2017-01-12 Nr. AB-986-3-61-3-05762-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-126-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05762-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos 18.4.3; 43.7; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir A. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarei L. A. dėl sprendimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) P. J.“; 2) pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 15 d. papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) taikyti restituciją: grąžinti iš atsakovės A. J. 5,20 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), Lietuvos valstybei; 4) valstybei iš atsakovų priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašomu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 86-4387 buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. J. tenkantį buvusio savininko J. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,93 ha žemės ir 1,37 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 5,20 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) 2001 m. sausio 15 d. nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota P. J. nuosavybės teisė į 5,20 ha ploto Žemės sklypą.

Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (3)-V3-2907(12.5) ir jo prieduose nurodytus duomenis, Žemės sklypas patenka į Asvejos regioninį parką: nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. į Asvejos kraštovaizdžio draustinį patenka nedidelė vakarinė žemės sklypo dalis, o likusi dalis patenka į Asvejos regioninio parko rekreacinio prioriteto zoną.

Pareiškėjas nurodė, kad 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. spalio 15 d. iki 2001 m. liepos 1 d.) nustatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę byloje duomenų apie tai, kad P. J., miręs (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), kuriame yra dalis Asvejos regioninio parko bei Žemės sklypas, nėra. P. J. 1991 m. spalio 22 d. Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl J. J. nuosavybės teisėmis turėtos 9 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)), grąžinimo. Šiame prašyme jo gyvenamoji vieta buvo nurodyta (duomenys neskelbtini); remiantis kitais dokumentais, (duomenys neskelbtini) šis asmuo gyveno iki mirties ir nekilnojamojo turto nurodytoje saugomoje teritorijoje neturėjo. P. J. sutuoktinės A. J. gyvenamoji vieta nuo 1971 m. vasario 15 d. buvo deklaruota taip pat adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, pagal 2000 m. vasario 23 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriuje patvirtintą išvadą Nr. 19, P. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,93 ha mišku apaugusios žemės ir 1,37 ha miško, (duomenys neskelbtini), kuris priskirtinas grąžintinam miškui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustatė, jog miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose šie piliečiai gyvena. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą, galiojo aiškios įstatymo nuostatos, draudžiančios perduoti nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą ar miško plotą asmenims, negyvenantiems tame rajone, kuriame yra regioninis parkas, taip pat negyvenantiems tose apskrityse, kuriose yra perduodamas nuosavybėn lygiavertis miško plotas, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir turi būti panaikintas.

Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 86-4387 priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nurodyta, kad trečiąja eile atkuriamos nuosavybės teisės tuomet, kai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai tos apskrities teritorijoje piliečiams, kurie yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją ir yra toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė. Nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. turėtą žemę byloje esantys dokumentai patvirtina, kad P. J. tokių sąlygų neatitiko ir trečiajai pretendentų eilei jis buvo priskirtas pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Aplinkybė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra nukentėjusiojo asmens (tremtinio) pažymėjimas, 2001 m. kovo 15 d. išduotas A. J., neturi reikšmės, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos mirusio P. J. vardu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, kadangi vien šio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, neleistų apginti viešojo intereso. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387 pripažinus negaliojančiu ir jį panaikinus, P. J. negali būti laikomas teisėtu Žemės sklypo įgijėju ir savininku, o tai reiškia, kad atsakovė A. J. negalėjo paveldėti turto, kurio teistu savininku nebuvo P. J.. Taigi, 2009 m. birželio 15 d. papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) yra niekinis ir turi būti pripažintas negaliojančiu, o Žemės sklypas turi būti grąžintas valstybės nuosavybėn.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pažymėjo, kad nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu valstybės saugomoje teritorijoje, turi būti vertinamas kaip viešasis interesas. Nurodė, kad pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius sužinojo, kai 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Šeštasis skyrius jam pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti J. A. P. pareiškimą dėl įstatymų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo srityje, tačiau iš pateiktų duomenų nebuvo gali spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, o tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2014 m. gruodžio 17 d., taigi, terminas prokurorui kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Atsakovas pažymėjo, kad P. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 1,93 ha žemės ir 1,37 ha miško. Vykdant Švenčionių rajono Pabradės seniūnijos Padubingės kadastro vietovės žemės reformos projektą, P. J., kaip trečiosios eilės pretendentui, (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam 5,20 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 86-4387 P. J., gyvenusiam (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. (duomenys neskelbtini) valdytą 1,93 ha žemės ir 0,96 ha miško plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,20 ha ploto miškų paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusį 0,41 ha miško plotą bus atkurtos vėliau.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos padarė išvadą, kad P. J. (duomenys neskelbtini) suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 5,20 ha miškų ūkio paskirties Žemės sklypas ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 86-4387 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. (duomenys neskelbtini) valdytą 1,93 ha žemės ir 0,96 ha miško plotą pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 46 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Tvarkos 46 punkto nuostatas, P. J. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, kuri apaugusi mišku, ir turėtą mišką, kurių jis natūra susigrąžinti nepageidavo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam miško plotą tik toje apskrityje, kurioje jis gyveno, t. y. Utenos apskrityje. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, P. J. trečiajai pretendentų eilei galėjo būti priskirtas tik tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų karys savanoris, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, politinis kalinys, tremtinys ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas asmuo, taip pat jeigu jo norima susigrąžinti žemė patektų į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją. P. J. neatitiko šių sąlygų, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, jis turėjo būti priskirtas dešimtajai pretendentų eilei.

Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Atsakovė A. J. prašė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti ir jai iš pareiškėjo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Atsakovė paaiškino, kad P. J. mirė (duomenys neskelbtini) ir jo teisių perėmėja tapo sutuoktinė A. J., kuri toliau tvarkė visus su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius dokumentus. Pažymėjo, kad nors formaliai nuosavybės teisės buvo atkurtos P. J. vardu, tačiau tikroji nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijėja yra atsakovė A. J., o taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, turėjo būti atsižvelgta į atsakovės, kaip tremtinės, statusą. Be to, A. J. norima susigrąžinti žemė buvo ne tik toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teisėmis turėta žemė, bet ir tame pačiame (duomenys neskelbtini) rajone. Atsakovės nuomone, atkuriant nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, nes P. J. ir A. J. atitiko šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas ir galėjo būti priskirti trečiajai pretendentų eilei.

Atsakovė teigė, kad 2000 m. vasario 28 d. pateikdama prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, faktiškai gyveno Vilniaus apskrityje ir tai įrodo prašyme įrašytas jos adresas – (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad A. J. pateikė informaciją apie gyvenamosios vietos pakeitimą. Nurodė, kad aplinkybę, jog tuo metu atsakovė gyveno Vilniuje, gali paliudyti jos dukra J. K, su kuria A. J. gyveno, draugai ir kaimynai. Kadangi Žemės sklypas yra Vilniaus apskrityje, atkuriant nuosavybės teises, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju viešasis interesas nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad viešąjį interesą pažeidžia ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas, o tik toks, kuris yra esminis ir kuriuo objektyviai pažeidžiamos visuomenės, jos atitinkamos dalies teisės bei teisėti interesai. Vien faktas, kad nei P. J., nei atsakovė negyveno (duomenys neskelbtini) rajone, kuriame yra Asvejos regioninis parkas, nėra esminis teisės akto pažeidimas, pažeidžiantis ir viešąjį interesą. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi siekiama išsaugoti valstybinius parkus, valstybinius draustinius, kaip ypač vertingas vietoves. Be to, Asvejos regioninio parko nuostatuose įtvirtinta, kad šio parko įsteigimo tikslas yra išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Nurodė, kad per beveik penkiolika metų atsakovė nepadarė nė vieno veiksmo, dėl kurio būtų neįgyvendinti Asvejos regioninio parko tikslai. Jos iniciatyva nebuvo nukirstas nė vienas medis, nemėginta keisti žemės paskirties ar ieškoti kokių nors būdų statyboms ar kitiems neleistiniems veiksmams regioniniame parke ir hidrografiniame draustinyje, kurie galėtų pakeisti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Priešingai, A. J., kiek leido galimybės, prižiūrėjo Žemės sklypą, nuolat atvažiuodama ir jį tvarkydama. Taigi, net ir gyvendama Vilniaus rajone, ji užtikrino ypač vertingos teritorijos apsaugą bei nuolatinę priežiūrą.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, kadangi nuo J. A. P. pareiškimo prokurorui iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Be to, nuo prašomo panaikinti sprendimo priėmimo praėjo 15 metų, todėl mano, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo administracinio akto priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti A. J. sąžiningumu bei veiksmų teisėtumu, todėl laikytina, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti tik dėl netinkamo valdžios institucijų darbo, jų procedūrinių klaidų. Sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, buvo priimtas 2000 m. lapkričio 7 d., t. y. prieš daugiau nei 14 metų, todėl, panaikinus ginčijamus valdžios sprendimus ir atstačius buvusią padėtį, būtų paneigtos atsakovės teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą bei teisėtų lūkesčių apsaugą. Po nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo, t. y. per 15 metų, miškas tapo brandus, jo vertė išaugo, taigi pritaikius restituciją, A. J. ne tik prarastų žemės sklypą ežero pakrantėje be galimybės gauti lygiavertį žemės sklypą, bet ir prarastų turimo sklypo vertę, kuri per 15 metų padidėjo. Atsakovės nuomone, patenkinus pareiškėjo prašymą, A. J., visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu ta, kurią visuomenė ir valstybė patirtų, jeigu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas būtų atmestas, o teisei paklususios, valstybe ir jos teise pasitikėjusios atsakovės įgytos teisės būtų apgintos.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė A. J. atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Nurodė, kad visas žemės sklypas patenka į Asvejos regioninį parką. Nuo šio regioninio parko įsteigimo Žemės sklypo padėtis parko teritorijoje nesikeitė – nedidelė vakarinė Žemės sklypo dalis patenka į Asvejos kraštovaizdžio draustinį, o likusi dalis – į Asvejos regioninio parko rekreacinio prioriteto zoną. Taigi, Žemės sklypas nuo 1992 m. patenka į valstybinį parką, todėl atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turėjo būti vadovaujamasi specialiomis nuostatomis, įtvirtinančiomis nuosavybės teisių atkūrimą saugomose teritorijose. Atkreipė dėmesį, kad remiantis administracinių teismų praktika, nuosavybės teisės valstybiniame parke gali būti atkuriamos nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatų. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad P. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 turi būti panaikintas, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoti asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ignalinos 1-ojo notaro biuro notarė L. A. prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad 2009 m. birželio 15 d. papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) įpėdinės A. J. vardu buvo išduotas remiantis viešajame registre įrašytais duomenimis ir pagal viešajame registre įregistruotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387. Šie duomenys jokių abejonių dėl jų teisėtumo nekėlė ir kol jie teismo nėra nuginčyti, yra galiojantys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. J. Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 22 d. pateikė prašymą grąžinti J. J. nuosavybės teisėmis turėtus 9 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) P. J. mirė. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. vasario 18 d. parengė pažymą „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas P. J. vardu patvirtino išvadą Nr. 19 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Atsakovė A. J. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2000 m. vasario 28 d. pateikė prašymą, kad P. J. nuosavybės teisės į jam tenkantį (duomenys neskelbtini) esantį 1,93 ha žemės ir 1,37 ha miško būtų atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 86-4387 P. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. (duomenys neskelbtini) valdytą 1,93 ha žemės ir 0,96 miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,20 ha ploto miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklypą, taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusį 0,41 ha miško plotą bus atkurtos vėliau.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas. Nustatęs, jog Žemės sklypas yra ypač vertingoje teritorijoje, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas.

Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau nuo ginčijamo sprendimo priėmimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, t. y. daugiau nei 14 metų, todėl turi būti įvertinta ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyra. Teismas pažymėjo, kad valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, t. y. teritorijoms, kurios turi ypatingą išliekamąją vertę ir svarbą. Ginčo žemės sklypas yra Asvejos regioninio parko Asvejos kraštovaizdžio draustinyje, kurio tikslas yra išsaugoti unikalų Asvejos dubaklonio kraštovaizdį su viena ilgiausių Lietuvoje rininių ežerų sistema, gausiais gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingomis buveinėmis, retų rūšių augalija ir gyvūnija. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis žemės sklypams, esantiems draustinyje, nustato apribojimus. Taigi, ginama vertybė nagrinėjamu atveju yra užtikrinimas, kad nuosavybės atkūrimas į ypač vertingas teritorijas būtų pagrįstas ir teisėtas. Teismas sprendė, kad nors pripažintina, jog nuo ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, šis laiko tarpas negali pateisinti atsisakymo ginti viešąjį interesą, kurio objektas yra žemės sklypas, esantis ypač vertingoje teritorijoje.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, teismas padarė išvadą, kad tiek Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, tiek Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos yra taikomos būtent asmeniui, kuriam yra atkuriamos nuosavybės teisės, o ne jo įpėdiniui. Ginčo dėl to, kad P. J. negyveno tame rajone, kuriame jam buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas Žemės sklypas, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad minėtas asmuo nebuvo 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų karys savanoris, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, politinis kalinys, tremtinys ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas asmuo, o jo norima susigrąžinti žemė nepateko į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų, taigi yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas nurodė, kad vien ginčijamo sprendimo panaikinimas viešojo intereso realiai neapgina, todėl turi būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2009 m. birželio 15 d. papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi jis atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujančiam administravimo subjekto aktui. Pripažinus, kad paveldėjimo pagal testamentą atitinkamos dalys negalioja, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalimi turi būti taikoma restitucija ir 5,20 ha ploto Žemės sklypas turi būti grąžintas valstybei. Restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimo atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti, pobūdį, taip pat padarinius, kurie atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, teismas pažymėjo, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi pareigą per šešis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti P. J. nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus ginčijamą sprendimą, nuosavybės teisės lieka neatkurtos. Priimant šį sprendimą, turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 16 bei 18 straipsniais. Atsakovei A. J. buvo išaiškinta, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus, ji turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, teismas jos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą ir išaiškino teisę per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise pateikti tinkamo turinio prašymą.

III. Atsakovė A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti ir jai iš pareiškėjo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

Apeliantė sutinka su teismo padaryta išvada, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas turi būti pripažįstamas viešuoju interesu, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir neįvertino aplinkybės, kad viešuoju interesu taip pat laikomas ir siekis išlaikyti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, kuris sutampa su ieškinio senaties instituto paskirtimi. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti senaties terminą ir siekį išlaikyti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, kaip viešąjį interesą, o ne privatų vieno ar kelių asmenų interesą ir nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą.

Pažymi, kad pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (3)-V3-2907(12.5) ir jo prieduose nurodytus duomenis, žemės sklypas patenka į Asvejos regioninį parką (rekreacinio prioriteto zoną): nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. į Asvejos kraštovaizdžio draustinį patenka tik nedidelė vakarinė žemės sklypo dalis, taigi teismas nepagrįstai nurodė, kad visas žemės sklypas patenka į Asvejos regioninio parko kraštovaizdžio draustinį. Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 411 „Dėl Asvejos regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ 30 punktu, Asvejos regioninio parko miškuose, išskyrus rekreacinio prioriteto zonų miškus, formuojama tik minimali rekreacine infrastruktūra: įrengiami pažintiniai (pėsčiųjų, dviračių, žirginio turizmo) takai, apžvalgos aikštelės (regyklos), atokvėpio vietos, mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai, išsaugant natūralią gamtinę aplinką. Asvejos regioninio parko direkcijos teigimu, rekreacinio prioriteto zonos yra tai rekreacinių poreikių tenkinimui tinkamiausios miškingos ir agrarinės teritorijos, skiriamos intensyviausiam rekreaciniam naudojimui, paprastai su rekreacinių objektų statybomis ir miško parkų formavimu. Taigi, rekreacinio prioriteto zonoje veikla yra mažiau ribojama, nei kitose Asvejos regioninio parko zonose, o tai taip pat patvirtina, kad teisės aktų reikalavimo pažeidimai, atkuriant nuosavybės teises, yra nepakankami, kad juos būtų galima pripažinti viešojo intereso pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino, ir nepagrįstai nevertino atsakovės nurodytų su termino praleidimu susijusių argumentų bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, veiksmų, renkant įrodymus, trukmės. Taip pat nebuvo vertinama, ar renkami įrodymai buvo būtini, siekiant kreiptis į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senaties institutą, neįvertino visų svarbių aplinkybių, dėl kurių ilgą laiko tarpą nebuvo kreiptasi dėl viešojo intereso gynimo, ir apsiribojo tik ginamos vertybės – ypač vertingos teritorijos įvardijimu bei viso žemės sklypo nepagrįstu priskyrimu Asvejos regioninio parko Asvejos kraštovaizdžio draustiniui. Į Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorą kreipėsi J. A. P., kuris nuo 2002 m. žinojo, kad kaimyninis žemės sklypas priklauso A. J.. Įvertinus minėto asmens Asvejos regioniniame parke esančiame žemės sklype atliktus neteisėtus veiksmus (iškirto medžius ir krūmus bei bandė suformuoti privažiavimą į stovyklavietę), atsakovei kyla abejonių dėl J. A. P. prokurorui pateiktos informacijos teisingumo ir pagrįstumo. Pažymi, kad apie galbūt neteisėtai P. J. suteiktą žemės sklypą jau nuo 2002 m. buvo žinoma Asvejos regioninio parko direkcijai ir Švenčionių rajono policijos komisariato Pabradės policijos nuovadai, tačiau šios institucijos neatliko jokių veiksmų.

Atkreipia dėmesį, kad nebuvo nustatyta, jog A. J. atkuriant nuosavybės teises, būtų elgusis nesąžiningai. Žemės sklypas atsakovei buvo skirtas valstybės institucijų iniciatyva, o teisės aktų pažeidimus lėmė valdžios institucijų padarytos klaidos, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, kurioje buvo nustatyta, kad asmenys, siekdami nuosavybės teisių, klastojo dokumentus. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl P. J. teisės į jo tėvo J. J. nuosavybės teise valdytą sklypą ir panaikino tą administracinio sprendimo dalį, kuria P. J. buvo teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. valdytą žemę bei mišką. Atsakovės nuomone, nustatyti pažeidimai negali būti prilyginami nusikaltimams bei laikomi pakankamai šiurkščiais, kad būtų galima atsisakyti taikyti ieškinio senaties institutą. Be to, spręsdamas dėl akto panaikinimo būtinumo ir proporcingumo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinių bylų Nr. A261-198/2012, Nr. A602-1902/2013 ir Nr. A602-923/2013 faktinės aplinkybės iš esmė skiriasi nuo nagrinėjamame ginče susiklosčiusių aplinkybių. Negalima daryti išvados, kad A. J. turėjo galimybę žinoti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką valstybės saugomojoje teritorijoje ir elgdamasi sąžiningai bei protingai, galėjo numatyti ir tokiu būdu išvengti jai nepalankių pasekmių dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo valstybės saugomojoje teritorijoje. Ji taip pat neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų kilusi grėsmė saugomai teritorijai. Atsakovės nuomone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 86-4387 panaikinimas nėra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti, o ginčijamų aktų panaikinimas sukeltų teisinių santykių nestabilumą bei pažeistų konstitucines vertybes.

A. J. pažymi, kad restitucijos procedūra buvo pradėta 1991 m. spalio 22 d., kai P. J. Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 9 ha žemės plotą. Nuo šios procedūros pradžios iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo praėjo 24 metai, o toks laiko tarpas, apeliantės nuomone, negali būti laikomas pagrįstu. Pažymi, kad panaikinus aktus, kuriais buvo pabaigtas restitucijos vykdymas, būtų iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat visuomenė patirtų didelę žalą – būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise. Remiasi EŽTT byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. (duomenys neskelbtini), pateiktais išaiškinimais. Panaikinus skundžiamus aktus ir žemės sklypą grąžinus valstybei, dėl institucijų padarytų pažeidimų kilusi atsakomybės našta būtų perkelta atsakovei – jai tektų antrą kartą kartoti sudėtingą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą bei patirti su tuo susijusių sunkumų. A. J. siekiant gauti teisingos žalos atlyginimą, jai tektų didžiulė našta įrodyti kilusios žalos dydį. Atsakovės nuomone, patenkinus pareiškėjo prašymą, A. J., visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu ta, kurią visuomenė ir valstybė patirtų, jeigu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas būtų atmestas, o teisei paklususios, valstybe ir jos teise pasitikėjusios atsakovės įgytos teisės būtų apgintos.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškina, kad priešingai nei nurodo A. J., teismas vertino aplinkybę, jog nuo Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 86-4387 priėmimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, ir atsižvelgė į tai, kad privalu nustatyti ginamų vertybių bei poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą. Teismas konstatavo, kad žemė, į kurią P. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo ir yra saugomoje teritorijoje, t. y. Asvejos regioniniame parke, o valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, turinčiomis ypatingą išliekamąją vertę ir svarbą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisė, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, o pažeistų valstybės interesų gynimui. Teigia, kad ilgas laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, negali pateisinti atsisakymo ginti viešąjį interesą.

Pareiškėjas pažymi, kad Žemės sklypas saugomai teritorijai buvo priskirtas jau nuosavybės teisių atkūrimo metu. P. J. (duomenys neskelbtini) rajone, kuriame yra dalis Asvejos regioninio parko bei Žemės sklypas, negyveno ir nekilnojamojo turto neturėjo, todėl nuosavybės teisės šiam asmeniui buvo atkurtos ir Žemės sklypas, kuris iki nacionalizacijos buvo ne to valstybinio parko teritorijoje, perduotas neatlygintinai nuosavybėn aiškiai pažeidžiant imperatyvius Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nėra nurodytos atskiros valstybinio parko funkcinės zonos. Šioje normoje reglamentuota, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, o pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (3)-V3-2907(12.5) ir jo prieduose nurodytus duomenis į Asvejos regioninį parką, t. y. į saugomą teritoriją, nuo 1992 m. patenka visas Žemės sklypas.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas pažeidžiant ne tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, bet ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. nuosavybės teisės P. J. nepagrįstai buvo atkurtos į mišką ir žemę, apaugusią mišku, perduodant jam neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą toje apskrityje, kurioje jis negyveno, bei priskyrus jį ne tai pretendentų eilei.

Nurodo, kad administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštasis skyrius persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti J. A. P. pareiškimą dėl įstatymų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Iš pateiktų duomenų nebuvo galima spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra su 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2S-(206)-52838 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylos bei argumentuotos pozicijos dėl pareiškime nurodytų aplinkybių pateikimo, tačiau tik 2014 m. gruodžio 9 d. prokuratūrai buvo pateikti nuosavybės teisių P. J. atkūrimo bylos dokumentai bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimai nagrinėjamu klausimu.

Iš pateiktų dokumentų bei informacijos pareiškėjui nebuvo galimybės daryti išvadas dėl viešojo intereso pažeidimo, jo masto ir viešojo intereso gynimo pagrindo bei priemonių taikymo. Dėl trūkstamų duomenų, t. y. ar ginčo žemės sklypas patenka į saugomos teritorijos ribas, 2014 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, o tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2014 m. gruodžio 23 d. Tik iš šių papildomai gautų duomenų tapo aišku, kad nuosavybės teisės P. J. atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, 16 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, todėl terminas prokurorui kreiptis į teismą skaičiuotinas nuo šių reikšmingų dokumentų gavimo dienos, taigi 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškimas teismui buvo paduotas nepraleidus nustatyto termino.

Pareiškėjas nesutinka su apeliantės argumentu, kad apie galimai neteisėtai P. J. suteiktą žemės sklypą jau nuo 2002 m. spalio 17 d. buvo žinoma Švenčionių rajono policijos komisariato Pabradės policijos nuovadai, o nuo 2002 m. spalio 22 d. – Asvejos regioninio parko direkcijai, tačiau dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo kreiptasi. Pažymi, kad minėtose institucijose buvo nagrinėjami klausimai ne dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo. Kita vertus, ši aplinkybė, bet kuriuo atveju, nereiškia, kad prokurorui nėra pagrindo kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.

Priešingas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo bei kitų teisės aktų aiškinimas iš esmės paneigtų prokuroro teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai kitos valstybės institucijos jo tinkamai neapgynė. Kvestionuojant nuosavybės teises atkuriančių valstybės institucijų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir nepanaikinus ginčijamų sprendimų, valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis.

Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ginčija neteisėtą administracinį aktą, bet ne nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimą ar kitokį delsimą priimti administracinius aktus, būtent ginčijamo administracinio akto pagrindu atsakovei buvo sukurtos subjektinės teisės, todėl terminų skaičiavimas sietinas būtent su jų priėmimu, o ne su valstybės institucijų neveikimu. Nustačius, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, jog neteisėto sprendimo pagrindu gali susiformuoti teisėti apeliantės lūkesčiai. Be to, panaikinus minėtą administracinį aktą, šalių interesų pusiausvyra nebus neproporcingai pažeista vienos šalies naudai, nes nėra ginčijama P. J. teisė atkurti nuosavybės teises ir neužkertamas kelias jo teisių perėmėjai tokią teisę įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo įpareigota per šešis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti P. J. nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387, nuosavybės teisės lieka neatkurtos. Atsakovei taip pat buvo išaiškinta teisė teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovės A. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad teismas teisingai pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu bei pagrįstai akcentavo, kad visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu bei skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą taip ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

Atsižvelgęs į tai, kad Žemės sklypas yra vertingoje teritorijoje, teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas. Nors pripažintina, kad nuo ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, šis laiko tarpas negali pateisinti atsisakymo ginti viešąjį interesą, kurio objektas yra žemės sklypas, esantis vertingoje teritorijoje. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 86-4387 buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo nurodyti, kad buvo pažeista ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, nes ji nustatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami parduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Nei Nacionalinės žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos esančioje nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę byloje, nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose duomenų apie tai, kad P. J. gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, kuriame yra dalis Asvejos regioninio parko bei Žemės sklypas, ar būtų turėjęs nekilnojamojo turto minėtoje saugomoje teritorijoje, nėra.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka su teismo argumentais, kad vien ginčijamo sprendimo panaikinimas viešojo intereso realiai neapgina, todėl turi būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2009 m. birželio 15 d. papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi jis atsirado esant neteisėtam pagrindui. Teismui pripažinus, kad paveldėjimo pagal testamento dalys negalioja, turi būti taikoma restitucija ir valstybei grąžinamas 5,20 ha ploto Žemės sklypas. Atsakovas taip pat sutinka, kad turi būti pakartotinai sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškimu kreipėsi į teismą, ginčydamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) P. J.“ suteikiant 5,20 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris patenka į Asvejos regioninį parką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu ir tenkino.

Atsakovė A. J., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad teismas netinkamai vertino viešojo intereso pažeidimo reikšmę, neatsižvelgė į ilgą laiko tarpą nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo bei pareiškėjos argumentus dėl termino kreiptis į teismą praleidimo. Be to, turėjo būti atsižvelgta į apskritai ilgą nuosavybės teisių atkūrimo terminą bei atsakovės sąžiningą elgesį, kuriuo ji nesiekė ir negalėjo numatyti tokių pasekmių, ir kad po sprendimo panaikinimo vėl teks iš naujo pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso gynimo byloje, konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas, perduotas žemės sklypas yra ypač vertingoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke, dalis jo – Asvejos kraštovaizdžio draustinyje, kurio tikslas išsaugoti unikalų Asvejos dubaklonio kraštovaizdį su viena ilgiausių Lietuvoje rininių ežerų sistema, gausiais gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingomis buveinėmis, retų rūšių augalija ir gyvūnija (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 375 „Dėl Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“), todėl nepaisant ilgo laiko tarpo nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, siekiant užtikrinti nuosavybės teisių atkūrimo ypač vertingose teritorijose teisėtumą ir pagrįstumą, viešasis interesas turi būti ginamas.

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai dėl viešojo intereso gynimo būtinumo, atmeta apeliantės argumentą, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti teikiamas prioritetas privačiam interesui į prieš daugelį metų suteiktas teises, atsižvelgta į tai, kad tik nedidelė vakarinė žemės sklypo dalis patenka į Asvejos regioninio parko kraštovaizdžio draustinį, kita žemės sklypo dalis patenka į Asvejos regioninio parko rekreacinio prioriteto zoną. Pažymėtina, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies reikalavimus, įtvirtinančius, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis (red.1999 m. gegužės 13 d.

įstatymo Nr. VIII-1181 (nuo 1999 m. birželio 2 d.)). Taigi imperatyvūs įstatymo reikalavimai vienodai taikytini valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esančiai žemei ir miškams, viešojo intereso apsaugos aspektu nėra reikšminga, kokia žemės sklypo dalis patenka į draustinio teritoriją, kokia dalis – į rekreacinio prioriteto zoną. Nustatytu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas, susiaurindamas subjektų ratą, kurie galėtų pretenduoti atkuriant nuosavybės teises gauti žemės ar miško sklypus valstybiniuose parkuose ar draustiniuose, siekė tikslo riboti privačios nuosavybės dalį saugomose teritorijose, todėl viešojo intereso gynimas sietinas visų pirma su žemės ir miško sklypų suteikimo privatiems asmenims teisėtumu, o ne vien tik su saugomos teritorijos atskirų dalių statuso ypatumais.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustatė, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmynai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuojamos, išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų (red. 1995 m. liepos 4 d.

įstatymo Nr. I-1013 (nuo 1995 m. liepos 21 d.)).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras teismą su pareiškimu kreipėsi 2014 m. gruodžio 29 dieną nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, kuris, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai viešąjį interesą ginantis subjektas gavo pakankamai duomenų apie padarytus viešojo intereso pažeidimus (žr. administracinę bylą Nr. A822-2773/2012). Duomenys nagrinėjamoje byloje patvirtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštasis skyrius persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti J. A. P. pareiškimą dėl įstatymų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Pateiktų duomenų nepakako spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra su 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2S-(206)-52838 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylos bei argumentuotos pozicijos dėl pareiškime nurodytų aplinkybių pateikimo, tačiau tik 2014 m. gruodžio 9 d. prokuratūrai buvo pateikti nuosavybės teisių P. J. atkūrimo bylos dokumentai bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimai nagrinėjamu klausimu.

Dėl trūkstamų duomenų, t. y. ar ginčo žemės sklypas patenka į saugomos teritorijos ribas, 2014 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, o tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2014 m. gruodžio 23 d. Tik gavus šiuos duomenis tapo aišku, kad nuosavybės teisės P. J. atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, 16 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, todėl terminas prokurorui kreiptis į teismą skaičiuotinas nuo šių reikšmingų dokumentų gavimo dienos, taigi 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškimas teismui buvo paduotas nepraleidus nustatyto termino.

Nuo pradinės informacijos gavimo papildomų duomenų rinkimo laikas nebuvo pernelyg ilgas, į teismą, gavus reikiamus duomenis, buvo kreiptasi nedelsiant. Prokuroro reikalaujami duomenys visi buvo svarbūs rengiant pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo – tiek nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, tiek informacija, susijusi su ginčo teritorijos patekimu į Asvejos regiono parko ribas. Apeliantės pateikiami argumentai, kad apie P. J. suteiktą žemės sklypą jau nuo 2002 m. spalio 17 d. buvo žinoma Švenčionių rajono policijos komisariato Pabradės policijos nuovadai, o nuo 2002 m. spalio 22 d.

– Asvejos regioninio parko direkcijai, neturi įtakos sprendžiant apie tai, kada viešąjį interesą turinčiam teisę ginti subjektui tapo žinoma apie padarytus pažeidimus. Minėtose institucijose buvo nagrinėjami klausimai, nesusiję su nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškime nurodytų teisinių pagrindų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 86-4387, pripažino, kad jį priimant buvo pažeisti imperatyvūs įstatymų reikalavimai – Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, 16 straipsnio 6 dalį bei Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Jau minėta, kad pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies reikalavimus, įtvirtinančius, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, nes pilietis, kuriam buvo atkuriamos nuosavybės teisės, negyveno (duomenys neskelbtini) rajone, P. J. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Ignalinos mieste.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai. Šiuo atveju perduotas miško plotas buvo kitoje – (duomenys neskelbtini), negu gyveno pilietis ((duomenys neskelbtini)). Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, kad vykdant žemės reformą, žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami natūra ar perduodami arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei šį įstatymą, taip pat parduodami pagal šį įstatymą piliečiams žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo projektuose nustatytų ribų, 3 eile perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai tos apskrities teritorijoje piliečiams, kurie yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją ir yra toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė.

Byloje nustatyta, kad P. J. nepateko į šių asmenų kategoriją, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentus, kad ji faktiškai gyveno Vilniuje, turi tremtinės statusą, pagrįstai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri įtvirtino, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytiems piliečiams, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, mirus, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Taigi atsakovė A. J. yra asmens, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, įpėdinė, ir jos teisinė padėtis neturi reikšmės priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Konstatavus, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 86-4387 buvo priimtas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu iš esmės ir naikintinu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo pačiu, siekiant atkurti buvusią teisinę padėtį, pagrįstai panaikintas paveldėjimo teisės liudijimas bei ginčo žemės sklypas grąžintas valstybei.

Neteisėto administracinio akto panaikinimas nagrinėjamu atveju laikytinas būtina ir proporcinga priemone viešajam interesui apginti. Tokį sprendimą nulemia ginamo viešojo intereso reikšmė konkrečiu atveju – tai teritorijos statusas (valstybinis parkas ir valstybinis draustinis), nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumas. Nustatytų viešojo intereso pažeidimų mastas laikytinas pakankamai reikšmingu visai visuomenei, todėl pritaikytos priemonės laikytinos proporcingomis konkretaus asmens privataus intereso, susiklosčiusių teisinių santykių stabilumo, su tuo susijusių lūkesčių aspektu. Apeliantė nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomos aktualios teismų praktikos, susijusios su viešojo intereso apsauga, taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A146-700/2014, Nr. A261-198/2012, Nr. A602-1902/2013 ir Nr. A602-923/2013), nes aktualios yra nurodytose bylose suformuotos su viešojo intereso apsauga susijusios bendro pobūdžio teisės aiškinimo taisyklės, kurių taikymui faktinių aplinkybių skirtumai minėtose bylose nedaro įtakos.

Apeliantės nurodomi argumentai, kad ji elgėsi sąžiningai, priimant sprendimą nesiekė jokių neteisėtų tikslų ir jo priėmimą nulėmė išimtinai institucijos, kuriai pavesta priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises, veiksmai, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimais sukeltų pasekmių. Apeliantės teisėtų interesų apsaugą ir tęstinumą užtikrina išlikusi teisė atkurti nuosavybės teises, kuri turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka per nustatytus terminus, bei teisė reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo neteisėtus sprendimus priėmusiems subjektams. Šioje byloje taip pat nėra aktualūs apeliantės nurodomi aspektai, kurie buvo nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje P. prieš Lietuvą buvo konstatuotas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimas dėl to, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai kompensuota už atimtą žemės sklypą, nacionaliniams teismams priteisus žemės pirkimo-pardavimo metu sumokėtą investicinių čekių sumos piniginį ekvivalentą – 1 466,16 litus, t. y. byloje nagrinėtas teisingos restitucijos taikymo klausimas kitoje, ne nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių srityje, buvo sprendžiamas teisingo atlyginimo už paimamą turtą klausimas pripažinus negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės yra iš esmės kitokios, nes, kaip jau buvo minėta, apeliantės teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nėra paneigta, ji išlieka ir bus realizuojama.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino visus ginčui teisingai išspręsti reikšmingus aspektus, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus ir aktualią teismų praktiką, reikšmingą ginant viešąjį interesą, priėmė teistą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašė priteisti jai patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi A. J. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, t. y. procesinis sprendimas priimtas ne jos naudai, nėra jokio pagrindo priteisti jai teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 44 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė