y. smÅ«gį į veidÄ . Ir nors pats nuteistasis tai neigia, tačiau faktÄ , jog viena nukentėjusiosios veido pusė po Å¡ios susitikimo su G. K. buvo paraudęs, patvirtino iÅ¡ karto po komentuojamo konflikto jÄ matę liudytojai D.

J. bei V. K.. Å ioje vietoje atmetant nuteistojo samprotavimus, jog D. P. veidas buvo paraudęs ne nuo smÅ«gio, bet dėl to, kad ji verkė, vis tik pažymėtina, kad tiek D. J., tiek ir V. K. akcentavo tik vienÄ paraudusiÄ nukentėjusiosios veido pusę. Akivaizdu, kad asmeniui verkiant, jo veido oda rausta vienodai abiejose pusėse, todėl sutikti su nuteistojo teiginiais, jog tiek D. J., tiek V. K. galėjo suklysti dėl D. P. veido paraudimo pobÅ«džio, nėra pagrindo.

13. Nors savo apeliaciniame skunde nuteistasis kritiÅ¡kai vertina ir liudytojos V. K. parodymus, teigdamas, kad ji ir D. P. buvo draugės, o vertinamo įvykio ji vėlgi nematė, tačiau Å¡ių G. K. teiginių visumoje atmesti V. K. parodymus kaip nepatikimus, nėra pagrindo. Minėta, jog V. K. D. P. matė iÅ¡ karto po įvykio, atneÅ¡usi nukentėjusiajai dar iki įvykio pažadėtus vaistus. FaktÄ , kad V. K. komentuojamo įvykio dienÄ , jau po įvykio buvo D. P. ir D. J. namuose, patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek ir D.

J.. Be to, V. K. parodymai apie tai, kad jai vis dar bÅ«nant darbe jai paskambino susijaudinusi D. P. dukra ir paprašė pažiÅ«rėti, kaip laikosi jos mama, patvirtino ir liudytoja E. P.. Esant Å¡iems duomenims, abejonių V. K. parodymais, nepaisant jos draugiÅ¡kų santykių su nukentėjusiÄ jÄ , kai juos patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys, teisėjų kolegijai nekyla. PrieÅ¡ingos iÅ¡vados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir G. K. teiginiai, kad V. K., neturėdama jokio teisėto pagrindo, ėmėsi vertinti ant D.

P. veido matytÄ pažeidimÄ , patvirtindama, kad, jos įsitikinimu, tai tikrai buvo smÅ«gio į veidÄ pasekmė. Å ioje vietoje vis tik pažymėtina, kad tokiais savo teiginiais V. K. nesiėmė specialistės funkcijos, o tiesiog iÅ¡dėstė savo nuomonę, kuria tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija remiasi tik tiek, kiek jÄ patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Ir nors nei V. K., nei D. J. nepatvirtino D. P. teiginių, jog ant jos veido iÅ¡ esmės buvo matoma rankos žymė su aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tais pirÅ¡tais, tačiau tai vėlgi nesudaro pagrindo abejoti G.

K. smÅ«gio sudavimo D. P. į veidÄ faktu. Vien tai, kad Å¡ie asmenys, nebÅ«dami specialistai, skirtingai aiÅ¡kino žymės ant veido kontÅ«rus, visiems jiems betarpiÅ¡kai patvirtinus, jog tam tikro pobÅ«džio paraudimas ant nukentėjusiosios veido vis tik buvo, D. P. parodymų apie komentuojamo įvykio aplinkybes, jai suduoto smÅ«gio mechanizmÄ ir lokalizacijÄ , nepaneigia.

14. Å ioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje joks sužalojimas D. P. objektyviais duomenimis nebuvo nustatytas. Tačiau, Å¡is faktas nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo nekeičia. Kaltinimai G. K. vertinamu atveju buvo pateikti ne dėl konkretaus sužalojimo, bet dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajuto skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ . Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad D. P. buvo fiziÅ¡kai silpnesnė už G. K., jai suduotas smÅ«gis buvo netikėtas, todėl ji neturėjo objektyvios galimybės jo iÅ¡vengti. Be to, po suduoto smÅ«gio ji ėmė rėkti, po ko, ilgai verkė, buvo susijaudinusi ir iÅ¡sigandusi, kÄ iÅ¡ esmės patvirtino visi tÄ patį vakarÄ su ja bendravę liudytojai – D. J., V. K., E. P. ir E. P.. Esant Å¡iems duomenims, abejoti tuo, jog dėl G. K. suduoto smÅ«gio D. P. jautė fizinį skausmÄ , nėra pagrindo.

15. Manyti prieÅ¡ingai teisėjų kolegijai neleidžia ir faktas, kad į teisėsaugos pareigÅ«nus D. P. kreipėsi ne iÅ¡ karto, kas akcentuojama pateiktame apeliaciniame skunde kaip pagrindas jos parodymus atmesti kaip nepatikimus. Å ioje vietoje vis tik pažymėtina, kad D. P. nuosekliai paaiÅ¡kino tokio savo elgesio priežastis. Pasak nukentėjusiosios, netrukus po įvykio ji turėjo iÅ¡važiuoti keliems mėnesiams dirbti į VokietijÄ , dėl ko, neabejotinai manė, jog kreipimasis į pareigÅ«nus tokiu metu gali jai sukliudyti iÅ¡vykimÄ .

Be to, ji paaiÅ¡kino, kad nuo tokio jos elgesio dar vertinamo įvykio dienÄ jÄ atkalbėjo jos sugyventinis D. J., kÄ betarpiÅ¡kai patvirtino ir jis pats, teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, kad nenorėjo pyktis su kaimynais, dėl ko, ir pasiÅ«lė D. P. į policijos pareigÅ«nus nesikreipti. Analizuojant D. P. elgesio nesikreipiant į teisėsaugos pareigÅ«nus iÅ¡ karto po įvykio priežastis, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu D. P. nurodė bijojusi G. K., kÄ betarpiÅ¡kai patvirtina ir jos susiraÅ¡inėjimo su dukra turinys:

„Nusiramink, būk gera, man ten gyventi reikia, o jis toks debilas tai dar iš tikro mašina pervažiuos“ (3 t., b. l. 30-33).

16. Nors apeliaciniame skunde savo nekaltumÄ G. K. grindžia savo paties, L. K. ir E. K. parodymais, tvirtindamas, jog jie buvo nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi, tačiau ir Å¡ie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nustatyta G. K. parodymais, į D. P. butÄ jis įėjęs nebuvo, ji pati atidarė savo namų duris ir iÅ¡ karto ėmė klykti, Å¡aukti ant jo, kol galų gale jis užrėmė duris. Ji jas vėl pravėrė, jis jas vėl užstÅ«mė ir užrėmė koja, kol ji nurimo. Tuo tarpu E. K., kuri, tiek jos pačios, tiek ir G.

K. bei L. K. teigimu, stebėjo komentuojamÄ Ä¯vykį iÅ¡ arti, apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiÅ¡kino nepamenanti, ar kas nors uždarinėjo duris, pamena tik tai, kad D. P. įvykio metu stovėjo ant savo durų slenksčio, o G. K. jai jokio smÅ«gio nesudavė. IÅ¡ esmės tas pačias aplinkybes patvirtino ir L. K., nurodydama, kad G. K. ir D. P. kalbėjosi prie Å¡ios buto durų, pažymėdama, kad D. P. pati užsidarė duris. IÅ¡ aptarto seka, kad tiek L. K., tiek E. K. G. K. taip akcentuotÄ aplinkybę apie tai, kad bÅ«tent jis uždarinėjo D.

P. duris, norėdamas, kad Å¡i grįžtų į savo butÄ ir apsiramintų, aiÅ¡kino skirtingai. Ir nors aplinkybes, kad G. K. nebuvo įėjęs į D. P. butÄ ir kad jokio smÅ«gio jai nesudavė, jie visi aiÅ¡kino vienodai, tačiau Å¡ioje vietoje bÅ«tina pažymėti, kad jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių Å¡iÄ G. K. pateiktÄ Ä¯vykių versijÄ , kuriai didžiÄ ja dalimi pritarė tiek E. K., tiek L. K., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. PrieÅ¡ingai, jÄ paneigia tiek D.

P. nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi parodymai, tiek ir juos patvirtinantys liudytojų V. K., E. P., E. P. ir D. J. parodymai. Be to, bÅ«tina įvertinti ir tai, kad E. K. yra nuteistojo dukra, dėl kurios, sprendžiant iÅ¡ bylos medžiagos, G. K. ir nuėjo pas D. P. pasikalbėti. Tuo tarpu L. K. yra G. K. buvusi sutuoktinė, su kuria nuteistasis iki Å¡iol palaiko draugiÅ¡kus santykius dėl jųdviejų dukros. Atsižvelgiant į šį faktÄ ir jo kontekste įvertinus Å¡ių asmenų parodymuose esančius prieÅ¡taravimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad tiek E. K., tiek L.

K. gali bÅ«ti suinteresuotos bylos baigtimi ir savo parodymais siekti padėti G. K. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, kas suponuoja pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas Å¡ių asmenų parodymais nesirėmė pagrįstai.

17. Netenkinant nuteistojo skundo, kaip neturintys reikÅ¡mės atmestini ir jo teiginiai dėl, jo vertinimu, netinkamai vykusių D. P. apklausų ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po vertinamo įvykio nukentėjusioji iÅ¡vyko į VokietijÄ . Už jÄ pareiÅ¡kimÄ policijai, per e.policija portalÄ parašė jos dukra. Tačiau, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nei susisiekus su D. P., Å¡i atliko analogiÅ¡kus veiksmus, po ko sekė kitų procesinių veiksmų atlikimas. Kaip teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nė, visi procesiniai dokumentai D.

P. buvo išsiųsti elektroniniu paštu, kuriuos ši, patvirtindama savo parašu, persiuntė atgal registruotu paštu. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji tuo metu buvo Vokietijoje, visame pasaulyje tuo metu buvo taikomi itin griežti COVID-19 pandemijos apribojimai, sudarantys didžiulius sunkumus keliauti tiek tarp valstybių, tiek ir šalies viduje, tvirtinti, kad šie procesiniai veiksmai buvo atlikti netinkamai ir jie neatitinka BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas vokas, kuriuo D.

P. policijai persiuntė pasirašytus dokumentus. Vien šis faktas, atsižvelgiant į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnės, tiek nukentėjusioji, apklausiamos teisiamojo posėdžio metu vienodai aiškino dokumentų persiuntimo aplinkybes, nesudaro pagrindo abejoti jų teiginiais.

18. IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados.

G. K. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo apeliacinio skundo, kuriais grindžiamas jo tariamas nekaltumas, motyvai yra argumentuotai paneigti apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje pakartotinai aptartais įrodymais.

Pripažindamas G. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos iÅ¡tyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo G. K. apeliacinį skundÄ atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ . Teisėjai Judita Sungailaitė AuÅ¡ra Vingilė Valdas Vitunskas