2020-06-03 Nr. AB-11393-3-61-3-04014-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-347-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04014-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ė. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ė. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Ė. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. iki 2017 m. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Dėl pažeistų teisių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko jo visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K teigė, kad nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo G. Ė. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. imtinai. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

7. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. pareiškėjas 19 dienų (2015 m. lapkričio 26 d., 2016 m. birželio 2 d. – 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. lapkričio 24 d., 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. kovo 6 d., 2017 d. kovo 8 d. – 2017 m. kovo 13 d., 2017 m. gegužės 10 d. – 2017 m. gegužės 11 d., 2017 m. gegužės 20 d. – 2017 m. gegužės 21 d.) buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Kamerose Nr. 120 ir 404 pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. 1 dieną buvo laikomas su kitais asmenimis ir jam teko mažiau, nei 3 kv. m ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo, nuo 1,7 kv. m iki 2,05 kv. m). Todėl teismas konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, nes pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau, nei 3 kv. m asmeninės erdvės gyvenamojoje kameroje.

8. Teismas sprendė, kad nustatyti pažeidimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta suma – 10 000 Eur yra per didelė ir mažintina, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 9. Pareiškėjas G. Ė. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti tinkamą sprendimą.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Pareiškėjas tvirtina, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas daugiau, nei 200 dienų, jam nė vienoje kameroje nebuvo užtikrintas 3 kv. m visiškai laisvas plotas. Atėmus kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą laisvo ploto likdavo apie 1–1,5 kv. m.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo nepriimti atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, skundo dalį atmetė pagrįstai, todėl ši teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. Ė. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. iki 2017 m.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ploto pažeidimą, nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose buvusių baldų užimamą plotą, jo atžvilgiu minimalaus ploto pažeidimas truko ilgesnį laiką, nei nustatė teismas.

15. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

16. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

17. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto skaičiavimo neįskaitant baldų užimamo ploto, pažymi, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimą, kad 19 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą 3,6 kv. m normatyvą, nepagrįstai iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą ir, atitinkamai, nepagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K 19 parų pažeidė pareiškėjo teises. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu Įsakymo 1.3.1 punktas buvo pažeistas 2015 m. lapkričio 26 d., kuomet pareiškėjas buvo dalį paros laikomas su dar 3 asmenimis kameroje Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m, taigi vienam asmeniui teko 1,85 kv. m, ir likusią paros dalį kartu su dar 7 asmenimis, kameroje Nr. 404, kurios plotas 17,02 kv. m, taigi vienam asmeniui teko 2,13 kv. m. Kadangi šią dieną pareiškėjui teko mažiau, nei 3 kv. m kameros ploto, konstatuotinas ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjo atžvilgiu Įsakymo 1.3.1 punkto nuostatos buvo pažeistos 2016 m. birželio 2 – 6 dienomis, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 256 kartu su dar 6 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,33 kv. m kameros ploto. Taigi, minimalaus turinčio tekti vienam asmeniui ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko iš viso 6 dienas.

18. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

19. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

20. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas 6 parų neužtikrinus minimalaus ploto, nustatyto Įsakymo 1.3.1 punkte, iš jų vieną parą – pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kuriuos jis teigia patyręs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Nors, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos 19 dienų, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik pareiškėjas, jam priteisiamos turtinės žalos atlyginimas nėra mažinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas adekvatus 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Ė. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė