2017-04-25 Nr. AB-9087-3-61-3-04145-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-414-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04145-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2015 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 220, Nr. 362 ir Nr. 363 nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis: jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, nes skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atsižvelgiama į kamerų apstatymą baldais, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų 2014 m. lapkričio 18 d. teikė skundą Lukiškių TI-K administracijai, tačiau Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. 96-2542 buvo formalus, pareiškėjo skundo turinys buvo ignoruojamas, kiekvieną kartą skundžiant gyvenimo sąlygas, pareiškėjas buvo perkėlinėjamas į vis kitas kameras, kuriose laikymo sąlygos taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis patyrė sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, lankėsi pas (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 17–22) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Patikslino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad dėl laikymo Lukiškių TI-K jam pasireiškė (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad kamerose buvo matyti pelėsis, langai buvo įskilę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Teismas atsižvelgė, kad vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2015 m. vasario 12 d. (126 dienas) šiose kamerose: nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d. kameroje Nr. 220, kurios plotas 6,90 m2, joje buvo laikomas tik pareiškėjas; nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 379, kurios plotas 6,94 m2, joje buvo laikomas tik pareiškėjas; nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. kameroje Nr. 362, kurios plotas 7,28 m2, joje buvo laikomas tik pareiškėjas; nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 363, kurios plotas 6,79 m2, joje buvo laikomas tik pareiškėjas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą turi būti atsižvelgiama į tai, jog kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą, bei tai, kad kameros yra apstatytos baldais. Higienos normos 21 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju Higienos normos 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose, netaikytinos, nes, pagal Higienos normos 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tuo pačiu pažymėtina, kad dėl minėtų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo atsakovas neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliacijos sistemą.

Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir vėdinimo. Dėl pareiškėjo argumentų, kad skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą turi būti atsižvelgiama į tai, kad kameros yra apstatytos baldais, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis A575-1884/2014).

Kaip matyti iš aptarto teisinio reglamentavimo ir bylos duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 220, Nr. 362, Nr. 363 ir Nr. 379 visiškai atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjui užtikrinamo minimalaus gyvenamojo ploto nenustatytas.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad žalos atsiradimą sieja ir su kamerose buvusiu pelėsiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl pelėsio. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas, kuriuo teismas nematė pagrindo abejoti, nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2474 (b. l. 31–32) nurodyta, kad patikrinimo metu, t. y. 2014 m. gruodžio 1 d. kameroje Nr. 362, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., langai vėdinimui yra pritaikyti. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant pelėsio, todėl teismas nematė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus šiuo aspektu.

Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad žalos atsiradimą sieja ir su įskilusiais langais Lukiškių TI-K kamerose. Teismas pažymėjo, kad skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas šios aplinkybės nenurodė, teismo posėdyje taip pat nepaaiškino, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu langai buvo įskilę. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl įskilusių stiklų yra abstraktaus pobūdžio, o atsakovui nekyla pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio aplinkybių. Pareiškėjo argumentai dėl įskilusių langų nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl atmesti.

Pareiškėjas teigė, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų jis patyrė sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus, lankėsi pas (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo, kad dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas patyrė (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 12 kartų lankėsi pas (duomenys neskelbtini) (b. l. 58–73). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) konsultacijų metu nenustatytas pareiškėjo psichologinės ar fizinės būklės pablogėjimas dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų (b. l. 67, 72, 76). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie psichologinės būklės pablogėjimą. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) nėra susieti su konkrečiais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K įstaigoje.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą ir tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, bei tai, kad byloje nenustatyta kitų teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo pareiškėjui sukelti neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas N. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro operatyvinio patikrinimo medžiagą, kurioje konstatuota, jog kameroje Nr. 362 oro temperatūra ir apšvietimas neatitiko Higienos normos reikalavimų, buvo rasta pelėsio požymių. Nurodo, jog kameroje Nr. 362 buvo netinkami baldai, nuolat drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas su dažais. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nurodo patyręs psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, papildomus nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas N. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Pirmiausia pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatė, kad minėtų reikalavimų buvo laikytasi, ir pareiškėjas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies iš esmės neskundžia, jokių argumentų dėl to apeliaciniame skunde nenurodo. Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo kitokiam vertinimu, todėl dėl kamerų ploto normos vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimams plačiau nepasisako.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs kameros Nr. 362 oro temperatūros ir apšvietimo neatitikimus Higienos normos reikalavimams, pelėsių požymius, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino. Nurodo, jog kameroje Nr. 362 buvo netinkami baldai, nuolat drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas su dažais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl pelėsio kameroje Nr. 362, akcentavo, kad minėta aplinkybė nurodyta Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2474 (b. l. 31–32), tačiau taip pat pažymėjo, kad kameroje Nr. 362, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., langai vėdinimui buvo pritaikyti, todėl pareiškėjas, tinkamai vėdindamas kamerą, galėjo išvengti pelėsio atsiradimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių konkrečių argumentų, kurie pagrįstų priešingą poziciją, nepateikia, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo tam nepritarti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1114-520/2017).

Dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro kameroje Nr. 362 nustatytų oro temperatūros ir apšvietimo neatitikimų Higienos normos reikalavimams, sienų ir lubų nelygumų, tai pat netinkamų baldų ir drėgmės pažymėtina, kad pareiškėjas šių argumentų skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, neteikė, jų niekaip nedetalizavo ir nepagrindė, nenurodė, kaip ir kokią žalą jie sukėlė pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad minėti argumentai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui ir dėl jų nebuvo pasisakyta, minėti argumentai dėstomi tik apeliaciniame skunde ir pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl negalėjo anksčiau jų pateikti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš esmės nevertina ir dėl jų nepasisako.

Be to, nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2474 konstatuoti tam tikri neatitikimai Higienos normos reikalavimams, jame taip pat nustatyti terminai, iki kada minėti pažeidimai turi būti pašalinti. Iš kitų byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad nustatyti pažeidimai yra daugeliu atvejų operatyviai pašalinami, todėl teisėjų kolegija pažymi, jog bet kokiu atveju šie pažeidimai nebuvo tokie stiprūs ir intensyvūs, kad galėtų sukelti pareiškėjo nurodomą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-3358-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo Higienos normos reikalavimams skunde nedetalizavo ir nepagrindė, iš esmės pažeidimus siejo su nepakankamu vienam asmeniui tenkančiu kameros gyvenamuoju plotu. Tuo tarpu, remiantis objektyviais įrodymais apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą teisės aktų reikalavimams, buvo nustatyta, jog pareiškėjui tekęs kameros plotas visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nenustatyta teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo pareiškėjui sukelti neturtinę žalą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius