2022-04-06 Nr. AB-7981-3-62-3-03449-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1903-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03449-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio C. B. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. B. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis C. B. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 21S37584 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2177 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo nuomone, Sprendimu nepagrįstai nuspręsta nesuteikti jam prieglobsčio ir papildomos apsaugos. Pareiškėjas padavė skundą dėl Sprendimo, o Komisija jo skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos posėdyje nebuvo tiesiogiai išklausytas, dėl to buvo pažeista jo teisė į tiesioginį rungtynišką procesą. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – (duomenys neskelbtini) ir dėl to gaunamus grasinimus, jog buvo (duomenys neskelbtini), ir tai įrodo, kad kilo pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų dėl (duomenys neskelbtini) ir dėl to gali kilti reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjo teigimu, minėtos jo nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą, o Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant paprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, informaciją apie kilmės valstybę, taip pat pareiškėjo asmenines savybes, buvo nustatyta, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų prasme nėra visiškai pagrįsta, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, beatodairiško smurto lygis pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje kilmės valstybėje yra žemas ir nesuponuoja išvados, kad vien dėl buvimo teritorijoje pareiškėjui galėtų kilti reali rimta žala, todėl ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl tariamo jo (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, nenuoseklūs, o paaiškinimai nepakankami. Jo pasakojimas apie savo, kaip (duomenys neskelbtini), patirtis buvo prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu (duomenys neskelbtini) suvokimu. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimą iš dalies nėra suderinamas su kilmės valstybės informacija, kuria remiantis, (duomenys neskelbtini) asmenų baudžiamasis persekiojimas grindžiamas nepažįstamų asmenų įtarimais arba kaltinimais, o pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad prieš jį dėl tariamo (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra išgalvotas, turint tikslą „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas, įvertintas kilmės valstybės informacijos kontekste, dėl nustatytų trūkumų savaime nebuvo laikomas tikėtinu ir pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų tikrumą, o jokių pasakojimą patvirtinančių įrodymų pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o bendro pobūdžio teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų dėl (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi individualaus pobūdžio grėsmė, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas, jog jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to bijo patirti persekiojimą kilmės valstybėje, buvo atmestas dėl patikimumo stokos.

7. Atsakovas nurodė, jog žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą, kurias paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Draudimas atvykti taikytas pagrįstai, nes pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, o neteisėtai kirto sieną, tai taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo C. B. Z. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti C. B. Z. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi C. B. Z. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

9. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 2 d. Valstybės apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 32 asmenis, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną. Sulaikytųjų asmenų grupėje buvo ir pareiškėjas. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka padavė skundą, kurį Komisija 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 6K-2177 atmetė.

10. Teismas aptarė Įstatymo, Konvencijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, reglamentuojančias prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą, bei teismų praktiką.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje.

12. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjas nei Migracijos departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdyje nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam kylančios individualios grėsmės, jo teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jo subjektyvia nuomone.

13. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašymų, kurie yra grindžiami priklausymu (duomenys neskelbtini), patikimumo vertinimas papildomai remiasi (duomenys neskelbtini) modeliu. Šiuo modeliu siekiama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo atsakymai apsiribojo bendro pobūdžio informacija, nebuvo pakankamai išsamūs ir detalūs. Pareiškėjas deklaruoja, jog laiko save (duomenys neskelbtini), tačiau jo abstraktūs paaiškinimai, (duomenys neskelbtini).

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą žalą yra abstraktus, nedetalus, pasakojime pastebimas nenuoseklumas. Pareiškėjas bendromis frazėmis papasakojo apie jo individualų persekiojimą, paminėjo tik vieną konkretų epizodą, kai (duomenys neskelbtini). Užduodant papildomus klausimus, pareiškėjas trumpai, nesileisdamas į detales, paminėjo, kad (duomenys neskelbtini).

15. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame Sprendime. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) valdžios požiūris į (duomenys neskelbtini) yra neigiamas. Nuo 2016 metų iki 2018 metų įvyko apie 1 800 išpuolių ((duomenys neskelbtini)) prieš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) diskriminacija yra grubi ir plačiai paplitusi visuomenėje. BBC pažymėjo, kad žmonės dažnai sumuša (duomenys neskelbtini) tiesiog gatvėje. (duomenys neskelbtini) sulaukia grasinimų SMS žinutėmis, elektroniniais laiškais ir telefono skambučiais.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikta informacija apie tariamą persekiojimą yra nekonkreti, nedetali, bendro pobūdžio. Šios informacijos pateikimu pareiškėjas galbūt norėjo sustiprinti savo teikiamų įrodymų pagrįstumą. Pasakojimas apie persekiojimą yra ne tik nedetalus, bet iš dalies nėra suderinamas su kilmės valstybės informacija, kuria remiantis, (duomenys neskelbtini) asmenų baudžiamasis persekiojimas grindžiamas nepažįstamų asmenų įtarimais arba kaltinimais. Atsižvelgiant į tai, kad prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini) tariamai buvo žinoma tiek kaimynams, tiek policijos pareigūnams ((duomenys neskelbtini)), labai tikėtina, kad pareiškėjas būtų persekiojamas įstatyme nustatyta tvarka ir tam pakaktų nepažįstamų asmenų liudijimo.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

19. Teismo vertinimu, tyrimo metu surinkta informacija pagrindžia išvadą, jog prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini), t. y. esminė aplinkybė, kuria pareiškėjas grindžia tarptautinės apsaugos poreikį, yra išgalvotas turint tikslą „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

21. Teismas pažymėjo, kad įvertinęs surinktą informaciją, atsakovas Sprendime konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės kontekste, vertino, ar pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai. (duomenys neskelbtini). Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei lemtų apsaugos poreikį, nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

22. Teismas vertino, kad Migracijos departamento Komisija turi teisę nerengti žodinio posėdžio, nes Tvarkos aprašas numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Be to, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Migracijos departamente metu ir teismo posėdyje, todėl pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

23. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

24. Teismas, aptaręs Įstatymo, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas, vertino, jog 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Atsižvelgus į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 punkte įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

25. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14),(toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėjas C. B. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos. Atsakovas pareiškėjo apklausų metu pateiktus faktus vertino netinkamai, juos interpretavo pareiškėjo nenaudai ir nesiėmė visų veiksmų, kad surinktų įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo pasakojimą. Pavyzdžiui, atsakovas, nustatęs pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Atsakovas neatliko jokių veiksmų, kuriais patikrintų pareiškėjo pasakojimo tikrumą, apsiribojo lingvistine paaiškinimo analize, akcentavo nesutapimus tarp pirmosios ir antrosios apklausų. Pareiškėjui, (duomenys neskelbtini). Būtent atsakovas turėjo užtikrinti, kad apklausos būtų individualizuotos, prisitaikant ir įvertinant pareiškėjo asmenines savybes, bet to nebuvo padaryta.

29. Pareiškėjas nurodo, kad priešingai nei teigia atsakovas, tam tikros pareiškėjo nurodytos aplinkybės pasitvirtino, pavyzdžiui, dėl jo kilmės šalyje numatytos baudžiamosios atsakomybės (duomenys neskelbtini). Dėl pareiškėjo kilmės šalyje vyraujančios neigiamos nuomonės apie (duomenys neskelbtini), labai tikėtina, jog jo tėvas galėjo prieš jį smurtauti, kaip teigia pats pareiškėjas, jo tėvas dėl šios priežasties paliko jų namus ir gyvena atskirai. Pareiškėjas pateikė aiškų ir išsamų pasakojimą, nurodė konkrečias aplinkybes, kodėl bijo grįžti į savo kilmės šalį. Atsakovas pateikia prieštaringą informaciją: viena vertus, nurodo, jog ne vienas (duomenys neskelbtini) asmuo yra suimtas ir nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, kitu atveju – jog pareiškėjo baimė dėl savo (duomenys neskelbtini) yra visiškai nepagrįsta. Atsakovo pateikti duomenys tik patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) gyventi yra pavojinga, jie ne tik gali sulaukti laisvės atėmimo bausmės, bet ir būti užpulti tiesiog gatvėje, patirti prievartą, smurtą. (duomenys neskelbtini) yra viena iš labiausiai (duomenys neskelbtini) šalių pasaulyje, todėl pareiškėjo baimė dėl savo (duomenys neskelbtini) yra daugiau nei pagrįsta, reali ir įrodyta.

30. Pareiškėjas pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas. (duomenys neskelbtini) veikia vyriausybinės pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis. Beveik kiekviena bendruomenė turi savo grupes, kurios visos bendrai vadinamos (duomenys neskelbtini) Kai kurios grupės kovoja ginklais, kitos stengiasi spręsti konfliktą su vyriausybe diplomatijos keliu, trečioji dalis – remia ginkluotas grupes teikiant įvairią pagalbą. Pagrindiniai ginkluotų grupių rėmėjai yra (duomenys neskelbtini), gyvenanti užsienyje. (duomenys neskelbtini). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės kontekste. Taip pat (duomenys neskelbtini) didelę valdžią turi atskiros gentys, bendruomenės, grupuotės, kurios yra ginkluotos ir gyvena pagal savo papročius bei taisykles. Atskiros grupuotės atvirai konfrontuoja su vyriausybės pajėgomis, akivaizdu, kad vyriausybė nesugeba kontroliuoti genčių gyvenimo ir neturi joms įtakos. Todėl labai tikėtina, kad pareiškėjas savo genties šeimos ar kitoje artimoje aplinkoje dėl (duomenys neskelbtini) gali patirti smurtą, būti persekiojamas ir jam nebus realiai užtikrinta valstybės institucijų pagalba.

31. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo dėl ekonominės šalies padėties, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo tokiu būdu netinkamai taikydamas Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62–63 punkte nustatytas vertinimo gaires. Todėl pareiškėjui nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

32. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) nesuteikti pagrįstai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais, jo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra išgalvotas su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo aplinkybėmis, kad prieš jį valstybė naudoja neteisėtas ekonominio poveikio priemones, jog jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 21S37584, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui C. B. Z. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2177 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendimu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jis neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjas pažymi, kad pateikė išsamų pasakojimą apie jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje dėl to, jog jis yra (duomenys neskelbtini), jo teiginius apie grėsmę patvirtina ir atsakovo Sprendime išdėstyta informacija apie kilmės valstybę, t. y. tai, jog (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) taikoma baudžiamoji atsakomybė, taip pat yra itin didelė netolerancija iš visuomenės, dėl to kyla reali tikimybė patirti prievartą ir smurtą, todėl pareiškėjo baimė dėl savo (duomenys neskelbtini) yra pagrįsta, reali ir įrodyta.

38. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

43. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

44. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

45. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

46. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to jam kyla pagrįsta baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje tiek iš šeimos narių, tiek ir visuomenės bei valstybės, nes už (duomenys neskelbtini) taikoma baudžiamoji atsakomybė, o patirti baudžiamąjį persekiojimą pakanka anoniminio pranešimo. Pareiškėjas teigė patyręs smurtą – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini), t. y. esminė aplinkybė, kuria jis grindžia tarptautinės apsaugos poreikį, yra „pramanytas“ su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Taigi, atsakovas pareiškėjo pasakojimo apie jo (duomenys neskelbtini) nelaikė patikimu, nors Sprendime pripažino, kad (duomenys neskelbtini) asmenys pareiškėjo kilmės valstybėje patiria persekiojimą, už (duomenys neskelbtini) santykius taikoma baudžiamoji atsakomybė – (duomenys neskelbtini).

48. ESTT 2018 m. sausio 25 d. sprendime byloje F. prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, C-473/16, ECLI:EU:C:2018:36, išaiškino, kad kai valstybės narės vertina, ar prašytojas pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios priskiriamas prie tam tikros persekiojamos socialinės grupės, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas. Todėl priimant sprendimą dėl baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos pagrįsto tarptautinės apsaugos prašymo, kai atliekamas faktų ir aplinkybių vertinimas, ne visada reikia vertinti, ar prašytojas tikrai yra tam tikros seksualinės orientacijos. Negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į specifines tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimų dėl jo lytinės orientacijos vertinimo aplinkybes, tam tikrų rūšių ekspertizė gali būti naudinga vertinant faktus ir aplinkybes ir galėtų būti atliekama nepažeidžiant šio prašytojo pagrindinių teisių. Prašymus nagrinėjantiems ir sprendimus priimantiems darbuotojams valstybės narės suteikia galimybę, kai būtina, tartis su ekspertais konkrečių sričių, kaip antai lyčių, klausimais, kurie, be kita ko, apima klausimus dėl lyties tapatybės ir seksualinės orientacijos. Vis dėlto tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Prireikus kompetentinga institucija taip pat turi atsižvelgti į pateiktus paaiškinimus, kodėl nebuvo pateikti įrodymai, ir apskritai į tai, ar prašytoju galima tikėti. Todėl sprendžiančiosios institucijos sprendimai negali būti pagrįsti vien ekspertizės išvadomis, ši institucija, vertindama prašytojo pareiškimus dėl jo seksualinės orientacijos, juo labiau negali būti saistoma šių išvadų. Be to, kompetentingoms institucijoms draudžiama atlikti psichologinę prašytojo ekspertizę – remiantis projekciniais asmenybės testais apibūdinti tarptautinės apsaugos prašytojo seksualinę orientaciją, ir ja remtis siekiant įvertinti šio prašytojo teiginių dėl jo seksualinės orientacijos tikrumą.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta tik 2021 m. spalio 27 d. įvykusios pareiškėjo apklausos transkripcija bei garso įrašas, nors atsakovo Sprendime nurodyta, jog buvo atlikta dar viena apklausa 2021 m. lapkričio 5 d. Įvertinus byloje pateiktos apklausos duomenis bei Sprendime išdėstytą atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo iš šių duomenų padaryta kategoriška išvada, kad pareiškėjo pasakojimas dėl (duomenys neskelbtini) nelaikytinas patikimu. Pareiškėjas apklausos metu nurodė pakankamai individualių faktinių aplinkybių, kurias atsakovo darbuotojai privalėjo sugretinti su jų turima informaciją apie kilmės šalį bei socialinės grupės, kuriai teigia priklausantis pareiškėjas, realią padėtį šioje šalyje. Ši pareiga, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo atlikta tinkamai. Tai, kad pareiškėjas dar nebuvo suimtas policijos ar kitų valstybės institucijų, nepaneigia pareiškėjo nurodytų faktų apie jo asmeninį persekiojimą, kurį jis teigė patyręs, o atsakovo nuomone, esantys prieštaravimai jo paaiškinimuose, turėtų būti įvertinami atlikus papildomas apklausas ir surinkus papildomų duomenų, atsižvelgiant į ankščiau minėtą teismų praktiką.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat pažymi, kad šio ginčo atveju byloje nėra pateikti duomenys apie tai, kokius paaiškinimus pareiškėjas teikė 2021 m. lapkričio 5 d. apklausoje, nors iš Sprendimo turinio matyti, kad tokia apklausa buvo. Taip pat byloje nėra ir pareiškėjo prieglobsčio prašymo, jo pirminės apklausos duomenų, nors šie duomenys yra svarbūs sprendžiant dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo patikimumo nagrinėjant atsakovo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu iš esmės nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.). Atitinkamai naikintinas ir Komisijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestas.

52. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. atsakovo Sprendimas yra naikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Pareiškėjo C. B. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 21S37584 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2177 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo C. B. Z. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė