2016-05-26 Nr. AB-11508-3-61-3-01448-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1111-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01448-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. I. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad apytiksliai nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 28 d., jo laisvės ir teisės periodiškai buvo apribojamos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. konvojuojant jį į/iš Lukiškių tardymo izoliatorių(-aus)- kalėjimą(-o), į/iš Marijampolės pataisos namus(-ų), į/iš Alytaus pataisos namus(-ų), į/iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę(-ės). Konvojavimo automobiliuose neįrengta šildymo sistema, todėl žiemos metu būna labai šalta, dažnai peršaldavo. Kadangi neįrengta vėdinimo sistema, šiltuoju metu trūko oro, pasidarydavo silpna. Automobilyje nėra saugos diržų. Konvojavimo kameroje reikėjo sėdėti ant lentos, kurios matmenys 20x200 cm. Dažnai neužtekdavo vietos, todėl reikėdavo važiuoti stovint. Konvojavimo metu pareigūnai nuteistuosius stumdydavo, per jėgą stumdavo į mašiną. Patalpos, į kurią talpinami 9-12 asmenys kartu su asmeniniais daiktais, dydis buvo apie 2 kv. m. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, buvo stipriai pažemintas jo orumas ir garbė.

Atsakovo atstovas VST atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodė, jog prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. kovo 1 d.

Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“. Visam specialios paskirties transportui, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat jose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte būtų įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojaus pareigūnai, atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą, atlieka konvojuojamųjų kratą, drabužių, daiktų, maisto produktų apžiūrą dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės pareigūnams. Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Pareiškėjo pretenzija atsakovui nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo konvojuojamas automobiliais, neatitinkančiais nustatytų reikalavimų, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo, t. y. 2008 m. vasario 20 d., nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo pirmojo konvojavimo 2008 m. vasario 20 d. (kaip pareiškėjas nurodo skunde), tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 2 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo konvojavimui naudotų transporto priemonių trūkumus bei perpildymą konvojuojamais asmenimis. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo konvojavimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2012 m. kovo 2 d. taikytas ieškinio senaties terminas, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo konvojavimas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2015 m. vasario 28 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos kameros būdavo perpildytos, todėl dalis konvojuojamų asmenų būdavo priversti visą kelionę stovėti, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 109 ir 142 punktais, vertino, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 2012 m. birželio 14 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 16 d., 2013 m. vasario 26 d., 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. balandžio 23 d., 2013 m. liepos 30 d., 2014 m. rugsėjo 23 d., 2014 m. spalio 7 d., 2015 m. sausio 6 d., 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. vasario 10 d., 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. vasario 18 d.

Taip pat vertinta, jog į bylą yra pateikti įrodymai, jog VST eksploatuojami spec. automobiliai „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus. Pabrėžta, kad automobiliuose „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 3 ilgi suolai, (suolo ilgis ~ 3 m, todėl ant vieno suolo gali atsisėsti keli asmenys), automobilyje „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 23 sėdimos vietos, IVECO“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), yra 24 sėdimos vietos, automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra po 14 sėdimų vietų. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 17 kartų, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų, tai įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos.

Pažymėta, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga.

Dėl pareiškėjo argumento, kad specialiajame autotransporte nebuvo saugos diržų, teismas nurodė, kad Taisyklių 146 punktas nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pasisakydamas dėl spec. sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų, teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu. Dėl pareiškėjo teiginio, jog šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku – karšta, trūkdavo oro, pažymėta, kad VST atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad automobilių „IVECO“ valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus. 2014 m. rugsėjo 9 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-VE-275 konstatuota, jog ventiliacijos našumas automobilyje „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - 1430,41 m3/h, t.y. esant maksimaliam keleivių skaičiui, vienam keleiviui tenka 32,50 m3/h (1430,41/44) ventiliacija paduodamo lauko oro. 2012 m. lapkričio 30 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-277 konstatuota, jog oro greitis „MAZ” valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) – 1302,2 m/h. 2013 m. sausio 29 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-16 konstatuota, jog ventiliacijos našumas automobilyje „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - 1236 m3/h. 2012 m. spalio 24 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-258 nurodyta, jog ventiliacijos našumas „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 626,22 m3/h. 2013 m. kovo 27 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobilyje „IVECO“ valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobilyje buvo 941 m3/h. 2014 m. gegužės 12 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobiliuose buvo 389,39 m3/h, 371,11 m3/h, 351,65 m3/h, 334,37 m3/h, 357,26 m3/h, 343,01 m3/h, 359,42 m3/h, 374,99 m3/h. Automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo atmesti, kaip nepagrįsti. Teismas nurodė, kad į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo sistema.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kurio konvojavimo metu oro temperatūra neatitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimo, kuo remiantis nustatė transporto priemonėse buvusią temperatūrą, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai laikyti pernelyg abstrakčiais. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir temperatūros atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Dėl kovojaus pareigūnų netinkamo elgesio, teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų Konvojavimo taisyklių 137 punkte, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį. Įvertinęs tai, teismas sprendė, jog nėra įrodyta atsakovo VST – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad VST neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovui, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą, kaip nepagrįstą ir tenkinti jo skundą priteisiant pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas konvojaus sąlygas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) teismas neįvertino visų pareiškėjo pateiktų argumentų, buvo šališkas.

2) Nesutinka, kad nuo pirmojo konvojavimo turėjo galimybę domėtis teisės aktais ir kreiptis dėl konvojavimo sąlygų, nes teisės aktai yra tik prancūzų kalba ir nėra išversti į lietuvių kalbą. Apie tai, kad jo teisės pažeidžiamos, pareiškėjas sužinojo tik įkalinimo įstaigoje sutikęs žmogų, kuris jam apie tai paaiškino. Tuomet pareiškėjas iškart pradėjo rašyti skundą teismui. Tad teismas ieškinio senaties terminą pritaikė nepagrįstai.

3) Teigia, kad konvojuojama po 9-12 asmenų, kartu su asmeniniais daiktais (kiekvienas gali turėti iki 30 kg, neįskaitant baudžiamosios bylos medžiagos ir teisinės literatūros), tad kiekvienam nėra užtikrinamas 1.3 kv. m laisvas plotas. Dėl to pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, stresą, baimę.

Atsakovo atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei proceso normų nepažeidė, todėl sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl jo konvojavimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikdamas argumentus dėl kiekvieno iš pareiškėjo pateiktų argumentų, kurie, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad jis buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (kelionių žiniaraščius, konvojuojamųjų sąrašus, lydimų nuteistųjų bei kalinamųjų asmenų sąrašus, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), spec. automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamiesiems perveži, schemas, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos matavimo protokolus, Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokolus) sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė. Teismas taip pat nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punktas nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus, tad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Dėl konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio teismas nurodė, kad dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį, tad nėra įrodyta VST kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas. Atitinkamai pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir remiantis jais prieitomis išvadomis ir nenustačiusi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 136 str.), atsižvelgdama į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą, jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė savo neturtinę žalą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio konvojavimo. Abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pasisakė ne dėl visų jo argumentų, kad buvo šališkas, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nuo pat pirmojo konvojavimo dienos (2008 m. vasario 20 d.) turėjo galimybę domėtis teisės aktais ir kreiptis dėl netinkamų sąlygų. Teisės aktai yra prancūzų kalba, į lietuvių kalbą neišversti, apie teisės aktų pažeidimus pareiškėjui papasakojo žmogus, kurį jis sutiko įkalinimo įstaigoje. Tuomet pareiškėjas iškart ėmėsi rašyti skundą teismui. Tad teismas nepagrįstai priteikė senaties terminą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis, kaip pats nurodo „apytiksliai nuo 2008 d. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 28 d.“. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. kovo 2 d. (b. l. 3). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį – tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimą, pritaria pirmosios instancijos teismui, jog pareiškėjas nuo pat jo pirmojo konvojavimo, t. y. 2008 m. vasario 20 d., turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Minėta pareiškėjo įvardyta aplinkybė, kad jam laiku kreiptis į teismą sutrukdė į lietuvių kalbą neišversti teisės aktai vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1416-520/2016).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, bei į tai, jog VST prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 14) (CK 1.126 str. 2 d.), darytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2012 m. kovo 2 d. taikė ieškinio senaties terminą, šioje dalyje pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįsta ir sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą analizavo pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2015 m. vasario 28 d.

Iš apeliacinio skundo argumentų taip pat galima spręsti, kad pareiškėjas vertina, jog jo teisės konvojavimo metu pažeistos ir dėl to, jog konvojuojama po 9-12 asmenų, kartu su asmeniniais daiktais (kiekvienas gali turėti iki 30 kg, neįskaitant baudžiamosios bylos medžiagos ir teisinės literatūros), tad kiekvienam nėra užtikrinamas 1.3 kv. m laisvas plotas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad apskaičiuojant tokį plotą iš jo turėtų būti išminusuojamas plotas, kurį užima konvojuojamų asmenų asmeniniai daiktai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė