2015-11-17 Nr. AB-22449-3-61-3-00878-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1603-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00878-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2), patikslintu skundu (b. l. 56-61) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 93 340 Lt neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 7 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad nuolatos buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos antisanitarinės. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos pareiškėjo teisės, tokiomis sąlygomis sveikas žmogus nuolat yra verčiamas gulėti arba sėdėti. Be to, kameros nesuremontuotos, prastas apšvietimas ir bloga ventiliacija, nėra nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas įrengtas nesilaikant reikalavimų, pareiškėjas nebuvo aprūpintas švariais skalbiniais, o asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė depresiją, poilsio trūkumą, įtampą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-15, 64-72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Susidarius tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčių asmenų. Siekiant palaikyti švarą kamerose atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuris nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Tvirtino, kad teisės aktai nenustato, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė. Dėl skalbimo nurodė, kad yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius, viršutinius drabužius. Be to, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 80-83) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, jog šiame straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 7 d., taigi teismas vertino galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus šiuo laikotarpiu.

Nurodė, jog ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, pagal kurios 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pateikti duomenys patvirtino, kad iš nurodyto laikotarpio (2011 m. vasario 7 d. – 2014 m. vasario 7 d.) pareiškėjas 294 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 7 d. (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis kalėjo kamerose, kurios yra antisanitarinės būklės, kad nebuvo tinkamai užtikrinama patalpos ventiliacija, jog kameroje nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės, kad sanitarinis mazgas įrengtas nesilaikant reikalavimų, kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas švariais skalbiniais, o asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Teismo vertinimu, pareiškėjo išdėstyti teiginiai dėl to, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų ir kt., yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Minėti pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs, teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomų paaiškinimų ir įrodymų nepateikė, todėl teismas negalėjo jų įvertinti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teismas nustatė, kad 294 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, pažeidimo trukmę (294 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 5 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 5 000 Lt sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 92-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priteisti jam 93 340 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įrengti veidrodį, lentynėlę nereikia atlikti įkalinimo įstaigos pastato remonto, rekonstrukcijos darbų. Nesant galimybių įrengti vėdinimo sistemą atsakovas turi sudaryti galimybes turėti nuosavus ventiliatorius. Taigi atsakovas neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų gerinamos kalinimo sąlygos.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala neatlygina jo patirtų išgyvenimų. Teismas priteisdamas nurodytą žalą neatsižvelgė į higienos normų pažeidimus, pareiškėjui padarytą psichologinę žalą.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo dienas, kai jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose sąlygose ir tokių dienų turi būti 328. Pareiškėjas taip pat pateikia iš atsakovo gautas Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų kopijas, kuriose yra nurodomi higienos normų pažeidimai, be kita ko, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Pastebi, jog fiksuojami pažeidimai kartojasi, taigi pareiškėjo teises atsakovas pažeidė sąmoningai tyčia ir elgesio keisti neketina. Pareiškėjas taip pat prašo iš Visuomenės sveikatos centro išreikalauti duomenis dėl higienos normų laikymosi Lukiškių TI-K darytų patikrinimų 2011 m. vasario 7 d. – 2014 m. vasario 7 d. laikotarpiu (b. l. 98-99).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. P. prašomos priteisti 93 340 Lt (27 033,13 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 7 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Lt (1 448,1 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, jog teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, neįvertino visų jo nurodytų motyvų ir argumentų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjimo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju iš administracinėje byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo neteisėtais veiksmais, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu (b. l. 1-2, 56-61).

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisinimo sąlygomis, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą ir jo papildymą, juose nurodytą dalyką ir pagrindą (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.), pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, su tuo, kad naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrintas privatumas ir tai žemino jo orumą, kad nebuvo oro šalinimo sistemos, trūko inventoriaus (tik 2 kėdės 4 asmenims, nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės / lentynėlės), dušai neatitiko nustatytų reikalavimų, jam nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nebuvo išduota patalynė (neišduoti užvalkalai čiužiniams ir antklodėms), muilas, rankšluostis, išduota patalynė nevaloma (tik dezinfekuojama, kas neužtikrina švaros reikalavimo), nėra sanitarinės švaryklos, o rūbų skalbimo paslaugos apmokestinamos. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą, jis buvo žeminamas, buvo žeidžiamas jo orumas (b. l. 1-2, 56-61).

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino ir pasisakė tik apie neteisėtų veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, tačiau kitų nurodytų neteisėtų veiksmų iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė (b. l. 80-83). Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą.

Papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, pareiškėjo išdėstyti teiginiai dėl to, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų ir kt., yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis, o teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas jokių papildomų paaiškinimų ir įrodymų teismui nepateikė. Teisėjų kolegija tokias teismo išvadas vertina kaip ydingas ir nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Toks vertinimas taip pat gali būti taikomas ir kalbant apie duomenis, pagrindžiančius netinkamų kalinimo sąlygų įtaką asmens sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais atsakovo galimai neteisėtais veiksmais.

Šiame kontekste akcentuotina tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas visų argumentų dėt atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus ir įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje turi būti nustatomos ir vertinamos naujos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, paaiškinimus nurodytais aspektais. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė