2016-11-29 Nr. BB-5008-1-07-1-00409-2012-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-380-746/2016

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00409-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.3; 2.6.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Valiui,

nuteistajai D. M., jos gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka susipažino su baudžiamąja byla pagal l. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalies, kuria D. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, ir nuteistosios D. M. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendžio.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu D. M. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu, patenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro Rimanto Vagrio apeliacinį skundą ir panaikinus Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį, D. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 500 Lt, t. y. 3909 Eur), 300 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9450 Lt, t. y. 2736 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė 100 MGL (13 500 Lt, t. y. 3909 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. M. išieškota 4680,36 Lt (1355 Eur) valstybės naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistosios D. M. kasacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro Rimanto Vagrio apeliacinį skundą ir panaikinus Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį, priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259 Eur) bauda, o dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o jų kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų, apsvarsčiusi kasacinių skundų atitiktį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 368 straipsnio 2 dalies reikalavimams, keliamiems kasacinio skundo turiniui,

n u s t a t ė :

1. D. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Mokymo skyriaus renginių koordinatore, siekdama pateisinti ne tarnybos tikslais, bet asmeniniais reikalais išvažinėtą Tarnybos benziną, 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. lapkričio 30 d. Tarnybos administracinėse patalpose ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose suklastojo tikrus dokumentus – vienuolika Tarnybai panaudai perduoto lengvojo automobilio „Porsche“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lapų, kuriuose savo parašu patvirtino įrašytą žinomai melagingą informaciją apie jos automobiliu „Porsche“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neva nuvažiuotus maršrutus, ridas (km) ir šio automobilio spidometro parodymus išvykstant bei grįžus iš tarnybinių kelionių, ir juos 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. lapkričio 15 d. pateikė Tarnybos buhalterijai įtraukti į apskaitą.

2. D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už jai patikėto ne mažesnės kaip 4680,36 Lt (1355,53 Eur) (su PVM) vertės svetimo, t. y. Tarnybos, turto – benzino pasisavinimą iš UAB „Lukoil Baltija“ degalinių „Lukoil“ ir „Luktarna“ išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios D. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl įvykio aplinkybių ir baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektų ir dėl to D. M. nepagrįstai išteisino dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu nustatęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad D. M. veiksmuose yra visi BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai.

3.1.1. Pasak apeliacinės instancijos teismo, D. M. savo parašu patvirtino kelionės lapus, kurie yra tikri dokumentai, žinodama, kad juose nurodoma neteisinga informacija apie automobilį, šio automobilio spidometro rodmenis, važiuotą maršrutą, taip juos suklastodama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad D. M. šiuos tikrus dokumentus pasirašė, veikdama tiesiogine tyčia ir suvokdama savo veiksmų pobūdį bei pavojingumą; jos veiksmai klastojant dokumentus buvo svarbūs Tarnybai ir sukėlė reikšmingus padarinius, nes Tarnyba prarado galimybę kontroliuoti, kiek kuro D. M. sunaudoja.

3.1.2. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta objektyvių duomenų dėl to, ar D. M. važiavo konkrečiu laiku konkrečiu maršrutu, pažymėjo, kad šių aplinkybių nenustatymas nepanaikina jos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nekeičia jos veikos kvalifikavimo bei aprašymo.

3.1.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tai, jog kelionės lapus pildė Tarnybos buhalterė S. L., naudodamasi kompiuterine programa, taip pat nepanaikina D. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. M. savo parašu patvirtino kelionės lapus, suvokdama ir žinodama, kad juose yra nurodyta neteisinga informacija apie automobilį, automobilio ridą, neva šiuo automobiliu nuvažiuotą maršrutą ir, pasirašiusi juos, perduodavo šiuos tikrus suklastotus dokumentus Tarnybos buhalterijai, taip juos panaudodama.

3.2. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jos išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir ją pripažino kalta už šios nusikalstamos veikos padarymą.

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, vadovavosi ne tuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalyje nurodytu išteisinimo pagrindu ir nepagrįstai ją išteisino, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaip nepadariusią nusikalstamos veikos, turinčios nurodyto nusikaltimo požymių.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad D. M. savo veiksmais Tarnybai padarė turtinės žalos. Pasak apeliacinės instancijos teismo, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. M. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, tačiau joje neįrodyta, kad, apmokant Tarnybos lėšomis įsigyjamą kurą, Tarnybai buvo padaryta turtinės žalos.

4.1.1. Anot apeliacinės instancijos teismo, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. M. darbas nebuvo kontroliuojamas, tačiau buvo apskaitomas ir pripažintas atliktu tinkamai; baudžiamojoje byloje taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, kad D. M. neatliko darbo funkcijų ar nevažiavo darbo reikalais į kitus miestus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš baudžiamojoje byloje esančios transporto priemonės panaudos sutarties matyti, kad leidžiamo išnaudoti kuro kiekis per tam tikrą laikotarpį nurodytas pakankamai nedidelis, neperžengia protingo kiekio kuro, leidžiamo išnaudoti darbuotojui per mėnesį, ribų. Dėl to siejant šią aplinkybę su tuo, kad, kaip minėta, D. M. savo darbo funkcijas atliko ir tuo, kad viena iš pagrindinių jos darbo užduočių buvo važiavimas į kitus miestus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, akivaizdu, kad D. M. galėjo išnaudoti jai skirto kuro kiekį darbo reikmėms.

4.1.2. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, nurodytą išvadą patvirtina ir tai, kad Tarnyba nenurodė patyrusi turtinės žalos dėl D. M. panaudotų Tarnybos lėšų perkant kurą, neparašė pareiškimo dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos ir nepareiškė baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio.

4.1.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors D. M. automobiliu „Porsche“ nevažiavo kaltinime nurodytais maršrutais, baudžiamojoje byloje nepaneigta tai, kad ji galėjo panaudoti jai Tarnybos skirtas lėšas kurui įsigyti būtent darbo reikmėms, važiuojant kitais automobiliais ir kitais maršrutais.

4.1.4. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad D. M. savo veiksmais padarė turtinės žalos Tarnybai, „neturi reikšmės vertinant jos veiksmus baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį atsiradimo aspektu“, nes šio „nusikaltimo sudėtis yra formali, kas reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu atlikęs nors vieną iš alternatyvių veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir šie veiksmai nereikalauja padarinių atsiradimo“.

4.2. Dėl to apeliacinės instancijos teismas D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, išteisinus D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nebeliko ir pagrindo taikyti jai turto konfiskavimą.

5. Kasaciniu skundu l. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas V. Mociškis prašo apeliacinės instancijos 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį dėl D. M. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį pakeisti: pripažinti D. M. kalta padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą ir paskirti jai 100 MGL (3909 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėti su apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nusprendžiu jai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 60 MGL (2259 Eur) bauda ir galutinę subendrintą bausmę D. M. paskirti 120 MGL (4519 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, konfiskuoti D. M. 1355 Eur vertės turto.

6. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes, anot jo, tie patys ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti duomenys, pagrindžiantys D. M. kaltę dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, įrodo ir jos kaltę dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo.

6.1. Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme išnagrinėti ikiteisminio tyrimo duomenys (liudytojų S. B., A. K., S. L. ir kitų Tarnybos darbuotojų parodymai, dokumentai, patvirtinantys panaudai perduoto automobilio spidometro parodymus prieš perduodant automobilį panaudai ir spidometro parodymus po tiriamų veikų padarymo, kaltinime nurodyti kelionės lapai ir kuro įsigijimo kvitai bei šių dokumentų apžiūros protokolai, dokumentai, susiję su automobilio „Porsche“ perdavimu panaudai, iš dalies pačios D. M. parodymai, iš dalies D. M. iniciatyva pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. K. parodymai, kita baudžiamosios bylos medžiaga) vieni kitus papildo ir sudaro vieningą visumą duomenų, patvirtinančių, kad D. M. padarė ne tik BK 300 straipsnio 1 dalyje, bet ir BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

6.2. Kasatoriaus teigimu, nurodytos nusikalstamos veikos viena nuo kitos neatsiejamos ir tą labai gerai iliustruoja baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl D. M. vykimo 2010 m. gruodžio 29–30 d. maršrutu Panevėžys–Vilnius–Druskininkai ir atgal. Pasak kasatoriaus, tai, kad kelionės lape Nr. 255 nurodytu maršrutu D. M. vyko ne savo automobiliu (panaudai perduotu automobiliu „Porsche“ ar kitu savo automobiliu), o buvo vežama bendradarbio S. B. automobiliu, be panaudai perduoto automobilio spidometro parodymų, patvirtina liudytojai S. B., A. K., taip pat pati D. M.. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės parodo, kad D. M. ne tik suklastojo kelionės lapą Nr. 255, bet ir pasisavino šiai kelionei skirtą benziną.

6.3. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats konstatavo, kad D. M. kelionės lapus suklastojo turėdama siekį pateisinti ne tarnybos tikslais, bet asmeniniais reikalais išvažinėtą benziną. Kartu kasatorius pažymi, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų teismo iškeltą versiją, kad D. M. kurą galėjo išnaudoti tarnybos tikslais važinėdama ne tais maršrutais, kurie nurodyti kelionės lapuose, ir važinėdama ne panaudai perduotu automobiliu. Anot kasatoriaus, priešingai, D. M. parodymai, kad ji nevyko panaudai perduotu automobiliu į Druskininkus ir atgal, liudytojų S. B., A. K. parodymai, kad D. M. vyko į Druskininkus S. B. automobiliu, taip pat jų parodymai, kad D. M. per visą darbo laikotarpį jai skirtame kabinete buvo pasirodžiusi tik du kartus, D. M. ir liudytojos S. L. parodymai, kad visus duomenis apie keliones (maršrutą, spidometrų duomenis, ridą, kelionės datą ir pan.) pateikdavo D. M., o S. L. tik įrašydavo jos padiktuotus duomenis, dokumentų, patvirtinančių D. M. keliones, nebuvimas, D. M. vadovų E. M. ir A. Š. negalėjimas paaiškinti, kokiais konkrečiais tikslais ji vyko kaltinime nurodytais maršrutais, ir kiti baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad kaltinime teisingai nurodyta, jog D. M. ne tik suklastojo kelionės lapus, bet ir pasisavino kurą.

6.4. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net pačios D. M. parodymai nepatvirtina nurodytos apeliacinės instancijos teismo versijos. Pasak kasatoriaus, D. M. nė karto baudžiamosios bylos proceso teisme metu neparodė, kad į kaltinime nurodytas keliones ji būtų vykusi ne panaudai skirtu automobiliu: pirmosios instancijos teisme ji tvirtino, kad per visą savo darbo laikotarpį panaudai skirtu automobiliu nuvažiavo apie 14 000 km, kad panaudai skirtą automobilį naudojo išskirtinai tarnybos reikalams, o apeliacinės instancijos teisme antrą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą nurodė, kad panaudai skirtu automobiliu pravažinėjo šimtus tūkstančių kilometrų, naudojo jį ne tik tarnybos, bet ir asmeniniams tikslams, šiuo automobiliu važinėjo ne tik ji, bet ir jos šeimos nariai. Taigi, kasatoriaus nuomone, D. M. nė karto net neužsiminė, kad jai patikėtą kurą būtų pravažinėjusi kitu automobiliu vykdama darbo reikalais.

6.5. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad D. M. veiksmais nebuvo padaryta turtinės žalos Tarnybai. Anot kasatoriaus, tai, kad darbovietė į žiniaraščius ir kitos apskaitos dokumentus įrašė, jog D. M. atliko savo pareigas, neduoda pagrindo suabejoti tuo, kad ji pasisavino kurą – tai tyčinės ar netyčinės darbuotojos darbo drausmės kontrolės nebuvimo pasekmė. Kasatorius pažymi, kad iš D. M. bendradarbių apklausų matyti, kad jai buvo sudarytos išskirtinės darbo sąlygos, per visą darbo laikotarpį jai buvo duotos vos kelios konkrečios užduotys, niekas nekontroliavo, ar ji darbo metu yra darbe, nors darbo laiko žiniaraščiuose buvo žymima, kad ji dirba, taip pat to, ar ji vyksta kelionės lapuose nurodytais maršrutais tarnybiniais tikslais ar už darbovietės lėšas pirktus degalus naudoja asmeniniams tikslams. Tai, kad darbovietės vadovas nepareiškė civilinio ieškinio, kasatoriaus tvirtinimu, taip pat neleidžia daryti išvados apie turtinės žalos buvimą ar nebuvimą. Pasak kasatoriaus, neatmestina, kad vadovas galėjo atsisakyti reikšti civilinį ieškinį ne dėl to, kad jis abejotų tuo, jog D. M. pasisavino įmonės turtą, bet dėl savo asmeninių sumetimų. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnybos vadovas E. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis nereikš civilinio ieškinio tol, kol negaus D. M. kaltę patvirtinančio teismo nuosprendžio. Tai, kad D. M. kurą galėjo panaudoti ne savo asmeninėms, bet darbovietės reikmėms, važinėdama darbo reikalais kitais automobiliais kitais maršrutais, kasatoriaus nuomone, irgi yra netinkamas argumentas, nes iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. M. darbovietė suteikė teisę sunaudoti tam tikrą kiekį degalų ne apskritai, o būtent vykdant konkrečias užduotis, važiuojant konkrečiais maršrutais ir vykstant į keliones ne bet kokiu, o konkrečiu panaudai perduotu automobiliu, kuris sunaudoja tam tikrą kiekį degalų 100 km.

7. Kasaciniu skundu nuteistoji D. M. ir jos gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį be pakeitimų arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendį, perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, formaliai vertino dokumentų klastojimo faktą ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir Aukščiausiasis Teismas) suformuota praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, be to, nepagrįstai konstatavo BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos buvimą D. M. veiksmuose.

8.1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys leidžia vienareikšmiškai konstatuoti, kad 2010–2011 metais automobilis „Porsche“ nebuvo naudojamas, o tai kartu „leidžia daryti išvadą, kad duomenys, nurodyti kelionės lapuose dėl automobilio naudojimo ir šiuo automobiliu pravažiuotus maršrutus ir ridas, yra neteisingi“. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nurodė baudžiamojoje byloje esant nustatytas dvi esmines aplinkybes: pirma, D. M. atlikdama darbo funkcijas vyko į nenustatyto skaičiaus ir maršrutų keliones; antra, kelionės lapuose buvo nurodoma neteisinga informacija apie automobilį, kuriuo buvo važiuota, ir apie šio automobilio spidometro parodymus. Kasatorių tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas apibrėžti D. M. inkriminuoto dokumentų klastojimo pavojingumą, padarė visiškai nepagrįstą, kitiems apeliacinės instancijos teismo argumentams prieštaraujančią išvadą, kad nustačius, jog kelionės lapuose nurodant automobilį, kuriuo nebuvo važiuota, ir neteisingus šio automobilio spidometro rodmenis bei nuvažiuotų kilometrų skaičius, Tarnyba prarado galimybę kontroliuoti D. M. veiksmus naudojant Tarnybos kurą. Kasatorių nuomone, skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kuri paneigia kitas teismo išvadas ir kaltinimą dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, kad vien faktas, jog įsigaliojus panaudos sutarčiai automobilio spidometro rodmenys buvo nurodyti visiškai neteisingai, savaime patvirtina, kad automobilio spidometro rodmenys ir nuvažiuoti kilometrai nebuvo teisiškai reikšmingi nei D. M., nei jos darbdaviui ir Tarnybos buhalterei.

8.2. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, kad nėra pagrindo teigti, jog D. M. savo veiksmais Tarnybai padarė turtinės žalos; byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant galima būtų daryti išvadą, kad D. M. nebuvo atlikusi darbo funkcijų ar nevažiavusi darbo reikalais į kitus miestus; D. M. savo darbo funkcijas atliko ir tai, kad viena jos pagrindinių darbo užduočių buvo važiavimas į kitus miestus, todėl akivaizdu, kad D. M. galėjo išnaudoti jai skirto kuro kiekį darbo reikmėms; nors D. M. ir nevažiavo nurodytais maršrutais automobiliu „Porsche“, baudžiamojoje byloje nepaneigta, kad ji galėjo panaudoti jai Tarnybos skirtas lėšas kurui įsigyti būtent darbo reikmėms, važiuodama kitais automobiliais ir kitais maršrutais. Kasatorių nuomone, šios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja kitoms apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir paneigia D. M. kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

8.3. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, esminės ir įrodinėtinos inkriminuoto kaltinimo aplinkybės yra tos, jog D. M., siekdama pateisinti ne tarnybos tikslais, bet asmeniniais reikalais išvažinėtą kurą, vienuolikoje kelionės lapų savo parašu patvirtino įrašytą žinomai melagingą informaciją apie jos automobiliu „Porsche“ neva nuvažiuotus maršrutus, ridas, spidometro parodymus išvykstant ir grįžus iš tarnybinių kelionių ir šiuos kelionių lapus panaudojo pateikdama juos Tarnybos buhalterijai.

8.4. Kasatoriai, išdėstę Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosios bylose dėl BK 300 straipsnio taikymo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir vertindamas D. M. veiksmus kaip nusikalstamus bei pavojingus, neatsižvelgė į tai, kad nei Tarnybai, nei kam nors kitam nebuvo padaryta žalos. Kartu kasatoriai pažymi, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad D. M. savo veiksmais Tarnybai padarė turtinės žalos, nes jos darbas buvo apskaitomas ir pripažintas atliktu tinkamai; baudžiamojoje byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima konstatuoti, kad D. M. neatliko darbo funkcijų ar nevažiavo darbo reikalais į kitus miestus. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog D. M. galėjo panaudoti jai tarnybos skirtas lėšas kurui įsigyti būtent darbo reikmėms. Taigi, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. M. vykdė savo darbo funkcijas ir vykdė jas tinkamai, o tarnybos jai skirtą kurą naudojo ne asmeninėms reikmėms, bet darbo funkcijoms atlikti, ir vykdydama darbo funkcijas važiavo kelionės lapuose nurodytais maršrutais. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, „kelionės lapuose nurodyti maršrutai laikytini teisingais“.

8.5. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kelionės lapuose esanti informacija apie automobilį, jo spidometro rodmenis yra reikšminga tuo aspektu, kad leidžia patikrinti ir kontroliuoti kelionės maršrutą, ilgį, sunaudoto kuro, apskaičiuojant nurodyto automobilio vidutinį benzino sunaudojimą, kiekį, todėl kelionės lapuose nurodžius neteisingą automobilį, neteisingus spidometro rodmenis buvo iškreipta Tarnybos veikla ir tai sukėlė jai teisiškai reikšmingus padarinius, nes Tarnyba neturėjo galimybės patikrinti kuro sunaudojimo pagrįstumo. Tačiau, kasatorių tvirtinimu, po to nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pateikė šią jo paties išvadą paneigiančius argumentus ir nurodė, kad pati Tarnyba pripažino, jog D. M. kurui skirtas lėšas, kaip ir patį kurą, panaudojo pagrįstai – Tarnybos reikmėms, atlikdama darbo funkcijas. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos proceso teisme metu apklausti Tarnybos darbuotojai parodė, kad nustatant kuro sunaudojimą ir jo sunaudojimo pagrįstumą reikšmę turi tik nuvažiuoti maršrutai, o ne automobilio spidometro rodmenys. Vadinasi, kasatorių teigimu, Tarnyba kuro sunaudojimo pagrįstumą nustatydavo ne pagal automobilio spidometro duomenis, bet pagal pateiktus nuvažiuotus maršrutus. Taigi, pasak kasatorių, akivaizdu, kad net ir ne to automobilio nurodymas ir klaidingų automobilio spidometro rodmenų įrašymas į kelionės lapus nesukelia kokių nors neigiamų teisiškai reikšmingų padarinių ir todėl negali būti laikomas pavojinga veika, užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę.

8.6. Kasatorių nuomone, šiuo atveju yra reikšmingos trys aplinkybės: nuvažiuotas maršrutas, rida (kelionės kilometražas) ir spidometro parodymai. Anot kasatorių, akivaizdu, kad D. M. kelionės lapuose nurodė teisingus maršrutus, kuriais ji vyko ar galėjo vykti darbo reikalais; tai pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas. Ridos (kelionės kilometražo) duomenys, kasatorių teigimu, iš viso negali būti suklastoti, „nes jais žymimas atstumas tarp miestų“. Kasatorių tvirtinimu, vieninteliai duomenys, kurie yra klaidingai nurodyti kelionės lapuose – spidometro parodymai, tačiau tai turi būti vertinama tik kaip formali techninė klaida, o ne kaip pavojinga nusikalstama veika, nes D. M. veiksmuose nebuvo ir negalėjo būti tikslo bei tyčios klastoti kelionės lapus, juose nurodant melagingus duomenis. Be to, pasak kasatorių, „tokia formalia kelionės lapuose padaryta klaida bei D. M. veiksmais pasirašant kelionės lapus negalėjo būti ir nebuvo padaryta žala nei VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai, nei baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms“.

8.7. Kartu kasatoriai pažymi, kad, apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje konstatavus, jog D. M. jai pavestas darbo funkcijas atliko tinkamai, Tarnybos kurą naudojo ne asmeniniais, o tik tarnybos tikslais, ir pripažinus, kad kelionės lapuose nurodytais maršrutais D. M. važiavo ir kad tokie kelionės lapuose nurodyti maršrutai yra teisingi, nebelieka D. M. inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būtino subjektyviojo požymio kaltės – tiesioginės tyčios klastoti dokumentus.

9. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. M. naudojimosi „Porsche“ automobiliu, kelionės lapų pildymo, jų pasirašymo ir D. M. veiksmus vertindamas kaip nusikalstamus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nevertino baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos, nepalygino visų byloje esančių duomenų tarpusavyje ir nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, o savo išvadas grindė iš esmės vadovaudamasis tik vienu, kaltinimą palaikančios šalies pateiktu, argumentu nemotyvuotai atmesdamas visus kitus įrodymus.

9.1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl D. M. inkriminuoto vienuolikos Tarnybai panaudai perduoto automobilio „Porsche“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lapų suklastojimo, iš esmės rėmėsi vien tik prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad D. M. priklausančiu automobiliu „Porsche“ 2010–2011 metais buvo nuvažiuoti tik 9 km, nes techninės apžiūros 2010 m. gegužės 14 d. metu šio automobilio spidometras rodė 84 167 km, o ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gruodžio 29 d. apžiūrėjus automobilį, jo spidometras rodė 84 176 km. Kasatorių tvirtinimu, taip apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas visus kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir nevertindamas kitų įrodymų, vadovaudamasis išimtinai tuo, kad D. M. automobiliu „Porsche“ neva nuvažiavo tik 9 km, padarė nepagrįstą išvadą, kad ji šiuo automobiliu nesinaudojo ir tai, pasak teismo, „savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad duomenys, nurodyti kelionės lapuose dėl automobilio naudojimo ir šiuo automobiliu pravažiuotų maršrutų ir ridų, yra neteisingi“.

9.1.1. Kasatoriai atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad D. M., duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad jos automobilio „Porsche“ spidometras rodo tik penkis skaičius, yra mechaninis, todėl, pasiekęs 100 000 km ribą, persisuka ir kilometrus skaičiuoja iš naujo; automobiliu naudojosi tiek ji pati, tiek jos šeimos nariai, todėl ji ir jos šeimos nariai per dvejus metus galėjo pravažiuoti ir pravažiavo ne 9 km, o daugiau nei 100 000 km. Pasak kasatorių, nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats pripažino, kad 100 000 km atstumo pravažiavimas 2010 m. gegužės 14 d.–2011 m. lapkričio 29 d. yra įmanomas, tačiau nurodytus D. M. parodymus ir kitus jos parodymus nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus, argumentuodamas tuo, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme ji nenurodė, kad jos automobiliu „Porsche“ naudojosi ir kiti asmenys; tokie D. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ji „nesiekia duoti teisingų parodymų apie įvykio aplinkybes, savo parodymus priderina prie byloje tuo momentu nustatytų aplinkybių, o prieštaringų parodymų davimas patvirtina, kad automobilis „Porsche“ iš viso nebuvo naudojamas“. Kasatorių nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra prieštaringa, nepagrįsta ir neparemta baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Kasatorių teigimu, byloje surinkti įrodymai nepaneigia D. M. parodymų, kad automobiliu „Porsche“ važinėjo ir kiti asmenys – jos šeimos nariai, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nevertino ir dėl to nepasisakė. Kartu kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių galimiems prieštaravimams pašalinti, D. M. parodymams patikrinti ir išsiaiškinti, ar automobiliu „Porsche“ važinėjo ir kiti asmenys, o tik formaliai, remdamasis niekuo nepagrįstais spėliojimais, konstatavo, kad šis automobilis apskritai nebuvo naudojamas.

9.1.2. Be to, kasatoriai nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra „Porsche“ automobilių centro 2016 m. sausio 5 d. pažyma Nr. PA-S16-01-05, patvirtinanti, kad automobiliai „Porsche 944“, pagaminti 1982–1985 metais, buvo gaminami su mechaninio tipo spidometrais, kurie pasiekus maksimalią skalę persiverčia ir skaičiuoja kilometrus nuo 1 km, tačiau šios pažymos apeliacinės instancijos teismas nevertino, dėl jos nepasisakė ir nenurodė, kodėl šiuo įrodymu nesivadovauja.

9.1.3. Kasatorių teigimu, priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti G. K., V. M., Ž. I.-Ž., S. P., L. K., S. B., A. K., R. S., S. L., A. Š., G. E., G. B. neparodė nematę, kad D. M. važiuotų automobiliu „Porsche“ – visi jie nurodė nežinantys ar nepamenantys, kokiu automobiliu važinėjo D. M.

9.1.4. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė taip pat įrodymais nepagrįstas ir nemotyvuotas išvadas, kad liudytojo P. A. parodymai apie tai, kokiu laiku automobilis „Porsche“ buvo pastatytas UAB „Distenas“ patalpose, ir V. K., V. L. parodymai apie tai, jog jie važiavo su D. M. jos automobiliu „Porsche“, nepaneigia teismo padarytų išvadų. Pasak kasatorių, iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, atmesdamas liudytojų P. A., V. K., V. L. parodymus, šių asmenų parodymų nevertino, nepateikė konkrečių ir aiškių argumentų, kodėl juos atmeta kaip nepatikimus ir neteisingus, ir tik formaliai nurodė, kad sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, jog tokie parodymai yra neva duoti turint tikslą padėti D. M.. Kasatoriai pažymi, kad vien tai, jog liudytojas P. A. negalėjo tiksliai nurodyti, kada automobilis „Porsche“ buvo pastatytas UAB „Distenas“ garaže, savaime neleidžia teigti, kad jo parodymai yra nepatikimi ir kad D. M. automobiliu „Porsche“ nevažinėjo. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino liudytojo P. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, parodė, kad D. M. nuolat naudojosi automobiliu „Porsche“ ir jis į UAB „Distenas“ garažą buvo įvarytas tik tada, kai D. M. paprašė pažiūrėti automobilio stabdžius, tačiau to padaryti nebuvo spėta, nes po kelių dienų pareigūnai automobilį užplombavo. Be to, anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė bei nevertino ir liudytojo V. K. parodymų, duotų pirmos instancijos teisme, kad jam yra tekę su D. M. važiuoti „Porsche“ automobiliu.

9.1.5. Kasatoriai taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas aiškių motyvų ir nevertindamas pirmosios instancijos teisme duotų liudytojo V. L. kitų baudžiamosios bylos įrodymų kontekste, jo parodymus nepagrįstai atmetė kaip neteisingus. Kasatoriai, nurodę, kad liudytojas V. L., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, pirmosios instancijos teisme parodė, kad su D. M. jos automobiliu „Porsche“ yra važiavęs iš Panevėžio „į Tauragę, į futbolo federaciją, taip pat į Gargždus, Vilnių, Kauną dėl ūkininkų vežimo į futbolo čempionatą ir bilietų gavimo tam reikalui“. Tai, kad D. M. bendravo su V. L. ir rūpinosi ūkininkų vežimo į futbolo čempionatą klausimais, pasak kasatorių, patvirtino ir Tarnybos direktorius E. M., kuris parodė davęs D. M. pavedimą surengti ūkininkų išvykimą į Europos futbolo čempionatą ir tam parūpinti bilietus. Tačiau, anot kasatorių, šio liudytojo parodymų apeliacinės instancijos teismas taip pat neanalizavo, nevertino ir nenurodė, kodėl jais nesivadovavo.

9.2. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. M. baudžiamąją bylą, pažeidė rungtyniškumo principą, nes nemotyvuotai nepriėmė gynybos pateiktų įrodymų ir nepridėjo jų prie baudžiamosios bylos.

9.2.1. Kasatorių teigimu, gynyba apeliacinės instancijos teismo 2016 m. vasario 24 d. posėdyje pateikė prašymą prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos prijungti dokumentus iš kitos baudžiamosios bylos (prokuroro 2011 m. lapkričio 23 d. prašymą atlikti kratą UAB „Distenas“ patalpose, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį leisti atlikti kratą, 2011 m. lapkričio 29 d. kratos protokolą), įrodančius, kad 2011 m. lapkričio 29 d. atliktos kratos metu automobilio „Porsche“ UAB „Distenas“ garaže nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, pažeisdamas BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo principą, šį prašymą nepagrįstai atmetė motyvuodamas tuo, kad gynėjo pateikti dokumentai neturi 100 proc. įrodomosios vertės byloje ir kad teismas neturi pagrindo priimti nutarties BPK 162 straipsnio pagrindu, nes „tokie dokumentai gali būti pridėti teismo, nagrinėjančio bylą, arba prokuroro, kontroliuojančio ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje, sutikimu“.

9.2.2. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyti dokumentai yra labai svarbūs vertinant D. M. veiksmus, nes jie, kaip ir kiti apeliacinės instancijos teismo nevertinti įrodymai, paneigia teismo padarytas išvadas, kad automobiliu „Porsche“ 2010–2011 metais nebuvo važinėjama. Be to, šiuose dokumentuose nurodytus duomenis patvirtina ir D. M. apeliacinės instancijos teismo 2016 m. vasario 24 d. posėdyje duoti parodymai.

9.3. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė įrodymais nepagrįstas išvadas ir dėl D. M. veiksmų jai pasirašant kelionės lapus bei kelionės lapuose nurodytos informacijos, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus dėl kelionės lapų pildymo ir juose esančios informacijos vertino atskirai vieną nuo kito, dalies įrodymų nevertino ir nepasisakė, kodėl jais nesivadovauja, be to, nuosprendį grindė prieštaringais motyvais ir viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis.

9.3.1. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad D. M. tinkamai atliko savo darbo funkcijas, taip pat konstatavo, kad nėra duomenų, paneigiančių tai, kad ji, atlikdama šias funkcijas, važiavo kelionės lapuose nurodytais maršrutais. Taigi, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kelionės lapuose nurodytais maršrutais D. M. vyko ir jos kelionės lapuose nurodyti maršrutai yra teisingi. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo išaiškinta ir nustatyta, kokiu automobiliu D. M. važiavo į kelionės lapuose nurodytas keliones, ir tai leidžia teigti, kad ji į kelionės lapuose nurodytas keliones galėjo vykti ir automobiliu „Porsche“.

9.3.2. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl D. M. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį grindė išimtinai vien tuo, kad kelionės lapuose yra nurodyti neteisingi automobilio spidometro rodmenys (kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kelionės lapuose nurodytais maršrutais D. M. vyko, todėl kelionės lapuose nurodyti maršrutai, kasatorių nuomone, laikytini teisingais), ir neaptarė bei nevertino pirmosios instancijos teisme kaip liudytojų apklaustų S. B., A. K., S. L., A. Š. parodymų apie tai, kad panaudos automobiliams spidometro duomenys, nurodomi kelionės lapuose, yra visiškai nereikšmingi ir apskritai neturėtų būti žymimi ir nurodomi, nes jie visuomet nesutampa su realiais automobilio spidometro parodymais ir neatitinka tikrovės, taip pat nenurodė, kodėl šiuos liudytojų parodymus atmeta.

9.3.3. Be to, kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas klaidingų spidometro duomenų nurodymą kelionės lapuose kaip nusikalstamus D. M. veiksmus, nevertino bei neatsižvelgė ir į baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, „kad tie patys kelionės lapai yra naudojami tiek tarnybiniams, tiek panaudos automobiliams, nors tarnybiniai automobiliai yra skirti važiavimui išimtinai tik tarnybos reikalais, o panaudos automobiliai yra naudojami ir asmeniniais tikslais. Būtent todėl tarnybinių automobilių kelionės lapuose spidometro rodmenys atitinka, o panaudos automobilių kelionės lapuose – ne“.

9.3.4. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė bei nevertino ir to, kad kelionės lapai yra pildomi naudojantis kompiuterine programa, kuri automatiškai apskaičiuoja ir spidometro, ir kitus rodmenis pagal nuvažiuotus kilometrus, taip pat to, kad kelionės lapus pildė ne D. M., o Tarnybos buhalterė S. L. – D. M. juos tik pasirašydavo.

10. Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė D. M. išteisinimo pagrindą ir ją dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

10.1. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą privalo motyvuoti ne tik keisdamas nuosprendžio rūšį, bet ir procesinio sprendimo pagrindą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl yra keičiamas išteisinimo procesinis pagrindas.

10.2. Kartu kasatoriai pažymi, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytos aplinkybės iš esmės yra tapačios: abiejų instancijų teismai pripažino, kad D. M. važiavo tarnybos reikalais, kurą naudojo tarnybos reikalais, darbo funkcijas atliko tinkamai, Tarnybai žalos nepadarė. Taigi, kasatorių nuomone, šios teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. M. nepadarė jai inkriminuojamo BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo.

11. L. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas V. Mociškio ir nuteistosios D. M. bei jos gynėjo advokato M. Bliuvo kasaciniai skundai nenagrinėtini, o teismo procesas nutrauktinas.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, taip pat dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

12.1. L. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas V. Mociškio kasacinis skundas šioje baudžiamojoje byloje iš esmės yra paduotas dėl, jo nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo apeliacinės instancijos teismui D. M. išteisinant dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, o nuteistosios D. M. ir jos gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinis skundas – dėl, jų nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo apeliacinės instancijos teismui nuteisiant D. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 7, 20 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų.

Kita vertus, kasatoriai kasaciniuose skunduose atitinkamai nurodo, kad: baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme išnagrinėti ikiteisminio tyrimo duomenys (liudytojų S. B., A. K., S. L. ir kitų Tarnybos darbuotojų parodymai, dokumentai, patvirtinantys panaudai perduoto automobilio spidometro parodymus prieš perduodant automobilį panaudai ir spidometro parodymus po tiriamų veikų padarymo, kaltinime nurodyti kelionės lapai ir kuro įsigijimo kvitai bei šių dokumentų apžiūros protokolai, dokumentai, susiję su automobilio „Porsche“ perdavimu panaudai, iš dalies pačios D.

M. parodymai, iš dalies D. M. iniciatyva pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. K. parodymai, kita baudžiamosios bylos medžiaga) vieni kitus papildo ir sudaro vieningą visumą duomenų, patvirtinančių, kad D. M. padarė ne tik BK 300 straipsnio 1 dalyje, bet ir BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą; tai, kad kelionės lape Nr. 255 nurodytu maršrutu D. M. vyko ne savo automobiliu (panaudai perduotu automobiliu „Porsche“ ar kitu savo automobiliu), o buvo vežama bendradarbio S. B. automobiliu, be panaudai perduoto automobilio spidometro parodymų, patvirtina liudytojai S. B., A.

K., taip pat pati D. M.; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats konstatavo, kad D. M. kelionės lapus suklastojo turėdama siekį pateisinti ne tarnybos tikslais, bet asmeniniais reikalais išvažinėtą benziną; baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų teismo iškeltą versiją, kad D. M. kurą galėjo išnaudoti tarnybos tikslais važinėdama ne tais maršrutais, kurie nurodyti kelionės lapuose, ir važinėdama ne panaudai perduotu automobiliu; D. M. parodymai, kad ji nevyko panaudai perduotu automobiliu į Druskininkus ir atgal, liudytojų S. B., A.

K. parodymai, kad D. M. vyko į Druskininkus S. B. automobiliu, taip pat jų parodymai, kad D. M. per visą darbo laikotarpį jai skirtame kabinete buvo pasirodžiusi tik du kartus, D. M. ir liudytojos S. L. parodymai, kad visus duomenis apie keliones (maršrutą, spidometrų duomenis, ridą, kelionės datą ir pan.) pateikdavo D. M., o S. L. tik įrašydavo jos padiktuotus duomenis, dokumentų, patvirtinančių D. M. keliones, nebuvimas, D. M. vadovų E. M. ir A. Š. negalėjimas paaiškinti, kokiais konkrečiais tikslais ji vyko kaltinime nurodytais maršrutais, ir kiti baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad kaltinime teisingai nurodyta, jog D.

M. ne tik suklastojo kelionės lapus, bet ir pasisavino kurą; D. M. parodymai nepatvirtina nurodytos apeliacinės instancijos teismo versijos; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. M. veiksmais nebuvo padaryta turtinės žalos Tarnybai; apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys leidžia vienareikšmiškai konstatuoti, kad 2010–2011 metais automobilis „Porsche“ nebuvo naudojamas, o tai kartu „leidžia daryti išvadą, kad duomenys, nurodyti kelionės lapuose dėl automobilio naudojimo ir šiuo automobiliu pravažiuotus maršrutus ir ridas, yra neteisingi“; apeliacinės instancijos teismas, siekdamas apibrėžti D.

M. inkriminuoto dokumentų klastojimo pavojingumą, padarė visiškai nepagrįstą, kitiems apeliacinės instancijos teismo argumentams prieštaraujančią išvadą, kad nustačius, jog kelionės lapuose nurodant automobilį, kuriuo nebuvo važiuota, ir neteisingus šio automobilio spidometro rodmenis bei nuvažiuotų kilometrų skaičius, Tarnyba prarado galimybę kontroliuoti D. M. veiksmus naudojant Tarnybos kurą; apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. M. vykdė savo darbo funkcijas ir vykdė jas tinkamai, o tarnybos jai skirtą kurą naudojo ne asmeninėms reikmėms, bet darbo funkcijoms atlikti, ir vykdydama darbo funkcijas važiavo kelionės lapuose nurodytais maršrutais, todėl „kelionės lapuose nurodyti maršrutai laikytini teisingais“; baudžiamosios bylos proceso teisme metu apklausti Tarnybos darbuotojai parodė, kad nustatant kuro sunaudojimą ir jo sunaudojimo pagrįstumą reikšmę turi tik nuvažiuoti maršrutai, o ne automobilio spidometro rodmenys, taigi Tarnyba kuro sunaudojimo pagrįstumą nustatydavo ne pagal automobilio spidometro duomenis, bet pagal pateiktus nuvažiuotus maršrutus; akivaizdu, kad D.

M. kelionės lapuose nurodė teisingus maršrutus, kuriais ji vyko ar galėjo vykti darbo reikalais; tai pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas; D. M., duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad jos automobilio „Porsche“ spidometras rodo tik penkis skaičius, yra mechaninis, todėl, pasiekęs 100 000 km ribą, persisuka ir kilometrus skaičiuoja iš naujo; automobiliu naudojosi tiek ji pati, tiek jos šeimos nariai, todėl ji ir jos šeimos nariai per dvejus metus galėjo pravažiuoti ir pravažiavo ne 9 km, o daugiau nei 100 000 km; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad 100 000 km atstumo pravažiavimas 2010 m. gegužės 14 d.–2011 m. lapkričio 29 d. yra įmanomas, tačiau nurodytus D.

M. parodymus ir kitus jos parodymus nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus, argumentuodamas tuo, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme ji nenurodė, kad jos automobiliu „Porsche“ naudojosi ir kiti asmenys; byloje surinkti įrodymai nepaneigia D. M. parodymų, kad automobiliu „Porsche“ važinėjo ir kiti asmenys – jos šeimos nariai, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nevertino ir dėl to nepasisakė; baudžiamojoje byloje yra „Porsche“ automobilių centro 2016 m. sausio 5 d. pažyma Nr. PA-S16-01-05, patvirtinanti, kad automobiliai „Porsche 944“, pagaminti 1982–1985 metais, buvo gaminami su mechaninio tipo spidometrais, kurie pasiekus maksimalią skalę persiverčia ir skaičiuoja kilometrus nuo 1 km; baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti G.

K., V. M., Ž. I.-Ž., S. P., L. K., S. B., A. K., R. S., S. L., A. Š., G. E., G. B. neparodė nematę, kad D. M. važiuotų automobiliu „Porsche“ – visi jie nurodė nežinantys ar nepamenantys, kokiu automobiliu važinėjo D. M.; baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo išaiškinta ir nustatyta, kokiu automobiliu D. M. važiavo į kelionės lapuose nurodytas keliones, ir tai leidžia teigti, kad ji į kelionės lapuose nurodytas keliones galėjo vykti ir automobiliu „Porsche“; apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas klaidingų spidometro duomenų nurodymą kelionės lapuose kaip nusikalstamus D.

M. veiksmus, nevertino bei neatsižvelgė ir į baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, „kad tie patys kelionės lapai yra naudojami tiek tarnybiniams, tiek panaudos automobiliams, nors tarnybiniai automobiliai yra skirti važiavimui išimtinai tik tarnybos reikalais, o panaudos automobiliai yra naudojami ir asmeniniais tikslais. Būtent todėl tarnybinių automobilių kelionės lapuose spidometro rodmenys atitinka, o panaudos automobilių kelionės lapuose – ne“, ir kt.

12.2. Tokio pobūdžio teiginiai iš esmės sudaro abiejų kasacinių skundų turinį. Taigi kasatoriai savo skundais iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo. Vadinasi, kasatoriai netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kada atitinkami kasatorių teiginiai apie netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (BK 183 straipsnio 1 dalį ar 300 straipsnio 1 dalį) iš esmės grindžiami kasatorių išdėstyta sava versija (supratimu) apie faktines bylos aplinkybes. O tai, kad teismų išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka kasatorių pozicijos (lūkesčių), laikoma baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 5 dalies) pažeidimu. Vadinasi, yra pagrindas tvirtinti, kad kasaciniuose skunduose minimi baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų straipsniai, kurių nuostatos, kasatorių nuomone, yra netinkamai pritaikytos ar pažeistos, nurodomi formaliai, nepateikiant teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokie kasacinių skundų teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.

Dėl BPK 381 straipsnio 1 dalies taikymo

14. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija posėdžio pradžioje gali proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva apsvarstyti, ar kasacinis skundas nagrinėtinas. Pripažinus kasacinį skundą nenagrinėtinu, teismo procesas nutraukiamas (BPK 381 straipsnio 1 dalis).

14.1. Ši BPK nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas kasaciniams skundams nustatydamas griežtus reikalavimus (BPK 368, 369 straipsniai), kartu įtvirtina pareigą kiekvienoje baudžiamojoje byloje patikrinti, ar kasatoriai laikosi šių reikalavimų ne tik sprendžiant kasacinių skundų priėmimo klausimą (BPK 372 straipsnis), bet ir kasacinės instancijos teismo teisę bylos nagrinėjimo metu įvertinti kasacinių skundų atitiktį BPK 368, 369 straipsnių reikalavimams (BPK 381 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme neįtvirtintas draudimas šį klausimą spręsti ir teismo baigiamojo akto byloje priėmimo metu. BPK 381 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje kasacinio proceso nutraukimą, nurodyta, kad teismas šiuo klausimu priima nutartį, tačiau tiesiogiai nėra įtvirtinta, kokiame kasacinio bylos nagrinėjimo etape ši nutartis turi būti priimta. Vadinasi, tokia nutartis gali būti priimta teismo posėdžio pradžioje arba, jeigu skundų neatitikimas BPK reikalavimams nustatomas vėliau, – tolimesniame proceso etape, taip pat ir teismo baigiamojo akto priėmimo metu. Toks aiškinimas dera su kitomis BPK nuostatomis, kuriomis užtikrinama, kad Aukščiausiajame Teisme kasaciniame procese būtų priimami ir nagrinėjami tik skundai teisės klausimais (BPK 368 straipsnio 2 dalis, 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis).

14.2. Pažymėtina ir tai, kad jei bylos nagrinėjimo teisme posėdyje dalyvauja kaltinimo ir gynybos šalys ir jos pateikia savo paaiškinimus, išdėsto skundų argumentus ir t. t., teismas turi daugiau galimybių tinkamai įvertinti ir kasacinių skundų atitiktį baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams. Tuo pačiu minima BPK 381 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad kasacinės instancijos teismas negali viršyti savo įgaliojimų ribų ir iš esmės išnagrinėti skundus, neatitinkančius kasaciniams skundams keliamų reikalavimų. Šios nuostatos taikymas vėlesniame proceso etape sudaro prielaidas užtikrinti ir vieningą Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl kasacinių skundų atitikties BPK reikalavimams, taip pat asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principo įgyvendinimą (BPK 6 straipsnis).

14.3. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta, kokiais pagrindais remiantis kasacinis skundas teismo posėdyje pripažįstamas nenagrinėtinu ir teismo posėdis nutraukiamas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje BPK 381 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu laikomas kasacinio skundo neatitikimas BPK 368, 369 straipsnių reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2009, 2K-176/2011, 2K-609-746/2015).

14.4. Sistemiškai aiškinant nurodytą BPK 381 straipsnio 1 dalies nuostatą BPK normų, įtvirtinančių baudžiamųjų bylų nagrinėjimą kasacine žodinio ar rašytinio proceso tvarka, kontekste pažymėtina, kad klausimas, kada kasacinis skundas teismo gali būti pripažįstamas nenagrinėtinu ir teismo procesas nutraukiamas rašytinio bylų nagrinėjimo proceso metu, apskritai nekeliamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2011, 2K-236/2012, 2K-609-746/2015).

14.5. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kasatoriai ir teismo posėdžio metu iš esmės nepasinaudojo galimybe pateikti savo kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą teisinius argumentus. Teismo posėdžio metu dauguma kasacinių skundų teiginių buvo atkartojami kritikuojant apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kasatoriai dėstė savas faktinių bylos aplinkybių versijas, jų interpretavimą, savą byloje gautų duomenų, įrodymų vertinimą. Tokie kasatorių teiginiai, išdėstyti bylą nagrinėjant teismo posėdyje ir iš esmės atkartojantys kasacinių skundų teiginius, yra susiję ne su teisės klausimais ir negali būti baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyku.

15. Be to, pažymėtina, kad l. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas V. Mociškio kasaciniu skundu prašoma pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 1 dalis), t. y. pripažinti D. M. kalta padarius šią nusikalstamą veiką, taip pat pateikiamas su tuo susijęs prašymas skirti skunde nurodytą bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą ir subendrinti su bausme, paskirta už kitą nusikalstamą veiką (BK 300 straipsnio 1 dalis).

15.1. Pagal BPK 368 straipsnį 2 dalį kasaciniame skunde turi būti išdėstytas kasatoriaus prašymas. Kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose nurodytus sprendimus. Šio straipsnio 6 punkte įtvirtinti ir teismo įgaliojimai, išnagrinėjus kasacinę bylą, pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį. Tačiau toks sprendimas gali būti priimtas tik esant BPK 369 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams.

15.2. Paprastai nuosprendis ar nutartis gali būti pakeičiami tuo atveju, kai teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pavyzdžiui, pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Pakeičiant teismo nuosprendį ar nutartį kasaciniame teisme asmuo gali būti ir pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės teismų priešingai baudžiamojo įstatymo reikalavimams įvertinta kaip nenusikalstama. Atskirais atvejais nuosprendis ar nutartis gali būti pakeičiami, kai nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK pažeidimai. Teismo nuosprendis ar nutartis kasaciniame teisme gali būti keičiami, jei taip nepažeidžiamos gynybos teisės. Priešingu atveju turi būti priimtas kitas BPK 382 straipsnyje nurodytas sprendimas, pavyzdžiui, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Tačiau, kaip minėta, byla kasacinės instancijos teisme visuomet nagrinėjama tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde turi būti pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl to ir prašymas pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį kasaciniame skunde gali būti grindžiamas tik būtent tokiais teisiniais argumentais. Tuo tarpu prokuroro šioje baudžiamojoje byloje pateiktame kasaciniame skunde tai nėra padaryta.

16. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad l. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas V. Mociškio ir nuteistosios D. M. bei jos gynėjo advokato M. Bliuvo kasaciniai skundai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų, keliamų kasacinio skundo turiniui. Dėl to nuteistosios D. M. baudžiamojoje byloje paduoti kasaciniai skundai paliktini nenagrinėtini, o teismo procesas šioje byloje nutrauktinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

L. e. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Valdemaro Mociškio ir nuteistosios D. M. bei jos gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinius skundus palikti nenagrinėtus ir teismo procesą nutraukti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas

Jonas Prapiestis