2019-06-19 Nr. AB-13098-3-61-3-02272-2009-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-438-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02272-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 56

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 30-2352 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ ir įpareigoti Administraciją per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje žemėje prie pareiškėjos namų valdos suformuoti ir patvirtinti žemės sklypą, į kurį pareiškėjai būtų galima atkurti nuosavybės teisę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja G. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjos skundas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeitė: bylą skundo dalyje, kuria pareiškėja G. S. prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje žemėje prie pareiškėjos namų valdos suformuoti ir patvirtinti žemės sklypą, į kurį pareiškėjai būtų galima atkurti nuosavybės teisę, nutraukė; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 30-2352 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą.

II. Pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010 ir atnaujinti Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą vykdomajam raštui išduoti.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nėra įvykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties. Teismo reikalavimu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja tvirtino, kad atsakovas teismo buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą. Atsakovas klaidina teismą nurodydamas, kad Administracijos direktoriaus priimtu 2012 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A30-2122 įvykdė teismo nutartį, nes joje suformuluotas nurodymas atsakovui apėmė ne tik įsakymo dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios priėmimą, bet ir dokumento parengimą, suderinimą, patikrinimą ir patvirtinimą, t. y. visų teisės aktuose nustatytų teritorijų planavimo procedūrų atlikimą. Teritorijų planavimo dokumento neparengimas per sąlygų galiojimo laiką iš esmės reiškia naują teritorijų planavimo proceso pradžią. Nagrinėjamu atveju, visos sąlygos net nebuvo gautos, o paties atsakovo išduotų sąlygų galiojimas pasibaigė dar 2015 metais.

Pareiškėja teismo nurodymu pateikė paaiškinimus dėl praleisto penkių metų termino vykdomajam raštui pateikti vykdyti, kuriuose paaiškino, kad dėl egzistuojančių svarbių priežasčių jis turi būti atnaujintas. Terminas vykdomajam raštui išduoti pasibaigė dėl atsakovo neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, vykdomojo rašto neišdavimas reikštų identiškos administracinės bylos iškėlimą, nors teismo nutartį Administracija privalėjo vykdyti nesant jokio tuo klausimu priimto teismo sprendimo. Atsakovas buvo pradėjęs vykdyti teismo nutartį, tačiau nuo 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimo jokių realių veiksmų neatliko. Dėl vykdomojo rašto išdavimo pareiškėja nesikreipė dėl garbaus amžiaus ir tikėjimo, kad Lietuva yra teisinė valstybė, juo labiau, kad Administracijos atstovai pareiškėjai nuolat žadėjo (ir žada) suformuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje nurodytą žemės sklypą. Šiuo atveju Civilinio proceso kodekso 606 straipsnio 2 dalies taikymas pažeistų teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, nes teismo nutartimi nustatytas patvarkymas atsakovui yra įpareigojimas vykdyti įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2012 m. birželio 27 d. priėmė įsakymą Nr. A30-2122 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ (toliau – ir 2012 m. birželio 27 d. Įsakymas), kuriuo leido pradėti rengti 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 4 000 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus parengtus žemės sklypų planų rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypų ribų schemą. Atsakovas pažymėjo, jog siekiant, kad nustatytos žemės sklypo ribos atitiktų faktiškai priklausančias ir asmenų naudojamas ribas, specialistai geodezinių prietaisų pagalba atlieka kadastrinius matavimus, žymi sklypų ribų posūkių taškus bei riboženklių koordinates ir kt. Tačiau nagrinėjamu atveju Administracija duomenų, reikalingų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties vykdymui objektyviai negalėjo nustatyti dėl pačios pareiškėjos veiksmų, t. y. dėl to, kad pareiškėja atsisakė bendrauti ir neleido atvykusiam į žemės sklypo vietą matininkui jo išmatuoti, tokiu būdu apribodama Administracijai galimybę atlikti tolimesnius veiksmus, rengiant ir tvirtinant žemės sklypo planą bei nustatant jo duomenis.

Atsakovo teigimu, pareiškėja kartu su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą nenurodė jokių svarbių ir realių priežasčių, dėl kurių pasibaigęs vykdomojo rašto išdavimo terminas turėtų būti atnaujinamas, kas sudaro savarankišką pareiškėjos prašymo netenkinimo pagrindą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos G. S. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010 paduoti ir netenkino pareiškėjos prašymo išduoti vykdomąjį raštą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartyje nurodė, kad atsakovas įpareigotinas prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo suformuoti 1989 m. vasario 7 d. Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techniniame pase (b. l. 45) nurodyto dydžio (t. y. 2 548 kv. m.) žemės sklypą bei įpareigojo Administraciją prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato suformuoti 4 arų žemės sklypą.

Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis ir paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties vykdymo, teismas padarė išvadą, kad Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 27 d. Įsakymas patvirtina, jog Administracija iš esmės ėmėsi veiksmų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties įvykdymo. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, ar Administracija atliko teisėtus veiksmus šios nutarties vykdymo procese, nėra vertinama sprendžiant dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, šis terminas teismo gali būti atnaujintas, jei priežastys, dėl kurių praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, teismo bus pripažintos svarbiomis (CPK 608 str.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties, o prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo teismui pateikė 2019 m. vasario 8 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėja praleido CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Įvertinęs pareiškėjos argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas atnaujinti praleistą terminą, t. y. jį praleido dėl garbaus amžiaus, be to, tikėjosi kad Administracija įvykdys teismo nutartį, nes jos atstovai nuolat žadėjo tai atlikti, teismas darė išvadą, kad jie subjektyvūs, todėl nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo paduoti. Priešingai vertinant situaciją būtų pažeisti teisinio saugumo bei teisės stabilumo principai, kurie yra užtikrinami, be kita ko, procesinių terminų reglamentavimu.

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą vertino, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus ir atsakovo atstovai jai žadėjo suformuoti namų valdos žemės sklypą. Pareiškėjos prašyme dėl termino atnaujinimo buvo nurodyti papildomi motyvai, susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė.

Atsakovo teiginiai, kuriais ji teismui nurodo, kad priimtas įsakymas dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties, kuriuo teismas įpareigojo atsakovo suformuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypus, įvykdymas, tai aiškiai rodo, kad ši institucija negerbia ne tik pareiškėjos, kuriai 81 metai, bet ir teismo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tikrovės neatitinkančius teiginius, kad pareiškėja neva atsisakė bendrauti ir neleido atvykusiam į žemės sklypo vietą matininkui išmatuoti žemės sklypą. Atsakovo pozicija dėl teismo sprendimo įvykdymo prieštaringa, t. y. pirmiausia nurodė, kad atsakovas yra įvykdęs teismo nutartį, o tuomet, kai pareiškėjos atstovas akivaizdžiai paneigė tokią atsakovo poziciją, paaiškina, kad teismo nutartis neįvykdyta dėl to, kad tam trukdė pati pareiškėja. Teismui nėra pateikta įrodymų, kad 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo pagrindu iš tikrųjų buvo rengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas. Pareiškėjos teigimu, 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimas nutraukė senaties terminas ir sukėlė pareiškėjas pagrįstą lūkestį, kad teismo nutartis bus toliau vykdoma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino fakto, kad jo atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą iš esmės reiškia naujos identiškos administracinės bylos iškėlimą dėl neteisėto atsakovo neveikimo, t. y. teisminis procesas bus dėl paties proceso.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Administracija nurodo, kad sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys subjektyvios. Atsakovo teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą nutartį. Pareiškėjos nurodomas laukimas ir akivaizdus nebendradarbiavimas, trukdymas Administracijai tinkamai įgyvendinti jos pareigas yra pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis, todėl vertintinas kaip subjektyvi termino praleidimo priežastis, todėl pareiškėja turi prisiimti tam tikras iš jos pačios elgesio kilusias pasekmes.

Administracijai, kaip žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo “Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo” 17.2 punktas įpareigoja projektavimo metu vietovėje nustatyti žemės sklypų ribas ir patikslinti žemės naudmenas bei kitus situacijos elementus. Todėl parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą neatlikusi patikrinimo vietovėje, nenustačiusi žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų, nenustačiusi žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių, nepažymėjusi pastatų ribų, Administracija objektyviai neturėjo jokios galimybės nustatyti faktiškai naudojamo žemės sklypo ribų ir suformuoti tinkamą žemės sklypą pareiškėjai priklausančio ūkinio pastato naudojimui.

Administracija nurodė laikanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį įvykdyta įvertinusi tai, jog atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus minėtos teismo nutarties įgyvendinimui, o pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą atnaujinti praleistą 5 metų terminą prašymui dėl vykdomojo rašto pateikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsilipime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pareiškėja praleido CPK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą penkerių metų terminą ir prašyme nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą praleistą terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-296/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja G. S. prašė išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010, kurioje galutiniu neskundžiamu teismo sprendimu (bendrąja prasme) laikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis. Pareiškėja teismo reikalavimu papildė 2019 m. vasario 8 d. pateiktą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir prašė atnaujinti praleistą penkių metų terminą prašymui dėl minėto vykdomojo rašto išdavimo pateikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 99 straipsnyje nėra nustatyta vykdomojo rašto išdavimo tvarka ir terminas, šiuos klausimus reguliuoja Civilinio proceso kodeksas. Šio kodekso 606 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Išieškotojui, kuris praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas šio kodekso 576–578 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu ko kita nenustato įstatymai (CPK 608 str.). CPK 646 straipsnyje nustatyta vykdomojo rašto išdavimo tvarka ir šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas neišduoda vykdomojo rašto, kai yra pasibaigęs šio kodekso 606 straipsnyje nustatytas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminas, išskyrus atvejus, kai šis terminas buvo atnaujintas šio kodekso 608 straipsnio nustatyta tvarka.

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad teismas, vertindamas prašymo išduoti vykdomąjį rašą ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstumą, be kita ko, privalo įvertinti, ar nepraleistas CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytas senaties terminas, o jei praleistas – ar prašomas atnaujinti terminas buvo praleistas dėl svarbiomis pripažintinų priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytą, nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjos prašymas netenkintas net nevertinant, ar įvykdytas teismo sprendimas, nes aplinkybes, ar pareiškėja dėl svarbių priežasčių praleido terminą prašymui dėl vykdomojo rašto pateikti, vertinti teismą įpareigojo aptartos CPK nuostatos.

Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo teismui padavė pasibaigus CPK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam penkerių metų terminui.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir CPK 78 straipsnio 1 dalyje – asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo (šiuo atveju – prašymo) padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Prašymą šį terminą atnaujinti pareiškėja motyvavo tuo, kad yra garbaus amžiaus, terminas praleistas dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Administracija buvo pradėjus vykdyti LVAT nutartį, todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi jog Administracija ir toliau vykdys teismo sprendimą, juo labiau, kad atsakovo atstovai nuolat žadėjo jį įvykdyti. Pareiškėja taip pat nurodė, kad neatnaujinus praleisto termino bus pažeisti jos teisėti lūkesčiai, tai lems naujos bylos iniciavimą.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą. Minėta nutartis įsiteisėjo jos paskelbimo dieną, t. y. 2011 m. birželio 20 d. Tai reiškia, kad pareiškėja, manydama, jog Administracija nevykdo teismo nurodymo, iki 2016 m. birželio 20 d. galėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Byloje taip pat nustatyta, kad Administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį 2012 m. birželio 27 d. priėmė įsakymą Nr. A30-2122 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ leido pradėti rengti 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 4000 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus parengtus žemės sklypų planų rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypų ribų schemą. Iš pareiškėjos prašymų ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad šį įsakymą ji vertina kaip atsakovo veiksmus, kuriais pradėta namų valdos žemės sklypo suformavimo procedūra, t. y. pradėtas vykdyti teismo sprendimas, tačiau nevertina, kaip tinkamo teismo sprendimo įvykdymo. Byloje nėra duomenų, kad Administracija po 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimo tęsė pareiškėjai aktualių namų valdos žemės sklypų suformavimo procedūrą ir apie jos eigą informavo pareiškėją. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad pareiškėja po minėto įsakymo priėmimo objektyviai negalėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, susiję su jos laukimu ir tikėjimu, kad Administracija vykdys teismo sprendimą, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip priežastys, nepriklausiusios nuo pareiškėjos valios ir sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėja, delsimas imtis aktyvių veiksmų, bendravimas su Administracijos atstovais, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas, yra pareiškėjos pasirinkto elgesio variantas, o ne atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė. Atskirajame skunde ir pareiškėjos prašyme deklaruojami teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai, nesudaro pagrindo vertinti situaciją kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti konstituciniai principai, kurie iš tikrųjų yra labai svarbūs, negali būti aiškinami, neatsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą tvarką, kurios privaloma laikytis, kad būtų apginta (apsaugota) įgyta teisė. Senyvas asmens amžius ar teisinio išsilavinimo neturėjimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat paprastai nelaikomi termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis.

Net ir vertinant, kad 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo, kuriuo pradėtas vykdyti teismo sprendimas, priėmimas galėjo nutraukti senaties terminą (žr. CPK 607 str.), tačiau iš naujo prasidėjęs senaties terminas (penki metai nuo 2012 m. birželio 27 d.) pareiškėjai paduodant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tik 2019 m. vasario 8 d. taip pat buvo praleistas. Pareiškėjos argumentai, kad neatnaujinus praleisto termino vykdomajam raštui išduoti, ji bus priversta inicijuoti naują ginčą teisme, yra hipotetiniai ir nekeičia ginčo esmės.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi pareiškėjos prašyme nurodytų termino prašymui paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą, o neatnaujinęs minėto termino, netenkino ir jos prašymo išduoti vykdomąjį raštą ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė