2017-01-25 Nr. AB-1853-3-61-3-04715-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-166-492/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04715-2016-9 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. (J. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos prokuratūros dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas

J. V. su 2016 m. gruodžio 5 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė pažeidžia jo teises ginti savo nekaltumą, neorganizuoja akistatos su galimu bendrininku ir nukentėjusiąja, apklausų metu nekviečia gynėjo ir vertėjo. Be to, J. V. su dešinės kojos kulkšnies lūžiais buvo konvojuotas į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir verčiamas iš ketvirto aukšto leistis į antrą ir iš antro aukšto lipti į ketvirtą, nekreipiant dėmesio į jo pastabas dėl sveikatos būklės. Dėl neteisėtų Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės veiksmų J.

V. patyrė depresiją, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos bei sveikatos pablogėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsniu bei Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. ir 2007 m. gegužės 22 d. nutartimis, padarė išvadą, kad ginčai dėl žalos atlyginimo, kai žala siejama su prokuratūros, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliktais tiriant nusikalstamas veikas bei šioms institucijoms veikiant kaip ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese subjektams, nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Teismas nustatė, kad J. V. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, siekdamas žalos atlyginimo, kuris, jo manymu, kilo iš neteisėtų Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atliekant ikiteisminį tyrimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliami reikalavimai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra siejami su ikiteisminio tyrimo metu atliktais prokurorės veiksmais. Įvertinęs J. V. argumentus ir nurodytus veiksmus, su kuriais siejama jam padaryta žala, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra kildinamas iš prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl keliamas ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją. Teismas pažymėjo, kad žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į tai, teismas J. V. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje nustatyta tvarka, dėl žalos atlyginimo turi teisę, kreiptis į bendros kompetencijos teismą.

III.

Pareiškėjas J. V. pateikė atskirąjį skundą, įvardytą apeliaciniu skundu, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir jo skundą priimti nagrinėti. Pareiškėjas nurodo, kad į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi dėl to, kad Vilniaus apygardos prokuratūra pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį ir prašė atlyginti patirtą

10 000 Eur neturtinę žalą. Pažymi, kad siekiant remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teigia, kad teismas net nebandė išsiaiškinti nurodytų aplinkybių ir tiesiog atsisakė priimti J. V. skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio

2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą,

nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir

34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir

teismo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės

teisės reglamentuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai

teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo

17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-4/2016). Taigi, ikiteisminiame tyrime atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies

3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai, be kita ko, nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad patirtą neturtinę žalą jis kildina iš Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės procesinių veiksmų – jo prašomų akistatų neorganizavimo, gynėjo bei vertėjo dalyvavimo neužtikrinimo. Šie Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės veiksmai neabejotinai yra susiję su teisingumo vykdymu, ir nėra kildinami iš Vilniaus apygardos prokuratūros, kaip

viešojo administravimo subjekto, veiksmų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme,

todėl ši pareiškėjo keliamo ginčo dalis iš esmės nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio

1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl administraciniai teismai negali spręsti J. V. aptartais veiksmais galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Padaręs išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis nėra teisminga administraciniam teismui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo institucijos ar jos pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad J. V. taip pat ginčija Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės veiksmus, susijusius su jo konvojavimu į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, motyvuodamas tuo, kad nepaisant dešinės kojos kulkšnies lūžių, pareiškėjas buvo verčiamas lipti bei leistis laiptais.

Tinkamų konvojavimo sąlygų sudarymas negali būti laikoma procesiniais veiksmais, susijusiais su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Organizuodama J. V. konvojavimą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė veikė kaip viešojo administravimo subjektas, šie veiksmai negali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Kadangi konvojavimo organizavimo veiksmai yra veikla viešojo administravimo teisinių santykių srityje, skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjo patirtos konvojavimo į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą metu, turi būti nagrinėjami administraciniuose teismuose.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir šią Vilniaus apygardos prokuratūros veiklą vertino kaip procesinius veiksmus, susijusius su ikiteisminio tyrimu, todėl nepagrįstai atsisakė priimti visą pareiškėjo J. V. skundą. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti byloje tinkamus atsakovo Lietuvos valstybės atstovus, jei paaiškėtų kad konvojavimo funkcijų vykdymą Vilniaus apygardos prokuratūra buvo pavedus kitam šiuos veiksmus atlikti įgalintam subjektui. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne visas faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galbūt netinkamo konvojavimo organizavimo, atlyginimo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl nepagrįstai atsisakė priimti šią J.

V. skundo dalį. Aptarta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta ir pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galbūt netinkamo konvojavimo organizavimo, atlyginimo priėmimo klausimą grąžinama iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

13 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti pareiškėjo J. V. (J. V.) skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos dėl galbūt netinkamo jo konvojavimo į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, atlyginimo panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė