2016-11-03 Nr. AB-21000-3-61-3-05734-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3587-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05734-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija), 2013 metais dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, ekonomikos krizės nebėra, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išvada dėl pensijų apribojimo teisėtumo vadovautis nebegalima ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti išmokėta. Kadangi ekonominis sunkmetis baigėsi, sumažintos pensijos dalies neišmokėjimas ir net kompensavimo mechanizmo nenustatymas yra grubus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir žmogaus teisių pažeidimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad pareiškėjui pensija 2013 metais sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas pažymėjo, jog šio straipsnio galiojimas buvo pratęstas du kartus (iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d.), o nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija minėtu pagrindu nebemažinama. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinta pagrįstai, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas tik valstybinės pensijos sumažinimas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes kitą pareiškėjo skundo dalį buvo atsisakyta priimti. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, teismas darė išvadą, kad pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2013 metais galėjo būti perskaičiuojama, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 2010–2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 543,04 Lt (2 474,24 Eur).

Pareiškėjas nurodo, kad pagal tarptautinius teisės aktus negalima mažinti iki gyvos galvos paskirtos pensijos. Pati valstybė, Laikinajame įstatyme nurodžiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad pensijos nepriemoka turi būti grąžinta. Neišmokėta pensijos dalis pasibaigus ekonomikos krizei turi būti grąžinta dar ir dėl to, kad pensija yra nuosavybė, kurios negalima atimti. Konstitucinis Teismas prieštarauja savo paties nutarimams. Be to, pati valstybė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 4 punkte pripažino, kad pensija yra nuosavybė ir jos neišmokėta dalis yra mirusio pensininko paveldėtojų paveldima. Todėl neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose padarytas išvadas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta bei neišmokėta (nusavinta) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta, nes paskirta pensija yra valstybinės pensijos gavėjo nuosavybė, kurios atimti negalima.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus, pensininkai buvo nuolat klaidinami, 3 metų terminas teisės aktuose nėra nustatytas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nelaikė svarbia termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad yra taikomi dvejopi teisės standartai laikytis protingo termino, nes valdžios institucijos vėlavo nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą. Be to, socialinių išmokų perskaičiavimas nuo 2012 metų buvo pratęstas ne visiems socialinių išmokų gavėjams, o tik jų daliai. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas yra netolygus, nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo teises ir laisves labiau negu reikia pasiekti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pensijų mažinimas 2012–2013 metais jau nebuvo būtina priemonė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Konstitucinio Teismo nutarimais. Konstitucinis Tesimas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pasisakė, kad šiuo atveju valstybinių pensijų gavėjų diskriminacijos nėra. Kadangi pareiškėjo pensija buvo mažinta pagrįstai, nėra pagrindo priteisti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pareikštą reikalavimą panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2010–2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, pirmiausia primena, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos apibrėžiamos pagal pareikštus reikalavimus, kuriuos teismas yra priėmęs nagrinėti, t. y. priimto nagrinėti skundo (jo dalies) dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas.

Nustatyta, kad šiuo atveju pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 14–15). Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 8 543,04 Lt (2 474,24 Eur) (b. l. 2–13).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (b. l. 51–52). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį paliko nepakeistą (b. l. 64–68). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą (b. l. 70).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties turinio matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2010–2012 metais susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nebuvo panaikinta, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi šios skundo dalies priėmimo klausimo iš naujo nesprendė. Kadangi ši pareiškėjo skundo dalis nebuvo priimta nagrinėti (ją atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi ir ši šios nutarties dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi palikta nepakeista), pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies, kuria jis prašė priteisti 2010–2012 metais neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, priteisimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija apeliacine tvarka nagrinės, ar pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2013 metais susidariusią pensijos nepriemoką, pagrįstai ir teisėtai jį atmetė.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, pagrįstumą ir teisėtumą, atkreipia dėmesį, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pensijos kaip nuosavybės apsauga, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad pensija ginčo laikotarpiu iš viso negalėjo būti mažinama, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, jog valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015 ir kt.). Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Dėl būtinybės nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo metu egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti KAM grąžinti pareiškėjui jo prašomą pensijos nepriemoką.

Nustačius, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos bylos faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė