N-261-1111-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N261-1111/2012

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-02582-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 50.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) įgaliota pareigūnė 2010 m. liepos 27 d. D. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, kaip valstybės įmonės „Panevėžio miškų urėdija“ (toliau – ir VĮ „Panevėžio miškų urėdija“) miškų urėdas, būdamas atsakingas už VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ veiklos organizavimą, neįgyvendino tinkamų organizacinių duomenų saugumo priemonių, skirtų apsaugoti asmens duomenims nuo neteisėto atskleidimo, kadangi 2010 m. sausio 14 d. VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje buvo neteisėtai, nesant nė vieno Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnyje ar kitame ADTAĮ straipsnyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, paskelbti ir 2010 m. liepos 4 d. dar skelbiami R. J. asmens duomenys (vardas, pavardė, tikslus gyvenamosios vietos adresas ir informacija apie jam surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą). Protokole nurodyta, jog tokia veika D. L. pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21414 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą D. L. atžvilgiu dėl ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė nenustatęs jo veikoje minėto pažeidimo sudėties. Teismas nurodė, kad šios bylos kontekste nagrinėtinas klausimas, ar egzistuoja ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytos asmens duomenų teisėto tvarkymo (paskelbimo) sąlygos, t. y. ar buvo įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, ar surinktų asmens duomenų paskelbimas buvo atliktas dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas, ir ar duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (asmens, kurio duomenys paviešinti, duomenų apsauga bei privataus gyvenimo neliečiamumas).

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei ATPK nuostatomis, taip pat teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad teisingumo sistema yra vienas esminių kiekvienos demokratinės visuomenės institutų, ypatinga vieta joje tenka nepriklausomiems teismams arba nagrinėjamu atveju valstybės įgaliotiems asmenims, todėl klausimai, susiję su teisingumo vykdymu ir teisingumo sistemos veikimu, neabejotinai priskirtini viešojo intereso klausimams, o šiuo atveju R. J., nubausto pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, asmens duomenys buvo paskelbti dėl teisėto intereso.

Taip pat pažymėjo, jog bylos kontekste svarbiausia nustatyti, kokios apimties asmens domenų paskelbimas yra pateisinamas bei proporcingas siekiamam tikslui. Atkreipė dėmesį, kad ATPK 254 straipsnis numato, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama viešai. Siekiant didinti auklėjamąjį ir prevencinį administracinių teisės pažeidimų bylų proceso vaidmenį, tokios bylos gali būti nagrinėjamos tiesiogiai darbo kolektyvuose, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens mokymosi arba gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgęs į esamą reglamentavimą, teismas konstatavo, kad visais atvejais siekiamam tikslui yra proporcingas tokių duomenų paviešinimas, kurie sudaro teisės pažeidimo sudėtį bei kuriais remiamasi priimtame sprendime individualizuojant asmeniui skiriamą bausmę, taip pat tų duomenų, kurie leidžia visuomenei individualizuoti konkretų administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, siekiant kontroliuoti teisingumo vykdymo procesą, tačiau neišviešinant duomenų, kurių paskelbimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui (pvz., ypatingi asmens duomenys, kurie neturi įtakos pažeidimo kvalifikavimui ar nuobaudos individualizavimui).

Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju buvo paviešinti asmens vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas bei administracinio teisės pažeidimo aplinkybės, o šių duomenų paskelbimas neatskleidžia asmens ypatingų duomenų ar kitų duomenų, kurie nėra susiję su administracinio teisės pažeidimo byla, tačiau leidžia visuomenei identifikuoti konkretų asmenį, padariusį teisės pažeidimą, bei užtikrina pažeidimų išviešinimo prevencinę reikšmę. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad, paskelbiant asmens duomenis, buvo įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms, o duomenis tvarkyti reikėjo dėl teisėto intereso, kurio siekė VĮ „Panevėžio miškų urėdija“, be to, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens interesai nėra svarbesni, kadangi nurodytų asmens duomenų paviešinimas buvo proporcinga priemonė teisės į asmens duomenų apsaugą ribojimui.

Atsižvelgęs į tai, teismas kitų administracinėn atsakomybėn patraukto D. L. argumentų dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo formos ir turinio bei surašymo aplinkybių nenagrinėjo, kaip teisiškai nereikšmingų.

II. Apeliaciniu skundu Inspekcija prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Manė, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, jog VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ turi pasirinkti tokius prevencinius veiksmus ir jų įgyvendinimą, kurie nepažeistų ADTAĮ įtvirtinto reikalavimo tvarkyti asmens duomenis nepažeidžiant konstitucinės teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pažymėjo, kad visuomenei prieinamuose teismų sprendimuose esantys asmens duomenys nuasmeninami, todėl, taikant analogiją, šiuo atveju asmens duomenys taip pat neturėtų būti skelbiami viešai, o ATPK 254 straipsnyje įtvirtintas proceso viešumas nėra susijęs su asmens duomenų skelbimu. Be to, atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų argumentų, o būtent dėl minėtų duomenų paskelbimo 2010 m. sausio 14 d., kai nutarimas priimtas tik 2010 m. sausio 13 d. Be to, pabrėžė, kad minėtą nutarimą R. J. apskundė ir galutinis sprendimas dar nėra priimtas. Teigė, jog taip klaidinama visuomenė, kenkiama R. J. ir jo artimiesiems.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L. prašė skundo netenkinti ir palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą nepakeistą. Manė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Palaikydamas ginčijamo nutarimo motyvus, D. L. papildomai nurodė, jog rinktis vienus ar kitus prevencijos būdus turi teisę pati urėdija, o apeliantas neįvertino, kad šiuo atveju yra svarbesnis urėdijos interesas (sutampantis su viešuoju interesu) vykdyti administracinių teisės pažeidimų prevenciją, o ne brakonieriaus interesas išlikti visuomenei nežinomu. Teigė, kad nėra jokio pagrindo lyginti teismų sprendimų su straipsniu urėdijos interneto svetainėje, be to, urėdija visuomenės neklaidino, nes skelbė tik tuo metu esamą informaciją. Taip pat atkreipė dėmesį, jog jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra neteisėtas, kadangi jį surašė ne pareigūnė, jis surašytas ne tinkamam pažeidimo subjektui ir jo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi Nr. N62-1988/2011 Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas administracinio teisės pažeidimo protokolo reikšmę, ne kartą yra pabrėžęs, jog kartais protokolas vertinamas ir kaip procesinis dokumentas, kuriuo pradedama administracinė byla, todėl jis turi būti surašytas tik kompetentingo subjekto. Nurodė, kad ATPK aiškiai išvardija asmenis, turinčius teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, atitinkamai ATPK 280 straipsnio 2 punktas numato, jog, ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.

Šios nuostatos itin svarbios, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio bei sudėties. Tokiai aplinkybei paaiškėjus, administracinio teisės pažeidimo bylos procesas, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, negali būti pradėtas, o pradėjus – turi būti nutrauktas, t. y. bylos nagrinėjimas iš esmės yra negalimas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir D. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teismas pirmiausia nustatinėjo, ar Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė R.

A. nagrinėjamu atveju turėjo teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pabrėžė, kad ATPK (redakcija, galiojusi protokolo surašymo metu) 2591 straipsnio 1 dalis numatė, jog administracinių teisės pažeidimų bylose pagal ATPK 21414 straipsnį teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pareigūnai. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu „Dėl įgaliojimų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus suteikimo“ įgaliojimai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus pagal ATPK 21414 straipsnį suteikti inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėjui, šio skyriaus vyriausiesiems specialistams bei Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjui ir šio skyriaus vyriausiesiems specialistams.

Atitinkamai pagal Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.2 punktą tokiam karjeros valstybės tarnautojui priklausė administracinių teisės pažeidimų protokolų pagal Inspekcijos suteiktus įgaliojimus surašymo funkcija. Atkreipė dėmesį, kad iš ATPK 2591 straipsnio analizės matyti, jog teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus pirmiausia siejama su instituciniu žinybingumu, o ne, kaip klaidingai nurodo D. L., vien tik su konkretaus jį surašančio asmens statusu atitinkamoje institucijoje.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir protokolo surašymo metu buvusią Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos struktūrą, teismas padarė išvadą, jog R. A. buvo tinkamai įgaliota suformuluoti D. L. atitinkamą administracinį kaltinimą ir jį procesiškai įforminti administracinio teisės pažeidimo protokolu. Tačiau, išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendė, kad administracinis kaltinimas pareikštas netinkamam subjektui. Nurodė, jog ATPK 21414 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant ADTAĮ.

Tuo tarpu ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Pažymėjo, kad ATPK 21414 straipsnio sankcijoje pažeidimo subjektas nekonkretizuotas, todėl, įvertinus pačios normos turinį, administracinio teisės pažeidimo protokole pareikštą kaltinimą (jis orientuotas tik į konkrečių duomenų išviešinimą, o ne organizacinių duomenų apsaugos priemonių neįgyvendinimą) bei administracinės atsakomybės subjekto sampratą (ATPK 8 str. 1 d., 12 str., 19 str.), nustatant tinkamą atsakomybės subjektą šiuo atveju būtina išsiaiškinti, kas atliko konkretų veiksmą su asmens duomenimis, kuris neatitinka ADTAĮ reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas D. L. buvo surašytas Inspekcijai ištyrus R. J. skundą ir nustačius, kad VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ internetinėje svetainėje buvo neteisėtai paskelbti R. J. asmens duomenys. Atkreipė dėmesį, jog minėtą pranešimą ruošė ir paskelbė ryšių su visuomene specialistė J. L., o byloje nėra neginčijamų duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L. pastarajai būtų davęs nurodymą, kaip tvarkyti galimų pažeidėjų duomenis.

Teismas, įvertinęs tai, kas nustatyta, taip pat J. L. pareigas bei atsakomybę, padarė išvadą, jog šiuo atveju D. L. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai (ATPK 250 str. 1 p.). Nustačiusi minėtą aplinkybę ir atsižvelgusi į asmeniui inkriminuoto pažeidimo pobūdį, teisėjų kolegija nutarė pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą, kaip priimtą tuo pačiu pagrindu, tačiau keisti nutarimo motyvaciją.

IV. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1988/2011, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu. Nurodė, kad LVAT 2010 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N62-2706/2010, kurioje nutarė netenkinti Inspekcijos apeliacinio skundo ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla dėl pažeidimo, numatyto ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje, R.

K. atžvilgiu buvo nutraukta, nesant tinkamo subjekto, palikti nepakeistą. LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. taip pat priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N62-1988/2011, kurioje nutarė atmesti Inspekcijos apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą, kuriuo D. L. administracinio teisės pažeidimo byla, pradėta pagal ATPK 21414 straipsnio 1 dalį, buvo nutraukta, nenustačius asmens veiksmuose pažeidimo sudėties, palikti nepakeistą. Inspekcija teigė, kad minėtose LVAT nutartyse nėra užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas, kadangi tiek R.

K., Mažeikių rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiajai specialistei, tiek D. L., VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ miškų urėdui (urėdijos vadovui), Inspekcija surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus už ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą esant vienodoms aplinkybėms – abiem atvejais asmens duomenys oficialiuose įstaigų interneto tinklalapiuose buvo paskelbti neteisėtai, t. y. nesant nė vienam ADTAĮ numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui. Pažymėjo, kad pirmuoju atveju (dėl asmens duomenų paviešinimo Mažeikių rajono savivaldybės interneto tinklalapyje) Inspekcija nustatė, jog už pažeidimą yra atsakinga R.

K., kadangi ji pagal pareigybės aprašymą buvo atsakinga už pranešimų spaudai rengimą bei talpinimą savivaldybės interneto tinklalapyje, taip pat buvo nustatyta, kad ji pati šį pranešimą su asmens duomenimis parengė bei patalpino tinklalapyje, o jokio rašytinio nurodymo iš savo vadovo(-ų) gavusi nebuvo. Tačiau, pasisakydamas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimo, LVAT konstatavo, kad R. K. negali būti laikoma nei duomenų tvarkytoja, nei duomenų valdytoja, nes neatitinka duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo požymių, todėl negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn už protokole nurodytą ADTAĮ normų nesilaikymą.

Taip pat pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais tiesiogiai ir asmeniškai atsako savivaldybės administracijos direktorius, kuris yra šios savivaldybės įstaigos vadovas, o byloje nėra duomenų, kad R. K., kaip savivaldybės administracijos darbuotoja, būtų paskirta atsakingu asmeniu už duomenų valdymą ar tvarkymą minėtoje įstaigoje; iš pareigybės aprašymo matyti, jog duomenų valdymas ar tvarkymas šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijoms nepriskirtas.

Atkreipė dėmesį, kad Inspekcija, vadovaudamasi šia LVAT suformuota praktika, nustatinėdama atsakingą asmenį kitoje byloje, kurioje buvo padarytas identiškas pažeidimas esant tokioms pačioms aplinkybėms – neteisėtas asmens duomenų paskelbimas oficialiame įstaigos (šiuo atveju VĮ „Panevėžio miškų urėdija“) interneto tinklalapyje (taip pat nebuvus rašytinio vadovo nurodymo specialistei šį pranešimą su asmens duomenimis interneto tinklalapyje patalpinti), už nustatytą pažeidimą protokolą surašė jau urėdijos vadovui – miškų urėdui D.

L., o ne pranešimą pagal pareigybės aprašymą parengusiai ir patalpinusiai urėdijos ryšių su visuomene specialistei J. L.. Tačiau LVAT, pasisakydamas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo, konstatavo, kad minėtą pranešimą (su pareiškėjo asmens duomenimis) ruošė ir paskelbė ryšių su visuomene specialistė J. L., o byloje nėra neginčijamų duomenų, jog D. L. būtų davęs pastarajai nurodymą kaip tvarkyti galimų pažeidėjų duomenis, todėl, įvertinęs minėtą aplinkybę bei J. L. pareigas ir atsakomybę, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju D.

L. administracinėn atsakomybėn yra patrauktas nepagrįstai. Inspekcija pabrėžė, kad LVAT neatsižvelgė į jos argumentus, jog būtent urėdijos vadovas – D. L. – urėdijoje buvo atsakingas už urėdijos veiklos organizavimą, be to, jis pats buvo pripažinęs, kad šiuo informacijos apie pažeidėjus viešinimu urėdija siekė prevencinių tikslų, o prevencijos „politikos“ formavimas ir priemonių parinkimas (tame tarpe ir sprendimas dėl pažeidėjų viešinimo interneto tinklalapyje) įeina į vadovo, ne ryšių su visuomene specialistės, kuri suformuotą prevencijos „politiką“ turi vykdyti, atsakomybę.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad tam, jog urėdijos ryšių su visuomene specialistę būtų galima laikyti atsakingu asmeniu už aukščiau nurodytą pažeidimą, atsižvelgiant į LVAT nutartį dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimo, ji turėjo būti paskirta atsakingu asmeniu už duomenų valdymą ar tvarkymą urėdijoje, o taip nebuvo, ką patvirtina ir jos pareigybės aprašymas, iš kurio matyti, kad duomenų valdymas ar tvarkymas šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijoms nepriskirtas. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Inspekcija teigė, kad akivaizdu, jog LVAT praktika dėl to paties dalyko esant analogiškoms aplinkybėms yra nevienoda (netgi priešinga), o LVAT šiose nutartyse nurodyti argumentai vieni kitiems prieštarauja, todėl Inspekcijai nėra aišku, kuria iš teismo priimtų nutarčių ateityje sprendžiant dėl atsakingo asmens nustatymo reikėtų vadovautis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi Nr. P249-92/2012 Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymą tenkino ir atnaujino procesą D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1988/2011 bei perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad prašomoje atnaujinti administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nustatant už administracinio teisės pažeidimo padarymą atsakingą subjektą, todėl šioje byloje yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, P. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija pagrindą procesui atnaujinti siejo su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutarties Nr. P249-92/2012 (b. l. 93–99), kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, teisėjų kolegija vertino, jog šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nustatant už ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą atsakingą subjektą.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartyje Nr. P249-92/2012 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuoja, jog šioje byloje pasisakytina dėl nagrinėjamu atveju už ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą atsakingo subjekto ir atitinkamai spręstina, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs D. L. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi Nr. N62-1988/2011 pagrįstai paliko galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą.

VI. ATPK 21414 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt. Taigi ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje pažeidimo subjektas nekonkretizuotas. Tuo tarpu pagal ADTAĮ 53 straipsnį (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) įstatymų nustatyta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą taikoma duomenų valdytojams, duomenų tvarkytojams ir kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad remiantis ADTAĮ 2 straipsnio 6 dalimi, duomenų tvarkytojas apibrėžiamas kaip juridinis ar fizinis (kuris nėra duomenų valdytojo darbuotojas) asmuo, duomenų valdytojo įgaliotas tvarkyti asmens duomenis; duomenų tvarkytojas ir (arba) jo skyrimo tvarka gali būti nustatyti įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Atitinkamai duomenų valdytojas apibrėžiamas kaip juridinis ar fizinis asmuo, kuris vienas arba drauge su kitais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ir priemones; jeigu duomenų tvarkymo tikslus nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, duomenų valdytojas ir (arba) jo skyrimo tvarka gali būti nustatyti tuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose (ADTAĮ 2 str. 7 d.).

Nagrinėjamu atveju D. L. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas būtent už tai, kad jis, kaip VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ miškų urėdas, būdamas atsakingas už VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ veiklos organizavimą, pažeisdamas ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, neįgyvendino tinkamų organizacinių duomenų saugumo priemonių, skirtų apsaugoti asmens duomenims nuo neteisėto atskleidimo, kadangi 2010 m. sausio 14 d. VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje buvo neteisėtai, nesant nė vieno ADTAĮ 5 straipsnyje ar kitame ADTAĮ straipsnyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, paskelbti ir 2010 m. liepos 4 d. dar skelbiami R. J. asmens duomenys (vardas, pavardė, tikslus gyvenamosios vietos adresas ir informacija apie jam surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą).

Pažymėtina, kad ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, jog duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Vadovaujantis ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalimi, duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo; minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). Duomenų valdytojas pats tvarko asmens duomenis ir (arba) įgalioja duomenų tvarkytoją (ADTAĮ 30 str. 3 d.).

Įvertinus minėtas nuostatas ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos veikos objektyviuosius požymius, matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas D. L. buvo surašytas kaip asmeniui, atsakingam už ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos duomenų valdytojo (šiuo atveju VĮ „Panevėžio miškų urėdija“) pareigos užtikrinti, jog asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, netinkamą vykdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ yra duomenų valdytojas ADTAĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme, todėl būtent VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ teko minėta pareiga užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ tvarkyti asmens duomenis būtų įgaliojusi atitinkamą duomenų tvarkytoją arba paskyrusi už duomenų apsaugą atsakingą asmenį ar padalinį, o administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L. pats nurodė, jog urėdijoje nėra nustatyta vidaus tvarka dėl informacijos talpinimo internete (b. l. 57). Be to, nagrinėjamu atveju pranešimą, kuriame buvo nurodyti minėti R. J. asmens duomenys, ruošusi ir VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje paskelbusi ryšių su visuomene specialistė J.

L. negali būti laikoma nei duomenų tvarkytoja, nei duomenų valdytoja ADTAĮ prasme, nes neatitinka aukščiau nurodytų duomenų valdytojo bei duomenų tvarkytojo požymių. Nors ADTAĮ 53 straipsnyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nurodyta, kad už šio įstatymo nuostatų nesilaikymą atsakomybėn be duomenų valdytojo bei tvarkytojo gali būti traukiami ir kiti asmenys, pažymėtina, jog toks atsakomybės taikymas turi būti pagrįstas. Kiekvienu atveju būtina įrodyti, kad toks asmuo pažeidė konkrečią elgesio taisyklę bei kad jis privalėjo, t. y. buvo teisiškai įpareigotas, jos laikytis.

Tačiau, kaip matyti iš VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ miškų urėdo 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. SV-7 patvirtintų Ryšių su visuomene specialisto pareiginių nuostatų (b. l. 49–50), duomenų valdymas ar tvarkymas minėtas pareigas einančio asmens funkcijoms nėra priskirtas. Tuo tarpu iš byloje esančių Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinio miškų urėdo 2010 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1B-117 patvirtintų VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ miškų urėdo pareiginių nuostatų (b. l. 51–53) matyti, jog būtent miškų urėdas organizuoja miškų urėdijos veiklą, privalo užtikrinti efektyvios vidaus kontrolės sukūrimą, jos veiklą bei tobulinimą, Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos įsakymų ir nurodymų savalaikį vykdymą, taip pat informuoti visuomenę apie miškų urėdijai priskirtų miškų būklę, jų atkūrimą, apsaugą, tvarkymą, miško išteklių naudojimą ir kitais jo kompetencijos klausimais, atsako už miškų urėdijos veiklos organizavimą, viešosios informacijos paskelbimą, dokumentų ir kitos informacijos apie miškų urėdiją saugojimą (VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ miškų urėdo pareiginių nuostatų 1, 7, 9, 10, 12, 19, 20, 25, 34.1, 34.10, 34.11 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju Inspekcija pagrįstai administracinėn atsakomybėn už ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą patraukė D. L.. Pabrėžtina, jog tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (žr. LVAT 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N12-1541-04, 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-2706/2010). Tai įvertinus, konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. N62-1988/2011, nukrypo nuo savo formuojamos praktikos analogiškose bylose, todėl minėta nutartis naikintina, kaip nepagrįsta.

Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs D. L. administracinio teisės pažeidimo bylą ir nusprendęs, jog administracinis kaltinimas pareikštas netinkamam subjektui, nepasisakė dėl kitų Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei iš esmės netyrė ginčijamo pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvų pagrįstumo ir teisėtumo, išplėstinė teisėjų kolegija dabar papildomai dėl to pasisako.

VII. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą D. L. atžvilgiu dėl ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė iš esmės motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo ADTAĮ numatytos teisėto asmens duomenų tvarkymo (paskelbimo) sąlygos.

ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis asmens duomenis apibrėžia kaip bet kurią informaciją, susijusią su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Tuo tarpu, remiantis ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalimi, duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Taigi pagal nurodytus požymius darytina išvada, kad asmens vardo, pavardės, tikslaus gyvenamosios vietos adreso ir informacijos apie asmeniui surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą viešas paskelbimas VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje yra asmens duomenų tvarkymo veiksmas, todėl jį atliekant turi būti laikomasi ADTAĮ reikalavimų, inter alia ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos duomenų valdytojui užtikrinti, jog asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus nustato ADTAĮ 5 straipsnis, o šio straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktai, kuriais nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L. grindė minėtos informacijos paskelbimo teisėtumą, numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad šiuo atveju, VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje paskelbiant R. J. asmens duomenis (vardą, pavardę ir tikslų gyvenamosios vietos adresą), minėtos nuostatos buvo pažeistos, todėl tokių išsamių asmens duomenų paskelbimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ ginčo duomenis surinko administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo proceso metu. Šių bylų procesą reglamentuoja ATPK, kuriame įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų uždaviniai ir tikslai, tarp jų – užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie tiksliai ir nenukrypdami laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų, gerbtų kitų piliečių teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo pareigas, jaustų atsakomybę visuomenei (ATPK 1 str.). ATPK 6 straipsnis įpareigoja valstybinius organus rengti ir įgyvendinti priemones, kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie būtų didžiai sąmoningi ir drausmingi, griežtai laikytųsi įstatymų. Be to, šio kodekso 20 straipsnis nustato, jog vienas iš administracinės nuobaudos tikslų yra auklėti tiek pažeidimą padariusius asmenis, tiek kitus asmenis, kad jie nepadarytų naujų teisės pažeidimų.

Apibendrinant minėtas ATPK nuostatas, konstatuotina, kad kodeksas įpareigoja valstybines institucijas, tarp jų ir VĮ „Panevėžio miškų urėdija“, ne tik aiškintis padarytus teisės pažeidimus bei taikyti atitinkamas sankcijas, tačiau kartu rengti ir įgyvendinti administracinių teisės pažeidimų prevencines priemones. Be to, ATPK kaip vieną iš administracinės nuobaudos tikslų įvardija būtent pažeidimų prevenciją. Akivaizdu, jog prevencinės priemonės, susijusios su paskirtomis administracinėmis nuobaudomis, gali būti parengiamos ir įgyvendinamos administracinių teisės pažeidimų proceso metu surinktos informacijos, įskaitant asmens duomenis, pagrindu. Todėl konstatuotina, kad administracinių teisės pažeidimų prevencija yra vienas iš galimų ir ADTAĮ numatytų teisėtų asmens duomenų tvarkymo pagrindų.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Taip pat akcentavo, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje vertindama vertybių pusiausvyrą ir paskelbtų asmens duomenų pobūdį bei jų išsamumą, taip pat tai, jog minėti duomenys buvo paskelbti dar nepasibaigus institucijos nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo terminui, t. y. šis nutarimas dar nebuvo įsiteisėjęs, o duomenys, nepaisant to, kad R. J. jo atžvilgiu priimtą institucijos nutarimą apskundė teismui, buvo toliau skelbiami (Inspekcija nustatė, jog duomenys buvo skelbiami beveik 6 mėnesius), išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju visuomenės interesas vykdyti pažeidimų prevenciją neatsveria asmens teisės į privatumą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, esant minėtoms aplinkybėms, įgyvendinti teisės pažeidimų prevenciją bei vykdyti piliečių auklėjimo funkciją buvo galima ir neskelbiant tokių išsamių R. J. asmens duomenų (vardo, pavardės ir tikslaus gyvenamosios vietos adreso). Juolab kad R. J. tikslus gyvenamosios vietos adresas apskritai nėra susijęs su jo administracinio teisės pažeidimo byla ir jokio auklėjamojo poveikio neturi, todėl laikytinas pertekline informacija, o asmens vardo ir pavardės paskelbimas iš esmės poveikį daro tik jam pačiam, t. y. visuomenė nėra suinteresuota žinoti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens tikslų vardą ir pavardę. Visuomenei prevencinę reikšmę bei auklėjamąjį poveikį iš esmės turi vien informacijos, rodančios atsakomybės neišvengiamumą ir tai, kad asmens padaryta veika yra baudžiama bei už ją taikomos atitinkamos administracinės nuobaudos (poveikio priemonės), paskelbimas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog minėtų duomenų paviešinimas buvo proporcinga priemonė teisės į asmens duomenų apsaugą ribojimui. Padaręs minėtą išvadą, teismas nepagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą D. L. atžvilgiu dėl ATPK 21414 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ginčijamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas taip pat naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti.

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė